„Kiekvienas mokytojas turi dvi meiles – meilę savo darbui ir meilę savo vaikams. Ir vaikai šitą meilę pajaučia, ir jie visada bus dėkingi tam mokytojui, kuris juos mylėjo“, – sako pedagogas Miša Jakobas.
Jis skuba pabrėžti nesutinkantis su tais, kurie keikia mūsų švietimą. Anot jo, apstu mokinių pergalių, kuriomis didžiuojasi visa mūsų valstybė, labai daug stiprių mokytojų, kurie ir nutiesia kelią jaunajai kartai. Tačiau yra ir bėdų.
INTERVIU MINTYS
- Mokytojo darbas yra sunkus. Bet kai tuos sunkumus nugali, kai matai vietoj liūdnų akių besišypsančias, tau yra gera.
- Dabar mes uždažėme, užglaistėme viską keliems mėnesiams ir žiūrim, kas bus toliau. O toliau nieko nedarome. Matematikos padėtis siaubinga.
- Mes turime išmokyti mūsų visuomenę, mūsų jaunąją kartą, kad atlygis yra gaunamas už darbą.
- Mes tiek plačiai įmetėme į tą matematikos programą, kad nesuspėjame jos išeiti.
- Reikia mokykloje išmokyti gerbti ir save, reikia daugiau kalbėti apie grožį. Kiekviena pamoka turi nešti gėrį ir grožį.
Anot M. Jakobo, tikrieji matematikos egzamino rezultatai, be pridėtų taškų, būtų buvęs šaltas dušas, kuris būtų paskatinęs imtis realių veiksmų.
„Dabar mes uždažėme, užglaistėme viską keliems mėnesiams ir žiūrim, kas bus toliau. O toliau nieko nedarome. Padėtis siaubinga“, – portalui LRT.lt sakė matematikos mokytojas, buvęs Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius.
– Pamenu, kai kartą kalbėjomės kavinėje prie sinagogos apie tai, kad jūs paliekate mokyklą, prie kito staliuko sėdėjo matematikos namų darbus ruošianti mergaitė, jai nesisekė išspręsti uždavinio. Jūs prisėdote ir paaiškinote, kaip spręsti. Kiek vėliau mergaitė priėjo prie mudviejų ir jūsų paklausė, ar galėtumėte ją pamokyti matematikos. Atsakėte, kad jūs jau ne mokytojas. Ką šiandien, po beveik šešerių metų, atsakytumėte tai mergaitei? Išvis būna buvusių mokytojų?
– Manau, kad nebūna. Mokytojas mokytoju išlieka visą savo likusį gyvenimą. Tada mergaitei pasakiau, kad aš jau nebe mokytojas, bet šiandien norėčiau atsiimti tuos žodžius, nes jaučiu, kad aš likau mokytojas.
Tai mergaitei norėčiau padėti. Per tuos metus tvirtai įsitikinau, kad mano pagalba yra reikalinga. Vienaip ar kitaip ir dabar, dirbdamas kitokį darbą, niekada neatsisakau padėti. Tiesiog jaučiu tokį pasitenkinimą savimi, kad ne viską užmiršau, kad dar kažką galiu. Mano kolegų vaikai ateina pas mane, aš juos mielai priimu pasikalbėti, ne tik pasimokyti, pakonsultuoti.
Turiu mokinį, su kuriuo mokomės trejus ar ketverius metus. Pastarasis mano džiaugsmas – kad dar viena mergaitė, kuri mokosi antroje klasėje, jau perprato daugybos lentelę ir su manimi bendrauja šypsodamasi. Galbūt tėveliai jai nesugebėjo įteigti, kad daugybos lentelė yra reikalinga. O ir šiandien su vaikų atmintimi yra problemų, jiems yra sunku įsiminti. Apie tai kalba ir mokslininkai, ir mokytojai. Bet palengva, po truputį mano mokinė išmoko. Ir aš jaučiu didžiulę palaimą.
