„Turiu priimti sunkų sprendimą: guldyti žmogų per prievartą ir sulaukti grasinimų ar paleisti ir bijoti, kad nusižudys?“ LRT.lt interviu davęs Vasaros ligoninės Ūmios psichiatrijos skyriaus vadovas gydytojas psichiatras Laurynas Bukelskis įsileido į aukšta tvora aptvertą pastatą, kuriame sudėti nedūžtantys langai, durys be rankenų, kiaurą parą stebinčios kameros, o pacientų lankymas trunka vos 15 min.: „Gydžiau pacientą, kuris pats save išsikastravo. Kitas – nusikirto pirštą. Psichozė labai pavojinga būklė žmogaus gyvybei.“
„Nematoma ligoninės pusė“ – LRT.lt publikacijų ciklas apie tai, kas vyksta užsivėrus palatų durims, ko nepastebi pacientai, bet ką savo kasdienybėje mato, o kartais ir sunkiai emociškai išgyvena medicinos darbuotojai.
– Jūsų skyrius, regis, nematė remonto nuo sovietmečio: aptriušęs linoleumas, geležinės lovos. Įspūdis toks, kad čia tikrai netinkamos sąlygos ligoninei?
– Čia ne tas žodis „netinkamos sąlygos“. Manau, kad 2024-aisiais pacientai neturėtų gulėti aštuoniese palatoje. Neretai tenka atsiprašinėti ir pacientų, ir jų artimųjų dėl tokių skyriaus sąlygų. Kartais reikia net atkalbinėti, kad dėl to nepasiimtų pacientų iš ligoninės ir nenutrauktų gydymo anksčiau laiko.
Džiugi naujiena ta, kad jau šių metų pabaigoje turėtume išsikraustyti į naują, modernų pastatą.
– Minėjote, kad neturite vienviečių palatų. Kur guldomas ūmios psichozės apimtas pacientas?
– Mažiausia mūsų palata – keturios lovos. Deja, turime suktis su tuo, ką turime.
– Kokie pacientai patenka į Ūmios psichiatrijos skyrių?
– Patiriantys savižudybės krizę, sergantys šizofrenijos spektro sutrikimais, psichomotoriškai susijaudinę, agresyvūs.
Gydomi ir žmonės, kurių psichika sutriko dėl psichoaktyvių medžiagų, pavyzdžiui, narkotikų vartojimo, ir sergantys demencija. Mūsų skyriuje guldomi neplaniniai pacientai.
– Jūsų skyriaus pastatas apjuostas aukšta vieline tvora kaip kalėjime. Tiesa, kad savanoriškai pacientai negali išeiti?
– Negali. Jeigu reikia nueiti į procedūrą kitame pastate, mes lydime.
Apie mus liejasi įvairūs žodžiai ir grasinimai.
– Galite išskirti sunkiausius pacientus?
– Labai sudėtinga, kai žmogus atvežamas savižudybės krizėje arba sutrikimas neaiškus. Kai tenka aiškintis, ar čia psichiatrų, ar neurologų pagalbos reikia. Dideliu iššūkiu tampa sprendimas, ar žmogui tikrai reikia priverstinio gydymo, ar ne. Kartais pacientas neatitinka priverstinio gydymo kriterijų, bet išleisti iš ligoninės nėra saugu, nors jis ir atsisako gydymo. Turiu priimti svarbų sprendimą: guldyti per prievartą ir sulaukti artimųjų grasinimų, ar paleisti ir bijoti, kad žmogus nusižudys?
– Kokie yra priverstinio gydymo kriterijai?
– Kai žmogaus psichika taip sutrikusi, kad jis kelia pavojų savo ir kitų žmonių sveikatai ir gyvybei. Kyla nemažai problemų. Būna, kad žmogus gydosi, bet nusprendžia išeiti iš ligoninės. Mūsų galva, jo sąmonė dar sutrikusi, bet priverstinio gydymo kriterijų jis nebeatitinka. Mes privalome tokį žmogų paleisti. Tada mums skambina pasipiktinę artimieji. Apie mus liejasi įvairūs žodžiai ir grasinimai: „Kodėl jūs klausote nesveiko žmogaus, jūs jį privalote gydyti, jei kas nutiks – jūs būsite atsakingi.“ Niūrūs kaltinimai. Regis, gydome, elgiamės pagal įstatymą, o artimieji grūmoja.
