Iki 2019 m. apie epidemijas buvome pamiršę. Tačiau praeityje jų būta išguldžiusių arba žiauriai žalojusių šimtus tūkstančių žmonių. Viena tokių epideminių ligų – raupsai, dažnai dėl panašių pavadinimų painiojami su raupais. Raupsuotieji buvo išgujami iš visuomenės ir apgyvendinami leprozoriumuose – lyg ir ligoninėse, lyg ir izoliavimo vietose. Tokia įstaiga veikė ir Klaipėdoje.
Raupai ir raupsai
Raupsų žmonės bijojo, šitą ligą mistifikavo ir, pasirodo, dar ir šiandien kartais tebepainioja su raupais. Profesorius Saulius Čaplinskas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Daiktų istorijos“ pasakoja, kad šios ligos painiojamos dėl jų panašių pavadinimų. Tačiau jų sukėlėjai skiriasi.
„Lietuviškai taip jau išėjo su semantika, kad kalbant apie raupus, tai kilo nuo slaviško žodžio, kuris reiškia „duobė“, t. y. tam tikros duobės, pažeidimai odoje, o raupsai – nuo žodžio, kuris reiškia gumbą, odos pakeitimą ir pan. Tad semantika panaši. Todėl daug kas galbūt ir painioja šias ligas, kadangi abi jau, dėka mokslo, nuėjo į praeitį“, – aiškina profesorius.
Raupai yra aukšto mirtingumo lygio virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, odos pažeidimais. Dėka 1980 m. išrastos vakcinacijos raupai buvo likviduoti.
„Jų nebeliko ant žemės paviršiaus, išskyrus dvi laboratorijas, kuriose saugomi būtent tie sukėlėjai. Viena yra Rusijoje, Sibire, kita – JAV. Tam tikras pavojus, kad jie gali būti panaudoti kaip biologinis ginklas, išlieka“, – teigia S. Čaplinskas.
O raupsai yra kita liga. Ji pažeidžia odą, nervus, akis, galūnes. Tai yra lėtinė liga, kurią sukelia bakterija.
Vilniaus universiteto medicinos istorikas Aistis Žalnora pasakoja, kad kai kurios raupsų formos buvo agresyvesnės, labiau paveikdavo sąnarius, atsiradę bėrimai suaugdavo į šašus, oda suragėdavo, nunykdavo veido bruožai, galūnėse atsirasdavo nejautra.
„Jei žmogus susižeidžia, jis to net nepajunta. Ir todėl tos traumos vis kaupiasi. Galų gale, iš penkių pirštų lieka trys ar du pirštai. Kaip aprašo [Stasys] Maciejauskas savo atsiminimuose 1937 m. apie raupsuotųjų ligoninę, tai tarsi medžio šakos, net nepanašios į rankas“, – pasakoja A. Žalnora.
Liga stigmatizuota
Efektyvių vaistų nuo raupsų nebuvo iki pat Antrojo pasaulinio karo. Lotyniškai raupsai vadinasi lepra. Todėl ir įstaigos, kuriose karantinuojant bandyta gydyti raupsuotuosius, buvo vadinamos leprozoriumais. Būtent toks dar sąlyginai visai neseniai veikė ir Klaipėdoje. Raupsais užsikrėsti tebegalima ir šiandien. Vakcinos nuo jų nėra, bet yra vaistai.
Nuo 1873 m., liga pradedama vadinti Hanseno liga. Tais metais norvegų mokslininkas Gerhardas Armaueris Hansenas atranda raupų sukėlėją – mikobakteriją.
Pasak A. Žalnoros, pavadinimo keitimu siekta ir ligą išlaisvinti iš įvairių prietarų, o pacientus – iš stigmatizavimo, nes Europoje žodis „raupsai“ buvo įgavęs itin neigiamą reikšmę. Pati informacijos apie ligą pradžia siejama su raganomis ir galybe legendų. Ten, kur nugalėdavo baimė, o žmogaus supratimas turėjo ribas, puikiai tarpdavo mistika.
„Raupsai istoriniuose dokumentuose minimi jau senokai. 7–8 a. minima arabų kraštuose tokia liga, vadinama tzaraath, susijusi labiausiai, kaip teigiama, su dvasine nešvara, nuodėmėmis. Tuo metu ligos buvo siejamos su Alacho valia, kaip ir krikščioniškoje Europoje – su krikščionybe“, – pasakoja istorikas.
Ligos paplitimas Europoje piką pasiekė 11 a., o iki 14 a. steigiama tūkstančiai karantinavimo vietų.
