„Pragulų atsiranda tik dėl nepriežiūros, o ne dėl kažko kito. Numeta senolį ant lovos. Guli tas žmogus diena iš dienos ant nugaros ir pūva.“ Istorijų, kai vaikai palieka savo tėvus numirti kančiose, yra ne viena. LRT.lt pašnekovai atskleidė žiaurią realybę ir socialinį pūlinį: „Mes gydymo įstaigose pamatome tik kraštutinius, toli gražu ne visus atvejus. O kiek yra tokių, kurie pūva, pūva savo vaikų namuose ir supūva.“ Ar tikrai šioje šalyje nėra vietos senukams?
LRT.lt paviešinta istorija apie į Kretingos ligoninę patekusią klaikiai apleistą ir vėliau mirusią senolę sukrėtė ne vieną. Paaiškėjo, kad kone supuvusi nuo pragulų moteris buvo atvežta iš vienturtės dukros namų. Deja, bet panašių atvejų savo darbe mato ir medikai, ir socialiniai darbuotojai. Stanislavos istoriją skaitykite:
Taip pat skaitykite
Aplankę tėvus nustemba, iš kur pragulos, iš kur sepsis
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriaus vadovas, skubiosios medicinos gydytojas Paulius Uksas LRT.lt sako, kad savo darbe jis kiekvieną dieną mato nežmogišką vaikų elgesį su senyvo amžiaus tėvais.
„Tokio baisaus atvejo, kuris nutiko Kretingoje, man neteko matyti. Ką pastebiu? Dažniausiai nepriežiūra pasireiškia, kai vaikai gyvena atskirai nuo senyvų tėvų ir jų nelanko, nesidomi. Jie palikti likimo valiai.
Aplanko juos tik per didžiąsias šventes ir nustemba, o iš kur pragulos, iš kur sepsis. Kodėl žmogus dehidratavęs, nukritęs, susižalojęs ir panašiai.
Sako: „O kaip čia taip nutiko, juk prieš metus dar viskas buvo gerai. Tai ką, dabar man reikės juo rūpintis?“
Beje, pragulų atsiranda tik dėl nepriežiūros, o ne dėl kažko kito. Numeta tą senolį ant lovos, išeina į darbą, o grįžę gal kažkiek pamaitina, ir viskas. Guli tas žmogus diena iš dienos ant nugaros ir pūva“, – pasakoja P. Uksas.
Gyvūnai rūpi labiau nei nuosavi tėvai
Pasak skyriaus vadovo, mes daug kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, apie vaikų nepriežiūrą, o rūpyba senoliais yra tarsi socialinis užribis. Vaikų nepriežiūros, smurto atveju algoritmas kaip ir sutvarkytas, o štai su senoliais nėra jokio aiškumo.
„Čia kaip su rūkymu balkonuose. Na ir kas, kad egzistuoja draudimas, bet juk niekas nekontroliuoja. Taip pat ir su senolių priežiūra. Popieriuje egzistuoja, bet realiai neaišku, kas turėtų kontroliuoti.
Mes gydymo įstaigose pamatome tik kraštutinius, toli gražu ne visus atvejus. O kiek yra tokių, kurie pūva, pūva namuose ir supūva“, – klausia P. Uksas.
Pasak pašnekovo, kai kuriems žmonėms labiau rūpi beglobiai, skriaudžiami gyvūnai, bet ne kenčiantys, neprižiūrimi tėvai.
„Pas mus patenka senoliai su krūva užleistų sunkių lėtinių ligų, bet jų sveikatos istorija yra tuščia. Matome, kad metai iš metų nebuvo kreiptasi į medikus, nevartojami vaistai. Jeigu žmogus būtų savo laiku gydomas, prižiūrimas, jam net nereikėtų gultis į stacionarą.
Kam rūpintis, jeigu tai kainuoja? Bulvių nupirkai, arbata pagirdei ir važiuojam. Toks įspūdis, kad tėvai reikalingi tik uždarbiui iš jų gauti.
