Trečią savaitę besitęsiantis karas Ukrainoje daugelį prikaustė prie televizijos ekranų, radijo imtuvų ar naujienų portalų. Informacijos sraute dažnai matomas ir lietuvių savanorių indėlis. Vieni tonomis ukrainiečiams aukoja maisto produktus, kiti veža būtinas humanitarines priemones, treti kelia nuotraukas su jų namuose įsikūrusiais karo pabėgėliais. Tačiau pasidalinti pinigais, maistu ar pastoge negalintys žmonės dažnai jaučia nerimą, graužatį, keistos kaltės ir nepilnavertiškumo jausmus. Apie tai, kaip atsikratyti tokios būsenos LRT RADIJO laidoje „Sveikata“ pasakoja suaugusiųjų psichologė Karolina Gurskienė.
Prasidėjus karui Ukrainoje žmonės gauna daug negatyvios informacijos. Matomos ir girdimos naujienos kelia nerimą, nes tai šalia mūsų vykstantys siaubingi dalykai. Nors kiekvienas įvykis mus baugina skirtingai, gydytojos psichologės K. Gurskienės teigimu, į baimę žmogaus smegenys reaguoja dvejopai.
„Iš vienos pusės psichika mums duoda komandą – bėk, kitu atveju – kovok. Tačiau visa šiandieninė situacija sutelpa į komandą „bėk“, nes informacija yra neįprasta ir visiškai nežinoma, smegenys nežino, kaip ją apdoroti. Pirminis tikslas yra pasišalinti iš tos situacijos. Didžioji dalis gyventojų mąstė ką daryti – slėptis, bėgti, nes pirminė versija yra tiesiog atsitraukti nuo nepažįstamo, nuo nežinomo dirgiklio. Bet praėjus kelioms paroms informacija šiek tiek susiguli. Jau tada žmogaus psichika pradeda mąstyti kitaip. Mes tada pradedame visai kitaip į situaciją žiūrėti. Kai žmogus nusprendžia nebebėgti ir slėptis, o likti kovoti, žmogaus smegenys nurimsta“, – pasakoja gydytoja.
Žmonėms, kurie kelias dienas iš eilės nesitraukia iš socialinių tinklų, yra prilipę prie televizijos ekranų, nuolatos klausosi radijo ir nebegali susikaupti tiesioginiam darbui, gydytoja rekomenduoja riboti informacijos sekimo laiką.
„Vienareikšmiškai mes labai turėtume riboti informacinį srautą, kuris dabar yra be galo didelis. Informacija šiuo atveju yra pateikiama tarsi iš dviejų pusių. Yra faktinė informacija, kur mes žinome, kas vyksta, žinome skaičius, žinome kažkokią eigą. Kai informacija yra „sausa“, mes galime racionaliau į tai reaguoti. Tačiau yra kita dalis – vaizdo medžiaga, skambios antraštės, kurios apeliuoja į mūsų jausmus. Tai čia informacinį srautą reikėtų stengtis labai riboti ir dozuoti. Žmonės, kuriems yra sunku, kurie jaučiasi, kad prikibo prie ekrano ir daugiau nebegali nieko daryti, tiesiog turėtų nusistatyti taisykles, tikrinti, pavyzdžiui, žinias du ar tris kartus per dieną ir daugiau sau neleisti tame užsibūti“, – teigia psichologė.
K. Gurskienės teigimu, karo tikslas visų pirma yra įbauginti. Todėl specialistės nuomone, reikėtų stengtis nepasiduoti baimei.
„Karo tikslas nėra žudyti žmones, nėra žudyti vaikus. Karo tikslas yra įbauginti žmones, o įbauginta psichika yra labai įtaigi. Ji paklusni viskam, ji darys tą, ką reikia daryti, kad visa tai greičiau baigtųsi. O agresoriaus tikslas yra įbauginti žmones ir lengvai pasiimti grobį“, – sako specialistė.
Psichologės teigimu, didesnį polinkį būti įbauginami ar kitaip emociškai paveikti turi tie žmonės, kurie laiko save silpnesniais dėl to, kad neturi galimybių padėtį nuo Rusijos karo kenčiantiems Ukrainos piliečiams.
„Šita grupė žmonių, kuri tarsi atrodo, niekaip negali padėti, ji tampa dar labiau pažeidžiama. Mes pradėjome kvestionuoti savo darbus. Kai, atrodo, Ukrainoje vyksta tokie baisūs dalykai, o aš visą dieną sėdžiu, užsiimu kažkokiais kitais dalykais, tuomet atsiranda daug beprasmybės, žmonės nebežino, ką daryti. Tai dar labiau pažeidžia tą sluoksnį, kuris, atrodo, nežino, kaip padėti. Bet iš kitos pusės, tai visiškai netiesa. Mes visi galime būti kažkuo naudingi. Galų gale išlikdami patys ramūs ir nekeldami rūpesčio kitiems, mes jau padedame“, – sako K. Gurskienė.
Žmonėms negalintiems susitvarkyti su nerimo jausmu ir nežinantiems kaip sau padėti, gydytoja psichologė pataria dėmesį susitelkti į kitą veiklą.
„Susitelkimas ir dėmesio nukreipimas į kitus dalykus labai stipriai veikia. Situacija yra miglota, bet vien aplinkos nuraminimas suteikia prasmę. Kai ramūs kiti, tai tada tampu ramesnis ir aš. Tai susitelkti į kitą kažkokią veiklą, kad ir spalvinti su vaikais, irgi yra labai svarbu. Kažkas eina kariams sriubos dalinti, kažkas kariauti, o kažkas sėdi bunkeryje su vaikais ir dainuoja – tai irgi yra begalinė prasmė“, – teigia psichologė. K. Gurskienė.
Gydytojos paklausus, ar reikėtų apie karą kalbėti su vaikais, K. Gurskienė tikina, kad pokalbiai šia tema turėtų būti ribojami atsižvelgiant į vaiko amžių ir jo smalsumą.
„Vaikams informacijos reikėtų pateikti tiek, kiek jis paklausia klausimų. Kiekvienas pagal savo amžių turi jam priklausančias baimes, ir jeigu mes pradėsime jiems pasakoti daugiau, negu jie patys galėjo sugalvoti, taip įnešime dar daugiau sumaišties. Prie vaikų reikėtų mažiau žiūrėti žinias, kad jiems natūraliai nekiltų tiek klausimų. Tačiau į kiekvieną vaiko nerimą reikėtų duoti raminantį atsakymą“, – teigia psichologė.
Pokalbio su psichologe klausykitės radijo įraše.
Parengė Miglė Valionytė