Kartais sprendimas, ar reikia nutraukti priverstinį gydymą, ar pratęsti, tampa rebusu. Ar jau pagerėjo, ar dar ne? Ar pakankamai išnyko kliedesiai, ar dar ne?
– Ar sudėtinga diagnozuoti šizofreniją?
– Tai – sudėtinga liga. Ją diagnozuojame atmetimo būdu. Pirmiausia turime atmesti kitas ligas ar sutrikimus. Neskubame diagnozuoti, nes ši liga labai stigmatizuojama ir palieka žmogui niūrų antspaudą. Ji diagnozuojama tik specialistų konsiliumo ir stebint pacientą ne vieną dieną.
– Ar įmanoma suklysti diagnozuojant šizofreniją?
– Suklydimas galimas į abi puses. Ypač kai žmogaus psichika būna paveikta psichoaktyvių medžiagų. Kartais jo elgesys labai primena šizofreniją ir liga yra įrašoma į medicinos kortelę. Tačiau jeigu žmogui pavyksta nutraukti psichoaktyvių medžiagų vartojimą, po kurio laiko pamatai, kad jam nėra šizofrenijos. O įrašo taip paprastai nepanaikinsi.
– Ar narkotikų vartojimas gali susargdinti šizofrenija?
– Jeigu žmogus turi polinkį, narkotikai gali išprovokuoti ligą.
– Jums labiausiai įsiminęs pacientas, ligos atvejis?
– Labiausiai įsimena tie pacientai, kurie, nepaisant visų pastangų, nusižudo. Taip pat tie, kurie bandė nusižudyti mūsų skyriuje. Tai – skaudūs atvejai, kuriuos išgyvena visas personalas.
Bet pasitaiko ir linksmesnių istorijų. Pavyzdžiui, įsiminė vieno daug dienų alkoholį vartojusio paciento pasakojimas. Jis pasakojo vieną vakarą žiūrėjęs filmą apie nematomą žmogų. Išėjęs parūkyti nuoširdžiai pamatė, kad prie jo namo užkastas, kaip jis pats sakė, permatomas žmogus. Jis sukvietė visas spec. tarnybas ir paskui taip azartiškai man pasakojo, kaip jie kasė, o jis rodė permatomo žmogaus vietą. Aišku, kad tuo metu jis visiškai tikėjo, jog tai realybė. Džiugu, kad, šiuo atveju, haliucinacijos praeina.
Kitas atvejis – ilgai gėręs vyras nusprendė Neries krantinėje persiauti naujai pirktus batus. Jis pasakojo pamatęs, kad į upę nukrito lėktuvas su pilotu. Ir vėl visos tarnybos buvo suvažiavusios. Aišku, kad joks lėktuvas nenukrito.
– O kokius vaizdinius regi šizofrenija sergantys žmonės?
– Regi rečiau. Dažniau girdi balsus. Neretai tokius, kurie jiems liepia žalotis ir net žudytis. Iki tokio lygio, kad net sako: „Tu susipjaustyk rankas, nes kitaip ant tavo mamos namo Londone nukris lėktuvas.“ Kartais jie net negali pasakyti, kokia kalba tas balsas kalba. Baisiausia tai, kad sunkiai sergantiems žmonėms tie balsai skamba realiau, nei, kad mes suprantame realybę.
Dažnai pasitaiko ir persekiojimo kliedesių. Ligoniui atrodo, kad visi jam linki blogo nuo kaimynų iki artimųjų, kurie esą nori jį vaistais nunuodyti.
– Kokiomis priemonėmis pavyksta hospitalizuoti agresyvų, psichozės apimtą pacientą (kaip parodė neseniai visuomenei nušviestas atvejis: sergančios ir agresyvios moters policijai nepavyko sutramdyti nei elektrošoku, nei peršauta koja, nei ašarinėmis dujomis)?
– Čia yra psichiatrijos ligoninė. Mums paprasčiau, esame atidirbę algoritmą. Turime priemonių ir fiziniam suvaržymui, ir medikamentų. Priėmime dirba specialiai paruoštas apsaugos darbuotojas. Esant reikalui subėga trijų ar keturių padėjėjų slaugytojų komanda. Nemažai jų yra buvę pareigūnai, atletiški vyrukai.
