Užklupusi sunki liga reiškia ne tik fizinį, bet ir didelį psichologinį išbandymą. Tyrimai rodo, kad kai kuriuos žmones žinia apie sunkią ligą gali pastūmėti link savižudybės, tad laiku suteikta psichologinė pagalba yra itin reikšminga. Vis dėlto neslepiama, kad Lietuvoje ne visi pacientai ir jų artimieji laiku sulaukia konsultacijų, o kai kurie žmonės, sužinoję diagnozę, su užgriuvusiomis emocijomis paliekami dorotis savarankiškai.
Šias Kalėdas uostamiestyje paženklino mįslingos mirties atvejis. Policija pranešė, kad sekmadienio rytą Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) kieme rastas mirusio vyro kūnas su daugybiniais sužalojimais.
Teisėsauga pradėjo ikiteisminį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti.
Tyrimas, anot Klaipėdos apskrities policijos atstovės Andromedos Grauslienės, vis dar vyksta, laukiama ekspertų išvadų, o kaip viena galimų žmogaus mirties versijų yra ta, kad vyras galėjo iššokti pro palatos langą. Savo ruožtu tyrimą pradėjo ir minėta ligoninė.
„Pacientas iššoko pro langą iš septinto aukšto. Atvejis tiriamas“, – LRT.lt teigė KUL atstovė Aistė Noreikaitė.
Aiškinama, kad sunkia liga sirgęs pacientas palatoje gulėjo vienas, polinkio į suicidines mintis nebuvo pastebėta, psichinių ligų paciento anamnezėje fiksuota nebuvo.
Taip pat skaitykite
Šiai žiniai pasirodžius viešumoje, kaip ir po anksčiau pasitaikiusių panašių tragedijų, žmonės socialiniuose tinkluose netruko pradėti kelti klausimus, kodėl taip galėjo nutikti ir ar žmogui nebuvo laiku suteikta psichologinė pagalba, galbūt galėjusi išsaugoti gyvybę.
KUL atstovė patikino, kad ligoninėje pacientams, esant poreikiui, visuomet suteikiama psichologinė pagalba.
„Pacientai, kuriems diagnozuotos psichinės ligos ar polinkis į suicidines mintis, guldomi pirmame arba antrame aukšte. Jiems visuomet teikiama aktyvi psichologinė pagalba“, – dėstė A. Noreikaitė.
Sunkios ligos diagnozė gali paskatint suicidines mintis
Su sunkiai sergančiais žmonėmis dirbantys specialistai pastebi, kad sunkios ligos bei alinantis gydymo procesas kai kuriuos žmones palaužia ir jie, kartais nė nesulaukę tinkamos psichologinės pagalbos, gali pasirinkti savižudybę.
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) direktorė Neringa Čiakienė pastebėjo, kad atlikti tyrimai rodo, jog diagnozės nustatymas iš tiesų gali tapti viena priežasčių, pastūmėjančių žmones į savižudybę.
„Ypač vyrams tai yra aktualu. Pavyzdžiui, 2015 metais Europos mastu buvo darytas tyrimas, kuris parodė, kad prostatos liga vyrą gali privesti iki savižudybės. Paaiškėjo, kad daugiau negu pusė vyrų bijo prarasti vyriškumą, o mirti bijo trečdalis. Moterys dažniau ieško pagalbos, o vyrai apskritai mažiau linkę kalbėti apie savo psichologinę būseną, dažniau užsisklendžia savyje ir jiems ta sunkios ligos diagnozė labai stipriai asocijuojasi su fiziniu pajėgumu ir fizine sveikata“, – dėstė N. Čiakienė.
Pasak pašnekovės, vyrams dažnai atrodo, kad prarasta fizinė sveikata atims galimybę užsidirbti, išlaikyti šeimą, o jeigu prie šios naštos prisideda ir vyriškumo bei seksualumo klausimai – žmogui emocinis krūvis tampa labai didelis ir gali būti sunkiai pakeliamas.
Iki nelaimės gali atvesti ir vaistų poveikis
Pastebima ir tai, kad kartais aplinkiniai gali nė neįtarti, jog sunkiai susirgęs žmogus gali būti apniktas suicidinių minčių ir jam reikia pasiūlyti pagalbą.
