Viltautė Jasinevičiūtė į Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinę pirmąkart buvo pakviesta vos 14-os, o šiemet su bendražygėmis pasipuošė ir pasaulio III A diviziono aukso medaliais. Deja, nedaugelis žino, kad sportininkė iki šių pasiekimų brido per nesibaigiančias patyčias ir skaudžias replikas.
18-metė Viltautė Jasinevičiūtė už Atlanto studijuoja ir sportuoja jau trečius metus. Būtent ten jai pavyko ne tik iš naujo pamilti savo pirmąją sporto šaką ledo ritulį, tačiau ir surasti naują meilę – žolės riedulį.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Jau trečius metus už Atlanto besimokanti ir sportuojanti Viltautė Jasinevičiūtė į JAV išvyko vos 15-os ir buvo pirmoji lietuvė pasirinkusi tokią kryptį.
- Septynerių ledo ritulį atradusi mergina atvirai pasakojo apie patiriamas patyčias ir požiūrį į merginas šioje sporto šakoje.
- JAV V. Jasinevičiūtė atrado ir pamilo dar vieną sporto šaką – žolės riedulį. Mergina atstovavo ir abiejų jų šakų Lietuvos rinktinėms.
- Amerikoje iš patyčių išsilaisvinusi sportininkė teigė, kad Lietuvoje vis dar sulaukia replikų iš aplinkinių, tačiau jai su tuo padėjo tvarkytis rinktinėje sutiktos bendražygės.
Į dvyliktą klasę šiuo metu einanti mergina į JAV išvažiavo vos 15 metų ir buvo pirmoji lietuvė, pasirinkusi tokią kryptį ir pasinaudojusi galimybe sportuoti kitame žemyne.
„Labai norėjau tai įgyvendinti. Mes turėjome merginų, žaidžiančių Švedijoje arba Vokietijoje, bet taip toli, už Atlanto, dar nebuvo. Labai norėjau tą galimybę atverti ir merginoms iš Lietuvos“, – pirmuosius savo žingsnius mokslų JAV link prisiminė V. Jasinevičiūtė.
Apskirtai apie galimybę savo ledo ritulio karjerą kreipti būtent šia kryptimi mergina sužinojo stovykloje. Iš pradžių tokia iniciatyva nustebino tada dar tik 15-metės tėvus, tačiau Viltautė nestokojo ryžto ir drąsiai ėmėsi pildyti užsibrėžtą tikslą.
„Parsivežiau namo tą idėją, aišku, tėvai buvo „apakę“, labai nustebę, nes nė viena mergina nebuvo padariusi to iki manęs. Buvau labai užsidegusi, norėjau būti pirma ir išvažiuoti būtent čia. Aš nežinau, kaip jie pakentė mano užsidegimą, bet jie turbūt galvojo, kad čia juokelis, niekas čia iš tikrųjų neįvyks. (...)
Aš buvau labai nepriklausoma nuo tėvų, tai turbūt irgi buvo to dalis, kodėl jie mane išleido. Aš esu vyriausias vaikas savo šeimoje, todėl visada buvau savarankiška, tai tas tvirtumas man padėjo įrodyti, kad aš galiu tai padaryti viena“, – LRT pasakojo ji.
Sėkmingas persikėlimas į JAV jai atvėrė ne tik naujas galimybes mokytis ir sportuoti, tačiau taip pat suteikė visiškai kitokią ir, svarbiausia, saugią erdvę. Nors dabar pasakodama apie savo patirtį Amerikoje mergina šypsosi, tačiau prakalbus apie pradžią ledo ritulyje kalba pasisuka į skaudesnę pusę.
„Su tomis replikomis ir psichologiniu požiūriu į merginas ledo ritulyje susiduri nuo pat pradžių iki pat galo. Kiek ilgai aš žaisiu, tiek rinktinėje, tiek klube, visada bus replikų, visada bus žmonių nuomonių ir galimai bus dauguma tų, kurie sakys, kad ne vieta čia būti merginoms. (...)
