Vėlyvą šeštadienio vakarą į Vilniaus oro uostą iš Saudo Arabijos parskrido lenktynininkas Benediktas Vanagas ir navigatorius Aisvydas Paliukėnas. Anksčiau laiko iš Dakaro ralio pasitraukęs ekipažas žurnalistams pasakojo apie lemtingą incidentą, sėkmingą bendradarbiavimą ir aukštus lūkesčius ateičiai.
„Galutinio verdikto mes patys pasakyti dar negalime, nes trūksta informacijos, kad galėtume būti konkretūs. Jausmas toks, kad buvo labai geros lenktynės ir mes tikrai pasimėgavome. Mes įveikėme praktiškai pusę lenktynių ir visiškai kontroliavome situaciją. Lenktynėms pasirinkta strategija veikė gerai, bet esame čia anksčiau negu turėjome būti. Lėktuvai krenta, kai vienu metu atsitinka 3–4 nelaimingi atsitikimai. Mūsų atveju buvo labai panašiai, nes mes galvodami, kad žinome, kur esame, iš tikrųjų nelabai žinojome“, – teigė į Lietuvą grįžęs B. Vanagas.
B. Vanagui tai buvo 14-as Dakaro ralis, kuriame jis siekė pagerinti 2024 metais užfiksuotą rekordinę 8-ąją poziciją. „Gurtam Toyota Gazoo Racing Baltics“ komandai atstovaujantis sportininkas Dakaro ralyje pirmą kartą startavo su navigatoriumi A. Paliukėnu.
„Dar geriau pažinau kolegą ir žinau, kad mūsų laukia tikrai geras ir įdomus kelias. Vertybiškai ir filosofiškai mes esame visiškai tame pačiame puslapyje. Kai važiuoji „Baja“ lenktynėse, tai ten yra bėgimas sprintu, o čia yra maratonas“, – gražių žodžių A. Paliukėnui negailėjo B. Vanagas.
Lietuvių ekipažo pasirodymas šiame Dakaro ralyje baigėsi ketvirtadienį, penktajame greičio ruože. Tuomet pozicijomis kilęs bolidas po paskutinės atžymos rikiavosi 19-oje pozicijoje ir artėjo prie finišo, tačiau iki jo likus 16 km ekipažas patyrė avariją ir lenktynių tęsti nebegalėjo.
„Likus 16 km iki maratoninio greičio ruožo pabaigos labai didelio greičio sekcijoje užtaikėme į dvi nepažymėtas vandens išgraužas. Greitis buvo apie 160 km/h, nebuvo šanso tinkamai sustabdyti. Viena iš išgraužų šveitė į orą, leidomės į kitą kaip į sieną. Tada jau tapome keleiviais. Hilux`as vertėsi, trenkėsi su galiniu kampu. Vizualiai stipriai nukentėjo automobilio galinis ratas su visa pakaba“, – tuomet dėstė B. Vanagas.
Vėliau paaiškėjo, kad ekipažas nusuko į ankstesnį kanjoną, o azimutas buvo labai panašus, todėl nesukėlė didelio įtarimo. Ten pat nusuko apie pusė lenktynių dalyvių.
Pirmajame 2026 m. Dakaro ralio etape B. Vanago ir A. Paliukėno duetas finišavo 24-oje vietoje, po antrojo etapo ši pozicija buvo išlaikyta, trečiajame etape ekipažas pakilo į 21-ą vietą, o po ketvirtojo etapo komanda bendroje įskaitoje rikiavosi 20-oje pozicijoje.
„Mes atsikelsime tiek kartų, kiek reikės. Tai gyvenimo knygos skyrius, jis labai įdomus, bet ne visai toks, kokio norėjome“, – pozityviai į ateitį žvelgė B. Vanagas.
– Kiek nuoširdžiai yra liūdna, kad nepasisekė?
B. Vanagas: Dakaro nefinišuoja pusė dalyvių, tokia statistika. Mes važiuodami visą laiką žinome, kuo tai gali baigtis. Kalbėdamas su partneriais ir auditorija sakau, kad mes žinome, kaip gali būti. Ar tai yra labai smagu? Ne, bet tai ne gyvenimo pabaiga. Man atrodo, kad šita situacija atvėrė daugiau diskusijų ir gilinimosi ne tik iš mūsų pusės, bet ir iš organizatorių. Manau, kad po šio įvykio mes galime padėti pasigilinti ir priminti, kad šitas sportas galėtų būti šiek tiek saugesnis ir dar geresnis ateityje.
– Ar organizatoriai žiūrėjo avarijos vaizdo įrašą?
B. Vanagas: Labai gaila, bet incidento vaizdo įrašas neįsirašė, o tiksliau – tą dieną sugebėjome jo neįjungti. Čia kaip Merfio dėsnis, kad sumuštinis krenta sviestu į žemę. Organizatoriai labai greitai prisistatė ir pats Davidas Castera [ralio direktorius – LRT] su sraigtasparniu atvyko į vietą. Jie užtvėrė atvažiavimą į tą kanjoną, nes ten ir lyderiai važiavo. Ne veltui jie ten važiavo, bet dabar neieškokime sąmokslo teorijų. Klaida kažkur buvo ir visi jas padaro.
