Krepšininko šeimoje gimusio, bet ledą vos trejų metų pamilusio Simo Ignatavičiaus profesionali ledo ritulininko karjera prasidėjo labai anksti. Dar būdamas 12-os jis paliko namus Lietuvoje ir pradėjo siekti savo svajonės. Medaliai su jaunimo rinktine, įvarčiai aukščiausioje Šveicarijos lygoje – jau 18-mečio kišenėje. Dabar jis – pirmasis lietuvis, beveik po trijų dešimtmečių pertraukos galintis sulaukti šaukimo iš stipriausios ledo ritulio lygos pasaulyje – NHL.
„Aš jau nuo pat mažens sakydavau ir mamai, ir tėčiui, kad žaisiu NHL. Manau, kad kiekvienas vaikas, kuris žaidžia ledo ritulį, apie tai svajoja. Tai kiekvieno vaiko svajonė, todėl labai tikiuosi, kad ji greitai išsipildys“, – apie svajonę LRT pasakojo į Lietuvą sugrįžęs ir pirmą kartą prie suaugusiųjų rinktinės prisijungęs jaunasis ledo ritulininkas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Po ilgos pertraukos net trys lietuviai – S. Ignatavičius, D. Jukna ir M. Škadauskas – turi galimybę būti pašaukti NHL naujokų biržoje.
- Nors tėtis planavo sūnui krepšininko karjerą, S. Ignatavičius susižavėjo ir pasirinko ledo ritulį, kuris tapo jo aistra.
- S. Ignatavičius nuo 14 metų atstovauja Lietuvos rinktinėms ir didžiuojasi galėdamas vilkėti nacionalinės komandos marškinėlius..
Istorinė galimybė – po beveik 30 metų
Ši svajonė gali išsipildyti jau 2026 metų birželį. Iki šiol NHL naujokų biržoje pašaukti buvo tik legendiniai Lietuvos ledo ritulininkai: 1992 m. penktuoju šaukimu Niujorko „Islanders“ pasirinko Darių Kasparaitį, o 1996 m. penkioliktuoju – Dainių Zubrų, kurį pakvietė Filadelfijos „Flyers“.
Tačiau kitų metų šaukimų prognozėse – net trijų lietuvių pavardės. Aukščiausias šaukimas antrame arba trečiame rate – nuo 33-io iki 64-o šaukimo – prognozuojamas S. Ignatavičiui.
„Labai daug reikštų, jei pašauktų. Būtų labai geras jausmas, net nežinau, kaip jį nupasakoti žodžiais. Tikiuosi, kad taip ir atsitiks, aišku, niekas nežino, kaip bus, tiesiog reikia kiekvieną dieną sportuoti ir tikėtis, o kaip bus, taip bus“, – ramiai, bet su šypsena akyse apie galimą NHL šaukimą pasakojo jaunuolis.
Kartu su S. Ignatavičiumi gali būti pašaukti ir jo bendraamžiai – Dovydas Jukna ir Mykolas Škadauskas. S. Ignatavičius džiaugėsi, kad net trys lietuviai po labai ilgos pertraukos priartėjo prie tokios galimybės.
„Tai labai daug reiškia Lietuvos ledo rituliui. Aš labai džiaugiuosi dėl M. Škadausko ir D. Juknos. Vis tiek jie yra tame pačiame rate, kaip ir aš. Daug žaidžiau ir prieš juos, ir su jais, labai džiaugiuosi ir tikiuosi, kad visiems gerai baigsis, kad visi turės geras karjeras, nesvarbu, ar Amerikoje, ar Europoje“, – mintimis dalijosi S. Ignatavičius.
„Ledo ritulys yra mano pirmoji meilė“
Tačiau iki NHL šaukimų svajonės S. Ignatavičius nuėjo ilgą kelią. Nors tėtis žaidė Panevėžio „Lietkabelyje“ ir sūnui planavo krepšininko karjerą, S. Ignatavičius vaikystėje apsilankė Vilniaus „Akropolyje“ ir susižavėjo ledu.
„Mano tėtis – Mantas Ignatavičius – yra buvęs krepšininkas. Jis norėjo, kad aš nuo mažens žaisčiau krepšinį, bet mama norėjo, kad aš pabandyčiau ir kitas sporto šakas. Vieną dieną nuėjau su tėčiu į restoraną Vilniaus „Akropolyje“ ir pamačiau, kad vyksta ledo ritulio treniruotė.