Pačioje pradžioje ignoravau tas replikas, nes buvau vaikas ir nelabai supratau, bet 14 metų labiausiai pasijautė skirtumas, kai berniukai komandoje darydavo tiek fizinį, tiek psichologinį spaudimą. Aišku, būdavo sunkiau, nes buvau vienintelė mergina komandoje, tai neturėjau į ką atsiremti, neturėjau, kas gali išklausyti ar padėti.
Būdavo tikrai geresnių dienų, kai jie būdavo geresnės nuotaikos ir būdavau „viena iš jų“, bet dažniausiai mane tiesiog vadindavo „moterimi“ įžeidžiančiu tonu. Kreipdavosi į mane ne vardu, bet tiesiog „moterie“. Tikrai buvo labai sunkus paskutinis sezonas, kai žaidžiau Lietuvoje ir būdavo labai daug spaudimo“, – atvirai pasakojo V. Jasinevičiūtė.
Nauja pradžia JAV ir galimybė vilkėti Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinės marškinėlius suteikė Viltautei daugiau ramybės ir paramos iš aplinkos, o taip jos viduje įsižiebė ir nauja aistra mylimai sporto šakai.
„Padėjo, kai pradėjau žaisti rinktinėje, nes radau merginų bendraminčių, perėjusių per tą patį. Kai buvau viena komandoje ir sulaukdavau tų komentarų, galvodavau, kas manyje yra negerai, rinktinės merginos man padėjo suprasti, kad viskas yra iš aplinkos, iš vaikinų ir iš to, kaip jie buvo auginami. Atėjo supratimas, kad čia ne aš [kalta], čia nėra tikrovė.
Išvažiavusi galėjau vos ne pradėti iš naujo, mano gyvenime gimė naujas ledo ritulio etapas. Gavau naują komandą, naujus trenerius, naujas galimybes – viskas visiškai pasikeitė. Buvau matoma kaip lygi visiems kitiems mano komandoje“, – pasakojo sportininkė.
Atvirame interviu V. Jasinevičiūtė taip pat papasakojo apie naujai atrastą meilę žolės rieduliui, savo atstovaujamų sporto šakų situaciją Lietuvoje ir ateities perspektyvas.
– Kaip visas procesas vyko, kai užsinorėjai išvykti į JAV? Buvai jauna, vos 15-os.
– Labai norėjau išvažiuoti į Ameriką, tai pati siųsdavau laiškus, atlikdavau daug komandų analizių. Peržiūrėjau įvairias mokyklas ir galimybes, o šitos mokyklos treneris man pats pirmas parašė, kad žino mane ir norėtų sužinoti daugiau.
Tada mane priėmė, viskas labai gerai suveikė su laiku, su galimybėmis – tiesiog auksinė proga. Čia įvyko po mano pirmo pasaulio čempionato pavasarį ir rudenį jau čia atvažiavau. Nors buvo tikrai nelengva, nes čia tikrai yra visiškai kitoks ledo ritulio stilius. Kaip merginos čia ugdomos, koks stilius yra, kaip treneriai treniruoja vaikus – viskas yra visiškai kitaip.
– JAV susipažinai ir su antrąja savo sporto šaka – žolės rieduliu.
– Mokykloje, kurioje aš dabar esu, yra trys trimestrai – ruduo, žiema ir pavasaris – ir tu turi užsiimti kokia nors veikla, tai mano atveju – sportu. Taip ir atradau tą kitą sporto šaką – žolės riedulį.
Aš esu labai dėkinga, kad patekau būtent į tokią erdvę, kur galėjau išbandyti ne tik ledo ritulį. Yra daug ledo ritulininkų, kurie išvažiuoja žaisti būtent tik ledo ritulio į klubą. Aš norėjau kitokios patirties, kur ne tik išvažiuoju žaisti ledo ritulio, bet ir gaunu labai gerą edukacinį lygį, mokyklos diplomą, pažinčių ir pan.
Įdomu, kas būtų buvę, jeigu būčiau išvažiavusi kažkur, kur fokusuojasi tik į ledo ritulį. Tikriausiai būtų tas perdegimas (angl. burnout) užsiimant tik viena sporto šaka.
