Beveik kas trečias COVID-19 sirgęs asmuo patyrė ilgai besitęsiančių simptomų, rodo tyrimas. Pacientus ilgiau nei mėnesį kankina nuovargis, paūmėja lėtinės ligos, padidėja insulto rizika. Nepažintos kūno reakcijos ir baimė dėl artimųjų prisideda prie nerimo, o trečdalis apklaustųjų nurodė jautę depresijos simptomus.
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) vykdo mokslinį projektą apie ilgalaikes COVID-19 pasekmes. Pirmasis tyrimas apėmė pacientus, kurie sirgo COVID-19 ir buvo gydomi LSMU Kauno ligoninėje bei VU Santaros klinikose per antrąją koronaviruso bangą. Su šiais pacientais tyrėjai susisiekė praėjus vidutiniškai 8 mėnesiams po gydymo.
Kiti du tyrimai vyksta šiuo metu. Tiriami pacientai, kurie dabar serga COVID-19 ir yra gydomi ligoninėje, vertinama jų psichologinė ir neurokognityvinė būklė ligoninėje ir praėjus mėnesiui po stacionarizacijos. Taip pat renkami duomenys apie ilgalaikes pasekmes asmenims, kurie COVID-19 sirgo lengvai ir ligoninėje nesigydė.
Psichologinės ir neuropsichologinės pasekmės vertintos praėjus vidutiniškai aštuoniems mėnesiams po gydymo.
Į kvietimą dalyvauti ilgalaikių COVID-19 pasekmių tyrime atsiliepė 134 pacientai – 65 vyrai ir 69 moterys nuo 23 iki 93 metų amžiaus. Apklausa vyko telefonu, ją vykdė profesionalūs psichologai, telefoninio pokalbio metu tiriamųjų taip pat buvo prašoma atlikti kelis dėmesio ir atminties testus.
Kaip rodo pradiniai LSMU tyrimo rezultatai, beveik kas trečias COVID-19 sirgęs asmuo patyrė ilgai besitęsiančius simptomus. 32,1 proc. apklaustųjų nurodė, kad simptomus jautė penkias savaites ir ilgiau.
Dažniausiai minimi ilgalaikiai simptomai, besitęsiantys daugiau nei mėnesį, buvo nuovargis (nurodė 59 proc. pacientų), energijos stoka (55 proc.), miego sutrikimai (38 proc.), raumenų silpnumas (35 proc.), dusulys (32 proc.), dirglumas (32 proc.).
25 proc. apklaustųjų nurodė, kad atsirado naujų sveikatos sutrikimų, 26 proc. apklaustųjų paūmėjo anksčiau turėtos lėtinės ligos.
Didesnė insulto rizika ir ilgalaikės pasekmės
Neuromokslininkas dr. Benediktas Kaminskas atkreipia dėmesį, kad nemaža dalis žmonių COVID-19 infekcijos pasekmes jaučia dar ilgą laiką po ūmaus ligos laikotarpio pabaigos. Jis pažymi, kad dabar jau pripažįstamas pokovidinio sindromo egzistavimas, jis gali tęstis ilgiau nei kelis mėnesius.
„Vieni dažniausių simptomų yra gilus nuovargis ir išsekimas, dusulys, pažintinių funkcijų, tokių kaip atmintis ir dėmesys, sutrikimai“, – portalui LRT.lt komentuoja B. Kaminskas.
Anot jo, kadangi koronavirusas gali paveikti daugelį žmogaus organų sistemų, ilgalaikio COVID-19 sindromo simptomų įvairovė taip pat yra didelė – fiksuojamas uoslės ir skonio praradimas ar pokytis, tokie neurologiniai simptomai kaip galvos skausmai, suprastėjęs miegas, inkstų ir kitų organų funkcijų sutrikimai, su kraujotakos sistema susijusios komplikacijos, dažnai subjektyviai pasireiškiančios kaip krūtinės skausmai.
Kalbėdamas apie pavojingas komplikacijas, B. Kaminskas išskiria padidėjusią insulto, Guillaino-Barré sindromo ir Alzheimerio ligos išsivystymo riziką, gali būti, kad su kraujotakos sistema susijusios komplikacijos gali turėti ilgalaikių pasekmių.
Vis dėlto, priduria B. Kaminskas, pokovidinis sindromas yra santykinai naujas reiškinys, todėl duomenų ir aiškių atsakymų apie ilgalaikes ligos pasekmes trūksta.
