Smarvė. Su niekuo nepalyginamas yrančio žmogaus kūno kvapas tvoskia vos įžengus į Valstybinės teismo medicinos ekspertizės morgą. Palikus patalpas, į kurias daugelis net kojos nekeltų, mirties kvapas persekioja dar ilgai. „Aš triumfuoju, kai pavyksta išaiškinti paslaptingos mirties priežastį. Mano išvados padeda atskleisti nužudymą ir nubausti kaltininkus“, – sako apie 2 000 žmonių kūnų ištyręs teismo medicinos ekspertas Ovidijus Petkelis. LRT.lt praveria centrinio tarnybos morgo duris, už kurių kas dieną vidutiniškai atliekama apie dvidešimt mirusių žmonių skrodimų.
„Nematoma ligoninės pusė“ – LRT.lt publikacijų ciklas apie tai, kas vyksta užsivėrus palatų durims, ko nepastebi pacientai, bet ką savo kasdienybėje mato, o kartais ir sunkiai emociškai išgyvena medicinos darbuotojai ir visas personalas.
O. Petkelis mirusiųjų autopsijas, liaudyje vadinamas skrodimais, atlieka dešimtmetį. Šiuo metu jis yra ir skyriaus vadovas. Mediciną baigęs ekspertas atvirai pasakoja apie atsakingą darbą, kurio daugelis nesutiktų dirbti už jokius pinigus. Teismo medicinos ekspertai tai daro kas dieną už 2 000 eurų mėnesio atlygį.
– Kokie mirusiųjų kūnai atvežami į jūsų morgą?
– Žmonių, kurie mirė ne ligoninėje ir jų mirties priežastis nėra aiški. Taip pat jei įtariama smurtinė mirtis ar akivaizdus nužudymas, eismo įvykiuose ir kitaip žuvę žmonės. Skenduoliai, savižudžiai, sudegę gaisre žmonės irgi patenka pas mus.
– Irstančio žmogaus kūno kvapas jaučiamas ne tik vėsiose morgo patalpose, bet ir jūsų kabinete, kuris yra gerokai toliau. Kvapas itin šlykštus ir vargiai su kuo nors palyginamas. Ar esate prie jo pripratę?
– Priprasti prie šio specifinio kvapo neįmanoma. Tenka tik susitaikyti ir smarvę priimti kaip neišvengiamą savo darbo dalį. Tačiau tai, ką jūs šiandien užuodžiate, yra tik gėlytės, palyginti su kvapu, kurį skleidžia stipriai suirę kūnai. Nors turim ventiliacines sistemas, smarvė jaučiama net trečio aukšto administracijos patalpose. Pagalbiniai darbuotojai uždega smilkalų, kitomis priemonėmis bando naikinti smarvę, bet niekas nepadeda. Man tik dar šlykštesnis kvapas būna.
Ilgainiui šis lavonų kvapas įsigeria ir į plaukus, ir į odą, nors dirbdami su tokiais kūnais apsivelkame vienkartinį kombinezoną, užsimauname dvejas pirštines, užsidedame kaukę, specialius akinius.
Man asmeniškai šlykščiausia yra pūlių smarvė ir vaizdas. Kai lavono pilvo ertmė pilna žaliai geltonų drebučių. Oi…
– Jūsų darbe, regis, tokie vaizdai jau neturėtų šokiruoti?
– Tai ir nešokiruoja, tik baisiai nemalonu būna. Kaip ir lavonai, kurie atvežami visiškai aplipę musių lervomis. Prieš apžiūrint tokį kūną tenka kirminus ne tai kad rankioti, bet nuplauti su vandens žarna. Kirminai būna iki kaulų prasigraužę.
– Niekada nesupykino?
– Yra buvę, neslėpsiu. Ne tiek dėl kvapo, kiek dėl vaizdo. Kai nurenginėjant labai suirusį kūną luposi gabalais visa oda tarsi plėvė.
– Kuo teismo medicinos ekspertas skiriasi nuo patologo?
