Atletų palaikymo ir supratimo stygių Lietuvoje reginti Paulikienė: negatyvo tai oho...

„Suprantu, kad tai yra sportas, galbūt tai nėra profesionalu, bet vaikai vis tiek bus pirmoje vietoje, kad ir kas beatsitiktų“, – LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“, kalbėdama apie išgirstamus neigiamus komentarus, sako paplūdimio tinklininkė Monika Paulikienė.

Nuo Tytuvėnų iki olimpinio Paryžiaus – taip būtų galima vos penkiais iškalbingais žodžiais pristatyti 20 metų trunkančią M. Paulikienės kelionę paplūdimio tinklinio pasaulyje.

Itin jauname amžiuje suspindėjusi sportininkė praėjusiais metais kartu su Aine Raupelyte tapo pirmosiomis Lietuvos paplūdimio tinklininkėmis, pasirodžiusiomis olimpinėse žaidynėse. Tiesa, karjerą pakylėjus net ir ant tokio laiptelio, meilė sportui nedingsta. Aistra paplūdimio tinkliniui tokia didelė, kad jos neužgniaužia nei kritikuojantys komentarai, nei nesėkmingos atkarpos varžybose, nei laikinos problemos komandos viduje. Apie tai 30-metė olimpietė pasakoja „Čempionų pietuose“.

„Palaikymas turi būti ne tada, kai sekasi, o tada, kai nesiseka“

M. Paulikienė ir A. Raupelytė 2025-ųjų sezoną pradėjo dar kovo pabaigoje. Paplūdimio tinklininkų sezonai būna įtempti ir kartais net negailestingi. Keliaudami po įvairius turnyrus sportininkai aplanko kone visą pasaulį ir daug laiko praleidžia toli nuo namų. Iš vienos pusės – kelionės leidžia daug pamatyti ir pildyti prisiminimų lentynas. Iš kitos pusės – jos stipriai vargina ir tampa net vienu didžiausių iššūkių.

„Turbūt įspūdingiausias mūsų sezonas buvo praėjęs, kai reikėjo rinkti taškus dėl patekimo į olimpines žaidynes. Suskaičiavome, kad per visą sezoną keliavome į 19 turnyrų. Apkeliavome visą pasaulį, tikrai jautėme nuovargį, buvome pavargę vieni nuo kitų, norėjome būti tik Lietuvoje.

Kelionės turbūt yra vienas iš sunkiausių dalykų sporte, žinoma, nekalbu apie varžybas. Tikrai turėjau tokios patirties, kad reikėjo ir su vaikais keliauti, ir juos palikti. Iš tikrųjų, visko tiek daug nutiko, kad gal tai ir atsiliepia šiame sezone, kažkas atsitiko, kad pati, kaip žaidėja, šiek tiek sustojau. Visgi ne dėl to, kad man tai nebepatinka ar nebemyliu to, ką darau, bet tiesiog... Turbūt tai turėjo ateiti“, – sako M. Paulikienė.

Nemažai laiko paplūdimio tinklininkės šiemet praleido Meksikoje ir Brazilijoje. Pietų Amerikoje vykusiuose „Beach Pro Tour Elite16“ turnyro etapuose Lietuvos duetas atitinkamai užėmė 13-ą ir 19-ą vietas.

Vėliau ėjo kiti turnyrai ir pasirodymai, o, pasak M. Paulikienės, šį sezoną atrodo, jog komanda kol kas yra kažkur šiek tiek užstrigusi.

„Norėtųsi, kad būtų geriau. Iš tikrųjų, mūsų sezonas jau įpusėjo ir kol kas jis buvo įvairus. Turėjome penkias savaites Brazilijoje ir Meksikoje, bet turbūt niekas nepatikės, kad ir ten turbūt buvo daugiau lietaus negu saulės ir karščio. Kaip paplūdimio tinklinio atstovei, man norisi tos šilumos (šypsosi).

Truputį kažkur esame sustojusios, norėtųsi geriau, klausiame, kur yra ta pagrindinė priežastis. Manau, kad šį klausimą visgi išspręsime ir dar sugrįšime ten, kur ir turime būti“, – dėsto olimpietė.

Naują puslapį Lietuvos sporto istorijoje kartu su A. Raupelyte 2024 m. atvertusi M. Paulikienė priduria, kad kiekvienas sezonas yra nauja istorija, kurioje atletas, net ir būdamas profesionalas, vis ieško savęs. Būtent todėl kritikuojantys ir peikiantys komentarai yra tiesiog neteisingi.

„Mano pačios ir mano partnerės patirtys yra skirtingos. Daug kas sako, kad aš esu profesionalė, todėl negaliu pavargti, suklysti ir t. t. Nemanau, kad tai yra sąžininga ir teisinga. Kiekvienas profesionalus sportininkas tai patiria.

Dabar toks gana nesėkmingas sezonas mums, komentarų sulaukiame labai įvairių ir negražių. Palaikymo, iš tikrųjų, labai mažai. Yra vienas kitas, kurie parašo ir turbūt supranta, ką tai reiškia. Visgi to negatyvo tai oho...