Stebėjimo palatoje visada privalo budėti slaugytojai, kurie keičiasi kas tris valandas.
– Taikote tramdomuosius diržus?
– Tam tikrais atvejais – taip. Žmogus, kuris kelią pavojų sau ir aplinkiniams, paguldomas į specialią lovą ir fiksacija vyksta keturiose vietose. Suvaržomos abi kojos ir rankos. Jeigu pacientas labai sujaudintas juosiamas ir diržas per krūtinę.
Reikalingi ne tik medikamentai, bet ir stebėjimas kiaurą parą. Stebėjimo palatoje visada privalo budėti slaugytojai, kurie keičiasi kas tris valandas. Yra ir vaizdo kameros, pavojaus mygtukas. Naujai statomame pastate mūsų skyriaus apsauga bus dar šiuolaikiškesnė.
Tačiau, noriu pabrėžti, kad fizinio suvaržymo priemonės taikomos tik priverstinio gydymo atveju.
– Ar tiesa, kad ūmios psichozės būsenoje žmogus nejaučia skausmo?
– Būna ir taip. Gydžiau pacientą, kuris net pats save išsikastravo. Kitas – nusikirto pirštą. Psichozė labai pavojinga būklė žmogaus gyvybei ir sveikatai. Jos apimti žmonės dažnai išgyvena laukinę persekiojimo, didelio pavojaus baimę. Tokios būsenos jūs irgi greičiausiai bet ką padarytumėte. Realybės vertinimas būna stipriai sutrikęs.
– Ar jūs pats esate fiziškai nukentėjęs nuo pacientų?
– Esu sykį gavęs niuksą į nugarą. Tai man buvo priminimas, kad reikia būti atsargesniu skyriuje. Paprastai su tokiais pacientais mes laikome atstumą, bendraujame, kai šalia yra slaugytojai.
– Gal esate apmokytas savigynos?
– Buvo kursai, mokymai. Bet žinios pūva kaip žuvis. Manau, kad reikėtų atnaujinti žinias.
– Minėjote, kad pacientų artimieji dažnai kelia nepagrįstus reikalavimus. Kokius?
– Pavyzdžiui, reikalauja, kad mes įtikintume pacientą, jog jis niekada nebevartotų narkotikų, o šizofrenija sergantis pacientas po savaitės gydymo man sako: „Grįšiu namo ir toliau vartosiu narkotikus.“ Tada artimieji savo nusivylimą išlieja ant manęs.
Neretai artimieji prašo, kad įtikintume pacientą gerti vaistus. O statistika sako, kad iš dešimties šizofrenija sergančių žmonių tik vienas po metų juos vartoja. Vidutiniškai po kelių mėnesių žmogus, deja, nutraukia vaistų vartojimą, nes jam atrodo, kad yra sveikas. Nepripažįsta ligos.
– O kaip atsisakymą vartoti vaistus sprendžiate ligoninėje?
– Stengiamės parinkti leidžiamus vaistus. Į mandarinus ar sriubą tikrai vaistų nededame. Tai būtų nusikalstama. Kitas dalykas – tai trumparegiška. Šizofrenija gydoma metų metais. Jeigu žmogus išėjęs iš ligoninės nevartos vaistų, nebus rezultato.
„Jeigu dukra su manimi nebešnekės ir nutrauks ryšius, aš atvažiuosiu su žurnalistais. Jūs pasigailėsite.“
– Tiesa, kad pacientų artimieji neretai grasina viešumu?
– Turėjome labai sunkios būsenos šizofrenija sergantį pacientą. Jis buvo katatonijoje: nevalgė, negėrė, nekalbėjo. Po dviejų savaičių gydymo būsena pagerėjo. Žmogus ir vaikščiojo, ir kalbėjo. Atėję artimieji buvo nusivylę gydymo rezultatais ir grasino žiniasklaida. Šaukė: „Gal reikia apie jus parašyti, gal atsiras daugiau motyvacijos gydyti?“ Tokiais atvejais nusvyra rankos.