– Baigus medicinos studijas pas mus galima rinktis patologijos arba teismo medicinos rezidentūrą. Patologai taip pat gali atlikti autopsijas, tačiau jie tai daro siekdami patikslinti ligos diagnozę arba išsiaiškinti, nuo kokios ligos žmogus mirė. Daugiausia jie dirba su mikroskopais ir nustato audinių patologijas. Pavyzdžiui, paėmus biopsiją gyvam žmogui, jie tiria, ar nėra onkologinio susirgimo ir panašiai.
Bet kuriuo atveju, tiek vieni, tiek kiti yra gydytojai ir mokytis tenka mažiausiai dešimt metų.
Ant vyro kūno suskaičiavau net septyniasdešimt durtinių, pjautinių sužalojimų.
– Teismo medicinos ekspertas ne tik atlieka skrodimą, bet ir dirba su gyvais žmonėmis, kuriems reikia nustatyti patirtus sužalojimus, seksualinės prievartos požymius. Ar jūs galite pasirinkti ir dirbti tik su gyvaisiais?
– Dauguma mūsų ekspertų dirba ir ten, ir ten. Tačiau yra specialistų, kurie nenori, negali atlikti autopsijų, todėl tiria tik gyvų žmonių sužalojimus.
– Kiek jūsų tarnybos morge vienu metu galima atlikti autopsijų?
– Vilniaus filiale turime penkias autopsines patalpas ir šešis autopsijų stalus. Tad galime vienu metu atlikti šešias. Per dieną atliekame vidutiniškai dvidešimt autopsijų.
– Ar skaičiavote, kiek jūs asmeniškai per dešimt metų darbo ištyrėte lavonų?
– Tuoj pabandysiu suskaičiuoti (šypsosi). Per metus atlieku maždaug 200 autopsijų. Tai arti 2 000.
– Įsimintiniausios autopsijos?
– Vyro kūnas, ant kurio suskaičiavau net septyniasdešimt durtinių, pjautinių sužalojimų. Nustačiau, kad sužalojimai buvo atlikti dviem skirtingais peiliais, tai ikiteisminį tyrimą pasuko nauja linkme, nes iš pradžių buvo manoma, kad žudikas tik vienas. Po mano ekspertizės paaiškėjo, kad du.
Tyrėme ir kito vyro kūną su, rodos, trisdešimt šautinių sužalojimų. Kriminalistai pasakojo, kad taip su savo žmonos meilužiu susidorojo jos vyras.
Sykį atvežė moters kūną. Ištyriau, kad ji buvo uždusinta, nors jokių išorinių žymių nebuvo.
– Ar pasitaikė atvejų, kai jūs ištyrėte, kad žmogus buvo nužudytas, nors jokių smurto aplinkybių ir požymių ant kūno nebuvo?
– Sykį atvežė moters kūną. Ištyriau, kad ji buvo uždusinta, nors jokių išorinių žymių nebuvo. Atlikęs autopsiją nenustačiau jokios patologijos, kodėl ji mirė. Tada teko atlikti papildomus tyrimus. Pakėlęs minkštuosius veido audinius pastebėjau mažyčių kraujosruvėlių, miniatiūrinių kraujosruvų akių junginėse. Tai leido įtarti, kad moteriai buvo užspausta nosis ir burna, todėl ji užduso.
Pasitaiko tokių smurto aukų, kai iš pirmo žvilgsnio nėra nužudymo pėdsakų ant kūno. Būna, atvėręs kaukolę pamatau kraujo išsiliejimą į smegenis. Vadinasi, galva buvo sutrenkta. Mes galime identifikuoti, kada trauma patirta nugriuvus, o kada kraujas išsiliejo nuo specialiai suduoto smūgio. Tada jau kriminalistai pradeda aiškintis aplinkybes.
– Įmanoma nustatyti, ar žmogus pats iššoko iš devinto aukšto, ar jį kas nors nustūmė?
– Realiai tai ne. Nebent labai stipriai stūmė ir paliko specifinių sužalojimų.
– Ar tiesa, kad galima nustatyti tikslų mirties laiką, kaip rodoma filmuose?
