captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Modričius iš Dusetų: futbolo aikštėje užaugusi L. Vaitukaitytė savo istoriją rašo Ispanijoje

2017 metų geriausia jaunąja Lietuvos futbolininke pripažinta Liucija Vaitukaitytė ką tik žengė svarbų karjeros žingsnį – pasirašė sutartį su Ispanijos aukščiausioje lygoje rungtyniaujančia „Sevilla“ ekipa. Talentingiausia mūsų šalies futbolininke vadinama ir su garsiuoju Luka Modričiumi pagal žaidimo stilių lyginama Liucija futbolą žaidžia nuo vaikystės. Kaip sako pati – nuo tada, kai atsistojo ant kojų.
Nora Krevneva-Baibakova/LFF.lv nuotr.
Nora Krevneva-Baibakova/LFF.lv nuotr.

Iš mažo Dusetų miestelio kilusi L. Vaitukaitytė nuo mažens su berniukais gainiojo futbolo kamuolį. Kaip teigia pati, užaugo žaisdama, kur mažai vietos ir daug žmonių. Galbūt dėl to iš Liucijos atimti kamuolį yra be proto sunkus uždavinys.

Būdama vos 12 metų ji debiutavo Lietuvos moterų A lygoje, 16-os metų jau nuolat žaidė Lietuvos nacionalinėje rinktinėje, kur dabar yra bene svarbiausia žaidėja ir neabejotina lyderė. Dabar ji jau yra sudariusi profesionalią sutartį ir gyvena iš savo aistros – futbolo.

Įdomu, kad Liucija yra pirmoji futbolo žaidėja iš Lietuvos, įskaitant ir vyrus, žaidžianti vienoje iš Top-5 Europos futbolo lygų nuo karjerą jau baigusio Mariaus Stankevičiaus laikų.

L. Vaitukaitytės žaidimas grįstas puikiu mąstymu ir aikštės matymu. Ji sugeba perdavimais sukurti puikias situacijas puolėjoms spirti įvarčius, puikiai valdo kamuolį, pasuoja. Atimti kamuolį iš Liucijos labai sunku, nors ji ir nėra pati greičiausia, tačiau tokio techninio judesių arsenalo Lietuvoje reikia paieškoti net ir tarp vyrų. Na, o jos tolimi smūgiai į vartus ne vieną vartininkę jau privertė liūdnai traukti kamuolį iš tinklo. Tad Ispanija tokiai žaidėjai – puiki vieta tobulėti ir siekti karjeros aukštumų. Tačiau apie viską nuo pradžių – pačios Liucijos lūpomis.

– Kaip atsidūrėte futbole ir kodėl pasirinkote būtent šią, dažnai ne mergaitiška laikoma, sporto šaką?

– Mano tėtis žaidė futbolą, tai ir aš žaidžiau nuo vaikystės. Aš net neatsimenu... Aš nepasirinkau futbolo – tiesiog neatsimenu tokio gyvenimo laikotarpio, kada jo nežaisčiau. Nuo pat mažens, kada atsistojau ant kojų, visada su futbolo kamuoliu. Užaugau su futbolu, nepasirinkau.

– Turbūt nesuklysiu spėdamas, kad vaikystėje daugiausia žaidėte su berniukais. Ar nebuvo sunku?

– Taip, kieme su berniukais pradėjau, po to irgi komandoje buvau su berniukais. Iki kokių 12 metų žaidžiau praktiškai vien su berniukais. Nebuvo sunku – buvo linksma. Kol esi vaikas, futbolas nėra profesionalus – tai tiesiog linksmas užsiėmimas. Futbolas džiaugsmą suteikia, ypač vaikystėje.

Nora Krevneva-Baibakova/LFF.lv nuotr.

– Ką sakydavo mama, kai tėtis vesdavosi į treniruotes?