– Kaip atrodė sprendimas nebetęsti ralio?
B. Vanagas: Mes esame specialistai ir suprantame šitą sportą pakankamai neblogai. Yra pagrindiniai dalykai, kuriuos žiūrime. Tik atvažiavus automobiliui į bivaką sugūžėjo FIA ekspertai ir buvo labai aišku. Visgi verdiktą darome ne mes, o techniniai ekspertai. Nujautimas buvo, bet galutinis žodis ne mūsų čia gavosi.
– Šiemet prieš išvykdamas sakėte, kad parvešite aukštesnę vietą nei pernai. Ar įmanoma dar žengti laipteliu aukščiau?
B. Vanagas: Sakiau, kad parvešiu, bet nežinau kada, ir aš buvau visiškai teisus. Kad mes atvešime, tai esu daugiau negu tikras. Konkurencija didėja, nes kai atsirado „T1+ Ultimate“ kategorija, tai pradžioje nebuvo daug automobilių. Dabar atsirado labai daug naujų komandų, todėl konkurencija žvėriška, bet aš tikrai galvoju, kad mes galime. Mūsų planas, kurį mes buvome susidėlioję, mes nuosekliai jo laikėmės ir nesimėtėme į šonus. Gaila, kad dabar negalime to įrodyti ir reikės laukti kito karto.
– Ar buvo planas važiuoti nemaksimaliu tempu, saugiai? Ar galite pasidalinti užuominomis?
B. Vanagas: Aš esu išmokęs, kad nereikia visko sakyti. Aš sakau maždaug pusę, ką galima, o kitos pusės nesakau. Kai aš sakiau, kad mes turime planą susikaupti kapitalą ir nepadaryti esminių klaidų iki poilsio dienos, tai buvo ir antra dalis, apie kurią aš garsiai nekalbėjau.
Kai aš sakau nemaksimalus greitis, kažkas gali galvoti, kad mes ten tiesiog važinėjamės. Ne, tas tempas yra milžiniškas, bet tu saugumo koeficientą šiokį tokį įdedi. Greitis tikrai labai didelis ir technika kenčia. Sakau, viskas vyko pagal planą, bet užtenka šaukšto deguto į medaus statinę ir panašu, kad produktas geras nesigauna.
– Kokios patirties pasisėmėte iš šio Dakaro ir galbūt apie save, kaip apie šturmaną, sužinojote kažką naujo?
A. Paliukėnas: Kalbėjome, kad iš kiekvienos situacijos galima pasimokyti, šiuo atveju iš mūsų avarijos. Savo akimis matėme, kaip važiavo labai daug lyderių. Aš tikrai nežinau, ar tokia situacija gali pasikartoti ateityje, nes ir organizatoriams kilo klausimų, kodėl ten mūsų tiek daug buvo. Automobiliai iki mūsų ir po mūsų nesustojo, mes net negalėjome pradėti dirbti, nes buvo pavojinga ir reikėjo stabdyti kitus.
„Cross Country“ disciplina yra įdomi, bet tuo pačiu ir pavojinga. Ten daug neaiškumų, o šioje situacijoje galimai buvo interpretacija kelio knygos. Kažkiek pamokų pasiėmėme, bet kad tai nepasikartotų ateityje, tai reikia dirbti tiek dalyviams, tiek organizatoriams.
– Kas paliko gerą įspūdį tarpusavyje?
A. Paliukėnas: Manau, kad mes iki to momento dirbome labai gerą darbą ir aš džiaugiausi tempu. Atsilikimas nuo lyderių nebuvo labai didelis, pavyko fiziškai lenkti dalyvius antrą maratono dieną ir tas rezultatas turėjo būti geras. Jis būtų pagerinęs mūsų situaciją turnyro lentelėje.
– Ar teko pasidomėti į kokius orus grįžtate?
A. Paliukėnas: Mes dar būdami Dakare matėme tą sniegą ir šiek tiek pavydėjome, nes tos tikros žiemos seniai matėme Lietuvoje. Iš dalies džiaugiamės grįžę čia.
B. Vanagas: Labai laukiu kontroliuojamo slydimo kelių eismo taisyklių ribose. Žiema yra toks metas, kai trauksiu savo visureigį ir važiuosiu ieškoti, kur yra daugiau sniego. Labai pasiilgau, nes 14 metų, kai būna žiema, aš būnu išvykęs. Labai džiaugiasi širdis.
– Ar bus 15-as kartas? Koks jausmas širdyje?
B. Vanagas: Gyvenimas nėra lengvas reikalas, bet pabaigai reikėtų pasakyti, kad Dakaras baigėsi – prasideda Dakaras. Dakaras yra iššūkių sinonimas ir mes niekada nėjome lengviausiu keliu, tai tikiu, kad jis bus. Pasakyti 100 proc. gali tik Viešpats.
