Lapkričio 28 dieną Egidijus Kavaliauskas Kaune, „Žalgirio“ arenoje, pirmąkart per profesionalaus boksininko karjerą kovėsi gimtinėje. Negana to, kaunietis turėjo galimybę tapti EBU pusvidutinio svorio kategorijos Europos čempionu. Ir jis ja pasinaudojo. Visgi pergalė prieš Samuelį Moliną sukėlė nemažai sumaišties.
Po fantastiško grožio dvikovos, trukusios visus dvylika čempioniškų raundų, į viršų kilo Egio ranka. Tačiau nevienareikšmiškai.
Kai ringo pranešėjas paskelbė rezultatus lietuvio naudai – 114-115, 115-113, 115-113 – ringe darbavęsis teisėjas iš pradžių pakėlė S. Molinos ranką.
Supratęs, kad visgi nugalėtojas – E. Kavaliauskas, arbitras nuleido S. Molinos ranką ir į viršų kilo Egio ranka.
Dar prieš šį epizodą, iškart po to, kai nuskambėjo finalinis signalas, kad kova baigta, S. Molina su savo komanda šventė pergalę. Boksininkas džiaugėsi ir net pravirko.
Taip pat skaitykite
Tuo metu E. Kavaliauskas išliko santūrus ir daug emocijų nerodė.
„Kova galbūt neįvyko taip, kaip norėjau, kad įvyktų, – spaudos konferencijoje mintimis dalijosi Egis. – Visi tie prakirtimai antakių darė savo, nes pusę kovos išvis net negalėjau matyti, treneriui vis sakydavau, kad valytų akis po kiekvieno raundo, nes raundas prasideda, praeina 30 sekundžių ir vazelinas visas bėga, kraujas į akis, reikėjo daug valytis.
Tai tas ganėtinai trukdė kovai susidėti taip, kaip aš norėjau, bet rezultatas tenkina. Pati kova galbūt, kaip matote iš manęs, kaip atrodau, nelabai tenkina.“
E. Kavaliauskas taip pat atvirai kalbėjo apie kontroversišką kovą, varžovo elgesį ir teisėjų sprendimą. Jis paaiškino, kodėl pats buvo nusivylęs kovos eiga, įvertino S. Molinos gynybą, sureagavo į ispano nuomonę dėl rezultatų ir papasakojo apie ateities planus bei kovas Lietuvoje. Taip pat Egis patikino, kad „Madison Square Garden“ ir „Žalgirio“ arenoje atmosferos patirtis yra tokia pati.
– Pabaiga buvo kontroversiška – kilo ir oponento ranka, atrodė, kad buvote ir pats nusivylęs pasirodymu. Kaip vertinate kovą?
– Aš nusivylęs buvau galbūt savo pasirodymu dėl tų smūgių su galva, su alkūnėmis, dėl tų prakirtimų. Pirmame raunde iškart, kai pataikė iš alkūnės, dar galvojau, lyg nieko, nes pajaučiau, kad per kaulą praėjo alkūnė, bet pamačiau, kad ant batų jau laša kraujas. Buvo toks truputį nusivylimas, nes tai tik pirmas raundas ir kiek raundų dar prieš akis, tas kraujas bėgs, vazelinas bėgs į akis. Trečiame, atrodo, raunde – kitas antakis, paskui nosis su galva. Jis vis tą galvą kiša, per daug kiša.
Po kovos tikrai jaučiau, kad laimėjau kovą. Kažkas matė vienaip ar kitaip. Aš jaučiau, kad laimėjau. Taip, jis bandė gal atrodyti gražiai, eiti į šoną, arba kai raundas vyksta, jis nueina į savo kampą. Galbūt jam atrodė, kad tai yra gražu, bet tai ne boksas. Vaikščioti ir atrodyti tiesiog „flashy“ (liet. efektingai) ringe, turi daryti kažką daugiau, nei tik atrodyti „flashy“.
– S. Molina spaudos konferencijoje minėjo, kad tiek jūs, tiek treneris po kovos pasveikinote jį su pergale. Ar tai buvo nesusikalbėjimas?
– Manau, čia nesusikalbėjimas. Aš tiesiog, kai buvome atsiklaupę ant kelių, sakiau: „Ačiū už kovą.“ Sakiau, kad jis stiprus varžovas, kietas, gera kova. O kad jie galvojo, kad laimėjo... Mane net nustebino, kai pirmas teisėjas davė 115-114 varžovui. Man taip neatrodo, nes gal jis 2–3 raundus ir laimėjo. Kiti raundai tikrai negalėjo būti jo, nes bėgiojant po ringą ar vaikštant, nėra taip, kad tu laimi kovą.
Boksas yra tam, kad arba tu keitiesi smūgiais, rodai agresiją ar spaudimą, o ne tiesiog vaikštai į šonus ir bandai išvengti atakų. Taip buvo ir mano praėjusioje kovoje, kur varžovas be perstojo bėgiojo. S. Molina tiek nebėgiojo, praėjęs varžovas daugiau bėgiojo ir jis laimėjo, tai gal S. Molina galvojo, kad tokia taktika laimės kovą?
