Rūpintis savo sveikata – privalu, tačiau kartais tai savaime gali sukelti tam tikrų rūpesčių. Pernelyg susirūpinęs savo sveikata žmogus imasi ieškoti ligų ten, kur jų nėra, nerimas jam tiesiog aptemdo protą. „Tai tampa liguistu azartu“, – sako psichologas Edvardas Šidlauskas, apibūdindamas hipochondriją turinčio žmogaus elgesį. Specialistas įspėja – bendraujant su tokiu žmogumi, jokiu būdu negalima jam sakyti, kad jis vieną ar kitą ligą išsigalvoja.
Kalbėdamas LRT TELEVIZIJAI, gydytojas aiškina, jog žmonėms būdingas natūralus domėjimasis savo sveikata, informacijos apie galimas diagnozes ieškojimas. Jei tai daroma saikingai, toks elgesys savaime nėra problema.
Visgi, tęsia specialistas, jei tas susirūpinimas yra toks didelis, jog elementariai trukdo žmogui gyventi, tai jau yra ženklas, kad reikia kažką keisti.
„Tai problema tampa tada, kai tas susirūpinimas pradeda trukdyti atlikti įprastas pareigas, dirbti kasdienius darbus, daryti kažkokias veiklas. Tai tampa daugiau trukdžiu, o ne pagalba kažkokia. Tai jau liudija, kad mes įžengėme į zoną, kur nėra visai gerai, ir reikia kažką daryti“, – sako laidos „Labas rytas, Lietuva“ svečias.
Anot psichologo, didžiulį nerimą dėl savo sveikatos jaučiantiems žmonėms jų tariamos ligos gali peraugti net į realius fizinius simptomus.
„Čia yra nerimo sutrikimas, (...) kai tas nerimas yra tiesiog per stiprus ir aptemdo protą. Mes imame interpretuoti savo sveikatos būklę neadekvačiai, pradedame jausti iš tikrųjų kažkokį skausmą, maudimą. Tie simptomai tampa žmogui realūs – veikia tokia savotiška autohipnozė“, – pažymi E. Šidlauskas.
Specialisto teigimu, hipochondriją turintiems asmenims ypač pavojinga informacijos apie savo sveikatos būklę ieškoti internete. Dėl informacijos gausybės užsisukę į šį verpetą žmonės gali iš jo niekada ir neištrūkti.
„Nerimas sukelia tokį savotišką poreikį nusiraminti ir mes ieškome to nusiraminimo internete. Bet dažnai užtinkame dar labiau gąsdinančios informacijos ir tas tarsi prikausto, nebegali žmogus atsiplėšti, galvoja: gal man vėžys, gal man tas, gal man anas, o ką daryti, ar tikrai?
Tada tu nebegali sustoti, tampi tarsi priklausomas nuo to ir eini vis gilyn ta tokia triušo ola. (...) Gali įtraukti tas dalykas, čia kaip savotiškas liguistas azartas. Galima įeiti į tą ir galo nebus, nes informacijos yra marios“, – įspėja pašnekovas.
Pasak psichologo, hipochondriją turintiems žmonėms patiems pripažinti šį faktą būna labai sunku. Dėl to pagalbą dėl šio nerimo sutrikimo tokiems asmenims turi inicijuoti jų artimieji. Visgi, priduria ekspertas, labai svarbu tai daryti švelniai.
„Toks žmogus aplinkiniams yra tikra rakštis – tiek gydytojams, tiek šeimos nariams ar draugams, nes dažniausiai po visų tų tyrimų paaiškėja, kad nieko lyg ir nėra, ir ateina toks natūralus noras pasakyti: „Žmogau, tu nesergi niekuo, galbūt eik pas psichologą ar psichoterapeutą“.
Bet šito nereikėtų sakyti. Paprastai žmogus labai jautriai reaguoja, jeigu juo netikima, nes jam tai realu, jam tai tikra atrodo. Jeigu mes neigiam tą jo nerimą, jis tik didėja. (...) Geriausias sprendimas yra nesipriešinti, nesiginčyti, tarsi pritarti, kad, taip, suprantu, kad tau neramu, kad taip gali būti.
Tokį asmenį reikia nukreipti pas specialistus. Kuo autoritetingesnis specialistas, turintis stipresnį poveikį, įtaką, galią, tuo greičiau jį nuramina. (...) O specialistai iš principo turėtų pamažu nukreipti pas psichiatrą. Tada būtų diagnozuojama ir po truputį dirbama su tomis realiomis priežastimis“, – akcentuoja E. Šidlauskas.
Viso pokalbio klausykitės LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
