„Kai čiuožiau olimpinėse žaidynėse, nenorėjau nulipti nuo ledo“, – LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ prisimindama savo patirtį 2022 metų Pekino olimpinėse žaidynėse sakė šokėja ant ledo Paulina Ramanauskaitė.
Kartu su partneriu Deividu Kizala P. Ramanauskaitė lipo ant Pekino ledo olimpinėse žaidynėse, kai jai buvo vos 19 metų. Ten pora ritminėje programoje pasiekė rezultatą, kuris tuo metu buvo geriausias karjeroje – 58,35 balo. Nepaisant to, tarp visų dalyvių Lietuvos pora liko paskutinė – 23-ia. Tiesa, P. Ramanauskaitė žaidynes atsimena tik su gera emocija.
„Mėgavimasis“, – paprašyta vienu žodžiu apibūdinti patirtį Pekine sakė sportininkė.
Artėjančias Milano ir Kortinos žaidynes P. Ramanauskaitės ir D. Kizalos duetas praleis. Bandymui patekti į žaidynes sutrukdė D. Kizalą kamuojanti pėdos trauma, dėl kurios ledo šokėjui teko gultis ant operacinio stalo.
„Po vasaros priėmėme sprendimą, kad Deividui reikia gydytis. Buvo labai sunku žiūrėti kvalifikaciją į olimpines žaidynes. Mes labai tikėjomės, kad ten dalyvausime“, – atviravo P. Ramanauskaitė.
Primename, kad P. Ramanauskaitė ir D. Kizala 2022 m. Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse pakeitė S. Ambrulevičių ir A. Reed. Tuo metu Lietuvai kelialapį iškovojusi pora negalėjo vykti į Pekiną, nes A. Reed nebuvo suteikta Lietuvos pilietybė. P. Ramanauskaitė neslėpė, kad labai džiaugiasi, jog geriausia šalies šokių ant ledo pora pagaliau debiutuos olimpinėse žaidynėse.
„Jų karjera labai ilga, jie įdėjo labai daug darbo ir seniai nusipelnė šio šanso. Tai puikiai parodė poros reakcija patekus į olimpines žaidynes. Visa Lietuva už juos džiaugsis ir palaikys. Manau, pamatysime jų džiaugsmą olimpinėse žaidynėse“, – apie S. Ambrulevičių ir A. Reed kalbėjo P. Ramanauskaitė.
Olimpinėse žaidynės – kiekvieno sportininko gyvenimo tikslas
Pasak P. Ramanauskaitės, olimpinės žaidynės ir dalyvavimas jose kiekvienam sportininkui turi išskirtinę reikšmę.
„Aš manau, kad tai yra kiekvieno sportininko karjeros tikslas. Net ne karjeros – viso gyvenimo. Kai sportininkas pradeda savo karjerą, jis supranta, kad jo pagrindinis tikslas yra olimpinės žaidynės ir dalyvavimas jose. Kiekviena treniruotė ir kiekvienos varžybos veda prie patekimo į olimpines žaidynes ir, galiausiai, sudalyvavimo jose. Su laiku ateina ir noras ne tik patekti, bet ir pasiekti ten kuo geresnį rezultatą. Taip pat tai yra ir šventė. Visas renginys yra šventė visiems“, – teigė P. Ramanauskaitė.
Prisimindama savo patirtį žaidynėse, sportininkė sakė, kad nenorėjo, jog tas momentas baigtųsi.
„Kai čiuožiau olimpinėse žaidynėse, nenorėjau nulipti nuo ledo. Aš galvojau: „Noriu likti čia ir čiuožti toliau.“ Draugai, kurie dabar pateko į olimpines žaidynes, visi verkia, negali sulaikyti emocijų, nes tai yra kažkas, dėl ko tu dirbai daug metų. Nuo pat 4 metų olimpinio ciklo pradžios sieki ir dirbi link to, kad ciklo gale būtum olimpinėse žaidynėse“, – dėstė atletė.
Ant olimpinio ledo – be streso
P. Ramanauskaitė ir D. Kizala visiškai mėgavosi savo pasirodymu olimpinėse žaidynėse, o tai padaryti leido didelių lūkesčių nebuvimas.
„Mes su D. Kizala buvome visai neseniai pradėję šokti kaip pora. Niekas iš mūsų nesitikėjo didelių rezultatų. Buvome labai jauni. Aš apskritai buvau jauniausia šokių ant ledo kategorijoje. Mums netgi treneriai ir federacija sakė: „Padarykite, ką galite geriausiai, ir mes visi džiaugsimės.“ Nejautėme jokio spaudimo pasiekti geriausių rezultatų. Jeigu būtume patekę į šių metų olimpines žaidynes, tai tikriausiai jau siektume kažkokio rezultato, o tą kartą tai buvo tiesiog pasirodymas ir parodymas, kad mes egzistuojame.
Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai aš iš tikrųjų pasimėgavau savo pasirodymu ir kiekvieną sekundę buvau tame momente. Varžybose dažniausiai vis tiek yra kažkoks stresas, o tuo momentu aš tiesiog čiuožiau. Pirmą kartą gyvenime nesijaudinau ant ledo. Po šio pasirodymo pradėjau su ramesniu požiūriu eiti į varžybas, nors iki tol visada būdavo daug streso. Tada pirmą kartą atsipalaidavau ir mėgavausi“, – atviravo P. Ramanauskaitė.
Antrai geriausiai Lietuvos šokių ant ledo porai teko garbė nešti Lietuvos vėliavą olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje. Žinią apie šią ypatingą pareigą P. Ramanauskaitė ir D. Kizala priėmė itin emocingai.
„Atsimenu, kad labai jaudinausi. Kai sužinojau – apsiverkiau iš džiaugsmo. Man visą laiką yra didelė garbė čiuožti už savo šalį, turėti Lietuvos trispalvę ant aprangos, matyti ją šalia savo vardo. Kai sužinojome, kad mums atiteko tokia pareiga, mes su D. Kizala beprotiškai apsidžiaugėme.
O pats momentas prieš išeinant su vėliava... Atsimenu, kad labai jaudinausi ir ta vėliava buvo sunki. Galvojau, kad tik neiškristų [juokiasi]. Einant tą ratą jaučiau, kad rankos jau tirpsta, bet aš vis tiek mosikuoju, žiūriu į visus ir mojuoju. Buvo beprotiškai smagu“, – linksmai atidarymo ceremoniją prisiminė sportininkė.
Į unikalią patirtį olimpinėse žaidynėse, be abejo, įeina ir gyvenimas olimpiniame kaimelyje. Pasak P. Ramanauskaitės, nuotaika kaimelyje Pekino žaidynių metu buvo labai pozityvi.
„Šokiuose ant ledo visi labai draugiški. Olimpiniame kaimelyje mes vieni kitus labai palaikėme, plojome vieni už kitus, ėjome žiūrėti kitų sporto šakų. Apskritai, tame kaimelyje yra tokia didžiulė šventė. Kur beužeisi, savanoriai tau mojuoja, prašo pasikeisti segtukais. Ten – visur pramogos, visi švenčia sporto šventę. Po mūsų pasirodymo užėjau į prekybos centrą, kur žmonės sakė, kad mus matė ir padovanojo pagalvę. Kad ir kur nueitum – visi už tave džiaugiasi. Kaimelyje verda draugiškas ir jaukus šventinis nusiteikimas“, – prisimena P. Ramanauskaitė.
Stebuklingas pakabukas ir kiti ritualai
Tiek kasdienybėje, tiek varžybų metu 22-ejų sportininkės kaklą puošia olimpinėse žaidynėse įsigytas pakabukas. P. Ramanauskaitė papasakojo apie jo įsigijimo istoriją ir prasmę.
„Po mūsų pasirodymo olimpinėse žaidynėse, aš vaikščiojau olimpiniame kaimelyje ir užėjau į suvenyrų parduotuvę. Ieškojau, ką nusipirkti, ką parvežti lauktuvių. Pamačiau tą pakabuką ir iš karto supratau, kad jis bus mano. Jis buvo likęs paskutinis toks. Džiaugiuosi, kad aš šį pakabuką radau ir nusipirkau. Nuo to laiko visada jį nešioju. Jį dėvėjau kiekvienose varžybose, nes, kaip ir sakiau, visą gyvenimą turėjau tikslą [olimpines žaidynes – LRT past.], ir čia buvo mano tikslas, kurį aš dabar turiu su savimi, ant kaklo. Tai toks mano sėkmės pakabukas“, – pasakojo kaunietė.
Šokėja atskleidė, kad turi ir daugiau ritualų. Kai būna sėkminga diena, sportininkė mėgsta kartoti tą pačią rutiną ir kitą dieną.
„Aš bandau galvoti, kad aš jau dariau tai milijoną kartų ir čia nėra nieko man neįprasto. Kiekvieną elementą ir kiekvieną žingsnį esu atkartojusi labai daug kartų, tai negali būti, kad aš atsikelsiu ir viską pamiršiu. Taip pat rūbinėje visada turiu sėdėti toje pačioje vietoje. Jei kažkas rūbinėje sėdi mano vietoje, aš susinervinu, man tai nepatinka [juokiasi]. Jeigu, pavyzdžiui, pirma diena man buvo sėkminga, tai antrą dieną turiu daryti lygiai taip pat – turiu valgyti tuos pačius pusryčius, miegoti tiek pat. O jeigu pirmą dieną taip nepasisekė, tai galvoju – reikia kažką keisti. Bandau valgyti kažką kitą, kitaip elgtis, jei rūbinėje vieta užimta – irgi nieko baisaus“, – atviravo atletė.
