Krizių įveikimo centro ir KOG instituto užsakymu atliktos apklausos duomenys rodo, kad karo Ukrainoje ir pandemijos akivaizdoje vis daugiau gyventojų jaučiasi patekę į psichologinę krizę – net 42,2 proc. apklaustųjų nurodo patekę į tokią būseną. Gyventojai jaučiasi nesaugūs, praranda kontrolės jausmą, patiria beprasmybės jausmą. Pasak psichologės, svarbūs glaudūs ir kokybiški ryšiai su kitais žmonėmis, kurie galėtų padėti tą įveikti.
Krizių įveikimo centro direktorė Kristina Lymantaitė sako, kad tarpusavio palaikymas yra svarbus visiems, ypač – kai vyksta krizė.
„Krizė yra kada žmogus jaučiasi nesaugiai, praranda galios ir kontrolės jausmą, kurį sudėtinga išgyventi vienam, pasireiškia stiprus beprasmybės jausmas. Žmogus turi vidinių resursų, tačiau neretai tų resursų nepakanka ypač jeigu jis ankstesnės patirties įveikti krizę neturi. Tad tarpusavio palaikymas tampa išeitimi“, – pabrėžia K. Lymantaitė.
Ji priduria, kad žmonių, esančių psichologinėje krizėje, skaičius stipriai auga.
Kalbėdama apie tyrimo metodologiją, KOG instituto direktorė Eleonora Šeimienė tvirtina, kad buvo apklausta 500 žmonių, o bendra indekso reikšmė siekia 47 balus. Pasak jos, toks fiksuojamas tarpusavio palaikymas nėra blogas rezultatas – daugiau žmonių turi tinkamus ryšius, į kuriuos galėtų kreiptis krizės akivaizdoje.
Vis dėlto ji atkreipia dėmesį, kad mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams išgyventi krizę tampa sunkiau.
„Mažiausias pajamas gaunantys fiksuoja mažiausią tarpusavio palaikymą“, – sako E. Šeimienė.
Instituto direktorė atkreipia dėmesį, kad tyrimas užfiksavo ir partnerio svarbą. Pasak jos, aiškiai matoma, kad santykyje esantys gyventojai teigia kur kas lengviau galintys išgyventi krizę negu tie, kurie partnerio neturi.
Tačiau stebimas ir tam tikras pokytis tarp kartų – vyresnio amžiaus žmonės yra mažiau įsitraukę į skirtingas bendruomenes negu jaunesnio amžiaus gyventojai. Tai, E. Šeimienės teigimu, lemia, kad jaunesni žmonės geba lengviau tvarkytis su krizinėmis situacijomis dėl glaudžių ryšių su kitais.
Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kartų skirtumas jaučiasi ir kalbant apie norą kreiptis į psichologą. Pasak E. Šeimienės, vyresnio amžiaus žmonės nėra linkę kreiptis pagalbos. K. Lymantaitė priduria, kad besikreipiančių pagalbos pagrindą sudaro jauni žmonės nuo 16 iki 24 metų.
Vis dėlto pastebimas ir kitas skirtumas. Tyrimo duomenys rodo, kad moterys yra linkusios kur kas dažniau kreiptis pagalbos negu vyrai. Pabrėžtina ir moterų savybė reflektuoti jausmus, išsiaiškinti, kad vyksta krizė ir esant poreikiui – kreiptis pagalbos.
Tyrimo rezultatai rodo, kad vis daugiau gyventojų identifikuoja bent 3 žmones į kuriuos galėtų kreiptis pagalbos krizės akivaizdoje – tokių buvo net 55 proc. apklaustųjų. Net ketvirtadalis respondentų nurodė, kad yra nuo 4 iki 8 žmonių į kuriuos būtų pasirengę kreiptis pagalbos išgyvendami sunkų laikotarpį.
Krizių įveikimo centro psichologės Gintės Jasienės teigimu, krizė yra toks įvykis, kada žmogaus turimų resursų nebepakanka ją įveikti.
„Tas pojūtis, kad kažkam priklausau, jau yra tai, kas padeda įveikti. Net teikdamas pagalbą kitiems kolektyvinės krizės akivaizdoje padedi ir sau, nes taip atliepiamas poreikis priklausyti bendruomenei“, – sako G. Jasienė.
Pasak jos, yra išskiriami kelių tipų ryšiai, kurie yra svarbus žmogui siekiančiam įveikti krizę.
„Svarbu yra ryšių įvairovė. Kuo daugiau ir įvairesnių ryšių turi žmogus, tuo jis atsparesnis krizėms. Du žmonės, kurie susiję vienas su kitu, tačiau su kitais ne, nėra tokie atsparūs krizei. Svarbi ne tik ryšių įvairovė, bet ir kokybė. Kuo ryšys asmeniškesnis, tuo labiau jis gali padėti.
Jeigu aš žinau, kad yra žmogus ar institucija, tačiau niekada su tuo neturėjau ryšio, tai tas ryšys yra silpnas. Svarbu, kad tai būtų prieinama, realiai pasiekiama ir priimtina krizę patiriančiam žmogui. Svarbu turėti ryšius, kurie jam yra tinkami. Ryšio stabilumas taip pat yra labai svarbus“, – tikina psichologė.
Ji priduria, kad krizės akivaizdoje žmonės yra linkę slėptis, izoliuotis, sustingti, tad čia yra ypatingai svarbi proaktyvi pagalba.
„Yra toks dalykas, kad kuo žmogus aktyviau veikia krizėje ir kažką daro, tuo mažiau šansų, kad krizė virs trauma ir palauš žmogų. Krizinė pagalba yra jautri, reikalauja nuoširdžių pastangų, tačiau nėra sudėtinga.
Paklausimas, pabūvimas kartu, nespaudžiant žmogaus į per didelį atviravimą, tačiau svarbu veikti pagal tą žmogų. Tai padeda atkurti žmogiškumo pojūtį. Karo akivaizdoje svarbu užtikrinti, kad žmogiškumas nėra išnykęs“, – teigia G. Jasienė.
