Sergejus Maslobojevas UTMA 18 pagrindinėje vakaro kovoje išpildė tai, ką žadėjo – iškovojo pergalę prieš Igną Pauliukevičių ir, kaip pats sako, „pradėjo valyti kiemą“. Visgi, anot kovotojo, viskas galėjo baigtis gerokai anksčiau.
„Kuvalda“ tikina sąmoningai nepasirinkęs greičiausio kelio į pergalę – vietoje to lietuvis nusprendė „pažaisti“ ir leisti kovai išsivystyti iki visų trijų raundų.
„Aš mačiau, kad aš valdau kovą, kad galiu išdarinėti, ką tik noriu. Galėjau sustabdyti kovą ir per koją, ir po smūgio iš kelio, ir į galvą. Nusprendžiau netraumuoti jo, atėjau pažaisti. Aš jam siūliau iš viso penkis raundus. <...> Norėjau duoti jam atsiskleisti ir parodyti gražią kovą, kikbokso šokį.
Jie norėjo trijų raundų, tai per tris aš parodžiau – kiekviename raunde jis gavo po nokdauną. Galėjau greičiau užbaigti kovą, bet nenorėjau, pagailėjau jo. O dabar, kaip matau, tai pagailėjau veltui, vis tiek nepasimokė“, – po užtikrintos pergalės prieš 23-ejų I. Pauliukevičių spaudos konferencijoje kalbėjo 38-erių S. Maslobojevas.
Pirmuose dviejuose raunduose jis dominavo ir ne kartą siuntė varžovą į nokdauną, tačiau kovos anksčiau laiko užbaigti nepavyko. Kaip pats pasakė, tai buvo sąmoninga.
Vertindamas I. Pauliukevičių kaip kovotoją, S. Maslobojevas išskyrė fizinę jėgą, tačiau pabrėžė – aukštesniame lygyje vien to neužtenka.
„Bet mes matome, kad ir ta fizinė jėga palūžta. Kai po antro nokdauno koją skaudėjo, jis žiūrėjo į trenerį. Galėjau į tą koją toliau taikyti ir tiesiog atkirsti. Aš ėjau specialiai pažaisti jo žaidimo su rankomis. Taip, mes užsižaidėme tais apsikeitimais, jis po to, atrodo, kad patikėjo, kad gali, bet su gynyba viską sugėriau ir raundo gale vėl jis man nieko nebesugebėjo padaryti. Tai jam dar ilgai ir nuobodžiai augti.
Reikia daug mėgėjų, profesionalių kovų, reikia daug patirties. Reikia distanciją matyti. Aš nenorėčiau komentuoti, su kuo jis kovodavo prieš tai, bet prieš tai jo varžovai nesugebėjo nei distancijos matyti, nei galvoti, mąstyti, nei bandyti jo apžaisti, o tiesiog vėlėsi į jo žaidimą. Čia kitas lygis. Iki pirmų dešimt kovų gali bandyti laimėti fiziškai, bet toliau reikia mąstyti, keisti strategijas, judėti, matyti distanciją. Čia reikalingas ir intelektas, ir patirtis. To už pinigus nenupirksi“, – sakė S. Maslobojevas.
Taip pat skaitykite
Viena pagrindinių prieš kovą aptarinėtų intrigų – I. Pauliukevičiaus nokauto jėga. Pats S. Maslobojevas pripažino – nieko išskirtinio nepajuto.
„Atvirai – nepajutau kažko ypatingai stipresnio už mano kitus varžovus. Į gynybą smūgiuoja – viską sugėriau, nieko nejutau. Taip, kai apsikeitimus darėme, porą smūgių praslydo į pakaušį, bet ten ar būtų mušęs Ignas, ar būtų mušęs Andrius Šipaila [juokiasi], būčiau sureagavęs taip pat.
Kad būtų labai stiprūs smūgiai – ne, kad fiziškai tvirtas – taip, bet, kaip sakau, matome, kaip skulptorius po truputį daužai ir po to žiūri. Jis stovi kampe ir žiūri į savo trenerį, kaip mažas vaikas. Žiūri, laukia, kol jo treneris leis jam nueiti nuo kovos, nes supranta, kad neįmanoma“, – mintimis dalijosi S. Maslobojevas.
Kovos pabaigoje I. Pauliukevičius turėjo sėkmingą atkarpą, kai tiksliai atakavo S. Maslobojevo galvą, tačiau šis tai vertina kaip momentinį epizodą.