Čia yra labai rūpinamasi psichologine sveikata. Turėjau daug žmonių, į kuriuos galėjau atsiremti, kai buvo sunku be tėvų, be brolių, be draugų, su kuriais augai visą gyvenimą. Tas man labai padėjo, kad žmonės iš tikrųjų čia rūpinasi tavimi kaip žmogumi, o ne tik kaip sportininku.
– O kaip ir kada atradai ledo ritulį?
– Kaip ir dauguma ledo ritulio merginų, pradėjau žaisti, nes broliai žaidė. Aš turiu ketveriais metais jaunesnį brolį ir, kai buvau septynerių, šeimos draugai pasiūlė mano broliui išbandyti šitą sportą. Mano tėvai prieš tai nebuvo susipažinę su ledo rituliu, tėtis kažkiek vaikystėje žaisdavo ant prūdo žiemą.
Pasiūlė mano broliui ateiti į čiuožimo sesiją „Pramogų arenoje“, o aš atvažiavau žiūrėti. Tada buvo labai smagi treniruotė. Viskas, ką jie darė, tai ropojo, čiuožinėjo, ir aš pagalvojau, kad aš irgi noriu tai išbandyti.
Tada buvo tokia tarsi stigma, kad merginos nežaidžia. Buvo gal viena ar dvi per 100 ar 200 berniukų tuo metu Sostinės ledo ritulio akademijoje. Tėvai pasikalbėjo su treneriu ir kitą dieną mane atvedė, bet, kadangi aš buvau septynerių, mane iškart įmetė į rimtą čiuožimo treniruotę, kuri nebuvo tokia smagi. Treneris mane vertė čiuožinėti labai daug ir labai sunkiai, bet kažkas mane užkabino. Galvojau, kad čia tiek daug berniukų, o aš vienintelė mergaitė savo amžiaus grupėje, todėl noriu čia būti.
Galvojau, kad negaliu tiesiog mesti šito, nes noriu įrodyti tiems berniukams, kad mergina čia irgi gali būti su jais ant ledo. Buvo nuo vaikystės toks užsispyrimas, kad aš noriu čia būti ir galiu čia žaisti su jais ir fiziškai nenusileisti.
– Kiek žolės riedulys yra panašus į ledo ritulį?
– Tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje sulaukiu labai daug komentarų, kad čia tas pats, kas ledo ritulys, tik ant žolės, bet sportai yra visiškai skirtingi. Žaidžiau ledo ritulį visą savo gyvenimą, o atėjus į žolės riedulį, vienintelis dalykas, kuris buvo tas pats, kad žaidžiama dešine puse. Ledo ritulyje aš žaidžiau dešine puse, tai va tas buvo panašumas, kuris man padėjo taip greitai tapti geresne žaidėja.
Visi kiti įgūdžiai yra visiškai kitokie, pavyzdžiui, bėgimas ir čiuožimas, žaidimo taisyklės, taip pat ledo ritulys yra tikrai kontaktinė sporto šaka, o žolės riedulyje visiškai jokio kontakto nėra.
Žolės riedulį pirmą kartą išbandžiau čia [JAV], nes mano visos draugės žaidė žolės riedulį čia rudenį, kad pasiruoštų sezonui fiziškai, įgautų ištvermės. Mane nusitempė į tą aikštę, aš išbandžiau ir man labai patiko.
Lietuvoje, 15 min. kelio nuo ten, kur gyvenu, yra dirbtinė žolės riedulio danga, bet aš gyvenime nebuvau girdėjusi apie tokią sporto šaką iki Amerikos, bet Lietuvoje ji irgi yra ir labai konkurencinga.
– Kiek gajus požiūris, kad ledo ritulys yra „vyriška“ sporto šaka?
