Metus uždaryti namuose, įkalinti prie kompiuterių ekranų ir vis labiau netenkantys kantrybės. Kokia Lietuvos gyventojų psichikos sveikata ir kokių karantino pasekmių jau sulaukėme, LRT laidoje „Dienos tema“ apie tai kalbėjo su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė Roma Jusienė ir psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna.
– Viešojoje erdvėje girdime ginčų ir raginimų greičiau atverti prekybos centrus, tačiau negirdime raginimų atidaryti mokyklas. Jūsų akimis, čia viskas gerai?
R. Jusienė: Ko gero, ne. Vaikai, aišku, patys raginti turbūt nelabai gali, ypač kalbant apie politinius ar kitokius raginimus viešojoje erdvėje, bet iš tikrųjų girdime ir jų balsus, ypač mes, specialistai ir mokslininkai, darantys tam tikrus tyrimus. Nėra tik mūsų šalies išmonė, tik mūsų sumanymas raginti atverti mokyklas – PSO jau prieš keletą mėnesių labai stipriai išsakė, kad mokyklų uždarymas turėtų būti kraštutinė ir paskutinė priemonė ir kad mokyklos būtų atidaromos kuo greičiau. Turime pavyzdį kaimyninių ir tolimesnių šalių, kur sergamumas labai panašus į mūsų, bet tos šalys jau atvėrusios mokyklas, taip pat nebuvo uždariusios tokiems ilgiems laikotarpiams. Pas mus dalis vaikų pusę metų ir daugiau nėra buvę mokykloje.
– Profesore, neseniai kreipėtės į Vyriausybę ir Seimo komitetus, perspėdami dėl drastiškai blogėjančios vaikų ir jaunimo psichikos ir fizinės sveikatos, pabrėžėte, kad jie per daug laiko praleidžia prie kompiuterių ekranų. Ką rekomenduojate daryti?
R. Jusienė: Kaip ir minėjau, vienas svarbiausių dalykų – kuo greičiau ir daugiau ieškoti būdų, kaip vaikus sugrąžinti į mokyklas, kad būtų bent mišrusis ugdymas, jeigu ne visai kontaktinis. Tų būdų tikrai galima rasti įvairių. Manau, jie nėra išnaudojami. Kitas dalykas, kad reikia pastebėti, kokiame kontekste atsidūrėme: viena vertus, mūsų šalis pasižymi labai sparčiu internetu, didelėmis technologinėmis galimybėmis ir prieinamumu, ypač vaikams, kita vertus, dar neturėjome susiformavusios saugaus interneto naudojimo kultūros, tam tikros skaitmeninės etikos ir, deja, turime to pasekmių. Paprastai tariant, nemaža dalis vaikų ir paauglių, užuot buvę pamokose, atsiduria interneto platybėse.
– Pone Alekna, pritariate kolegei, kad pirmiausia reikėtų atidaryti mokyklas?
R. Alekna: Visiškai pritarčiau, nes jau įgijome daugiau patirties. Pačios pandemijos pradžioje buvome labai išsigandę ir nežinojome, kokių priemonių imtis, o dabar ir mūsų šalies patirtis, ir pasaulinė patirtis leidžia taikyti įvairiapusiškesnes priemones ir žiūrėti į situaciją žymiai lanksčiau.
Visiškai sutinku su profesore, kad vaikai yra ta grupė žmonių, kur formuojasi asmenybės pagrindas, ir tokie ilgalaikiai apribojimai neleidžia jiems formuotis kaip asmenybėms, tai turės ilgalaikių pasekmių vėliau. Manau, kalbėdami apie apribojimus ir pasekmes dabartinei vaikų psichikai turime galvoti apie tai, kad tokie veiksniai lems ir tos kartos psichinės sveikatos lygį. Iš tikrųjų labai svarbu kuo greičiau vaikams sudaryti natūralesnes, įprastesnes sąlygas, prie kokių jie buvo įpratę, kad nebūtų trukdoma raidai.
– Ar teisingai suprantu, kad tokio ilgo užsidarymo namuose pasekmės gali būti ilgalaikės?
R. Alekna: Tikrai taip, nes mes puikiai žinome, kad visos psichologinės ir psichiatrinės problemos, kurios pasireiškia suaugus, yra sąlygotos ankstyvos vaikystės išgyvenimų. Kada kalbame apie mokyklinį amžių, ypač pradines klases, tai svarbu jų komunikavimo įgūdžių formavimuisi ir, be jokios abejonės, tas turės įtakos įgūdžiams jau suaugusiame amžiuje.