Laikas be startų varžybose atvėrė duris kitoms veikloms
P. Ramanauskaitės ir D. Kizalos poros jau beveik metus negalime išvysti dalyvaujant varžybose, paskutinį kartą ant ledo pora lipo praėjusių metų Europos čempionate. Paklausta apie sugrįžimo laiką, sportininkė tikslaus atsakymo nepateikė.
„Viskas priklauso nuo aplinkybių. D. Kizala dar nebaigė visos savo reabilitacijos. Po antros reabilitacijos, kai jis užlips ant ledo, manau, bus aiškiau. Viskas priklauso, kaip jo pėda atlaikys krūvį, kaip jis pats jausis. Tai tada ir žiūrėsime, kokia bus ta situacija“, – teigė sportininkė.
Laikas be startų P. Ramanauskaitei leidžia daugiau dėmesio skirti kitoms veikloms. Būtent jos leidžia ledo šokėjai neužsisėdėti belaukiant partnerio sugrįžimo.
„Kai D. Kizalai buvo atlikta operacija, aš pradėjau treniruoti vaikus, treniravausi pati, studijavau. Esu labai dėkinga visiems treneriams Lietuvoje, kad jie man suteikia galimybę prisidėti prie jų treniruojamų vaikų ugdymo ir būti naudingai. Labai gerai, kad dar turiu ir studijas, todėl jaučiuosi, kad esu užimta. Nesėdžiu namie, neverkiu ir neliūdžiu, kad taip viskas susiklostė. Tie metai tikrai greitai prabėgo“, – džiaugėsi šokėja.
Kalbėdama apie treniravimo veiklą ir darbą su vaikais, sportininkė teigė, kad labai nori perteikti jiems per savo karjerą sukauptą patirtį.
„Man labai patinka dirbti su vaikais, jie visi labai mieli. Aišku, yra įvairių charakterių. Į kai kuriuos žiūriu ir matau save. Darbas su jais – puiki pamoka. Žvelgiant į mano ateitį, tai padės man, kaip trenerei.
Aš bandau juos išmokyti to, ką pati esu praėjusi, ypač, kas susiję su ne pačiomis geriausiomis patirtimis. Kai matau vaikus, einančius per sunkumus, bandau patarti arba juos įspėti ir padėti išvengti klaidų. Viskuo, ko išmokau per savo karjerą, pasidalinu ir paaiškinu – kas gerai, kas blogai. Jie visi labai skirtingi – vienas užsispyręs, kitam reikia spyrio ar paskatinimo. Kiekvienas vaikas mane kažko išmoko: vienas – ryžto, kitas gerumo. Kartais jie būna tokie geručiai ir švelnučiai, atrodo, dėk prie širdies ir jie ją išgydys“, – sakė P. Ramanauskaitė.
Paklausta, kaip mažiesiems čiuožėjams pristato šokio ant ledo sporto šaką, P. Ramanauskaitė sako, kad to daryti net nereikia.
„Jie net neklausia – užlipa ant ledo ir nulekia. Vos užlipę ant ledo vaikai būna susižavėję, kad galima ir taip padaryti ir to išmokti. Aišku, aš jiems sakau, kad reikia labai daug darbo. Jie sako: „Viskas gerai, čia ne taip ir sunku.“ Na, pažiūrėsime [juokiasi]“ , – pasakoja Vilniuje ir Kaune vaikus treniruojanti šokėja ant ledo.
Anot P. Ramanauskaitės, šokyje ant ledo reikia itin daug įvairių įgūdžių ir savybių.
„Yra be galo daug aspektų, iš ko susidaro čiuožimas, nes reikia būti ir fiziškai stipriam ir plastiškam, artistiškam, turėti muzikos pajautimą.
Tu turi parduoti teisėjams savo programą. Kartais norėčiau, kad dailusis čiuožimas būtų kaip lengvoji atletika – atbėgi pirmas ir viskas. O pas mus yra žingsniukai tokie, anokie, ranką ten padėjai, ten nepadėjai. Į tave žiūri ir vertina balais. Kiekviena detalė susideda ir tau gali kainuoti kvalifikaciją į olimpiadą“, – apie savąją sporto šaką kalbėjo sportininkė.
Pokalbio pabaigoje P. Ramanauskaitė išsakė palinkėjimą Lietuvos sportininkams, kurie atstovaus mūsų šaliai artėjančiose Milano ir Kortinos žiemos olimpinėse žaidynėse: „Likite momente ir mėgaukitės kiekviena akimirka bei visa patirtimi.“
Tekstą parengė Tadas Pašiušis
