Panašu, kad „Nemuno aušros“ deleguotiems ministerijų vadovams atsakymas į klausimą „Kam priklauso Krymas?“ tampa sunkiai įveikiama kliūtimi. Paprastas klausimas iš posto jau išvertė tuometinį kultūros ministrą Ignotą Adomavičių. Prieš daugiau nei savaitę sveikatos apsaugos viceministro postą užėmęs Arnomedas Galdikas duodamas interviu LRT.lt vengė atsakyti, kam priklauso Krymas. „Aš neatsakingas už šitą situaciją politikoje“, – dėstė „Nemuno aušros“ statytinis ministerijoje, kurio atlyginimas siekia 8227 eurus ir yra didesnis už ministrės.
– Daugumai į akis krinta jūsų originalus vardas – Arnomedas. Trumpai galite papasakoti jo kilmę?
– Tėvai mėgo žiūrėti į žvaigždynus. Turbūt laukė Andromedos, bet sulaukė Arnomedo. Išėjau žiemą iš ūko, kai buvo ryškus dangus ir labai daug sniego.
Kai mane krikštijo, tai krikšto tėvai mano vardą skaitė iš lapelio, kad nesuklystų.
Gal mano vardas mane atvedė čia – į ministeriją.
– Gimėte 1968 metais, sovietmečiu, kai originalumas jokiose srityse nebuvo sveikintinas reiškinys. Kaip sekėsi augti su tokiu išskirtiniu vardu?
– Kaip jūs įsivaizduojate? Kaip vaikas ir draugai jį ištarti turi? Turėjau daugybę vardo variantų ir pravardžių.
Bet tokį vardą gavau ir dėl to gerbiu tėvus. Gal šis vardas saugo ir gal mano vardas mane atvedė čia – į ministeriją.
– Kai tik buvote paskirtas viceministru, telefonu man sakėte, kad pats nelabai žinote, ką čia veikiate. Ar iki šiol nežinote, ką veikiate ministerijoje?
– Aš atėjau į jau suformuotą komandą, kuri turi savo nuostatas, viziją. Kol kas aš analizuoju, ką jie yra pasiekę. Žiūriu, ar tai man yra priimtina, ir palengva įsilieju į jų darbą.
– Kaip jus priėmė ministrė, kiti trys viceministrai?
– Su susidomėjimu. Sako: „Pažiūrėsim, kaip čia jums seksis.“ Vis tik tapau valstybės tarnautoju. Tai man nauja patirtis. Iki šiol buvau Seimo narės Linos Šukytės-Korsakės patarėjas.
– Kokiais klausimais patarinėjote?
– Medicinos diagnostikos. Viskas, kas susiję su gydymu, liga ir kaip tai galima padaryti regionuose. Pavyzdžiui, kaip greičiau regionų gyventojams patekti pas gydytoją.
Kokios mano kompetencijos bus vėliau, paaiškės po mėnesio.
– Kiekvienas viceministras atsakingas už konkrečias sritis. Kokias jūs kuruosite?
– Darbas su Seimu, Sveikatos komitetu ir juri…… Neišmokau dar to žodžio pasakyti.
– Jurisdikcija?
– Taip. Teisėkūros projektai.
– Sakote, dirbsite su Seimu ir Sveikatos komitetu. Galite konkrečiau papasakoti?
– Kaip savotiškas atašė tarp ministerijos ir Seimo. Darbai vyksta ir jie turi būti suderinti. Klausimų daug kyla ir mes turime į juos greitai reaguoti, atsakyti į sprendimus, skundus ir rengiamus dokumentus. Reikia atstovauti ir ministerijos nuomonei komitetuose.
Gal darbas ir atrodo apie nieką. Tarsi kaip kurjeris lakstai tarp institucijų, bet kiekvieną kartą reikia pasiruošti posėdžiams.
– Tai jūs būsite ministerijos atstovas Seime?
– Ne. Tai yra darbas. Kaip čia pasakyti, ši situacija yra laikina.
– Ką turite minty, sakydamas „laikina“?