– Čia labiau kūrėjų fantazijos, bet ne realybė. Nustatyti mirties laiką valandų ir net minučių tikslumu neįmanoma.
Dar filmuose kartais rodoma, kaip patologai su pincetais tyrinėja lavoną. Tai irgi pramanai, kaip ir užkandžiavimas šalia lavonų. Tikrai niekas šiose patalpose nei valgo, nei geria (juokiasi).
– Žmonės kalba, kad po mirties dar kurį laiką lavonui auga nagai ir plaukai. Mitas?
– Absoliučiai. Tam, kad kas nors augtų, reikia, kad ląstelės būtų gyvybingos.
– Kaip vyksta autopsijos procedūra?
– Kūnas atvežamas į morgą ir užkeliamas ant autopsijos stalo. Iš pradžių kūnas įdėmiai apžiūrimas iš išorės, fiksuojama ir fotografuojama viskas, kas reikšminga, įvertinami lavoniniai reiškiniai. Tada pradedamas vidinis tyrimas. Pagalbinis darbuotojas atlieka pjūvį nuo kaklo iki gaktikaulio ir atveria krūtinės ir pilvo ertmes. Preparuojamas visas organų komplektas, įskaitant ir liežuvį. Kiekvienas organas yra sveriamas, matuojamas, apžiūrimas. Tada organai grąžinami atgal į ertmes ir užsiuvami.
– Kokia prasmė organus sudėti į vidų?
– Jeigu būtų reikalas atlikti pakartotinį tyrimą. Tikrai niekas vatos į pilvo ertmę neprikiša, kaip kalba žmonės. Tiesa, smegenys negrąžinamos į kaukolę. Ertmė užpildoma specialiu popieriumi.
Aš triumfuoju, kai pavyksta išaiškinti paslaptingos mirties priežastį. Mano išvados padeda atskleisti nužudymą ir nubausti žudiką.
– Ar visais atvejais atveriama mirusio žmogaus kaukolė?
– Taip. Turi būti ištirti visi vidaus organai. Smegenys gali duoti daug informacijos mirties priežasčiai nustatyti.
– Kelių žmonių komanda dirba per autopsiją?
– Įprastai trys darbuotojai: ekspertas, pagalbinis darbuotojas ir medicinos registratorė.
Be išimčių visiems mano kolegoms emociškai sunkiausia tirti mažų vaikų kūnus.
– Kaip apibūdintumėte žmones, kurie dirba su lavonais?
– Specifiniai žmonės.
– Kuo jie išskirtiniai?
– Tuo, kad nebijo lavonų (šypsosi). O kas su jais galbūt negerai, aš neklausiau.
– Jūs man atrodote labai ramus žmogus.
– Žmona su jūsų nuomone nesutiktų (juokiasi).
– Jūsų žmona nėra medikė. Ar pasakojate jai apie savo darbo specifiką, įdomius atvejus?
– Ne. Ji per daug nesidomi, nes lavonai, kaip ir daugeliui, jai nėra maloni tema.
– Kas jums patinka teismo medicinos eksperto darbe?
– Tai, kad beveik netenka dirbti su gyvais žmonėmis (šypsosi). Turiu minty pacientus, kurie neretai būna dar ir vadinamieji emociniai vampyrai. Juk neretai jie užkrauna gydytojui ir savo psichologines problemas. Tai labai vargina. Aš negalėčiau dirbti, pavyzdžiui, šeimos gydytoju.
O jei rimčiau, mane žavi tai, kad teismo medicinos eksperto darbas nėra monotoniškas: ne tik atliekame autopsijas, bet ir dalyvaujame teismo posėdžiuose, vykstame į nusikaltimo vietas, dalyvaujame apklausose.
Šis darbas turi nemažai detektyvo darbo elementų. Kiti medikai patiria pasitenkinimą, kai jiems ateina padėkoti pasveikę pacientai, o aš triumfuoju, kai pavyksta išaiškinti paslaptingos mirties priežastį. Mano išvados padeda atskleisti nužudymą ir nubausti žudiką.
– Jūsų morge kartais vyksta ir mirusiojo atpažinimo procedūros, kuriose dalyvauja artimieji. Kokios būna jų reakcijos?