Pamenu dar vieną nemalonų atvejį. Mama dukrą atvežė konsultacijai. Pasikalbėjęs su mergina pamačiau didelę savižudybės riziką ir pasakiau, kad reikia gultis į ligoninę. Mergaitė aišku buvo kategoriškai prieš. Tada mamai pasakiau, kad reikia priverstinio gydymo, nes dukros būklė bloga. Mama puolė priekaištauti, esą ji su dukra buvo sutarusi tik dėl konsultacijos ir, jei aš ją paguldysiu, ji supyks: „Jeigu dukra su manimi nebešnekės ir nutrauks ryšius, aš atvažiuosiu su žurnalistais. Jūs pasigailėsite.“
Po kelių dienų mama paskambinusi padėkojo už mano sprendimą. Mat jai dukra pasakė, kad grįžusi namo būtų nusižudžiusi. Labai tikiuosi, kad mergina gyva ir sveika iki šiol.
– Nuo jūsų sprendimo kartais priklauso žmogaus gyvybė?
– Taip. Tarp tokių girnų ir sukamės. Visuomenė turi vienokius lūkesčius, artimieji kitokius, o pacientai dar trečius. Yra ir ministerijos lūkesčiai – pagydyti pacientą per 18 dienų. Kita vertus, jeigu nebūtų sunkių sprendimų, gal tada Psichiatrijos skyrių reikėtų iš viso uždaryti.
„Tu man ne mama, o tu – nusigrimavęs policininkas.“
– Jūsų pacientų artimiesiems taip pat nelengva. Ar jiems patiems nereikia psichologo pagalbos?
– Kiek galime kalbamės su jais. Natūralu. Būna, kad pacientas kliedi ir nepripažįsta artimųjų, vadina apsimetėliais: „Tu man ne mama, o tu – nusigrimavęs policininkas.“ Suprantama, kad artimiesiems skaudu.
– Visuomenėje vis dažniau kalbama, kad pas mus per retai taikomas priverstinis gydymas. Pasigirsta nuomonių, kad kai kurie žmonės jaučiasi nesaugūs, gyvendami šalia tokių žmonių. Kokia jūsų nuomonė?
– Ką siūlote? Visus keistus kaimynus prievarta atvežti į mūsų skyrių? Mes negalime perlenkti lazdos. Kitaip pavirsime į totalitarinę valstybę. Visoje Europoje taikomi labai panašūs priverstinio gydymo kriterijai. Negali uždaryti žmogaus, jei jis, pavyzdžiui, tiki sąmokslo teorijomis. Būtina išlaikyti balansą.
Priverstinio gydymo sprendimai nėra lengvi. Ne visi pacientai atvežami ūmios būsenos su peiliu rankoje. Būna sudėtingesnių indikacijų.
Pabandykite už tokią sumą susimokėti už būstą, maistą, drabužius. Ar čia ne tragedija?
– Nemanote, kad nemažai tragedijų būtų įmanoma išvengti, jei žmogus anksčiau, o ne po nusikaltimo padarymo būtų pripažintas nepakaltinamu ir gydomas?
– Manau, kad kitais būdais reikia užkardyti tokius nusikaltimus. Dažnai tokie žmonės savu laiku negauna reikiamos pagalbos, dėmesio. Prie tokių žmonių reikalingas kitoks priėjimas. Nereikia tikėtis, kad jie iš karto priims medikų pagalbą ir važiuos gydytis. Burtų lazdelė tokiais atvejais neegzistuoja.
Prasminga labiau rūpintis sergančiais. Pavyzdžiui, sergantys šizofrenija, kuriems nustatytas nedarbingumas, gauna apie 300 eurų per mėnesį. Pabandykite už tokią sumą susimokėti už būstą, maistą, drabužius. Ar čia ne tragedija?
– Ar jūsų skyriuje pasitaiko pacientų mirčių?
– Ir mirčių, ir savižudybių. Ačiū dievui, žmogžudysčių nebuvo.
Turime po pamainos užverti skyriaus duris ir gyventi savo gyvenimą.
– Jūsų korpuse langai iš nedūžtančio stiklo, ant kai kurių dar ir grotos, užraktai, durys neturi vidinių rankenų, visur stebėjimo kameros. Kaip dar apsaugomi save žaloti linkę pacientai?