Penktadienį irgi turėsiu pamoką su ja. Man atrodė, kad nesugebėsiu su pradinukais bendrauti. Bet kai vaikams parodai širdį, jie atsiliepia.
– Jūs tai sakote plačiai šypsodamasis. Mokytojo darbas yra džiaugsmas?
– Jis yra sunkus. Bet kai tuos sunkumus nugali, kai matai vietoj liūdnų akių besišypsančias akis, tau yra gera.
– Sakėte, kad šiuolaikiniams vaikams sunku įsiminti. Mokslininkai sako, kad ir dirbtinis intelektas skatina mus aptingti.
– Mes nebeduodame darbo savo smegenims, ieškome lengvesnių kelių, nes galvoti yra sunku. Išmokti atmintinai taip pat yra sunku. Tai dabar mes visi, tiek suaugusieji, tiek tuo labiau vaikai, ieškome lengvesnių kelių. O tų lengvų kelių yra labai daug. Jų nereikia atsisakyti, bet įsimylėti tų lengvų kelių nebūtina.
Manau, kad abiturientai turėtų būti išprusę ir turėti bendrą išsilavinimą – tiek fizikos, tiek matematikos, kuri labai sunkiai sekasi, tiek chemijos.
Savo smegenims turime duoti darbo. Turime išmokti kritiškai mąstyti, kūrybiškai mąstyti, atmesti tai, kas yra nenaudinga. Bet kad tai padarytum, turi įgyti praktikos.
Manau, kad tušinukas, o vėliau ir parkeris vis dar turėtų būti labai svarbi ugdymo priemonė – kažką užsirašyti sugalvojus, pasižymėti, kažką svarbaus pasibraukti.
Bet, žinoma, dirbtinis intelektas yra geras dalykas, tik reikia mokėti su juo elgtis ir labiau apie jį galvoti kaip apie atsarginį ėjimą.
– Dažnai girdėti, kad mes kaip valstybė nesame sau nusibrėžę siekio, ko tikimės iš mokinio, iš mokyklą baigiančio jauno žmogaus.
– Manau, kad abiturientai turėtų būti išprusę ir turėti bendrą išsilavinimą – tiek fizikos, tiek matematikos, kuri labai sunkiai sekasi, tiek chemijos. Mokykla turėtų suteikti starto aikštelę. Tokią, iš kurios galėtum startuoti turėdamas būtiną žinių bagažą. Ir tas žinių bagažas turėtų būti visapusiškas, nesakau, kad labai gilus, bet mokinys per dvylika metų turi suprasti, kokia kryptimi jam kilti iš starto aikštelės.
O dabar mes kažkaip susiaurinę viską. Mūsų vaikai nebežino, kur eiti, ką daryti. Yra mokinių, kuriems lengva, bet nemažai daliai sunku, ir aš juos nuoširdžiai užjaučiu. Jie neranda savo kelio.
Kalbant apie pasaulinę patirtį, tai yra visiškai neblogai po mokyklos eiti tarnauti, kaip Vakaruose daro moksleiviai. Tie, kurie dar nėra apsisprendę ką studijuoti, eina į kariuomenę ir ten, kariuomenėje, išeina tam tikrą gyvenimo mokyklą. Yra ir kitas kelias – pabūti, pasitarti su pačiu protingiausiu žmogumi, t. y. su savimi (šypsosi, – red. past.), giliau pažvelgti į pasaulį, stebėti jį neskubant. Galbūt verta pakeliauti, žinoma, jeigu yra tokių galimybių. Ir tada, po metų, startuoti.
Tėvams, aišku, tai gali sukelti tam tikrų sunkumų, bet reikia šį etapą išgyventi kartu. Tėvai todėl ir yra tėvai, kad vaiko gerovė būtų palankesnė, negu kad jų pačių.