– Su tomis replikomis ir psichologiniu požiūriu į merginas ledo ritulyje susiduri nuo pat pradžių iki pat galo. Kiek ilgai aš žaisiu, tiek rinktinėje, tiek klube, visada bus replikų, visada bus žmonių nuomonių ir galimai bus dauguma tų, kurie sakys, kad ne vieta čia būti merginoms.
Mes jau turime merginų komandų Lietuvoje, vis tiek yra tas pats požiūris. Amerikoje yra kiek labiau priimtina merginoms žaisti tas „vyriškas“ sporto šakas, nes yra galimybių. Nė viena mano draugė mokykloje nėra žaidusi su berniukais augdama, nes buvo galimybės žaisti su mergaitėmis. Aš tokios galimybės neturėjau nuo 7 iki 15 metų, kol žaidžiau Lietuvoje ir iki kol atsirado rinktinė.
Pačioje pradžioje ignoravau tas replikas, nes buvau vaikas ir nelabai supratau, bet 14 metų labiausiai pasijautė skirtumas, kur berniukai komandoje darydavo tiek fizinį, tiek psichologinį spaudimą. Aišku, būdavo sunkiau, nes buvau vienintelė mergina komandoje, tai neturėjau kur atsiremti, neturėjau, kas gali išklausyti ar padėti.
Būdavo tikrai geresnių dienų, kai jie būdavo geresnės nuotaikos ir būdavau „viena iš jų“, bet dažniausiai mane tiesiog vadindavo „moterimi“ įžeidžiančiu tonu. Kreipdavosi į mane ne vardu, bet tiesiog „moterie“. Tikrai buvo labai sunkus paskutinis sezonas, kai žaidžiau Lietuvoje ir būdavo labai daug spaudimo.
Tas man suteikė iš tikrųjų daugiau motyvacijos išvažiuoti, nes tiesiog žinojau, kad nėra jokios galimybės man žaisti ir mylėti šitą sportą, kai yra suteikiamos tokios blogos sąlygos. Ne tik sportas yra fiziškai sunkus ir tavo kūnas turi per tiek daug pereiti, bet dar kiekvieną dieną ateini į persirengimo kambarį ir ten yra 20 vaikinų, kurie tavęs nemėgsta dėl tavo lyties. Aišku, visa tai padėjo man tapti stipresnei ir prisidėjo prie mano psichologinio tvirtumo, bet nemanau, kad bet koks žmogus – vaikinas ar mergina – turėtų patirti tokį spaudimą užsiimdamas bet kokia veikla.
– Kokia apskritai merginų ledo ritulio situacija Lietuvoje?
– Situacija vizualiai turėtų keistis ir tikiu, kad ji keičiasi, nes merginos turi savo komandas. Yra lengviau, nes yra daugiau atramos taškų, merginos turi daugiau draugių, daugiau panašių patirčių ir gali viena kitą palaikyti. Per tuos kelerius metus, kai aš išvažiavau, atsirado merginų komandos ir daugiau galimybių merginoms žaisti su merginomis. Tai labai daug keičia, nes tu turi bent vieną žmogų komandoje, į kurį tu gali kreiptis ir kuris tau gali padėti.
Aš buvau viena mergina komandoje, tai buvo be galo sunku. Su savo komanda tu praleidi kelias valandas per dieną.
Manau, kad tas keitimasis yra labai minimalus. Vasaromis grįžtu į Lietuvą ir, kol vaikinai turi kažkokias treniruotes, užsiėmimus, merginos to neturi. Aš psichologiškai negaliu vasaromis grįžti į tą vaikinų ledo ritulį, nes mane tie paskutiniai metai taip paveikė. Kai išvažiavau ir pradėjau žaisti merginų komandoje, buvo pats geriausias jausmas pasaulyje.
Tikrai esu sulaukusi tokių replikų, kad žaidžiu JAV, bet vis tiek esu bloga, tai nesinori, kaip žmogui, patirti tokio spaudimo. Kiti vaikinai, kurie žaidžia rinktinėje ir grįžta iš užsienio, yra laikomi vos ne žvaigždėmis, jiems suteikiamos privilegijos ir daugiau galimybių. Kai mes žaidžiame rinktinėje, esu antra pagal rezultatyvumą rinktinės žaidėja, bet tokios pagarbos visiškai nėra. Tas yra tikrai sunku.
