Sporto žurnalistė Gintarė Grikštaitė puikiai pažįsta sportininkų pasaulį ir jų problemas. Pati pradėjusi kaip krepšininkė, nepriklausomybės laikotarpiu ji tapo viena žinomiausių sporto žurnalisčių Lietuvoje.
Krepšininkės duona, žurnalistės kelias, linksmi epizodai ir tragiškas 1995 metų Europos čempionato finalas – visa tai kartu su G. Grikštaite prisiminėme cikle TELEPORTACIJA, kuriame žvelgiame į LRT archyvuose išsaugotus vaizdo įrašus.
„Aš už uždarbį po Barselonos olimpinių žaidynių nusipirkau molinį servizą. Tai buvo mano honoraras. [...] Viskas labai pasikeitė. Dirbti tais laikais būdavo ir įdomiau, ir sunkiau. Kai mėgini susirinkti informaciją, skambini telefonu ir ieškai rezultato. Gal net po kelių dienų gaudavai rungtynių rezultatus“, – karjeros televizijoje pradžią prisiminė G. Grikštaitė.
Su kamuoliu aikštelėje – su mikrofonu prie aikštelės
„Iš perspektyvesnių merginų, kurios gali padėti rinktinei artimiausiu metu, yra vilnietė Grikštaitė Gintarė, kuri jau šiemet laimėjo bronzos medalį su „Kibirkšties“ komanda“, – sakoma 1984 metų reportaže iš krepšininkių treniruotės.
Anot pačios Gintarės, krepšinis buvo ne atsitiktinumas, o antroji religija šeimoje, kurioje krepšininkų netrūko. Šiandien tos pačios Vilniaus „Kibirkšties“ garbę gina ir dukra Gabija Meškonytė.
„Mano visa šeima žaidė krepšinį. Sesuo žaidė „Kibirkštyje“, aš žaidžiau, tėtis žaidė kartu su Modestu Paulausku. Pas mus krepšinis namuose antra religija. Buvau krašto puolėja, dabar turbūt vadintų 3–4 numeriu“, – teigė Gintarė Grikštaitė.
Išsaugotuose archyviniuose įrašuose – treniruočių vaizdai, prasiveržimai ir kiti krepšinio akcentai. Tiesa, daug medžiagos su žaidžiančia Gintare Grikštaite neišliko. Vėliau krepšinį Gintarei jau teko derinti su žurnalistika, nors ji pati planavo psichologijos studijas.
„Aš pradėjau nuo psichologijos ir labai rimtai mokydavausi, tačiau po pusmečio supratau, kad jeigu noriu sportuoti, man nelabai išeina derinti ir perėjau į žurnalistiką. Būdavo taip: pažaidžiu su „Kibirkštimi“ rungtynes, padarau reportažą, papasakoju telefonu radijui. Per dieną būdavo dvi treniruotės ir aš po jų su kuprinyte į paskaitas, iš paskaitų – į kitą treniruotę“, – teigia G. Grikštaitė.
Žaidžiančioji žurnalistė per abu frontus dirbo kurį laiką, kol jos sportinę karjerą sustabdė traumos. Tačiau žaidybinės patirties turinti sportininkė žinias pritaikė kitoje srityje.
„Iš rimtojo sporto aš išėjau, paskui grįžau, bet jau nebebuvo tas lygis. Tada jau daugiau dirbau ir mažiau sportavau. Prieš tai viskas buvo atvirkščiai, o atėjus į televiziją pagrindinis darbas buvo čia“, – prisiminė G. Grikštaitė.
Sunkiai prakalbinami krepšininkai
Žurnalistės karjeroje yra ir du įspūdingi pokalbiai su Arvydu Saboniu. Vienas darytas po 1992 m. olimpinių žaidynių ir parodo jautriąją legendos pusę, o 1995 metais A. Sabonis atsikirtinėja į žurnalistės klausimus.
1992 metais nuskambėjo garsi frazė apie pirmąjį nepriklausomos Lietuvos bronzos medalį, esą „ten tik auksas likęs, o čia dūšia įdėta“. Sudėtingi buvo ir šio pokalbio užkulisiai.
„Vėlavo reisas 4 ar 6 valandas. Ateina Arvydas ir sako, kad jis nekalbės, ir sėdi kavinėje. Sakau – reikia, kepurę žemiau ir kalbame. Atėjo krūva žurnalistų, o jis atsakinėja tik į mano vienos klausimus. O tą ranką jis iš džiaugsmo trenkė į lubas ir skilo kaulas. Jis ir atsako labai nuoširdžiai į visus klausimus“, – prisimena G. Grikštaitė.
Prieš 1995 metų Europos krepšinio čempionatą žurnalistei sunkiai sekėsi suvaldyti linksmai nusiteikusį krepšininką, jis pataisydavo kiekvieną klausimą ir nenoriai leidosi į būsimo žaidimo NBA aplinkybes.
Paklausta, kas buvo sudėtingiausi pašnekovai, Gintarė ištaria dviejų Lietuvos krepšinio legendų pavardes. Jas nesunkiai galima nuspėti – tai Šarūnas Jasikevičius ir Arvydas Sabonis, kurie į žurnalistų klausimus mėgdavo atsakyti ir aštriau.
Lemtingas finalas ir pamokos iš krepšinio
Krepšinio aistruolių sąmonėje iš Lietuvos ilgam išliko 1995 metų Europos krepšinio čempionato finalo vaizdinys. Su Jugoslavija susitikusi Lietuva tada patyrė pralaimėjimą, tačiau į akis krito ir keisti teisėjų sprendimai.
Šias rungtynes itin emocingai komentavo pati Gintarė, ji tiesioginio eterio metu ėmė pasakoti čempionato užkulisius. Jos dramatišką balsą turbūt prisimena dauguma mačiusių šias rungtynes.
„Aš jų pergales ir pralaimėjimus priimu kaip asmeninius. Ir čia tarsi iš manęs būtų atėmę labai daug, aš taip jaučiausi tada, man tikrai labai skaudėjo. Ir dar vienas dalykas – buvo beprotiškas triukšmas. Vyriškas balsas yra stipresnis, o aš kalbu ir negirdžiu, ką kalbu, turiu perrėkti ir tai atrodo kaip isteriškas spiegimas. Didelėse arenose moterims labai sunku komentuoti“, – skaudų 1995 m. finalą prisimena G. Grikštaitė.
Žmogui, atėjusiam iš krepšinio, kurti santykį su sportininkais kur kas lengviau. Tačiau svarbu atskirti profesinį ir asmeninį gyvenimą. Kai kurios istorijos taip ir liks niekada neįgarsintos.
„Aš su jais bendraudavau ne tik dirbdama, bet ir laisvalaikiu. Man labai reikėdavo atsirinkti, kas yra eteriui ir kas yra gyvenime. Ir man didžiausią komplimentą yra pasakęs Gintaras Krapikas: „Užtat mes su tavimi ir bendraujame, nes tu mūsų neparduodi.“ Taip ir laviruodavau visada ir tų istorijų liko atmintyje labai daug, ne visos jos pasakojamos“, – cikle TELEPORTACIJA sakė žurnalistė G. Grikštaitė.
Visą ciklo TELEPORTACIJA epizodą su Gintare Grikštaite rasite LRT mediatekoje.