– Kokios mano kompetencijos bus vėliau, paaiškės po mėnesio. Dabar žiūrės, kaip aš dirbu, juk aš atėjau iš praktikos.
– Daugelį metų dirbote gydytoju anesteziologu-reanimatologu. Kodėl sutikote tapti viceministru? Kokie jūsų motyvai?
– Ilgalaikiai motyvai. Prieš penkiolika metų susipažinau su Remigijumi Žemaitaičiu. Tada jis buvo aktyvus, jaunas politikas. Toks drąsokas, ne toks kaip visi. Jis buvo žmogus, kuris galėjo į Seimą atnešti man, tiksliau, žmonėms, rūpimą klausimą.
Dirbome su paciento mirties nustatymu ir kritinių būklių įstatymu. R. Žemaitaitis buvo vienintelis politikas, kuris šį klausimą įnešė į Seimo salę, nebijodamas, kad jį išvadins eutanazijos skleidėju.
– Ką pakeitėte? Eutanazijos įstatymas pas mus nėra priimtas.
– Iš esmės mes nieko nepakeitėme, mes įnešėme šį įstatymą į Seimo salę pirmieji. Vėliau atėję valdantieji priėmė beviltiško gaivinimo įstatymą, kai pacientas turi teisę atsisakyti.
Manyčiau, kad tokių skeletų, kurie mane išverstų iš posto, aš neturiu, bet nežinau…
– Nesate „Nemuno aušros“ partijos narys. Kodėl? Ar jums nebuvo pasiūlyta juo tapti?
– Siūlė, bet netapau. Remigijus yra ekspresyvus žmogus, jo retorika man nelabai patinka. Remigijaus kalbėjimo manierą aš neretai kritikuoju.
Aš buvau „Tvarkos ir teisingumo“ narys, bet į naują darinį „Nemuno aušrą“ nesu įstojęs, bet nesakau, kad niekada neįstosiu.
– Kaip manote, kodėl „Nemuno aušra“ būtent jus delegavo į viceministrus?
– Kaip minėjau, su R. Žemaitaičiu turime ilgalaikius santykius. Neretai ir partijos nariai su manimi konsultuodavosi medicinos klausimais. Ypač medicinos paslaugų regionuose [klausimais]. Ne kartą esu Remigijų lydėjęs vizituose į regionus.
Man Remigijus jau seniai ir ne kartą siūlė užimti įvairias pozicijas politikoje, bet aš atsakydavau, kad dar ne laikas.
– Kodėl dabar nusprendėte, kad laikas pasukti į politiką? Kas pasikeitė?
– Kaip jūs manote? 35-eri metai intensyvioje terapijoje turi savo bruožų, nors aš šį darbą labai myliu.
– Kokias patirtis iš darbo reanimacijoje galite pritaikyti dirbdamas viceministru?
– Įvairiose Klaipėdos krašto gydymo įstaigose dirbau ne tik gydytoju, bet ir užėmiau įvairių skyrių vadovo pareigas. Turėjau įvairiausių administracinių darbų.
– Kokias sveikatos sistemos sritis pirmiausia reanimuotumėte?
– Sunku išskirti. Man visada klausimų daug kėlė biudžeto surinkimas ir sveikatos paslaugų įkainiai. Jie tikrai per maži ir neatitinka ligoninių poreikių. Jos sunkiai išgyvena.
– Jūs už Privalomojo sveikatos draudimo įmokos didinimą gyventojams?
– Ne, bet reikia galvoti, kaip mes patys sunešame. Kai matau, kad žmogus turi du automobilius, tris namus ir moka tik vieną 80 eurų įmoką, man kyla klausimas, ar yra išlaikomas visuotinumas, solidarumas ir teisumas.
– Ką dar norėtumėte keisti sveikatos sistemoje?
– Norėčiau pakeisti informatyvumą.
– Ką turite galvoje?
– Mūsų piliečiai neturi pakankamo sveikatos raštingumo. Negauna pakankamai informacijos, kaip rūpintis sveikata, gauti paslaugas, pasinaudoti tuo, kas jiems priklauso. Žmonėms trūksta supratimo, kad reikia atlikti profilaktinius tyrimus. Ypač regionuose.
