Didžiausios pasaulio žiniasklaidos priemonės praėjusį mėnesį keliavo į ant Baltijos jūros kranto, mažyčiame žvejų miestelyje pastatytą stadioną. Kodėl? Ten, Helevike, miestelio klubas „Mjallby AIF“ užsitikrino Švedijos čempionų titulą ir visų laikų rekordą. Kaip Salantų dydžio miesteliui pavyko įsirašyti į šalies futbolo istoriją?
Skandinavija šiais metais Europos futbolo diskurse linksniuojama kaip niekad dažnai. Norvegijos futbolo rinktinė pasaulio čempionato atrankos grupėje iškovojo visas galimas 8 pergales bei kitais metais, pirmą sykį nuo 1998 m., žais planetos pirmenybėse, o Norvegijos rinktinės puolėjas Erlingas Haalandas, žaisdamas už rinktinę bei „Manchester City“ rekordiniais tempais muša įvarčius.
Švedijos futbolo rinktinei sekasi ne taip gerai, tačiau jos puolimo grandies žaidėjai vasarą Anglijos „Premier“ lygos klubų buvo perkami už rekordines sumas. Alexanderio Isako, Viktoro Gyokereso ir Anthony Elangos bendra perėjimų suma viršijo 270 mln. Eur.
Ne mažiau prie skandinaviško futbolo garsinimo prisidėjo ir „Mjallby AIF“ – komanda iš Heleviko miestelio. Šis klubas Švedijos aukščiausioje futbolo lygoje – „Allsvenskan“ – finišavo surinkęs 75 taškus ir taip ne tik laimėdamas čempionato titulą, bet ir pasiekdamas visų laikų čempionato rekordą. Visa tai nuveikta praėjus vos 9 metams po to, kai komandą nuo iškritimo į ketvirtą pagal pajėgumą Švedijos lygą skyrė vos vienas įvartis.
Tačiau įdomiausia „Mjallby AIF“ pelenės istorijos dalis yra miestelis, kuriame gyvuoja ši komanda. Helevike gyvena mažiau nei 1,5 tūkst. žmonių. Helevikas toks mažas, kad prieš 86 m., kai du jame veikiantys futbolo klubai norėjo susitikti ir aptarti klubų susijungimų reikalus, jame nebuvo vietos susitikimui suorganizuoti.
Dėl to komandos susitikimą organizavo už 6 km esančiame, tiesa, ne ką didesniame, Melbiu miestelyje. Klubai susitarimą pasiekė ir naują Heleviko futbolo klubą buvo nutarta pavadinti miestelio, kuriame tas susitikimas įvyko, vardu – „Mjallby AIF“.
Kaip žvejų kaimeliui prie Baltijos jūros pavyko užkopti į Švedijos futbolo elitą? Kaip už Gelgaudiškį mažesnis miestelis sugebėdavo užpildyti „Strandvalleno“, daugiau nei 6 tūkst. žiūrovų talpinančio stadiono, tribūnas?
„Paprastas atsakymas – mes turime labai gerus žaidėjus“, – šypsosi LRT kalbintas klubo direktorius Jacobas Lennartssonas.
J. Lennartssonas klube buvo ir 2016 m., kai Heleviko miestelio klubas galvojo ne apie kovą čempionų lygoje, o apie išlikimą trečiame Švedijos divizione. Nors paskui kurį laiką darbavosi kitur, J. Lennartssonas galiausiai sugrįžo į komandą bei kartu su visais klubo darbuotojais, žaidėjais ir aistruoliais sukūrė neįtikėtiną istoriją.
„Mes tapome stabilūs finansiškai. Nėra taip, kad turėtume neribotą biudžetą, bet klubas yra gerai valdomas finansų prasme. Taip pat mums pavyko sukurti aplinką, kurioje ne tik žaidėjai, bet ir treneriai, darbuotojai kas dieną neriasi iš kailio, kad būtų geriausi“, – apie pokyčius klube, užkėlusius Heleviko ekipą į aukštumas, kalbėjo švedas.
„Mjallby AIF“ klubo valdymas pastaraisiais sezonais tam tikrais aspektais primena korporacijos veikimo modelį. J. Lennartssonas aiškina, kad stengiamasi kelti tikslus, korporaciniame pasaulyje žinomus kaip KPI. Bet kuo „Mjallby AIF“ skiriasi nuo didžiųjų įmonių, o galbūt ir nuo didžiųjų futbolo klubų, vienas iš pagrindinių KPI Heleviko komandoje yra tiesiog laimė.
„Kažkiek neįvertinama tai, kad kiekvienas asmuo, kuris įžengia į „Strandvalleną“, mano nuomone, yra laimingas“, – vieną iš klubo tikslų išskiria J. Lennartssonas.
Žinoma, jei biudžetas nesutvarkytas, laimę užtikrinti sunku. Direktorius atskleidžia, kad „Mjallby AIF“ klubas yra tarp mažiausiai Švedijos lygoje išleidžiančių ekipų. Pats komandos biudžetas, nors beveik dvigubai didesnis už A lygos čempiono „Kauno Žalgirio“, vis tiek gerokai atsilieka nuo didžiausių Švedijos klubų.
