„Gimstamumas pernai buvo rekordiškai mažas. 18,7 tūkstančio gimusių vaikų, kai paprastai turime apie 20 tūkstančių“, – sako Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Lyčių studijų centro mokslininkė dr. Rūta Latinytė. Suvokiame, kad problema itin opi, kad reikia didinti gimstamumą, bet ar suteikiame sąlygas moterims auginti vaikus?
Pogimdyminės depresijos centro vadovė Nida Vildžiūnaitė teigia, kad su pogimdymine depresija susiduria apie dvidešimt procentų moterų.
„Iš pogimdyminės depresijos centro atliktų tyrimų galime matyti, kad jau keletą pastarųjų metų 22–24 proc. moterų patiria gan reikšmingus pogimdyminės depresijos simptomus. Tai reiškia, kad, jeigu pagal Edinburgo pogimdyminės depresijos skalę moteris surenka atitinkamą balų skaičių, ją akušerė, ginekologė, šeimos gydytoja turėtų siųsti registruotis pas psichologą, kad įsivertintų, kokia jos būklė.
Pasitaiko moterų, kurios turi 30 balų Edinburgo skalėje, tai yra maksimumas, tai reiškia, kad netgi yra savižudybės ar vaiko nužudymo rizika. Taigi, kai sutinki tokius žmones, supranti, kad tos svarstyklės, koks gali būti vaiko gimimas, yra visokios“, – sako N. Vildžiūnaitė.
„Orumo turėk, moterie!“
N. Vildžiūnaitė sako, kad visuomenėje dar itin gajus menkinantis požiūris į mažus vaikus auginančias moteris. Į jas vis dar žiūrima kaip į nesusitvarkiusias, apsileidusias ir paskendusias buityje.
„Man vis dar bado akis motinystės autoriteto stoka. Kaip visuomenė žiūri į mamą, ypač tuo laikotarpiu nuo kūdikystės, kai daug buities, sauskelnių jos gyvenime.
Visuomenės požiūris toks, kad maždaug greičiau baik ir grįžk į normalų gyvenimą. Šitas košmaras turi baigtis, tu čia nieko nepasakok, niekam neįdomi ta tavo buitis. Bet iš tikrųjų čia yra didžiulis laiko tarpas, kada gyvenimas yra toks.
Aš ne kartą esu girdėjusi iš pačių mamų, kurios laukiasi pirmą kartą, kad jos sakė sau, kad kaip tos mamelės tikrai negyvens. „Orumo turėk, moterie! Būk žmogus išmintingas ir nedaryk nesąmonių, kai tapsi mama“, – sakydavo jos sau. Bet ta motinystė yra tokia. Apie buitį. Ir buitis yra gyvenimas“, – dalinasi savo įžvalgomis N. Vildžiūnaitė.
Iššūkis – vienišumo jausmas
Pogimdyminės depresijos centro vadovė sako, kad vienas didžiausių iššūkių, kuriuos išskiria vaikų susilaukusios moterys, yra vienišumo jausmas. Dažnai jos paliekamos vienos rūpintis vaikais, nes partneris ne visada padeda, o aplinkiniai irgi nusisuka.
„Vienas iš sunkesnių jausmų, kuo moterys dalinasi, tai vienišumas. Kalbame apie tai, kad mes esame bendruomenės dalis, bet mama iš esmės labai dažnai lieka viena. Tarsi mes ir kuriame šeimą, bet ta šeima dažnai lieka „ji ir partneris“ arba išvis tik „ji ir šuniukas“, arba tik „ji“.
Su kaimynais santykiai dažniausiai nėra labai artimi, su mama neretai santykis taip pat komplikuotas, giminaičiai, draugai nežino, kaip elgtis, atsitraukia. Tarsi, tu paaugink tą vaikelį, paskui žiūrėsim, kaip čia vėl grįžti kartu į miestą", – sako N. Vildžiūnaitė.
Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys antrina centro vadovei ir sako, kad šis moterų vienišumo jausmas po gimdymo glaudžiai susijęs su vyrų emociniu neraštingumu.