– „Nemuno aušros“ deleguotus ministrus ir viceministrus lydi skandalai ir ne vienas jų buvo priverstas atsistatydinti. Kalbu apie buvusį kultūros ministrą Ignotą Adomavičių, buvusį kultūros viceministrą Aleksandrą Broką, buvusį žemės ūkio viceministrą Arūną Jagminą. Koks jausmas ateiti į viceministro postą su „Nemuno aušros“ vėliava?
– O kaip jums atrodo?
– Aš jūsų klausiu.
– Aš atėjau šiek tiek viduje drebėdamas. Žinau, kad sunkiau kažką nuveikti, kai esi deleguotas „Nemuno aušros“. Bet aš sakau, kad reikia žiūrėti į darbus, ką pavyks padaryti. Mano asmeniškai darbas su „Nemuno aušra“ visada buvo konstruktyvus ir aš turiu norą nuveikti ką nors gero Lietuvos gyventojams.
– Ar turite skeletų savo spintoje, kurie galėtų užbaigti jūsų viceministro karjerą?
– Kas neturi skeletų savo gyvenime? Visada viską galima iškapstyti. Matome pavyzdžius. Manyčiau, kad tokių skeletų, kurie mane išverstų iš posto, aš neturiu, bet nežinau…
Manau, kad jeigu mane pakvietė, pasitikėjo, tikrai patikrino praeitį.
Aš nežinau, kam priklauso Krymas.
– Sudarote ekscentriko, bet ne tipinio funkcionieriaus įspūdį. Kaip manote, tai padės jums politikoje, ar, atvirkščiai, bus sudėtingiau?
– Nusišnekėti gali visi, bet tai reikėtų suvaldyti. Ypač pirmaisiais mėnesiais. Taip gali atsitikti, tokia žmogaus fiziologinė reakcija: padažnėja pulsas, pagausėja prakaitavimas.
– Šiuo metu jums taip yra?
– O jums nėra? Jūs įpratusi? O jeigu jums dabar reikėtų gaivinti žmogų? Kaip jūs jaustumėtės?
– Nežinau.
– Jums lygiai taip pat būtų širdaplakis, prakaitavimas ir didelė baimė, o man viso šito nebūtų. Aš tiesiog profesionaliai dirbčiau darbą. Tai va.
– Paskutinis klausimas, kuris jau buvo išvertęs politikus iš posto: kam priklauso Krymas?
– Aš neatsakingas už šitą situaciją politikoje. Mes susitarėme kalbėtis tik tai apie… šitą…mediciną.
– Kodėl? Jūs juk dalyvaujate politikoje?
– Dalyvauju, bet labai prašau jūsų. Aš neturiu patirties šitoje situacijoje.
– Bet čia paprastas klausimas: kam priklauso Krymas?
– Paprastas, bet aš nežinau, kaip pasielgti šioje situacijoje. Labai prašau jūsų neklausti.
– Sakote, jog sutinkate, kad mūsų medikai vyktų į misijas Ukrainoje, bet kodėl taip sudėtinga atsakyti į tokį paprastą klausimą: kieno Krymas?
– Tiesiog mačiau, kaip baigėsi vienam žmogui toks atsakymas. Tai va. Aš nežinau, kam priklauso Krymas. Koks tikslas šito klausimo?
– Kad išsiaiškinčiau jūsų politines pažiūras.
– Gerai tada jau. Ukrainai.
Pasak ministerijos, A. Galdikas iki šiol dirbo Klaipėdos universiteto ligoninėje gydytoju anesteziologu-reanimatologu ir Seimo nario patarėju.
Pagal valdančiųjų koalicijos susitarimą A. Galdiką į viceministrus delegavo partija „Nemuno aušra“.
A. Galdikas yra baigęs medicinos mokslus Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), kur įgijo gydytojo anesteziologo-reanimatologo kvalifikaciją. Gydytojas yra dirbęs Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje. Klaipėdos ir Vilniaus universitetuose būsimiesiems slaugytojams dėstė farmakologiją bei reanimaciją ir intensyviąją terapiją.