Visai neblogai įgyti specialybę, galbūt pasimokyti profesinėje mokykloje. Anksčiau, mano laikais, vaikus gąsdindavome profesine mokykla, o šiandien tos profesinės mokyklos apginkluotos puikia technika, puikiomis technologijomis. Jei būsi geras specialistas, tave gerbs ir išgyvensi. Nebūtina visiems studijuoti universitetuose ir kolegijose. Nebūtina to daryti iškart baigus mokyklą. Stebėdami gyvenimą, žmonės įgyja daugiau patirties, taip ir ateina ta diena, kai jaunuolis pasako: eisiu mokytis.
Jeigu mes ir toliau taip eisime ir toliau taip mokysime vaikus, bus dar didesnė tragedija.
Reikia pasitikėti jaunu žmogumi, nemanyti, kad jis nuklys į pievas ir negrįš į kelią.
Jaunam žmogui yra sunku. Kai sutinku buvusius mokinius, kurie dabar dvyliktokai, vienuoliktokai, klausiu: „Ką darysi, kas bus, kai baigsi mokyklą?“ – „Nežinau, direktoriau, pagalvosiu, pažiūrėsim.“ Sakau: „Žinai, neskubėk.“
– Esu tikra, kad stebėjote situaciją, kuri vyko visai neseniai, prieš kelis mėnesius. Matematikos egzaminas epicentre atsidūrė, kai buvo pridėta 10 taškų, nes, kaip paaiškėjo, be tų dešimties taškų 30 proc. A lygio ir 60 proc. B lygio mokinių nebūtų jo išlaikę – nebūtų surinkę 35 taškų iš 100.
Ką tada galvojote?
– Iš tikrųjų praėjusiais mokslo metais matematikos padėtis buvo tragiška. Jeigu mes ir toliau taip eisime ir toliau taip mokysime vaikus, bus dar didesnė tragedija.
Aišku, paskelbti tokius rezultatus yra labai nemalonu. Mes būtume sulaukę labai daug kritikos ir Lietuva būtų nuskambėjusi visame pasaulyje. Žmonės galvotų, ką mes čia toj Lietuvoj veikiam.
Jeigu kalbėtume paprastai ir nieko nevyniotume į vatą, manau, kad su tiksliaisiais mokslais, tarp jų – su matematika, yra tragedija. Bet tai, ką mes padarėme padalindami vaikams po 10 balų, manyčiau, toks kelias buvo neteisingas.
Triukšmo taip pat būtų buvę, bet mes akcentuotume esamą situaciją.
Man susidaro toks vaizdas, kad lyg mūsų abiturientai, – ne visi, žinoma, – stovėjo eilėje su ištiesta ranka ir prašė: „Duokit plius 10.“ Labai nejaukiai pasijuto tie, kurie iš tikrųjų dirbo ir ruošėsi matematikos egzaminui, o padėtis pagerėjo tiems, kurie ją blogai išlaikė.
Dabar mes uždažėme, užglaistėme viską keliems mėnesiams ir žiūrim, kas bus toliau. O toliau nieko nedarome. Padėtis siaubinga.
Mums reikėjo galbūt galvoti: kiek užsidirbote, jaunieji draugai, kiek nusipelnėte, mielieji moksleiviai, tiek ir gavote. Jūs tiek padarėte. Už darbą yra mokama. Toks jūsų darbas – toks jūsų atlygis. Skaudu, ašaros, neviltis, nepasitikėjimas mokykla, nepasitikėjimas kai kuriais matematikos mokytojais. Visa tai būtų buvę. Triukšmo taip pat būtų buvę, bet mes akcentuotume esamą situaciją.
– Būtų buvęs šaltas dušas?
– Būtų buvęs šaltas dušas. Bloga situacija. Galvotume visi, ką reikia daryti. O daryti reikia, nes aš labai bijau, kad vėl neatsistotume į eilę ir vėl neprašytume papildomų balų.
Aš suprantu ministeriją, suprantu ministrės motiniškus jausmus. Bet galbūt reikėjo nuryti, sustoti, galbūt susiimti už galvos ir galvoti, ką reikia daryti.