– Į moterų rinktinę buvai pakviesta, kai tau buvo vos 14 metų. Koks buvo jausmas?
– Buvo tikrai nuostabus jausmas. 2019 m. atsirado moterų ledo ritulio rinktinė ir tada aš sakydavau berniukams, kad aš žaisiu šitoje moterų komandoje ir nebebūsiu vienintelė mergina. Pamenu, kad sulaukdavau labai daug patyčių dėl to, kad tokių dalykų nebus.
Po kelerių metų, kai man buvo 14 metų, buvau pakviesta į draugišką turnyrą ir buvo tiesiog vau. Buvau nustebusi, patyriau euforiją ir tai viską pakeitė. Tada suradau naują meilę ledo rituliui, nes suradau ir geriausias savo drauges. Mes tapome labai artimos, jos taip pat kažkuriuo gyvenimo momentu buvo vienintelės merginos vaikinų komandose ir perėjo per panašius sunkumus. Tai padėjo mums susibendrauti artimiau, pasidalinti tomis patirtimis. 14 metų aš atradau žmones, kuriais aš galėčiau pasitikėti ir kurie man padėjo pereiti per tą psichologinį spaudimą.
Buvo didelis garbės jausmas ir atradau naują pasitikėjimo savimi šaltinį po tiek daug patyčių ir psichologinio spaudimo. Tada buvau komandoje, kurioje buvau vertinama ir į mane buvo žiūrima kaip į ledo ritulio žaidėją. Aišku, ir tada patyčios nenustojo, nes buvo vaikinų, kurie sakė, kad moterų rinktinė yra pats žemiausias lygis, kuriame gali žaisti, nors dauguma jų nežaisdavo rinktinėse, nes nesugebėdavo patekti. Būdavo toks pavydas.
– Dar šiemet iškovojote aukso medalius. Kiek džiaugsmo viduje, kai tokiais pasiekimais galite paneigti tokius komentarus?
– Labai geras jausmas, kai yra įrodymų, kai yra medaliai, o tie žmonės, kurie komentuoja, neturi to medalio ir net nebūna užsivilkę rinktinės marškinėlių. Yra pasididžiavimo jausmas, bet kartu vis tiek sunku sulaukti tų komentarų, nes jų visada bus. Vaikinai vis tiek randa vietų įgelti, nesvarbu, kad vos penkerių metų rinktinė laimi aukso medalius ir kyla aukštyn.
Iš mūsų yra tikimasi būti olimpinėmis čempionėmis, kai programa egzistuoja tik penkerius metus. Investicijos į moterų ledo ritulį ir vyrų skiriasi, tai yra visiškai skirtingi lygiai. Vaikinams yra geriausios sąlygos Lietuvoje, bendruomenės pagarba, o merginos turi treniruoti vos ne pačios save, turi rasti galimybių, treniruotis su vyrais, vaikinais, bet vis tiek yra ta stigma ir papildomas barjeras.
– Esi tiek ledo ritulio, tiek žolės riedulio rinktinių narė – tai dar vienas išskirtinis tave apibūdinantis dalykas. Kiek tau svarbu tai?
– Kai pradėjau žaisti žolės riedulį, pradėjau labai daug treniruotis ir galvoje buvo tokia mintis, kad aš noriu būti rinktinėje ir noriu būti išbandyta fiziškai. Amerikoje yra daug sportininkų, kurie užsiima dviem sportais, bet Lietuvoje tokios galimybės nėra, nes tai užima labai daug laiko. Kai sportai yra integruoti į mokyklos sistemą, tada lengva išbandyti ir du.
Gavau tokią galimybę ir labai norėjau ją realizuoti Lietuvoje ir parodyti, kad tu gali būti geras sportininkas ne vienoje sporto šakoje, o buvimas keliose sporto šakose tik pakelia fizinį lygį, konkurencingumą.