Šiaip daug pykčio, keisto pavydo, kurio neturėtų būti, yra tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Palaikymas, mano nuomone, turi būti ne tada, kai sekasi, o tada, kai nesiseka. Aš labai palinkėčiau visiems, kurie myli sportą, stebi Lietuvos sportininkus, palaikyti atletus tada, kai nesiseka. Tada mums tikrai labai to reikia“, – mintimis dalinasi paplūdimio tinklininkė.

Laidos „Čempionų pietūs“ filmavimą tiesiogiai stebėjo M. Paulikienės dukra ir sūnus, kurie neretai kartu su mama vyksta į jos turnyrus. Pati sportininkė sako, kad jai dažnai būna sunku palikti vaikus namuose ir nematyti jų gana ilgą laiką, todėl tiesiog vykstama kartu. Visgi tokie – žmogiški – sprendimai, atletės teigimu, taip pat sulaukia visokiausių komentarų, juose akcentuojamas neprofesionalumas.

„Sulaukiu tokių visokių komentarų, kad vaikus vežuosi kartu į varžybas. Kaip mamai, širdis tiesiog neleidžia palikti vaikų penkioms savaitėms. Suprantu, kad tai yra sportas, galbūt tai nėra profesionalu, bet vaikai vis tiek bus pirmoje vietoje, kad ir kas beatsitiktų.

Man tiesiog ramu, kai jie yra šalia manęs. Nesvarbu, kad gal bus sunkesnė kelionė, man jie visiškai netrukdo. Kai jie šalia manęs, man labai gera. Pavyzdžiui, vienintelį medalį praėjusį sezoną iškovojome tada, kai vykau į varžybas kartu su vaikais“, – teigia M. Paulikienė.

„Leiskite dar sykį sužaisti, nes aikštelėje čia buvome ne mes“

2024 m. M. Paulikienės ir A. Raupelytės duetas dirbo daug ir sunkiai dėl to, kad Lietuva olimpinėse žaidynėse pagaliau turėtų savo atstoves ir paplūdimio tinklinio aikštelėje. Misija buvo sunki, tačiau įmanoma.

Iš vieno turnyro į kitą vykusios sportininkės galiausiai užsitikrino vietą tarp 18 olimpinių žaidynių porų ir galėjo išpildyti vieną iš savo svajonių.

„Mums tai bus pirmas kartas, bet mes esame pasiruošusios dirbti kaip komanda ir manau, kad mes tą spaudimą atlaikysime“, – prieš išvykdama į Paryžių Vilniaus oro uoste kalbėjo M. Paulikienė.

Nors svajonė ir buvo išpildyta, pačios olimpinės žaidynės lietuvėms nesusiklostė taip, kaip jos pačios norėjo ir tikėjosi. Paplūdimio tinklininkės pirmajame mače 0:2 nusileido olandėms, antrose rungtynėse 0:2 neprilygo nuostabiai žaidusioms brazilėms, o paskutiniame susitikime 0:2 pripažino ir ne kartą įveiktų Japonijos atstovių pranašumą.

„Emocijos po olimpinių žaidynių tikrai buvo nekokios. Atrodė, kad taip ilgai to siekėme ir taip greitai viskas pasibaigė (šypteli). Kai baigėsi tos paskutinės rungtynės, tai galvojau, kad ne, ne, leiskite dar sykį sužaisti, nes aikštelėje čia buvome ne mes. Buvo labai skaudu, daug kaltinau save, galvojau, jog ne taip turėjo viskas čia baigtis, nes į kelionę įdėjome, jai atidavėme labai daug.

Man turbūt buvo toks perdegimas. Kai atvykome į olimpines žaidynes, galvojau, kad štai dabar ateisiu ir parodysiu, ką galiu. Baimės visiškai nebuvo, bet tas pernelyg didelis noras... Tai turbūt man pakišo koją, nes negalvojau, jog per tiek metų galėsiu pasirodyti tokio lygio rungtynėse.

Patirtis gera, pamoka gera, dabar žinau, ką tai reiškia. Reikia ruoštis kitoms olimpinėms žaidynėms (juokiasi). Praėjus metams laiko suprantu, jog Paryžius davė labai gerą pamoką“, – komentuoja M. Paulikienė.

Be jokios abejonės, profesionalūs sportininkai su iššūkiais, pralaimėjimais ir kitokiais sunkumais susiduria ne tik per svarbiausias varžybas – išbandymų gausu jų kasdienybėje, mažesnio lygio turnyruose. Apie aplankančias problemas atvirai kalba ir M. Paulikienė, pasak jos, visuomet ieškoma būdų, kaip jas spręsti.

„Turime visokių problemų savo komandoje. Galbūt mano požiūris į sportą yra kitoks. Nesakau, kad geresnis arba blogesnis. Aš jau 20 metų žaidžiu paplūdimio tinklinį, todėl maksimumo reikalauju tiek iš savęs, tiek iš savo partnerės. Ainė rimtai žaidžia dar tik trečią sezoną, yra jauna sportininkė.