„Tikrai galima nepastebėti. Žmogus gali maskuotis ir tai gali būti sukeltas dalykas ne tik psichologinės įtampos, tačiau yra ir vaistų poveikiai. Jeigu žmogus gauna gydymą, yra toks vaistų poveikis, kai žmogus gali būti ne iki galo adekvatus ir skausmas yra didžiulis, kai žmogus nebežino, kur ieškoti pagalbos ir pasirenka tą išeitį“, – teigė N. Čiakienė.
POLA direktorės žiniomis, Lietuvoje nuskausminamųjų suvartojama gerokai mažiau nei kitose Europos šalyse ir aiškėja, kad taip yra ne todėl, kad žmonės tiesiog neieško medikamentinės pagalbos, o dėl to, kad ji yra sunkiai prieinama.
Taip pat skaitykite
„Gydytojai sako, kad mes viską turime, bet eilės į skausmo kabinetus yra ir po pusę metų. Tai tikrai žmonės pasirenka tokią išeitį, nes nesusitvarko su skausmu. Kai kuriose klinikose langai plačiai neatsidaro, kad žmogus negalėtų iškristi. Tai yra elementarūs sprendimai. Žmogus gali būti ir neadekvatus, jis gali galvoti, kad eina per duris, o išeiti pro langą. Ir prie tam tikrų ligų, po tam tikrų operacijų žmonės realybę priima neadekvačiai. Žmonės būna pririšami, kad sau kažko nepasidarytų, nes yra vaistų poveikis“, – pasakojo N. Čiakienė.
Paliekami vieni su užgriuvusiomis emocijomis
Nors daug žmonių, išgirdę kritinių ligų diagnozes, susiduria su psichologiniais sunkumais, aiškėja, kad Lietuvoje jie ne visada sulaukia psichologinės pagalbos. Skirtingai nei kitose užsienio šalyse, Lietuvoje psichologinė pagalba nėra integruota į sveikatos priežiūros sistemą.
„Nėra taip, kaip užsienio klinikose, kad kai žmogui yra pristatoma ligos diagnozė, jis būtų nukreipiamas konsultacijai. Pas mus to nėra, tačiau psichologinės pagalbos organizavimas pastaruoju metu vis labiau vyksta, bet jis nėra tipinis. Kiekvienas sprendžia pagal skirtingas galimybes. Tos didžiosios ligoninės – Nacionalinis vėžio institutas, Santaros klinikos turi etatinius medicinos psichologus ir pacientai gali kreiptis. Mažesnės ligoninės, kiek domėjomės, neturi, nes standartinio įkainio už tai nėra nustatyta ir kiekviena įstaiga sprendžia pagal savo galimybes“, – situaciją apibendrino POLA vadovė.
Per pandemiją išryškėjo ir tendencija, kad žmonės, kuriems diagnozuojama onkologinė liga, buvo paliekami su šia naujiena ir užgriuvusiu psichologiniu išbandymu susidoroti savarankiškai.
„Dalis žmonių sužino, kad jiems yra onkologinė liga, paskaitę e.sveikatoje. <…> Jie prisijungia prie e.sveikatos pasižiūrėti tyrimų atsakymų ir pamato diagnozę. Mes sakydavome, kad gydytojas žmogui turi labai jautriai pasakyti ir kiekvienas buvo išmokęs būdą, kaip žmogui pasakyti iš karto įgalinant ir sumažinant tą emocinę įtampą. Tačiau kai žmogus paskaito atsidaręs e.sveikatą, kad jam yra onkologinė liga, jis pats nusipiešia sau patį baisiausią scenarijų, pats vienas išgyvena tą įtampą ir stresą, kurį laiką negauna jokios psichologinės pagalbos. Yra šalti skaičiai, kitiems paskambinama ir telefonu pasakoma, kur vėlgi yra šaltas registratorės balsas. Tai čia tikrai susidūrėme su tomis pandemijos grimasomis“, – pastebėjo N. Čiakienė.
Pašnekovė akcentavo, kad ligos, kuri kelia pavojų gyvybei, diagnozę sužinoję žmonės nėra pajėgūs patys ieškoti pagalbos, jiems ją vertėtų pasiūlyti.
„Žmogus šioje vietoje nėra pajėgus ieškoti pagalbos. Mūsų žmonės nėra taip sveikatos sistemoje išprusę, kad žinotų ir ieškotų pagalbos, jie tikisi, kad sistema jiems pasiūlys. Tai pas mus tos sistemos, kad jiems būtų pasiūloma ta pagalba ir suteikiama visa informacija, tikrai to nėra“, – akcentavo POLA vadovė.