– Labai įvairios. Nuo abejingo pasakymo „taip, tai jis“ iki ašarų, isterijų, alpimų. Dar pastebėjau, kad į atpažinimo procedūrą dažniausiai ateina moterys. Vyrai – labai retai.
Pamenu vieną atvejį, kai žmogus susisprogdino. Buvo atvežti tik jo kūno fragmentai. Teko dėlioti paveikslą iš gabaliukų.
– Medikai sako, kad geriausias jų darbo įvertinimas – pasveikusių pacientų padėka. Ar jums kas nors dėkoja?
– Labai retai, bet pasitaiko, kad susiranda ir padėkoja už tiksliai nustatytą mirties priežastį. Žmogui svarbu žinoti, nuo ko tiksliai mirė jo artimasis.
– Ar pasitaiko emociškai sunkių autopsijų?
– Be išimčių visiems mano kolegoms emociškai sunkiausia tirti mažų vaikų kūnus. Dauguma turime mažamečių, tai norom nenorom pradedi galvoti, o jeigu čia būtų mano vaikas. Pačiam teko atlikti dešimtis tokių autopsijų. Buvo ir rezonansinių atvejų, kai tyriau nužudytų vaikų kūnelius.
Gaila būna ir jaunų žmonių, kurie neturėjo jokių patologijų ir žuvo eismo avarijoje arba nusižudė. Tada apima beprasmybės jausmas.
– Įprastai autopsija trunka apie valandą, kai mirtis nesmurtinė, o jos priežastis aiški. Pavyzdžiui, infarktas. Kokiais atvejais autopsija gali užtrukti ilgiau?
– Jeigu mirties priežasties greitai nustatyti neįmanoma. Arba sudėtingas nužudymas. Pavyzdžiui, mano minėtas kūnas su septyniasdešimt durtinių žaizdų. Jo autopsijai atlikti reikėjo net trijų dienų. Vieną dieną truko vien drabužių aprašymas. Mat reikėjo aprašyti ir nufotografuoti kiekvieną peilio dūriu padarytą skylutę ir sulyginti ją su žaizda ant kūno. Kitą dieną truko visų sužalojimų skaičiavimas, matavimas, pažeidimų gylio nustatymas. Trečią dieną – organų apžiūra.
– Ar teko tirti ekshumuotą kūną?
– Tik kartą. Kūnas buvo iškastas po pusmečio, nes atsirado žmogus, kuris prisipažino įvykdęs žmogžudystę. Kūnas buvo atvežtas įvertinti, ar yra likę matomų sužalojimų.
– Kaip atrodo pusę metų po žeme pragulėjęs kūnas?
– Ufffff… Smarvė nenusakoma, audiniai beveik sunykę. Galima sakyti, kad košė ant kaulų. Tokiu atveju tik tiriant kaulus, kaukolę galima nustatyti tam tikrus sužalojimus, lūžius.
Nutiko tokia istorija, kad romai iš morgo pavogė savo artimojo kūną.
– Pasitaiko, kad kūną atveža dalimis?
– Pasitaiko. Ypač po traukinių avarijų, aviakatastrofų. Pamenu vieną atvejį, kai žmogus susisprogdino. Buvo atvežti tik jo kūno fragmentai. Teko dėlioti paveikslą iš gabaliukų.
Sykį su kolege tyrėme dviejų žmonių kūnų fragmentus po lėktuvo katastrofos. Ji ant vieno stalo, aš ant kito. Kolegė klausia: „Klausyk, ar pas tave nėra antros širdies, nes savo komplekte aš nerandu.“ (Juokiasi.)
– Juodasis humoras jūsų darbe nesvetimas?
– Kas belieka (juokiasi).
– Kas sunkiausia jūsų darbe?
– Nesuklysti nustatant mirties priežastį, nepraleisti svarbių detalių, atlikti reikalingus papildomus tyrimus. Juk nuo mūsų išvadų neretai priklauso nusikaltimo atskleidimas, žmonių likimai.