Kartais gal būna sunku suprasti vienai kitą. Kaip ir sakiau, esu tokia maksimalistė, galbūt aikštelėje ir per daug kartais reikalauju, galbūt žmogus negali to padaryti. Kartais būna ir šiokių tokių pykčių, tačiau viena kitą toliau bandome suprasti, kreipiamės pagalbos į sporto psichologus ir panašiai“, – pasakoja Lietuvos olimpietė.

Ji pabrėžia būtent sporto psichologų svarbą įtemptame atletų gyvenime. M. Paulikienė įsitikinusi, kad darbas su šios srities specialistais turėtų tęstis ilgai, nes tikrieji rezultatai nėra pastebimi greitai. Šis aspektas, jos nuomone, ir galėjo šiek tiek sustabdyti komandos progresą.

„Manau, kad tai turėtų būti ne savaitė, ne mėnuo ir ne trys mėnesiai. Tai turėtų būti ilgas procesas. Mes norėjome labai greito rezultato ir tai galbūt mus sustabdė. Greitai jo negavome ir galvojome, kad tai nepadeda. Protinga būtų sugrįžti prie to paties [darbo su sporto psichologais], bet viską tęsti metus ar dvejus. Olimpinėse žaidynėse turėjome tokį įvykį, kad galbūt mūsų komandai to irgi reikėjo. Vėliau skaudžiai mums tai kainavo. Esu įsitikinusi, kad darbas su sporto psichologais turi būti“, – sako M. Paulikienė.

„Čempionų pietuose“ kalbai pasisukus apie Paryžiaus olimpines žaidynes, ji taip pat prisimena ir su sportu nesusijusį, tačiau kerinčiu tapusį ir geriausias emocijas primenantį dalyką – lietuviškus lašinukus olimpiniame kaimelyje.

„Įsimintiniausi buvo lietuviški naminiai lašinukai (juokiasi). Tai turbūt buvo geriausias dalykas olimpinėse žaidynėse. O šiaip tai visa sporto bendruomenė ir rūpestis, prie kurio mes nesame pratę, buvo įspūdingi. Buvo labai keista, nes mes į varžybas dažniausiai vykstame tik keliese, o Paryžiuje sulaukėme įvairiausios pagalbos ir panašiai“, – su šypsena veide kalba paplūdimio tinklininkė.

„Tiesiog negali sustoti, tiesiog nori tai daryti“

2025-ųjų sezonas Lietuvos moterų paplūdimio tinkliniui yra išskirtinis. Vokietijoje liepos 30–rugpjūčio 3 dienomis vyks Europos čempionatas, jame pirmą kartą istorijoje mūsų šaliai atstovaus net trys moterų poros: M. Paulikienė ir A. Raupelytė, Danielė Kvedaraitė ir Jekaterina Kovalskaja, Ieva Dumbauskaitė ir Gerda Grudzinskaitė.

Primename, kad prieš dvejus metus M. Paulikienė su A. Raupelyte Senojo žemyno pirmenybėse liko penktos, pernai palypėjo į ketvirtą poziciją, o šiemet šį startą laiko svarbiausiu ir tikisi pratęsti gražią tendenciją.

„Į Europos čempionatą jau patekome, turime gerą poziciją. Su Aine tai bus jau trečias mūsų Europos čempionatas. Pirmame buvome penktos, praėjusiais metais ketvirtos, tai šiemet vėl reikia kelti. Be spaudimo (juokiasi)“, – nuotaikingai kalba M. Paulikienė.

Ji džiaugiasi, kad čempionate bus galima išvysti net tris poras iš Lietuvos.

„Europos čempionate šiek tiek keitėsi pati sistema. Manau, kad jeigu ji nebūtų pasikeitusi, mes būtume gerokai žemiau, iš 32 komandų būtume kažkur apačioje, o dabar reitinge esame devintos.

Turbūt tai leido ir daugiau komandų iš Lietuvos įkristi į tą lentelę. Be jokios abejonės, reikia tuo pasidžiaugti, sveikinu tas dvi komandas. Su viena iš jų mes kartu sportuojame, tikrai visi ruošiasi, važinėja į turnyrus, turi savo tikslus. Man atrodo, bus įdomus Europos čempionatas“, – priduria paplūdimio tinklininkė.

Galiausiai „Čempionų pietuose“ jos buvo paklausta, kas, gyvenant tokiu įtemptu ir daug jėgų pareikalaujančiu grafiku, visgi skatina ir leidžia išlikti didžiajame sporte. M. Paulikienės atsakymas paprastas – meilė.

„Turbūt tas susitarimas, tas tikslas, tas noras išvykti į dar vienas olimpines žaidynes. Taip pat ir tai, jog man tai labai patinka. Būna, kad žaidi turėdama traumų ir t. t. Daug naštos nuo mūsų pečių nuima ir mano vyras, jis atlieka daug darbų. Mums belieka sportuoti, rodyti rezultatus ir kovoti aikštelėje. Reikia užsibrėžti tikslą ir tiesiog labai norėti“, – apibendrina olimpietė.