Aišku, tai darau, nes man patinka abi sporto šakos ir nėra nieko geresnio nei žaisti su rinktinės marškinėliais sportą, kurį tu taip myli. Kadangi visiškai iš naujo pamilau naują sporto šaką būdama 16 metų, labai norėjau sužaisti rinktinėje ir kelti savo lygį.
– Esi dvyliktoje klasėje, greitai baigsi mokyklą. Kokie yra tavo ateities planai, ar ir toliau tęsi savo kelią su dviem sporto šakomis?
– Visada turiu galimybę pasirinkti dvi sporto šakas universitete. Dabar yra rudens sezonas – žolės riedulio sezonas, o vasarą sužaidžiau U18 žolės riedulio rinktinėje, kur buvau kapitonė ir praleidau labai daug laiko treniruodamasi, todėl yra galimybė pasilikti tik žolės riedulio aukštesniame lygyje.
Žiūriu ir į tokias galimybes, kad galėčiau žaisti tik žolės riedulį arba tik ledo ritulį universitete, bet dar viskas ateis su laiku. Kai dvylikta klasė eis į pabaigą, jau turėčiau žinoti, bet kol kas esu labai atvira viskam. Tas atvirumas man ir padėjo atrasti šias sporto šakas ir Ameriką. Noriu kuo ilgiau pasimėgauti tuo ir išbandyti visas galimybes, kurias gaunu.
– Tiek ledo ritulys, tiek žolės riedulys Lietuvoje nėra pačios populiariausios sporto šakos. Kiek pačiai norėtųsi, kad į jas būtų kreipiama daugiau dėmesio? Ko galėtum palinkėti šioms sporto šakoms?
– Labai sunku, kai netgi dvi tavo sporto šakos nurašomos Lietuvoje. Mes turime krepšinį, kuris yra tarsi religija, bet labai norėčiau, kad vaikams būtų suteiktos galimybės išbandyti kitas sporto šakas.
Ledo ritulys yra labai brangi sporto šaka, tai labai norėčiau, kad būtų galimybių jį išbandyti visiems vaikams. Tokių galimybių Amerikoje yra, todėl čia ši sporto šaka yra labai auganti, ypač merginų gretose. Kai žinai, kad turime vos kelias arenas per visą šalį, yra labai sunku, nes daugybė miestų neturi galimybių išbandyti to.
Norisi, kad patys vaikai ir vaikų tėvai būtų atviri visoms sporto šakoms, nes yra labai daug vaikų, kurie nuo ketverių užsiima tik viena sporto šaka ir tada vaikas perdega, tenka mesti ir pan. Galimybė išbandyti kelias sporto šakas gali padėti vaikui tapti geresniu sportininku, nes jis lavina daug savybių, ir neperdegti.
Yra lyčių nelygybė, bet Lietuvoje yra ir sporto nelygybė, kai turime tiek daug talentingų sportininkų, bet jų pasiekimai yra nuvertinami, nes tai nėra pagrindiniai šalies sportai. Tai labai skaudu matyti ir girdėti sportininkams. Galbūt reikėtų skatinti žmones domėtis ir sporto sistemą palikti įvairią.
– Ką galėtum pasakyti mergaitėms, kurios nori išbandyti „vyriškas“ sporto šakas, bet bijo ar nedrįsta?
– Man labiausiai padėjo noras įrodyti kitiems ir sau, kad aš čia priklausau. Aišku, tai yra be galo sunku, o sunkiausia yra perlipti per save. Reikia tiesiog prisiminti, kad visi tie žmonės, kurie replikuoja, turi savų problemų viduje. Žiūrėti į visa tai iš kitos perspektyvos man labiausiai padėjo, supratimas, kad aš nesu problema, nusipelnau čia būti kaip žmogus. Reikia žinoti, kad kaip žmogus tu esi žymiai daugiau vertas nei tavo sportas, nei kitų požiūriai į tave. Pirmiausia reikia pakeisti požiūrį į save ir matyti save kaip žmogų, o ne tik kaip sportininką, kaip moterį ir pan.