B. Kaminsko teigimu, yra išskirti tokie sunkios COVID-19 ligos eigos rizikos faktoriai: vyriška lytis, vyresnis amžius, antsvoris, padidėjęs kraujo spaudimas, gretutinės širdies ir kraujagyslių ar kvėpavimo takų ligos.
„Nors sunkesnė ligos eiga yra susijusi su didesne pokovidinio sindromo tikimybe ar jo sunkumu, šis efektas nėra didelis. Ir iš tiesų, anksčiau minėti sunkios eigos rizikos faktoriai gali skirtis arba neturėti ryškesnės įtakos pokovidiniam sindromui atsirasti.
Pavyzdžiui, matomas kiek didesnis šio sindromo paplitimas tarp moterų, 35–49 metų amžiaus pacientų ir prieš tai astma sirgusių žmonių. Tačiau svarbu pabrėžti, kad kol kas nėra nustatyta tokių žmonių grupių, kurios būtų visiškai apsaugotos nuo galimų ilgalaikių pasekmių, pokovidinis sindromas gali pasireikšti ir po lengvos ligos eigos“, – akcentuoja jis.
Mąstymo sulėtėjimas, atminties sunkumai
Pastaruoju metu vis daugiau kalbama ir apie „smegenų rūką“. Kaip aiškina B. Kaminskas, „smegenų rūkas“ yra pažintinių funkcijų sutrikimas, susilpnėjimas. Tai gali pasireikšti sunkumu susikaupti, mąstymo sulėtėjimu ar klampumu, atminties sunkumais ar nesklandžia kalba.
„Tai gali apsunkinti įvairias kasdienes ar profesines veiklas. Subjektyviai tai yra nemaloni būsena – turbūt visi esame patyrę tokių laikotarpių, kai jautėmės kiek atbukę, tarkime, prastai išsimiegoję, tačiau dažniausiai tokia būsena yra labai laikina ir mes tai suprantame.
O štai „smegenų rūkas“, persirgus COVID-19, gali trukti ir kelis mėnesius. Be to, žmogus gali daryti daugiau klaidų, pamiršti atlikti užduotis ar įsipareigojimus, tai gali kelti sunkumų asmeniniame ar profesiniame gyvenime. Dėl šių priežasčių „smegenų rūkas“ gali prisidėti prie psichologinių sunkumų“, – LRT.lt sako neuromokslininkas.
Tyrimo duomenimis, stipriai ir labai stipriai išreikštą sunkumą orientuotis, susikaupti, atsiminti ar atlikti kitokias protinės veiklos reikalaujančias užduotis pokovidiniu laikotarpiu nurodė patyrę 23,5 proc. apklaustųjų.
38 proc. apklaustųjų nurodė, kad daugiau nei mėnesį po ligos dažniau užmiršdavo, kur pasidėjo daiktus, 30 proc. – kad jiems daugiau nei mėnesį buvo sunku susikaupti, įprasti darbai užtrukdavo ilgiau, nei turėtų. Apie 20 proc. tiriamųjų skundėsi išliekančiais vykdomų funkcijų (nuosekliai ir kryptingai dirbti, rišliai kalbėti) sunkumais.
Testų rezultatai taip pat atskleidė, kad 25 proc. tiriamųjų buvo būdingas lėtesnis naujos informacijos mokymosi procesas ir pablogėjusi darbinė atmintis, 26 proc. pasižymėjo blogesniu informacijos atgaminimu po pertraukos, mažiau efektyviais žodinės atminties procesais.
Su pažintinių funkcijų nusiskundimais pokovidiniu laikotarpiu koreliavo ūmiu ligos laikotarpiu pasireiškusių simptomų skaičius ir specifiniai simptomai – pasunkėjęs kvėpavimas, galvos skausmas, sumišimas, orientacijos, dėmesio ir atminties sunkumai bei emociniai sunkumai – didelis nerimas, dirglumas, pablogėjusi nuotaika.
Stipriau išreikšti ir ilgiau išliekantys kognityviniai sunkumai buvo susiję su kvėpavimo funkcijos sutrikimu ūmiu ligos laikotarpiu. Su stipriau išreikštais „smegenų rūko“ simptomais koreliavo nusiskundimai padažnėjusiu kvėpavimu, krūtinės skausmu, galvos svaigimu, padažnėjusiu širdies plakimu, rodo tyrimas.
Anot B. Kaminsko, tikėtina, kad bendrojoje populiacijoje taip suprastėjusių pažintinių funkcijų būtų aptikta maždaug 8 proc.