– S. Molina spaudos konferencijoje sakė, kad laimėjo mažiausiai 9 raundus šioje kovoje. Ar tai reikėtų aiškinti jo emocijomis po pralaimėjimo?
– Ispanai yra labai karšti žmonės ir čia tikrai galbūt labai emociškai jis sužaidė ir galvojo, kad laimėjo. Neįmanoma, kur jis galėjo tuos 9 raundus laimėti. Aš nejaučiau ir nemačiau, kad jis galėjo laimėti tuos devynis raundus.
– Ar jums emociškai sunku dėl kontroversiškų pastarųjų dviejų kovų? Turint omenyje ir praėjusią kovą su Souleymane`u Cissokho.
Taip pat skaitykite
– Aš nežaidžiu emocijomis. Praėjusi kova Afrikoje buvo nusivylimas, nes varžovas vengė kovos ir nenorėjo kovoti. Dabar tokia kova, kur sako, galbūt jis laimėjo. Aš dar tą kovą turbūt peržiūrėsiu daug kartų ir pasižiūrėsiu, kur jis galėjo laimėti, nes po kiekvieno raundo aš atsisėsdavau į kampą ir mano treneris sakydavo, kad „viskas gerai, dirbk taip toliau – daugiau smūgių, kontroliuok su „jab`u“, spausk jį toliau, kad jis toliau bėgiotų. Nematau, kur jis galėjo laimėti šitą kovą.
– „Jab`as“ buvo vienas geriausių jūsų įrankių šitoje kovoje, bet nebuvo lengva pasiekti S. Molinos. Kaip vertinate jo gynybinius sugebėjimus? Ar buvo sudėtinga surasti atvirus plyšius?
– Buvo momentų, kai galbūt buvo kažkiek sudėtinga, nes labai žemai lenkdavosi. Būdavo, kad laukiu, kol jis kontratakuos, bet labai dažnai jis net nekontratakuodavo ir likdavo ten. Tai arba man likdavo duoti į pakaušį, ko nenorėjau daryti, tai būtų nesąžininga ir negarbinga kovoje. Būdavo, kad pasilenkia, tada atsitraukiu, tada vėl viskas nuo pradžių. Galima duoti liaupsių S. Molinai, jis jaunas, atletiškas kovotojas, gana gerai judantis ir jaučiantis distanciją, bet kiek matėte, kiek stengdavausi su tuo „jab`u“ kontroliuoti, dažniausiai taip ir gaudavosi.
– Prieš jus – du diržai. Kas toliau?
– EBU titulą noriu palikti Kaune, WBC – vežtis į Ameriką. Šiuo metu tai tik noriu išsigydyti, išsilaižyti šiuos prakirtimus, pailsėti, praleisti laiko su šeima, o toliau – žiūrėsime. Truputį atsigausime ir toliau į darbus. Kaip ir sakiau ne vieną kartą, aš esu kovotojas ne tik tada, kada yra kova numatyta – aš visada sportuoju. Apgyjame, grįžtame į salę ir dirbame, ir laukiame tolimesnių galimybių.
– Kiek realu jus ir vėl pamatyti Lietuvoje?
– Čia viskas priklausys nuo UTMA organizacijos. Jie dabar, kaip matote, daro nuostabius renginius ir jeigu mes sėsime prie derybų stalo ir viskas susidėlios tinkama linkme – kodėl gi ne? Tikrai buvo smagu grįžti į Kauną kovoti. Buvo šiek tiek įtampos, daugiau, nei kovojant Amerikoje. Keistas jausmas, kai per 13 metų pirmą kartą tave palaiko visa arena. 13 metų girdėdavau, kaip mane nušvilpia, tas būdavo gerai, tas švilpimas užvesdavo, dabar reikia priprasti prie to palaikymo irgi, kada visa arena rėkia tavo vardą.
– Kiek spėjote pamatyti kitų UTMA 15 kovų?
– Labai gaila – nemačiau nė vienos kovos. O taip norėjau, žinau, kad UTMA organizacijoje būna labai geros kovos. Tikrai kitą savaitę turbūt jungsiuosi įrašą ir peržiūrėsiu visas kovas, nes tikrai noriu pažiūrėti, kaip viskas atrodė iš šono.
– Kovojote „Madison Square Garden“ ir dabar – „Žalgirio“ arenoje. Kaip palygintumėte šias dvi patirtis?
– Vienas prie vieno. Sulyginčiau vienodai – tas pats, kaip „Madison Square Garden“. Taip, galbūt didesnė arena, bet visa ta atmosfera, tokia, kokią sirgaliai sukuria Kaune, sulyginčiau vienodai su ta pačia „Madison Square Garden“.