Paklausiau tėvų, ar galiu, pabandžiau, man labai patiko. Tada kitą dieną nuėjau pas savo pirmąjį trenerį Tomą Lauksėdį. Su šiuo treneriu nuo trejų ar ketverių metų treniruojuosi iki dabar, kai atvažiuoju į Lietuvą. Va taip tas ledo ritulys ir atsirado mano gyvenime“, – prisiminė dabar profesionaliu keliu žengiantis sportininkas.
Nuo pirmosios ledo ritulio treniruotės krepšininko karjeros planas buvo pastumtas į šalį. Dar gyvendamas Lietuvoje jis prisijungė prie „Geležinio Vilko“ jaunimo ledo ritulio komandos, tačiau netrukus gavo šansą išvykti į Ženevą. 12-metis išskrido vienas – be tėvų, bet su dideliu noru žaisti ledo ritulį.
„Iš pradžių išvykau vienas, be tėvų. Gyvenau šeimoje, kurią man surado klubas. Aišku, mano tėvai visą laiką mane palaikė, telefonu kalbėdavome kiekvieną dieną. Tame amžiuje tai buvo labai svarbu. Dabar pastaruosius dvejus metus mano tėvai kartu su manimi gyvena Šveicarijoje. Taip dar geriau jaučiuosi, jaučiuosi lyg namie“, – apie savo patirtį pasakojo S. Ignatavičius.
2020 m. jis pradėjo rungtyniauti Ženevos „Future Hockey“ klubo sistemoje, todėl visą laisvą laiką atiduodavo ledo rituliui. S. Ignatavičius pasakojo, kad sunkus darbas bei didelis treniruočių skaičius užimdavo didžiąją dalį jo laisvalaikio. Tačiau dabar jis mato sunkaus darbo vaisius.
„Nesakyčiau, kad buvo labai sunku, ledo ritulys man yra kaip pirmoji meilė, tai tikrai nesigailėdavau, kad praleisdavau savaitgalius žaisdamas per rungtynes ar treniruotes. O dabar esu labai laimingas, kad taip pasirinkau ir neblogai išėjo“, – besišypsodamas dėstė jis.
Praėję metai lietuviui buvo itin sėkmingi – elitinėje 20-mečių lygoje vilnietis per 52-ejas rungtynes pelnė 26 įvarčius, atliko 31 rezultatyvų perdavimą bei surinko net 57 taškus. Todėl šio sezono pradžioje jis pasirašė dvejų metų kontraktą su aukščiausiame Šveicarijos lygyje žaidžiančia Ženevos „Servette“ vyrų komanda.
„Komandoje jaučiuosi tikrai puikiai. Praėjusiais metais su jais jau treniravausi, esu laimingas, kad šiame klube žaidžiu. Labai noriu gauti gerą vietą komandoje, taip pat noriu, kad mums pavyktų laimėti titulą. Individualiai tiesiog noriu, kad gerai viskas klostytųsi šį sezoną. Į priekį per daug nežiūriu.
Manau, kad jaučiu daugiau palaikymo nei spaudimo. Komandos draugai man visada padeda, jei klausiu, kai kažkas neaišku, jie man paaiškina ir papasakoja, ką jiems teko patirti. Tada aš pats galiu darytis išvadas, spręsdamas savo problemas. Aišku, yra spaudimo, nes noriu gauti ir gerą vietą komandoje, noriu su jais žaisti ir nesėdėti tiesiog ant suoliuko, bet manau, kad toks spaudimas geras“, – kalbėjo lietuvis.
Spalio pabaigoje S. Ignatavičius atšventė savo 18-ą gimtadienį, o po kelių dienų vykusiose rungtynėse jis trečią kartą iš eilės pelnė įvartį, kuris iš vietų pakėlė arenoje susirinkusius sirgalius. Jis pasakojo apie visai kitokią Šveicarijos ledo ritulio kultūrą, po jo įvarčio pilnutėlė arena tiesiog ėjo iš proto, o komandos draugai sušoko jo pasveikinti. Apie tokį jausmą S. Ignatavičius svajojo dar vaikystėje, kai kaip žiūrovas stebėjo dabar jau atstovaujamo klubo rungtynes.
„Tikrai gerai jaučiuosi, geras jausmas. Kai į Šveicariją atvykau būdamas 12–13 metų, eidavau žiūrėti šios komandos rungtynių. O dabar turiu šansą žaisti pirmoje komandoje ir dar prieš tiek sirgalių. Tai buvo mano svajonė. O emocijų visada daug yra, ypač kai įmušiau tą įvartį“, – šypsojosi jis.