Kartais grįžtu namo ir nerimauju, ar tikrai atlikdamas autopsiją nieko nepraleidau. Sykį teko grįžti į morgą, vėl praverti žmogaus kūną ir paimti papildomos medžiagos narkotikų tyrimams, kad šimtu procentų įsitikinčiau savo išvada.
– Kuriozinių atvejų buvo pasitaikę?
– Kai Teismo medicinos tarnybos patalpos buvo Šiaurės miestelyje, nutiko tokia istorija, kad romai iš morgo pavogė savo artimojo kūną.
Kažkada buvo supainioti mirusiųjų kūnai ir atiduoti ne tiems giminaičiams. Atsakingi darbuotojai gavo nuobaudas. Džiugu, kad tokių žmogiškųjų klaidų pasitaiko itin retai.
– Su kokiais mitais apie teismo medicinos ekspertus esate susidūręs?
– Pavyzdžiui, kad beveik visi esame prasigėrę. Suprask, kitaip šio darbo dirbti neįmanoma. Girdėjau istorijų, kad morgo šaldytuvuose girdimi krebždesiai arba lavonai kartais prisikelia, nes atvežami žmonės, ištikti komos.
– Pas jus mokytis atvyksta medicinos studentų. Ar alpimas – dažnas reiškinys?
– Tikrai pasitaiko, kad vienas kitas nualpsta. Sunkiausiai ištveria kariškiai iš Karo akademijos. Jiems pagal programą irgi reikia susipažinti su autopsija. Būna, kad uniformuoti vyrai, pamatę procedūrą, krinta kaip lapai (šypsosi).
– Ar jums kas nors yra siūlęs kyšį, kad suklastotumėte autopsijos išvadas?
– Mano kolegai buvo siūlytas kyšis, kad jis pakeistų išvadą ir parašytų, jog mirusiojo kraujyje nebuvo rasta alkoholio. Nuo to priklausė draudimo išmoka artimiesiems. Žinoma, kad kolega net nesileido į kalbas.
– Vienas medikas man pasakojo, kad sovietmečiu patologo specializaciją rinkdavosi tik labiausiai nevykę medicinos studentai. Į jūsų specialybės atstovus buvo žiūrima kaip į tuos, kurie tik perpjauna lavonui pilvą, išima organus ir yra nuolat girti darbe. Ar pasikeitė visuomenės vertinimas?
– Kai buvau rezidentu, dar atsirasdavo taip galvojančių. Dabar visuomenė vis labiau žino, gerbia atsakingą ir labai reikalingą mūsų darbą. Tikrai nerasite geriančių darbe ekspertų. Ir nereikia manyti, kad teismo mediciną renkasi tik tie studentai, kurie daugiau niekam negabūs. Eksperto darbas reikalauja labai daug medicinos išmanymo, dėmesingumo, atsakomybės.
– Teismo medicinos eksperto profesija neseniai įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą. Šiuo metu Lietuvoje dirba apie 70 teismo medicinos ekspertų. Nemažai jų – jau garbaus amžiaus. Kaip manote, kodėl medicinos studentai nesirenka šios specialybės?
– Dėl ne visiems priimtinos darbo specifikos ir mažo atlyginimo.
– Kiek vidutiniškai uždirba teismo medicinos ekspertas per mėnesį?
– Nuo kovo mėnesio buvo skirtas papildomas finansavimas, tai dabar vidutinė alga yra apie 2 000 eurų į rankas per mėnesį. Prieš tai pradedančiojo teismo medicinos eksperto atlyginimas buvo vos 1 200 eurų. Be to, Valstybinės teismo medicinos ekspertams negalima papildomai verstis privačia praktika, kaip kitų specialybių medikams.
– Ar nesvajojate padirbėti užsienio teismo medicinos tarnybose. Atlygis ten nepalyginamai didesnis?
– Gal ir svajočiau, bet mes negalime. Mūsų licencijos nepripažįsta Vakarų Europos šalys. Ten skrodimus atlieka tik gydytojai patologai. Teismo medicinos ekspertų ten nėra.
Žinote mediką, kurio istoriją norite išgirsti, atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