Mes turime išmokyti mūsų visuomenę, mūsų jaunąją kartą, kad atlygis yra gaunamas už darbą. Kiek tu dirbi, tiek tu gauni. Neužtenka tau atlyginimo viename darbe, eik dirbti dar į kitą darbą. Neužtenka, ką gavai mokykloje? Prašyk pagalbos, pats sėsk vakarais prie knygų.
O kas dabar išėjo? Daug kas iš tų, kurie blogai parašė matematikos egzaminą, nelankė mokyklos, bėgo iš pamokų, neatlikdavo namų darbų. Mums reikia išsiaiškinti, kur yra viso to priežastys. Klausimas labai paprastas: kodėl?
– Neseniai kalbinau matematikos mokytoją iš Akmenės rajono. Ji sako, kad reikia vaiką nuo pat penktos klasės vesti iki dvyliktos, kad reikia aiškios tvarkos, jokių praleistų pamokų.
– Ji daro tai, apie ką kalbu. Užtat ir yra rezultatai. Baikime improvizuoti. Matematika, fizika, lietuvių kalba yra kanoniniai dalykai. Svarbu drausmė pamokų metu. Jūs, mielieji moksleiviai, gimnazistai, privalote leisti mokytojui dirbti. Aš, mokytojas, atsakau už savo pamoką, aš už ją gaunu valstybės, jūsų tėvelių, kurie yra mokesčių mokėtojai, pinigus, todėl privalote man leisti dirbti.
Per savo pirmąją pamoką, kai atėjau dirbti į mokyklą, pasakiau: „Aš jus labai myliu, jūs esate mano, aš dėl jūsų padarysiu viską, bet leiskite man dirbti. Aš žinau, aš moku dirbti. O jeigu jums netinka, ieškosime kitų būdų.“
Akmenės mokytoja yra pavyzdys mums, visiems matematikos mokytojams, dirbantiems Lietuvoje.
Gerai, grįžkime prie bendrojo ugdymo programų. Mes tiek plačiai įmetėme į tą matematikos programą, kad nesuspėjame jos išeiti. Klausimas, ar būtina dvyliktoje klasėje mokyti, tarkime, tikimybių teorijos ar statistikos? Tam, kuris studijuos matematiką, to reikia, bet tam, kuris rinksis dailę, – nors matematika ir jiems yra būtina, ji turi būti bendroji, kad žmogus nepražūtų.
Geriau eikime į gylį. Išmokykime vaikus bendrųjų dalykų ir tada jie išmoks, o dabar mes lekiame, skubame per tą programą, bijome, kad jos neišeisime, dar kokių pamokų nuplaukia, dar mokytojas, juk jis ne automatas, suserga. Dar koks vaikas neatėjo į pamoką, nes su tėvais išvažiavęs, varžybos – krepšinis, tinklinis, reikia renginį ruošti. Kiek suskaičiuosime praleistų pamokų? Pamoka yra pamoka, iš jos išeiti galima tik ypatingais atvejais.
Pamenu, kai dar dirbau gimnazijoje, su savo amžinatilsį pavaduotoju trypdavome kojomis, kad iš pamokų neišleisime. Nors laukia renginys, kuriame bus ir labai svarbių svečių – galbūt iš Seimo, galbūt iš prezidentūros, bet ne, pamoka yra pirmiausia. Tai šventas dalykas.
Juk ateis toks laikas, kai apie stalą sėdės du trys vaikučiai ir sakys: „Mamyte, ar aš galiu tavęs paklausti? Tėveli, kaip čia man reikėtų padaryti?“ Ir ką jūs pasakysite vaikui? Nežinau?
O kodėl mano tėveliai, mokydamiesi ikikarinėje Lietuvoje, žinojo? Mano mama ir tėtis baigė 4 klases. Nebuvo galimybių daugiau mokytis. Bet kai paklausdavau mamytės ir tėvelio, kaip reikia su ta daugybos lentele susidoroti, kaip reikia skaičiuoti, kaip reikia dauginti, jie mane pamokydavo. Galbūt dėl to ir tapau matematikos mokytoju. Man juk irgi buvo sunki matematika. Man nesisekė. Tėvelis prisėdo antroje klasėje prie manęs ir išmokė dauginti ir dalinti. Tai kaip čia dabar išeina?