– Iš pradžių, kol buvau maža, mama nelabai teigiamai į viską žiūrėjo. Bet tikrai nedraudė, visada palaikė. Kuo toliau – tuo labiau palaikė. Lankiau ir muzikos mokyklą, tai mama labiausiai norėjo, kad tik nemesčiau muzikos. Kai baigiau muzikos mokyklą – mamai ramiau pasidarė.

– Kada jums futbolas tapo jau ne vien linksmas užsiėmimas?

– Tikriausiai tada, kai pradėjau žaisti moterų A lygoje, 12 metų. Pradėjau turėti ambicijų, susivokiau pasaulyje, kad futbolas gali būti ir pragyvenimo šaltinis.

– Kaip jus 12-metę priėmė komandos draugės?

– Mano tėtis sugalvojo mūsų Dusetų komandai padaryti stovyklą ir pasikvietė iš Vilniaus tuometį „Žalgirio“ trenerį (Justą Klevinską – aut. past.). Jis patreniravo mus savaitę ir pasikvietė mane į savo komandą žaisti. Aišku, iš pradžių nebuvo lengva, bet per laiką įpratau. Vis tiek dauguma buvo jaunos, paauglės. Kai lygis nėra toks aukštas, nebuvo taip sunku.

– Moterų futbolą sekantys žmonės jūsų žaidimą lygina su Xavi, Luka Modričiumi. Kokiais futbolininkais žavitės?

– Teisingai sako – Modričius man geriausias, bent jau centro saugas. Dar – Kevinas de Bruyne. Aišku, kad žaviuosi tokiais futbolininkais, kaip žaidžiu aš. Messi, aišku, irgi – jis geriausias, niekas negali paneigti.

S. Čirbos nuotr.

– Ką labiausiai pačiai patinka daryti aikštėje?

– Man patinka pasuoti. Apskritai žaisti trumpais perdavimais, greitai. Patinka toks futbolas, kaip vaikystėje žaisdavau kieme – kur mažais erdvės ir daug žmonių. Būna momentų futbole, kai kažką padarai nesąmoningai – turbūt tada užplūsta tas geriausias jausmas.

– Sudarėte sutartį su „Sevilla“ klubu. Gal galite trumpai papasakoti savo kelią iki šios komandos?

– Tik dviejose treniruotėse buvau, esu čia savaitę – viskas puiku, labai džiaugiuosi. Tai labai profesionalus klubas. Čia, Ispanijoje, labai daug kas priklauso nuo ryšių – kas ką kažkam rekomenduoja. Kadangi aš esu jauna ir  iš Lietuvos, nesu labai žinoma žaidėja. Mane tiesiog rekomendavo kitos žaidėjos, vyresnės, su kuriomis teko žaisti Saragosoje, Tenerifėje. „Sevilla“ klubo treneris pasikeitė, atėjo argentinietis – jis manimi pasidomėjo, aš jam patikau ir pasikvietė mane.

– Kaip atrodo sąlygos Sevilijoje palyginus jas su Lietuva?

– Gyvename butuose po 2–3. Butai geri, gyvename netoli sporto bazės. Sąlygos labai geros, aikštės taip pat. Viskas aukštame lygyje. Žinoma, kad sąlygos kur kas geresnės. Vien tai, kad gauname algą. Lietuvoje tai retas dalykas, gal tik „Gintroje“, bet ir tai komanda tik pusiau profesionali. Aišku, vyrai Lietuvoje irgi turi geras sąlygas. Bet „Sevilla“ klubas išskirtinis tuo, kad visos sąlygos moterims yra tokios pačios, kaip vyrų komandai.

– Jūsų alga leidžia pragyventi iš futbolo?

– Žinoma, butas yra klubo, viskas apmokėta. Man pinigų reikia tik maistui. Tenerifėje algą žymiai didesnę gavau, bet persikėliau čia, nes pinigai man ne pirmoje vietoje. Noriu žaisti ir tobulėti.

– Ar Ispanijoje susidūrėte su tuo, kad būnant užsieniečiu prasimušti yra sunkiau?