Paulius Uksas
Deja, bet kai kurie vaikai nenori prisiimti atsakomybės už savo tėvų priežiūrą. Kai sakome, kad išrašius iš ligoninės senoliui reikės nuolat pirkti medikamentus, lankytis pas šeimos gydytoją, atlikti profilaktinius tyrimus, kurie jau seniai praleisti, tada artimieji išsprogdina akis: „Ta prasme? Taigi čia jūsų darbas gydyti. Ką čia man dabar vežioti jį pas gydytojus reikės? O kaip man į darbą eiti?“ – apie kai kurių žmonių požiūrį į savo tėvus pasakoja P. Uksas.
Kam rūpintis, jeigu tai kainuoja?
Pasak gydytojo, tonas dažnai pasikeičia, kai jis paklausia, o kieno bute gyvena senolis.
„Tokiems atsakau, kad informuosiu specialias tarnybas, kad žmogui reikia pagalbos. Tada už globos namus teks atiduoti jo butą“, – sako gydytojas.
Anot jo, finansinis aspektas: pasiimti pensiją, sulaukti palikimo, kai kuriems rūpi labiau nei senų tėvų gerovė.
„Kam rūpintis, jeigu tai kainuoja? Bulvių nupirkai, arbata pagirdei ir važiuojam. Toks įspūdis, kad tėvai reikalingi tik uždarbiui iš jų gauti“, – sako priimamojo vadovas.
P. Uksas pasakoja, kad pasitaiko atvejų, kai senyvą savo motiną ar tėvą į ligoninę atvežę vaikai trenkia durimis ir sako, kad ligoninė turi juo pasirūpinti.
„Išleisti tokio paciento į namus mes negalime, nes jis negali pats apsitarnauti, neretai ir vaikščioti. Tada užrašome žmogų į eilę slaugai gauti“, – skaudžią realybę atskleidžia gydytojas.
Dukra seną motiną paliko ligoninėje, o pati išvyko atostogų
P. Uksas prisiminė istoriją, kai dukra pagyvenusią savo motiną atvežė į jų ligoninę, o pati išskrido atostogauti į Egiptą.
Tada ir paaiškėjo, kad močiutė į ligoninę, o dukrytė – į Egiptą.
Paulius Uksas
„Atvežė močiutę, mes ją apžiūrėjome ir nieko blogo nepamatę nusprendėme ją išleisti namo. Neradę artimųjų, kreipėmės į tarnybas, suradome dukros kontaktą. Tada ir paaiškėjo, kad močiutė į ligoninę, o dukrytė – į Egiptą“, – sako P. Uksas.
Dukros namuose motina aimanavo iš skausmo
Nacionalinio socialinės integracijos instituto organizacija „Senjoro“ teikia pagalbą senjorams jų namuose įvairiose savivaldybėse.
Organizacijos vadovė Rugilė Bitautaitė sako, kad Stanislavos iš Kretingos istorija nėra pavienis atvejis, bet dažna ir mažai dėmesio sulaukianti problema. Ji pasidalijo keliomis istorijomis iš savo praktikos.
Dėl senjorės kreipėmės į prokuratūrą, bandėme apsaugoti močiutę nuo dukros nepriežiūros.
Rugilė Bitautaitė
„Pradėjome teikti pagalbos į namus paslaugas senjorei Klaipėdoje, jai buvo skirtos kelios lankymo valandos per savaitę. Vėliau senjorės dukra mamą persikėlė gyventi pas save, ją prižiūrėjo, o mes ir toliau teikėme socialines paslaugas. Senjorei apsigyvenus pas dukrą, pastebėjome senjorės nepriežiūros požymius, pragulas, aimanas iš skausmo, netvarkingus namus, dukros perdėtą baimę dėl policijos, medicinos įstaigų įsikišimo. Dėl lankomos senjorės kreipėmės į prokuratūrą, bandėme apsaugoti močiutę nuo dukros nepriežiūros. Tačiau veiksmai užtruko ir senjorė dėl sveikatos sutrikimų mirė“, – pasakojo R. Bitautaitė.