„Mes turime būti labai atsargūs su investicijomis. Mūsų komandos biudžetas neįskaičiavus žaidėjų pardavimų – 70 mln. Švedijos kronų (6,3 mln. Eur – LRT), Malmės klubo biudžetas – 10 kartų didesnis“, – apie komandos finansus pasakoja J. Lennartssonas.
Viena pagrindinių klubo įplaukų – parduoti bilietai į rungtynes. J. Lennartssonas sako, kad praėjusį sezoną, kai „Mjallby AIF“ lygoje liko penktas, parduoti bilietus buvo sunkiau. Sausakimšai tribūnos buvo užpildytos, direktoriaus teigimu, tik 3 iš 15 namų rungtynių, o rungtynes vidutiniškai aplankydavo 3700 žiūrovų. Šį sezoną komandai užtikrintai pavyko viršyti išsikeltą vidutiniškai 4000 žiūrovų namų rungtynėse tikslą. Šį sezoną į ant Baltijos jūros kranto pastatytą „Strandvalleną“ mylimos komandos pamatyti atvykdavo po 5034 žiūrovus per rungtynes.
Skaičius įspūdingas, turint omenyje, kad visoje Solvesborgo savivaldybėje, kuriai priklauso Helevikas, negyvena nė 20 tūkst. žmonių.
„Tai, kas įvyko nuo vasaros iki dabar, ypatinga“, – išaugusį žiūrovų susidomėjimą komentuoja klubo direktorius.
J. Lennartssonas pripažįsta, kad daugiausia prie išaugusio žiūrovų srauto prisidėjo klubo rezultatai, žiniasklaidos dėmesys, bet jis taip pat akcentuoja veiksmus, kurie padeda užtikrinti kuo įsimintinesnę popietę ar vakarą žiūrovams.
„Stengiamės sukurti FOMO jausmą (baimė kažką praleisti – LRT). Mūsų rungtynėse groja gyva muzika, stengiamės suteikti žiūrovams kuo geresnį aptarnavimą, aistruoliai maisto čia gali įsigyti vagonėliuose, kuriuose tiekiamas vietinis maistas. Mums pavyko pasiekti tokį lygį, kad net ir pralaimėjus 0:2, tu išvyksti galvodamas, kad vizitas buvo smagus“, – apie aplink rungtynes besisukančių ypatybių svarbą kalbėjo švedas.
Klubas jau išpardavė visus į prekybą paleistus kito sezono abonementus. Parduoti komandai teks ne tik bilietus, bet ir sėkmę atnešusius futbolininkus. J. Lennartssonas sako, kad dėl to nesijaudina, o priešingai – džiaugiasi ir tvirtina, kad žaidėjų pardavimas padeda klubui augti.
„Per pastaruosius trejus metus po kiekvieno sezono mes prarasdavome futbolininkų ir kiekvienais metais klubas tapdavo dar geresnis. Mums reikia parduoti kažkiek futbolininkų, kad išliktume stabilūs finansiškai. Taip pat, „Mjallby AIF“ yra daigiau nei tik geri futbolininkai. Mums reikia statyti stiprų klubą, kuris yra geras ir taip pat turi gerą ateitį“, – baimės prarasti čempionišką sudėtį nerodo vienas jos kūrėjų.
Nors daugelis „Mjallby AIF“ sėkmės nuopelnų skrieja pačiam Helevike įsikūrusiam klubui, reikia pabrėžti, kad tokia pelenės istorija už Švedijos ribų įmanoma ne daug kur.
Švedijos „Allsvenskan“ lygoje klubas negali priklausyti vienam savininkui ar organizacijai, panašiai kaip Vokietijoje, 51 proc. klubo dalių turi priklausyti aistruoliams.
„Vienas turčius negali nusipirkti komandos. Ji priklauso aistruoliams ir tai Švedijos stadionuose sukuria nuostabią atmosferą“, – sako J. Lennartssonas.
Aistruolių valdomi klubai taip pat priima aistruoliams skirtus sprendimus. Švedija tapo viena iš nedaugelio aukščiausių lygų Europoje, kurioje nėra naudojama vaizdo asistento – VAR technologija. Šis sprendimas priimtas norint stadionuose sukurti kuo geresnę atmosferą, kuri peržiūrų metu yra linkusi prasisklaidyti.
Tokia valdymo metodika Švedijoje leidžia užtikrinti tam tikrą jėgų pusiausvyrą bei išvengti trumpalaikių projektų, kurie išbalansuoja vietinę rinką. Vis tik, net ir Švedijos lygos kontekste, Kudirkos Naumiesčio dydžio miestelyje esantis stadionas, kuriame krenta šalies futbolo grandai, skamba labiau kaip kino aikštelėse ar teatro scenoje, o ne futbolo aikštėje kuriama pasaka.
Pokalbio metu J. Lennartssonas kelis kartus pabrėžė klubo tapatybę, leidusią „Mjallby AIF“ užsitikrinti sėkmę šioje, ne pagal vyraujančias tendencijas Europoje veikiančioje lygoje.
„Lojalumas, aistra ir sunkus darbas“, – į vieną frazę klubo identitetą sutalpina jau apie Čempionų lygos atranką galvojantis J. Lennartssonas.