„Su pokovidiniu sindromu susiję sunkumai gali trukti ganėtinai ilgai. Norėtųsi paskatinti žmones, persirgusius COVID-19 ir jaučiančius, kad užsitęsė atsiradę sunkumai, vieniems nekentėti ir kreiptis medicininės ar psichologinės pagalbos.
Galbūt šiuo metu ne visus nusiskundimus galima visiškai išgydyti, bet gali būti būdų sumažinti simptomus, be to, gali būti svarbu stebėti būklę, stabdyti peraugimą į didesnes problemas“, – pabrėžia B. Kaminskas.
Beveik 60 proc. jaučia didelį nerimą
Dažniausiai COVID-19 sergantys žmonės išgyvena nerimo jausmą, neretai pasireiškia depresijos simptomai – pasikartojantis prislėgtumas, liūdesys, apatija, kai nebe taip domina ir džiugina įprasti dalykai, portalui LRT.lt sako tyrimo jaunesnioji mokslo darbuotoja, medicinos psichologė Laura Šalčiūnaitė-Nikonovė.
Kaip rodo tyrimas, 57,5 proc. apklaustųjų nurodė, kad sirgdami COVID-19 jautė didelį nerimą, 30 proc. nurodė patyrę depresijos simptomus, 39 proc. buvo būdingas padidėjęs dirglumas. 42 proc. apklaustųjų COVID-19 patirtį vertino kaip sunkią ir labai sunkią, dar 39 proc. patirtį vertino kaip vidutiniškai sunkią.
Pacientai nerimauja dėl aplinkinių požiūrio į užsikrėtimą koronavirusu, jaučia stigmatizavimą: „Maždaug ketvirtadalis apklaustųjų sakė, kad iš aplinkinių jautė tarsi priešiškumą, kad žmonės vengė bendrauti, tarsi šalinosi, kad vis dar bijo užsikrėsti. Tai rodo ir išaugusį mūsų visuomenės saugumo poreikį“, – pastebi L. Šalčiūnaitė-Nikonovė.
Pasak medicinos psichologės, ir šiuo metu sergantys pacientai jaučia poreikį slėpti ligą, apie tai nekalbėti ir nepasakoti aplinkiniams. Visuomenės baimė vis dar egzistuoja – galbūt dar neturime tiek daug informacijos, o tai sukelia nežinomybę, sustiprintą saugumo poreikį, kuris kartais virsta priešiškumu sergantiesiems, svarsto pašnekovė.
Taigi nerimas gali kilti iš daugybės šaltinių. Visų pirma, dar palyginti neseniai COVID-19 buvo visiškai nepažinta ir nauja liga, negalėjome sukontroliuoti ir numatyti jos eigos, pažymi L. Šalčiūnaitė-Nikonovė. Todėl natūralu, priduria ji, kad susirgusiam žmogui kyla daug klausimų: kas manęs laukia, kas bus su mano kūnu, kaip viskas atrodys?
Nepažintos kūno reakcijos ir baimė dėl artimųjų
Šiuo metu apie ligą jau žinome daugiau, tačiau pacientai mato statistinius duomenis, mirčių mastus, o tai taip pat gali sukelti daugiau nerimo, LRT.lt sako medicinos psichologė L. Šalčiūnaitė-Nikonovė. Ji akcentuoja, kad tyrimo metu kalbėta su žmonėmis, gulinčiais arba gulėjusiais ligoninėje, tad juos veikė ir ligoninės aplinka.
„Buvimas ligoninės patalpoje, izoliacija, poreikis nešioti deguonies kaukę yra tikrai stresą keliantys aplinkos veiksniai, jie gali išprovokuoti nerimą. Nepažintos kūno reakcijos – COVID-19 išgyvenama ne kaip paprastas peršalimas, kai pasireiškia sloga, kosulys ir temperatūra. COVID-19 simptomai yra gana intensyvūs, stiprūs.
Bendraujant su pacientais, tenka išgirsti subjektyvių pasipasakojimų, kad „mano temperatūra niekada nebuvo tokia aukšta, nežinau, kaip ją ištversiu, nežinau, kas vyksta su mano kūnu, jis reaguoja visiškai kitaip nei į bet kokią ligą“. Nerimas taip pat gali pasireikšti ir dėl to, ar neužkrėčiau artimųjų, kaip reaguos darbdaviai, kas manęs laukia, jei esu hospitalizuotas, sustoja visi darbai“, – aiškina L. Šalčiūnaitė-Nikonovė.