Išsilavinę tėvai juo labiau turėtų atsakyti vaikui į klausimus. Būtų gėda nežinoti.
– Kaip jūs matote apskritai švietimą mūsų šalyje? Kas jame yra šviesu?
– Dažnai mes kalbame, koks blogas mūsų švietimas, kokie prasti rezultatai. O aš pasakyčiau, kad mūsų švietimas nėra blogas. Ir aš noriu pasidžiaugti savo cechu, mūsų mokytojais, – mes turime tikrai puikių, gerų mokytojų. Kuriems, žinoma, yra nelengva, kurie galbūt netgi kartais jaučia pasipriešinimą.
Ir norėčiau padrąsinti mūsų švietimiečius, kad mūsų ugdymas nėra toks blogas. Mes turime visai neblogų rezultatų tarptautinėse olimpiadose. Mes turime gerų gimnazijų, mes turime gerų vadovų. Ir tuomet kyla klausimas: jeigu jie gali, tai kodėl tu, vadove, negali? Jeigu tau trūksta žinių, visuomet tomis žiniomis pasidalins kiti, visi tau pasiruošę padėti. Bet tu nesėdėk prie stalo nuleidęs akis ir nieko nedarydamas. Tu jauti, kad tavo mokykloje yra kažkas negero? Tai ir tvarkykis.
Reikia mokykloje išmokyti gerbti ir save, reikia daugiau kalbėti apie grožį. Kiekviena pamoka turi nešti gėrį ir grožį.
Kas yra šviesu? Tai, kad mūsų mokyklos tapo šviesios. Mūsų mokyklos tapo vos ne rūmais. Ateini, švaru, tvarkinga, gražu, daug technikos, nauji baldai, daug visokių gražių vaizdinių priemonių, viskas tvarkingai sudėliota. Tai džiugina akį. Ir aš palinkėčiau, kad tų šviesių namų, tų šviesių mokyklų būtų vis daugiau.
Jeigu palygintume 1990-uosius, kai dalinomės suolais ir kėdėmis, ir 2026-uosius, suprastume, kad mes pamiršome, kaip buvo. Liūdna, kad dar neišmokome branginti tai, ką turime. To aš pasigendu, dabar viskas atrodo lengvai pasiekiama. Mes nemokame branginti to, kas įgyta prakaitu.
Kai į valstybės turtą žiūrima pro pirštus, man yra skaudu. Mes juk privalome sutaupyti nemažai lėšų, kad jas panaudotume kilniems dalykams. O tų kilnių dalykų yra ypač daug – kad vaikus šviestume, kad jiems daug ką parodytume, kad jų akiratis platėtų.
Aš norėčiau, kad visi vaikai būtų geri, kad jiems viskas pasisektų, kad jie būtų laimingi, kad turėtų gražias šeimas, kad turėtų puikų darbą, kad jie nebūtų skriaudžiami, nebūtų engiami, kad nebūtų mobingo, kad jų ateitis būtų šviesi.
Reikia ugdyti pagarbą valstybei, šaliai, mokyklai, žmogui, gatvei, namui, galiausiai šaligatviui. Man atrodo, kad pagarbos trūksta. Kartais jaunimas nesupranta, kaip sunkiai visa tai buvo užgyventa – kiek buvo nevilties, žūčių, tremčių, kiek daug reikėjo įdėti į tai, kad būtume laisvi. Bet laisvė juk nereiškia, kad nėra ribų.
Reikia mokykloje išmokyti gerbti ir save, reikia daugiau kalbėti apie grožį. Kiekviena pamoka turi nešti gėrį ir grožį.
Kiekvienas mokytojas turi dvi meiles – meilę savo darbui ir meilę savo vaikams. Ir vaikai šitą meilę pajaučia, ir jie visada bus dėkingi tam mokytojui, kuris juos mylėjo.