– Tai tikrai tiesa, labai daug žaidžiančių, turi turėti kažką išskirtinio, būti geresnis negu labai daug kitų. Mūsų šalyje esi šiek tiek geresnis ir jau, žiūrėk, žvaigždė.

– Atstovavote turbūt visų amžiaus grupių jaunimo rinktinėms moterų rinktinėms, dar klubas, mokykla. Kaip viską suspėti?

– Labai norėjau – tai spėjau. Kažką tenka palikti užnugaryje. Esu 12-oje klasėje, bet mokausi nuotoliniu būdu.

E. Černiausko/LFF.lt nuotr.

– Mokslai nenukenčia?

– Ne. Sportas užtrunka ne tiek jau daug. Kai profesionaliai sportuoji – trys valandos per dieną. Turiu tikrai laiko mokytis. Aišku, važiuoti į rinktine yra problema – ten nepasimokėsi.

– Esate viena svečioje šalyje. Kaip sugebate rasti motyvacijos viskam, neužmiršti mokytis?

– Aš jau labai seniai vis palieku namus. Nuo kokių 15 metų vis tekdavo į rinktinę važiuoti, paskui pradėjau žaisti su „Gintra“, vis dažniau nebūdavau namuose. Tačiau įpratau. Grįžtu namo per šventes arba šeima pas mane atvažiuoja.

– Ką be futbolo dar mėgstate daryti?

– Labai daug laiko skiriu mokslams, nes 12-a klasė – reikia pasiruošti egzaminams. Laisvalaikio daug neturiu, vis tiek esu viena svetimoje šalyje. Išeiname su žaidėjoms papietauti, į koncertą ar kažkur. Bet daug tam laiko neturiu, draugus palikau gimtajame miestelyje.

– Žaisdama Lietuvoje esate sulaukusi ir ne vieno asmeninio apdovanojimo. Kuris labiausiai džiugina?

– Net nežinau, nes paties svarbiausio apdovanojimo nesu gavusi ir dar negausiu tikriausiai greitai. Tai – geriausias Lietuvos žaidėjos prizas. Pernai gavau geriausios jaunosios žaidėjos – gal šis svarbiausias.

– Ar neapmaudu, kad būdama viena nacionalinės moterų rinktinės lyderių, nesate nominuojama geriausios futbolininkės prizui? Tik jaunosios, kurį jau laimėjote pernai.

– Ne tai, kad apmaudu – gal juokinga šiek tiek. Bet man neskauda, tikrai. Aš nesijaudinu dėl to – man tie apdovanojimai ar rinkimai nelabai daug reikšmės suteikia. Dabar aš noriu išsikovoti vietą aikštėje čia, Sevilijoje. Dabar tai yra svarbiausia.

– O jeigu pažiūrėjus toliau – kokia jūsų futbolo svajonė?

– Norėčiau tiesiog būti gera žaidėja. Ir dabar gal nesu prasta, bet noriu pasiekti savo aukščiausią, ką galiu pasiekti. Toks mano tikslas.

– Pažiūrėkite į save aikštėje iš šalies. Ko jūsų žaidimui labiausiai trūksta? Kur matote savo silpnybes?

– Dabar labai trūksta patirties, gal agresyvumo, geresnio kūno panaudojimo. Reikia pereiti į moterų futbolą, nebe mergaičių. Tarp mergaičių agresyvumo netrūksta, bet moterų futbole jau trūksta. Reikia žaisti agresyviau, intensyviau.

– Ar žiūrite futbolo rungtynes – kokius čempionatus, ką palaikote?

– Kadangi gyvenu Ispanijoje, su kitomis žaidėjomis daugiausia „La Liga“ žiūrime (Ispanijos aukščiausias čempionatas – aut. past.), visi aplink tuo užsiėmę. Daug laiko palaikiau Turino „Juventus“, bet dabar nežinau, komplikuota situacija, kai Ronaldo ten nuėjo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...