Senjore nesirūpino, o jos pensiją pragerdavo
„Kita mūsų lankoma, neveiksni ir sunkia demencija serganti senjorė gyveno su priklausomybę turinčiais artimaisiais, kurie jos pensiją išleisdavo svaigalams. Po atvejo, kai senjorės artimieji ją vieną vežimėlyje paliko nuošaliame parke prie tvenkinio, mes perėmėme senjorės globą ir apgyvendinome ją senelių namuose“, – žiauria istorija pasidalijo vadovė.
R. Bitautaitė pasakoja, kad tikrai neretas atvejis, kai vaikai ar anūkai pasiima senolių pensijas, bet jais nesirūpina.
Ji teigia, kad yra institucijų, kurios gali sukontroliuoti ar bent jau pasidomėti, o kaipgi vaikai prižiūri savo tėvus. Ypač jeigu jie gyvena kartu.
„Pavyzdžiui, jeigu šeimos gydytojas mato, kad pas jį yra užrašytas senyvas pacientas, bet pas jį nesilanko metų metus, e. sveikatoje nėra jokių įrašų, jis galėtų pasidomėti, informuoti socialinių paslaugų skyrių.
Tie patys socialiniai darbuotojai neturėtų pamatę nepriežiūros atvejį numoti ranka. Egzistuoja elementarus žmogiškumas, negalima apsistatyti tik teisės aktais. Visi atvejai išsprendžiami, tik reikia, kad kas nors juos spręstų, o ne kratytųsi atsakomybės“, – sako pašnekovė.
Socialiniai darbuotojai turi suprasti, kas dažniausiai slypi už atsisakymo bendradarbiauti
R. Bitautaitė kritikuoja socialinę darbuotoją, kuri apsilankiusi pas Stanislavą ir pamačiusi apleistą senolę nesiėmė jokių veiksmų.
„Negalima taip apsisukti ant kulno ir motyvuoti tuo, kad artimieji atsisakė paslaugų. Socialiniai darbuotojai puikiai supranta, kas dažniausiai slypi už to. Visada galima kreiptis į teisėsaugą, nes nepriežiūrą galima traktuoti kaip smurtą. Už tai gresia ir baudžiamoji atsakomybė. Mes patys ne kartą esame taip pasielgę ir prokuratūra pradėjo tyrimus dėl nepriežiūros“, – sako R. Bitautaitė.
Medikai neturėtų likti abejingi nepriežiūrai
Ji kritikuoja ir medikus, kurie, pamatę akivaizdų nepriežiūros atvejį, niekur nesikreipia.
„Dažnai gydymo įstaigos turi savo socialinį darbuotoją, jis ir turėtų pasirūpinti to žmogaus likimu. Apskritai, mano pozicija yra tokia, kad ne tik teisės aktas tave įpareigoja būti žmogišką. Kuriuo momentu mes taip nužmogėjome, kad nukankintos senolės paveikslas mums yra normalu?“ – stebisi R. Bitautaitė.
Pamatęs skriaudžiamą vaiką, retas kuris nesikreiptų į tarnybas, o štai senjorai rūpi mažiau.
Rugilė Bitautaitė
Ji pastebi, kad visuomenė gerai supažindinta su vaikų teisėmis. Pamatęs skriaudžiamą vaiką, retas kuris nesikreiptų į tarnybas, o štai senjorai rūpi mažiau. Į juos ne taip jautriai reaguojama.
„Pamatę ar įtarę nepriežiūros atvejį, kiekvienas gali kreiptis į savo seniūnijos socialinį darbuotoją arba į policiją“, – nelikti abejingiems ragina organizacijos „Senjoras“ vadovė.
Pasak pašnekovės, vaikų teisių apsaugai yra sukurta ir veikianti sistema. Tuo tarpu ligotų ir savimi negalinčių pasirūpinti senjorų apsauga yra dažnai neaiški nei institucijoms, nei tą smurtą pastebintiems aplinkiniams.
„Patys senjorai dažnai yra pažeidžiami, nes jaučiasi priklausomi nuo artimųjų, kartais net bijo arba nebegali kreiptis pagalbos“, – sako organizacijos vadovė.