Tai gali atsiliepti įvairiomis patologijomis: socialinės fobijos, generalizuotas nerimas ir taip toliau. Bendravimo įgūdžiai neatsiranda savaime, juos reikia ugdyti. Profesorė minėjo, kad labai daug laiko žmonės praleidžia internetinėje erdvėje, tai irgi skurdina gebėjimą bendrauti tiesiogiai. Prarandame tokius įgūdžius ir tai lemia mūsų savivertę, kada tiesiogiai kontaktuojame su kitais. Tai gali turėti įtakos mūsų kasdieniam funkcionavimui ir apskritai psichikos sveikatai.
– Karantino iškamuoti ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Kaip įtikinti žmones, kad po daugiau negu metus besitęsiančio karantino reikia dar palaukti, kad dabar pavojinga skubėti, turėti kontaktų ir kad turime sulaukti vakcinacijos kampanijos, visuotinio imuniteto, kad galėtume vėl saugiai grįžti į gyvenimą?
R. Jusienė: Nereikėtų labai įtikinėti, jeigu būtų tam tikras informavimas. Visuomet lengviau laukti, kai maždaug žinai, kiek laukti. Aišku, visi puikiai suprantame, būna dar sudėtingesnių situacijų, kai tikrai nežinome, kiek laukti, ir turime tiesiog išlaukti. Turime žinoti ir atskirti du dalykus: suaugusieji, pakankamai subrendusios asmenybės, gali palaukti daugiau, tai ne tiek atsilieps jų raidai, brandai kiek vaikų. Vaikai negali laukti, jie auga čia ir dabar. Kitas dalykas, reikia kiek įmanoma leisti žinoti, ko mes laukiame. Kol kas aiškaus žinojimo, deja, nėra. Matome tam tikrą sutrikimą ir skiepijimo planuose, ir visur kitur.
– Teko skaityti ir girdėti psichologų, psichiatrų liudijimų, esą dabar didžiulės eilės prie specialistų kabinetų, registruotis nėra pas ką, mėnesius reikia laukti eilėje. Iš savo praktikos galite patvirtinti, kad susiklostė tokia situacija?
R. Alekna: Tikrai taip. Pavyzdžiui, „Ąžuolyno“ klinikoje šiuo metu eilėje turime 30 laukiančių pacientų. Ankstesniais laikais nebuvo tiek besikreipiančiųjų stacionarios pagalbos. Iš to galima daryti prielaidą, kad ne tik poliklinikos lygmens paslaugų poreikis išaugęs, bet ir [sustiprėjusios] tokios būsenos, kurios turėtų būti koreguojamos stacionare. Jau ne kartą esu minėjęs, kad šito buvo galima tikėtis, nes žmonių reakcija, psichologinė reakcija į stresines situacijas veikia pagal tam tikrus dėsningumus.
Buvo galima prognozuoti, kad pikas prasidės pavasarį, ir, manau, tą galime pastebėti, lygiai taip pat kaip maištavimo nuotaikas. Tačiau po maištavimo nuotaikų paprastai būna ryškesnės depresijos nuotaikos. Šiuo metu matome daugiau nepasitenkinimo sprendimais, kritikos, tad tikėtina, kad depresijos, liūdnesnių nuotaikų banga ateis po kažkiek laiko. Duok Dieve, kad taip nebūtų, bet srautai pacientų, kuriems reikės specialistų pagalbos, artimiausiu metu tikrai augs.
– Viešojoje erdvėje yra daug pykčio žiežirbų tiek dėl Stambulo konvencijos, tiek dėl partnerystės, matėme keletą mitingų dėl karantino ribojimų ir šiaip bet koks valdžios pasiūlymas sulaukia daug nepasitenkinimo ir aistrų. Ar galima sakyti, kad tai karantino pasekmė?
R. Jusienė: Galbūt iš dalies. Nenorėčiau akcentuoti ir sureikšminti, kad to pykčio ir pasipriešinimo yra tiek daug. Neapsigaukime, būtent tą matome socialinėse medijose, virtualioje erdvėje, bet sudėtingiau ir skausmingiau, kai to pykčio yra artimoje aplinkoje ir tose erdvėse, kur žmonės uždaryti. Šitas dalykas nėra gerai, bet savotiškai geriau, kai žmonės bent jau aktyviai ką nors daro, priešinasi, nes kitaip visiškai nueina į tam tikrą apatiją, abejingumą, depresiją ir panašiai.
Šiuo metu dar viena nerimą kelianti žmonių grupė, ką rodo mūsų ir mano kolegų didžiuliai tyrimai, yra maždaug 18–29 metų jaunimas. Tai jauni žmonės, kurie, jeigu pastebėtume, mažai priešinasi, mažai prieštarauja, tikrai laikosi taisyklių, bet drastiškai auga jų nerimo ir depresijos lygis. Nepamirškime, kad šią jaunų žmonių grupę labai veikia tai, jog jie šiuo metu neturi ateities perspektyvos, negali kurti savo ateities.