Ne visi pacientai sulaukia jiems būtinų konsultacijų
D. Čiakienės teigimu, nors psichologinės pagalbos teikimas ligoniams Lietuvoje ir tobulėja, sisteminių bėdų vis dar netrūksta.
Apie problemą ne kartą kalbėta ir su Sveikatos apsaugos ministerijos atstovais ir psichologinės pagalbos ligoniams teikimą nuspręsta organizuoti per įvairias projektinio finansavimo priemones bei per Visuomenės sveikatos biurus, kurie yra visose savivaldybėse.
Taip pat skaitykite
„Tačiau mes susiduriame su tuo, kad žmonėms, kurie serga, reikia labai specializuotos pagalbos. Reikia žmogaus, kuris ne tiesiog konsultuotų iš psichologinės pusės, kaip konsultuoja skyrybų ar tėvų nesutarimų su vaikais atvejais ir pan. Yra būtent medicinos psichologai. Tai yra labai specifinė sritis“, – akcentavo pašnekovė.
Pastebima, kad kai kuriems pacientams itin veiksminga pagalba terapinėse grupėse, tačiau tokios pagalbos sulaukti ne visada įmanoma.
„Mes ir dabar turėjome atvejų, kai skambina žmonės ir klausia, kur galėtų užsirašyti, o mes sakome, kad dabar neturime galimybės vykdyti, bet yra Nacionaliniame vėžio institute ar Visuomenės sveikatos biure. Apskambiname ir visi sako, kad yra pasibaigę ir terapinės grupės dabar nevyksta, jas rinks kitais metais. Bet žmogui reikia čia ir dabar, o ne kai prasidės projektinis finansavimas ir galbūt žmogus tą pagalbą kažkada gaus, jeigu atitiks tam tikrus kriterijus“, – akcentavo N. Čiakienė.
Tiesa, psichologinė pagalba mūsų visuomenėje vis dar yra stigmatizuojama: žmonės – ypač vyresni – neretai nenori pripažinti, jog jiems yra reikalingos tokios paslaugos. Vis dėlto esama ir tokių pacientų, kurie patys ieško pagalbos.
Taip pat skaitykite
„Turėjome tokį atvejį, kai žmogus labai sunkiai sirgo ir buvo taikomas jau tik simptominis gydymas – žmogus ėjo link pabaigos. Tai žmogus ir pats sakė: „Aš atsilaikysiu tik jeigu jūs man dar po savaitės paskambinsite“. Skausmas yra didžiulis, su kuo pabendrauti neturi, prasmę gyvenime jam labai nesunku pamesti, nes yra labai sunki kasdienybė – fizinis nepajėgumas, skausmas, emocinė įtampa ir tas ryšys, jog kažkam rūpi ir gali pasikalbėti, tikrai padeda“, – tikino N. Čiakienė.
Pasak pašnekovės, onkologijos centruose turėtų konsultuoti būtent medicininės psichologijos srityje dirbti pasirengę specialistai ir pagalba turėtų būti teikiama ne tik kai vyksta tam tikri projektai, o nuolat.
Su iššūkiais tenka dorotis ir pacientų artimiesiems
Su nemažiau iššūkių susiduria ir sunkiai sergančių žmonių artimieji. Jiems taip pat tenka didelis emocinis išbandymas – nelengva susitaikyti su mintimi, jog ne itin daug gali padėti kenčiančiam artimam žmogui, slegia ir kasdienybe tampantys apsilankymai gydymo įstaigose, kai tenka savo artimąjį matyti sunkios būklės, po alinančių procedūrų ar vis migruojantį tarp stacionaro ir intensyviosios terapijos skyrių.
POLA direktorė pastebi, kad iš visų konsultuojamų žmonių maždaug pusę besikreipiančiųjų sudaro būtent onkologinių ligonių artimieji.
„Tai labai glaudžiai siejasi ir su darbingumu, ir su galimybe grįžti į pilnavertį gyvenimą, padėti šalia esančiam. Kai suserga vienas žmogus, tai mes sakome, kad visa šeima yra paveikiama. Ypač kai suserga vaikas, tai visa šeima įsitraukia į tą priežiūrą, nedarbingumą, išgyvena visus jausmus nesusitaikymo, gedėjimo. Ar tai būtų jaunas žmogus, ar vyresnis. Patys pacientai dažnai sako, kad artimiesiems sunkiau nei jiems patiems,“, – pastebėjo N. Čiakienė.