„Mūsų kraštuose bent jau vieną kitą tokią žinutę galima rasti artimoje Latvijoje. Rygos katedroje, anot legendos, kadaise buvęs toks balkonas, galbūt ir tebėra ir šiandien, į kurį patekti iš vidaus į katedrą šansų jokių nėra. Į jį galima patekti tik iš išorės. Dėl to, kad raupsuotieji galėtų į tą balkoną užlipti ir ten išklausyti mišių ir po to pasišalinti, neturėdami tiesioginio kontakto su kitais žmonėmis“, – pasakoja A. Žalnora.
14 amžiuje Europą užklumpa maras. Miršta milijonai žmonių ir sergamumas raupsais pastebimai sumažėja. Kaip sako pašnekovas, tiesiog baigėsi epidemiologinė grandinė, nebėra kam sirgti ir labai daug tų raupsuotųjų taip pat išmiršta. Maža to, vėliau atsiranda ir sifilis, o netrukus ima daugėti ir sergančiųjų tuberkulioze.
„Tos ligos tarpusavy, sakykime, konkuruoja dėl statuso, kuri labiausiai žmones gąsdina. Ta stigma didžiulė. Žmonės labai bijojo. Nors maras buvo gerokai pavojingesnė liga, nes užkrečiamumas ir mirštamumas labai greitas, bet tikrai ne mažiau tuo metu bijota raupsų. Raupsuotuosius pamačius, buvo nuo jų bėgama, buvo stengiamasi visaip to kontakto išvengti“, – dėsto pašnekovas.
Leprozoriumas veikė ir Klaipėdoje
Dabartinės Lietuvos teritorijoje pirmasis leprozoriumas atidarytas 1899 m. Klaipėdoje. Tiesa, tuo metu uostamiestis priklausė Vokietijos imperijai.
„Kažkur apie 19 amžiaus vidurį gaunamos pirmos žinios apie naujus raupsų atvejus Žemaitijoje, taip pat pietinėje Latvijoje. Ir tuomet, 1896 m., atvyksta garsus vokiečių gydytojas [Alfredas] Blaško. Po to atvyksta garsusis [Robertas] Kochas ir jie imasi epidemijos suvaldymo darbų. Nors tai pavadinti epidemija gal labai skambu, nes vis tik kalbama apie dešimtis atvejų, 15 atvejų devintame dešimtmetyje, Kretingos, berods, apskrity, po to dar keli atvejai kituose kaimuose, bet labiausiai aplink Klaipėdą“, – pasakoja A. Žalnora.
Pasak istoriko, tikėtina, kad į Lietuvą liga atvyko kartu su iš Amerikos atkeliavusiais žmonėmis.
„Šaltiniuose iš Klaipėdos leprozoriumo rašoma, jog štai žmogus atvyko iš Brazilijos, kai kas – iš JAV. Pavyzdžiui, viena moteris kurį laiką amžiaus pradžioje dirbo JAV, po to [išvyko] į Latviją. Latvijoje jai buvo diagnozuoti raupsai ir tada jau ji buvo atsiųsta į Klaipėdą“, – pasakoja A. Žalnora.
Pirmojo pasaulinio karo metu Klaipėdos leprozoriumas buvo sugriautas, karui pasibaigus – ir vėl atstatytas. Tarpukariu čia gydėsi kelios dešimtys asmenų. Duomenys nėra tikslūs, o istorijos labai skirtingos. Iki Antrojo pasaulinio karo, kai buvo sukurti efektyvūs vaistai, gydymas buvo eksperimentai ir izoliacija.
„Vėliau, kilus karui, leprozoriumas evakuojamas į Vokietiją. Su 11 likusių pacientų, iš kurių po metų 10 miršta ir, kaip rašo šaltiniai, išlieka tiktai vienas gyvas, vokiečių kilmės“, – pasakoja istorikas.
Klaipėdos leprozoriumas uždarytas 1944 metų spalį.
Nors nei raupai, nei raupsai Lietuvoje grėsmės nebekelia, S. Čaplinskas aiškina, kad tirpstantys ledynai gali išlaisvinti juose tūnančius bakterijas ar virusus.
„Mokslo pažanga leidžia prognozuoti, kas gali atsitikti, kokie nauji sukėlėjai gali atsirasti, kurie gali vėl peršokti rūšinį barjerą ir mus pažeisti. Iš kitos pusės, tam ir yra mokslas, kad įspėtume arba kad būtume pasiruošę tokiems netikėtumams“, – sako pašnekovas.
Jis priduria, kad reikia gyventi žiūrint į ateitį, bet prisiminti, kas buvo praeityje.
„Verta prisiminti graikų mitologijos dievą Janusą, kuris su dviem galvom žiūri ir į praeitį, ir į ateitį. Taigi, ateitis iš dalies ir priklausys nuo to, kaip mes elgsimės šiandien“, – sako profesorius.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „Daiktų istorijos“ įraše.