Šiandien S. Ignatavičius rūbine dalijasi su žinomais ledo ritulininkais – tarp jų ir suomiu Jesse Puljujärvi, kuris NHL naujokų biržoje buvo pašauktas ketvirtuoju numeriu.
„Mano komandoje Šveicarijoje žaidžia suomis J. Puljujärvi, jis buvo pašauktas ketvirtu numeriu ir tikrai neblogą karjerą turėjo. Aš bandau į jį lygiuotis ir esu labai dėkingas, kad turiu šansą kiekvieną dieną treniruotis su tokio lygio žaidėjais. Iš jo aš daug išmokstu tiek ant ledo, tiek ant žemės. Manau, kad tai labai padeda mano karjerai“, – džiaugėsi S. Ignatavičius.
Garbė nuo 14-os atstovauti Lietuvos rinktinėms
Šią savaitę Lietuvos suaugusiųjų rinktinėje debiutuosiantis ledo ritulio talentas jau spėjo pasidabinti medaliais su jaunimo komandomis. Jo kolekcijoje su 18-mečiais ir 20-mečiais yra iškovoti du aukso, trys sidabro ir vienas bronzos pasaulio čempionato medaliai.
„Manau, labiausiai prisimenu, kai laimėjome pirmą aukso medalį su 18-mečių rinktine. Tai buvo pasaulio čempionatas, kuris vyko Kroatijoje. Tada laimėjome medalį, kurio Lietuva dešimtmetį nebuvo laimėjusi, tikrai buvo daug emocijų. O įsimintiniausia buvo tai, kad šiuos medalius laimėjome su draugais, su kuriais kartu užaugome ir ledo ritulį žaidėme nuo mažų dienų. Tai buvo ir yra įsimintiniausia akimirka iki šiol“, – prisiminė S. Ignatavičius.
Nuo 14 metų rinktinės marškinėlius vilkinčiam puolėjui jaunimo rinktinėse buvo patikėtas kapitono vaidmuo. Jam jis puikiai tiko – rūbinėje prieš rungtynes jis gebėjo uždegti komandą.
„Aš buvau patenkintas, kad galėjau tai daryti. Man patinka kalbėti, manau, kad gerai galiu tai daryti, man patinka užvesti kitus, kalbėti rūbinėje. Manau, tai yra labai svarbu. Iš to išmokau, kad reikia būti savimi, palaikyti kitus ir visada išlikti pozityviam.
Man labai gera žaisti rinktinėje. Nuo 14-os atstovauju jai, jaučiu jai pagarbą. Kiekvieną kartą, kai galiu užsivilkti rinktinės marškinėlius, atiduodu viską ir manau, kad tai matyti ant ledo“, – apie patirtį jaunimo rinktinėje kalbėjo jaunuolis.
S. Ignatavičiaus debiutas Lietuvos vyrų rinktinėje įvyks ketvirtadienio rungtynėse su Ukraina, kai Lietuva žais Tautų taurėje. Kalbėdamas apie tai jis prisimena laikus, kai dar būdamas vaikas Lietuvoje palaikydavo vyrų rinktinę.
„Tikrai smagu, labai džiaugiuosi, kad treneriai suteikia man šį šansą. Taip pat labai džiaugiuosi, kad galėsiu žaisti su žaidėjais, į kuriuos žiūrėdavau, kai buvau mažesnis. Tikrai daug čempionatų esu žiūrėjęs, prisimenu ir Kaune vykusį čempionatą, kai auksą laimėjome, tai man tiesiog garbė ir esu labai patenkintas, kad galiu atstovauti Lietuvos rinktinei“, – džiaugėsi jis.
Dvigubą – Lietuvos ir Jungtinių Valstijų – pilietybę turintis ledo ritulininkas sakė, kad šiuo metu Lietuvos ledo ritulio lygis kyla.
„Aš manau, kad Lietuvos lygis tikrai yra kylantis. Galime matyti, kaip pastaraisiais metais Lietuvos jaunimo rinktinė laimi ir aukso medalius, ir sidabro aukštesniuose divizionuose. Manau, kad lygis kyla, daug daugiau vaikų nori žaisti. Aš labai tikiuosi, kad ir toliau jis kils, ir gal vieną dieną ledo ritulys bus pagrindinis Lietuvos sportas (šypsosi). Krepšinis vis tiek patinka, bet ledo ritulys labiau“, – besišypsodamas apie Lietuvos ledo ritulio ateitį svajojo sportininkas.