„Vienišumo jausmas daugiausia yra susijęs su tuo, kas dedasi namuose ir aplinkui. Nepamirškime, kad vyrų emocinis raštingumas, deja, labai smarkiai skiriasi nuo moterų. Taigi, emocinis raštingumas susijęs su tuo, kad kalbėti apie emocijas tokiame gilesniame lygyje vyrams yra sunkiau. Ir kas atsitinka, kai gimsta vaikas? Aš esu matęs ir savo artimoje aplinkoje pavyzdžių, kai pirmieji karžygiai, kurie taip norėjo turėti vaiką, tepa į krūmus.
Vieniems medžioklė, žvejyba svarbios tampa, kažkam lenktynėse reikia sudalyvauti, kažkas į darbą ima eiti ilgiau nei įprastai. Kai turi vykti atvirkščiai. Darbe vyras turi būti tik tiek, kiek reikia ir nė kiek ilgiau. Nes ten (namuose – LRT.lt) jo reikia labiau. Tai yra prioritetų pasirinkimas. Ir jeigu moteris nejaus, kad prioritetu renkasi ją ir jos vaiką, jai tai bus nebesaugu. Ir jeigu nebesaugu, moteris nebenori rizikuoti“, – sako L. Slušnys.
Penkių vaikų mama ir televizijos laidų vedėja Beata Nicholson pritaria, kad partnerio parama – itin svarbus aspektas galvojant apie šeimos pagausėjimą.
„Be abejonės. Tai yra pati svarbiausia dalis, kad tu esi ne viena. Bet tas vienišumas yra ne tik mamoms. Tai yra bendras visuomenės fonas. Motinystė staiga nepadaro iš tavęs kito žmogaus. Tu ateini iki jos su visais savo skauduliais, traumomis, patirtimis, iki tol buvusiomis depresijomis, psichologinėmis problemomis ir panašiai. Vaikas neišsprendžia jokių problemų. Jis tik jas padidina, ištraukia į išorę ir tada tu turi jas spręsti", – dalinasi savo patirtimi B. Nicholson.
Kodėl žmonės nusprendžia neturėti vaikų?
Politikė Morgana Danielė sako, priežastys, kodėl moterys negimdo vaikų, įvairios. Jai viena svarbiausių priežasčių apsisprendžiant turėti vaiką buvo tvirtas finansinis pamatas, o tai politikė užsitikrino tik sulaukusi kiek daugiau nei trisdešimties metų.
„Man reikėjo susikurti gyvenimą. Aš neįsivaizdavau vaiko atėjimo ten, kur aš pati nesijaučiau, kad turiu kažkokį pamatą. Ir aš kalbu ne tik apie materialinius dalykus, bet ir apie jausmą. Mano gyvenimas nuo pradžios iki trisdešimties buvo panika, siaubas, nežinojimas, kas bus rytoj, kas su manim bus. Tu stovi vienas su lagaminėliu, tau dvidešimt, prieš akis horizontai. Tai man tikrai prireikė laiko“, – pasakoja politikė.
Ji sako, kad kartais prireikia daug laiko susikurti sau saugią aplinką ir tada jau nebegali turėti tiek vaikų, kiek galbūt norėtųsi, nes biologinis laikrodis jau tiksi.
Lyčių studijų centro mokslininkė dr. R. Latinytė sako, kad dažna priežastis, kodėl moterys neturi vaikų, tinkamo partnerio nebuvimas.
„JAV daryti tyrimai, beje, paskutinius penkerius metus yra daugiau atlikta tyrimų, kodėl žmonės nenori turėti vaikų, o ne kodėl nori. Pagrindinis atsakymas į klausimą žmonėms iki penkiasdešimt metų, kodėl jie neturi vaikų tie, kurie neturi, tai pagrindinis atsakymas, kad nesutiko partnerio, su kuriuo būtų galėję turėti vaiką, šeimą. Taigi, tas partnerio klausimas išties labai svarbus“, – sako dr. R. Latinytė.