Praėjus aštuoniems mėnesiams, didžioji dalis pacientų būna sėkmingai įveikę tokias psichologines problemas kaip nerimas ar depresijos požymiai. Vis dėlto tyrimas parodė, kad maždaug 5 proc. apklaustųjų ir praėjus aštuoniems mėnesiams vis dar patiria kliniškai reikšmingų depresijos ir nerimo simptomų, dėl tokių simtomų medikai siųstų pagalbos.
Gali pasireikšti potrauminio streso sindromas
COVID-19 pacientai į ligoninę paprastai patenka dėl užsitęsusio karščiavimo, prisidėjusios bakterinės infekcijos (bakterijų sukelto plaučių uždegimo) arba atsiradusio dusulio, LRT.lt pasakoja LSMU Kauno klinikinės ligoninės gydytoja infektologė Indrė Jonikaitė.
Anot jos, ūmiu ligos laikotarpiu pacientus vargina įvairiausi nusiskundimai – bendras silpnumas, užsitęsęs karščiavimas, dusulys, galvos skausmas ir svaigimas, gerklės skausmas, kosulys. Taip pat sloga, krūtinės skausmas, sąnarių bei raumenų skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas ir uoslės bei skonio praradimas.
„Dažnas, nepriklausomai nuo amžiaus, jaučia nerimą, šie pacientai jautriau reaguoja į savo ligą. Visgi tai – dar naujas susirgimas. Vyresnio amžiaus pacientus jaudina lėtinių ligų komplikacijų rizika. Kai kuriems ligoninėje nustatoma naujų susirgimų, pavyzdžiui, arterinė hipertenzija ar cukrinis diabetas, o tai dar labiau pablogina ligonių fizinę ir emocinę savijautą“, – pastebi I. Jonikaitė.
Kaip dažniausias komplikacijas gydytoja išskiria bakterinį plaučių uždegimą, kvėpavimo funkcijos nepakankamumą (jam gydyti reikia deguonies terapijos), taip pat giliųjų kojų venų trombozę, plaučių kraujagyslių tromboemboliją, ūmų inkstų funkcijos nepakankamumą.
Kitos komplikacijos – širdies ritmo sutrikimai, išeminės širdies ligos bei širdies nepakankamumo paūmėjimas, sergantiems arterine hipertenzija – sunkiai koreguojamas aukštas kraujospūdis, sergantiems cukriniu diabetu – sunkiai koreguojama glikemija, aiškina I. Jonikaitė.
„Užsitęsę ligos simptomai, kuriuos būtų galima išskirti, dusulys, sausas kosulys, krūtinės, galvos skausmas, galvos svaigimas, nedidelė temperatūra, širdies permušimai, raumenų, sąnarių skausmai, didelis bendras silpnumas, dėmesio koncentracijos sutrikimas, nerimas, depresija, „smegenų rūkas“, miego sutrikimai, uoslės ir skonio pakitimai, lemiantys apetito stoką, menstruacijų ciklo sutrikimai.
Gydytiems reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose pacientams gali pasireikšti potrauminio streso sindromas. Užsitęsę nusiskundimai skatina ilgalaikę atskirtį nuo aplinkinių, saviizoliaciją, stresą dėl darbo praradimo ir finansinių sunkumų“, – komentuoja gydytoja.
Jos teigimu, visiškas pasveikimas nuo COVID-19 ligos gali trukti ir iki 12 savaičių – šiuo laikotarpiu sumažėja asmenų darbingumas, persirgus gali išsivystyti lėtinio nuovargio sindromas, pasireiškiantis dideliu nuovargiu užsiimant protine ar fizine veikla, tačiau pailsėjus nuovargis nesumažėja.
„Pasireiškusios COVID-19 komplikacijos gali ilgainiui sutrikdyti ligonių sveikatą – išsivysčiusi plaučių fibrozė (plaučių surandėjimas) lemia kvėpavimo funkcijos sutrikimus, dėl širdies raumens bei kraujagyslių pažaidos šiems pacientams ateityje didėja širdies nepakankamumo ar miokardo infarkto išsivystymo rizika.
COVID-19 liga persirgusiems pacientams yra didesnė insulto rizika, taip pat didesnė rizika susirgti Alzheimerio ir Parkinsono ligomis, o lėtinėmis inkstų ligomis sergantiems pacientams gali ženkliai pablogėti inkstų funkcija“, – vardija I. Jonikaitė.
