Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotis pasidalino Martynos istorija, kuri vasarą pasirinko ne ilsėtis, pramogauti ar laiką leisti su draugais, o pagelbėti medikams savanoriaudama su greitosios medicinos komandomis. „Mūsų jaunoji savanorė Martyna pasirinko visą vasarą kartu su medikais gelbėti patekusius į bėdą“, – socialinėje erdvėje rašo Kauno rajono GMPS komanda.
Jie pasidalino Martynos laišku, kuri pasakoja apie savo įspūdžius iš mediko darbo kasdienybės, linksmus, o kartais ir sukrečiančius įvykius.
„Pradėti savanorystę Kauno rajono GMPS nutariau vedama noro pamatyti medikų darbą iš arti ir įsitikinti, kad teisingai renkuosi savo gyvenimo kelią baigusi mokyklą“, – kodėl nusprendė savanoriauti būtent greitosios medicinos pagalbos stotyje paaiškino Martyna.
Ji teigė, kad pasirinkimu nenusivylė ir pradėjusi budėti: „Pirmąjį kartą budėjau Akademijoje – turbūt daugiausiai kvietimų gaunančiame poste. Atsimenu ir pirmąjį kvietimą – vyresnio amžiaus žmogui pakilo kraujospūdis. Tą parą turėjome 14 ar 15 kvietimų ir visi jie buvo labai įvairūs – nuo širdies skausmo, alergijos iki motociklininko su kojos trauma ir mirties konstatavimo“.
Martyna džiaugėsi, kad kiekvieno budėjimo metu iš komandų išmokdavo vis ką nors naujo – „matuoti spaudimą, naudotis kardiografu, tikrinti cukrų kraujyje, prijungti deguonį, leisti vaistus“.
„Taip pat supratau labai svarbų dalyką – kvietimo aprašyme pateikta informacija neretai skiriasi nuo tikros situacijos, kurią galime rasti nuvykę pas žmones. Tačiau būtent tai ir yra priežastis, dėl kurios į kiekvieną kvietimą vykstame kaip įmanoma greičiau – niekada negali būti tikras dėl realios nukentėjusiojo būklės, – pasakojo mergina. – Galime gauti kvietimą pas žmogų, kuriam dingusi sąmonė, o nuvažiavus paaiškėja, kad tai viso labo užmigęs girtuoklis. Tačiau taip pat galime gauti kvietimą „susižeidė ranką“, o nuvažiavus randame kraujo baloje sėdintį žmogų, kuris giliai prasipjovęs ranką diskiniu pjūklu“.
Ji atskleidė, kad pats įsimintiniausias iškvietimas buvo gautas budint Girionyse: „Darbinga ketvirtadienio diena – visos brigados užimtos. Vos tik atsilaisvinę gauname kitą kvietimą: senyva moteriškė antra diena vemia. Įsijungiam švyturėlius ir pirmyn į kelią. Atvykus į vietą radome labai nusilpusią močiutę. Vietoje suteikę pirmąją pagalbą, įsikėlėm ją į automobilį ir pradėjom transportavimą į ligoninę. Nuvažiavus keliolika kilometrų, moteriškei pradėjo dinginėti sąmonė ir vos per kelias akimirkas turėjome pradėti gaivinimą.
Deja. Nors ir padarėme viską, ką galėjome, moteriškės neatgaivinome. Mediciniškai, visa situacija buvo pakankamai sudėtinga, tačiau tai nebuvo ta priežastis, kuri sukėlė daugiausiai jausmų. Sukrėtė tas faktas, kad akyse ką tik numirė žmogus“.
Martyna patikino, kad greitosios medicinos pagalbos akimis pamatyti žmonių gyvenimo kasdienybę yra verta: „Supranti kiek empatijos, ištvermės ir kantrybės turi brigadų nariai. Po tokių kvietimų kaip šis, jie, pasipildę reikiamos įrangos, vėl grįžta gelbėti žmonių. O juk puikiai žinome, kad ne kiekvienas pacientas ar jo artimieji yra mandagūs ir supratingi. Pavyzdžiui, tenka susidurti su tokiomis situacijomis, kad vos tik išlipę iš mašinos sulaukiame priekaištų ir / ar aiškinimų, kaip dirbti savo darbą“.
Mergina sako išmokusi be galo daug. Savanoriaudama ji ne tik įgijo medicininių žinių, bet ir išgirdo įdomių istorijų iš medikų, kurie dalijosi savo patirtimis ir patarimais. Martyna dėkoja medikų kolektyvui, kuris nuo pirmos dienos „šiltai priėmė į savo ratą“.
„Dabar tikrai žinau – medicina – mano kelias!“, – laiške rašė savanorė Martyna.