– Įvairiai. Priklauso nuo konkretaus atvejo. Pavyzdžiui, turėjome vieną pacientą su protine negalia, kuris buvo linkęs iki kraujo ir negyjančių šašų kasyti galvą. Padovanojome jam bokso pirštinę. Jis labai džiaugėsi, visiems rodė ir nebekrapštė.
Būna, kad patikriname pacientų lankytojų krepšius, kad šie nepraneštų aštrių daiktų, narkotinių medžiagų. Šiuo metu nustatėme pacientų lankymo trukmę – 15 min.
Jeigu didelė savižudybės rizika, kaip minėjau, žmogus kiaurą parą guli stebėjimo palatoje.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti gydytojas, kad galėtų dirbti Ūmios psichiatrijos skyriuje?
– Mes, baigę psichiatriją, gebame lengviau susidoroti su emocijomis nei kiti medikai. Mūsų gydytojai turi būti pakankamai jautrūs, bet neverkiantys kartu su pacientu ar jo artimaisiais. Turime po pamainos užverti skyriaus duris ir gyventi savo gyvenimą.
– Ar visada pavyksta?
– Manau, kad taip. Priešingu atveju, negalėtume kitiems padėti. Jei grįžę namo verktume, būtų negerai. Perdegtume greitai.
Mūsų gydytojai turi pasižymėti ir kantrybe. Pavyzdžiui, šiandien vienas pacientas piktai ir primygtinai reikalavo, kad jam atneštume cigarečių. Būna ir visokiais negražiais epitetais išvadina.
– Kaip nepriimti asmeniškai pacientų įžeidinėjimų?
– Reikia suprasti, kad jie sutrikę, sergantys. Nors kartais būna ir skaudu. Pamenu vieną pacientę, kuriai reikėjo priverstinio gydymo. Ji buvo pasiturinti, pasisamdė gerą advokatą ir teisme mane žemino, šmeižė: „Tu mane guldai į ligoninę todėl, kad norėjai intymių santykių su manimi, bet negavęs kerštauji ir siūlai priverstinį gydymą.“
Elektrotraukulinė terapija taikoma beveik visame pasaulyje.
– Ar vis dar taikote visuomenėje nevienareikšmiškai vertinamą smegenų elektroimpulsų terapiją, dar liaudyje elektrošoku vadinamą?
– Elektrotraukulinė terapija taikoma beveik visame pasaulyje. Šiuolaikinė terapija nesukelia pacientui tokio diskomforto kaip ankstesnės versijos. Žmogus paguldomas, jam atliekama nejautra, jis užmiega. Po kelių minučių jis prabunda.
Tai be galo efektyvi procedūra nuotaikos sutrikimams, sunkiai depresijai, katatonijai gydyti, kai nepadeda medikamentai.
– Ar ši terapija turi šalutinių poveikių?
– Ji gali sukelti trumpalaikius atminties sutrikimus. Iš esmės tai yra saugi procedūra.
– Turbūt girdėjote pasakymą: „Psichiatrinėje žmogus paverčiamas daržove.“ Iš kur toks pasakymas?
– Čia gal sovietmečiu atsiradęs posakis. Anksčiau vos hospitalizavus pacientą buvo skiriamos didelės medikamentų dozės, o vėliau palaipsniui mažinamos, kol žmogus galėdavo funkcionuoti. Dabar yra atvirkščiai. Po truputį didinamos dozės, kol pasiekiamas efektas. Žinoma, ir medikamentai dabar yra modernesni, nesukeliantys tiek daug šalutinių efektų.
– Ar norėdamas išvengti bausmės žmogus gali apgauti psichiatrus. Suvaidinti nepakaltinamą?
– Teismo medicinos psichiatrai turi dar aukštesnę kvalifikaciją negu mes, paprasti psichiatrai, jų taip paprastai neapmulkinsi. Manau, kad jie pakankamai išmintingi, turi daug patirties, kad pamatytų apsimetėlius. Psichikos ligą imituoti nepaprasta. Juolab kad yra taikomas paciento stebėjimas vos ne kiaurą parą. Taip kad nesiūlau rinktis šito kelio.
Žinote mediką, kurio istoriją norite išgirsti, atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