„Kad plaukčiau? Ne, nebuvo. Kad buvo viena blykstė? Taip, buvo. Tada aš supratau, kad jis įsibėgėjo, man reikėjo tiesiog priimti ir sugerti smūgius. Ir aš žinau, kad po šitos bangos jis užges, nes jis nesugeba strateguoti, mąstyti per daug. Jis porą atakų padarys tokių ilgesnių ir nuslūgs, o tada aš vėl galėsiu ramiai dirbti. Taip ir buvo“, – aiškino kovotojas.
Nors ringe S. Maslobojevas demonstravo visišką kontrolę, už jo ribų emocijos buvo kitokios.
Kovotojas neslėpė, kad palaikymas Kauno „Žalgirio“ arenoje jam paliko milžinišką įspūdį.
„Pamačiau, kad žmonės stovi ant kojų – čia kažkada buvo mano svajonė. Man ausys zvimbė, vos ašaros neišspaudžiau. Pagaliau ir pas mus yra tas pripažinimas“, – jautriai pasakojo jis.
Pasak S. Maslobojevo, būtent atsakomybė prieš žiūrovus kėlė didžiausią psichologinį spaudimą.
„Emociškai visąlaik yra iššūkis. Ypatingai, kai kovoji namuose, kai čia susirenka daug draugų, pažįstamų, giminių, žinai, kad daug žmonių grįžta specialiai į Lietuvą, kad pažiūrėtų į tave, palaikytų. Tai ir tokia našta, atsakomybė griūna ant pečių. Nori ne tik laimėti, bet nori pasirodyti geriausiai, kaip tik gali, padaryti gerą šou.
Spaudimas yra dėl pačios atsakomybės – kaip išeisi ir ką pademonstruosi, ką paliksi žmonių galvoje po šitos kovos. Ką jie pasakys – ar buvo verta vakaro kovos, ar ne? Tas spaudimas buvo sunkiausias, bet, manau, kad atpirko su kaupu ir žmonėms, ir man pačiam“, – tvirtino kikboksininkas.
Kitas taikinys – Dirkstys
Po pergalės UTMA paskelbė kitą S. Maslobojevo varžovą – 2026 m. rugsėjo 26 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje jis susikaus su Dominyku Dirksčiu. Tikėtina, kad ši akistata sulauks dar daugiau ažiotažo, nei S. Maslobojevo dvikova su I. Pauliukevičiumi.
Pats kovotojas šią kovą jau dabar įvardija aiškiai: „Tai bus kiemo valymas.“
Pasak S. Maslobojevo, pastaruoju metu išpopuliarėję šiuolaikinės kartos kovotojai per daug pasitiki kalbomis, tačiau realybė ringe yra kitokia.
„Jiems buvo smagu garsiai pakalbėti, pasikeikti, išprovokuoti ir ant tos bangos nujoti į viršų. Bet grįžkime į realybę. Aš esu čempionas darbais, ne liežuviu“, – kalbėjo jis.
Taip pat skaitykite
S. Maslobojevas pabrėžė, kad aukščiausias lygis reikalauja ne tik talento, bet ir didelių aukų.
„Kad kažką pasiektum gyvenime, turi labai daug kam pasakyti „ne“. Reikia įdėti daug darbo, pastangų, investicijų. To negalima apeiti“, – sakė jis.
Nepaisant užtikrintos pergalės, S. Maslobojevas sau išliko kritiškas.
„Čia yra perfekcionizmo problema – niekada nebūni iki galo patenkintas. Viskas buvo tvarkoje, bet kai užsižaidžiau jo žaidime ir leidau jam patikėti, kad gali – tai buvo mano klaida“, – pripažino jis.
Kovotojas pridūrė, kad dabar sprendimą tame momente būtų priėmęs kitaip.
„Dabar matau, kad nereikėjo man viso šito jam duoti. Reikėjo tiesiog sunaikinti ir viskas“, – tarė S. Maslobojevas.
Po istorinio UTMA 18 turnyro legendinio kikboksininko siunčiama žinutė aiški – kelias į elitą nėra greitas. Patirtis, mąstymas ir darbas – dalykai, kurių neįmanoma apeiti.
Ir nors I. Pauliukevičius gavo savo šansą, S. Maslobojevo teigimu, tai buvo tik ilgo kelio pradžia.
„Reikia daug kovų, daug patirties. Tai yra dalykai, kuriuos reikia uždirbti“, – reziumavo jis.
