Kol vasarą Paryžiuje tūkstančiai sportininkų pildė savo svajonę startuodami olimpinėse žaidynėse, Martynas Lisauskas jose dalyvavo kaip žiūrovas. Tiesa, būtent šis 16-metis savo galvoje jau kuris laikas kuria aiškų planą, kaip po ketverių metų galėtų būti tarp šių laimingųjų ir tapti pirmuoju Lietuvos šuolininku į vandenį, startavusiu olimpinėse žaidynėse.
M. Lisauskas, kaip sako jo treneriai, – vienas iš milijono. Jaunojo sportininko užsidegimas, noras ir talentas spinduliuoja iš tolo, o tikslai kyla iki pat viršūnės.
Nors į suaugusiųjų čempionatus įžengė dar visai neseniai, tačiau sportininkas jau turi kuo girtis. Pirmajame savo pasaulio suaugusiųjų čempionate tada dar 15-metis M. Lisauskas užėmė 33 vietą iš 63 dalyvių, o šiemet Europos čempionate papuolė į 10-uką.
„Jam duota Dievulio puokštė visokiausių savybių, reikalingų šiai sporto šakai, – ir lankstumas, ir koordinacija, ir darbštumas, ir jėga, greitis. Turi jis daug visokių gerų savybių“, – apie savo auklėtinį atsiliepė šio sporto legenda Kęstutis Autukas, kuris su Martynu darbuojasi jau beveik 10 metų.
Baseine M. Lisauskas atsirado po to, kai šeimos susibūrimo metu šoko į ežerą, tačiau išplaukti iš jo dar nemokėjo.
„Ištraukė tada mane ir užrašė į plaukimą moksleivių rūmuose, kad išmokčiau plaukti. Tada perėjau į didįjį baseiną, bet man būdavo žiauriai nuobodu plaukti. Tuo pat metu, kai man būdavo plaukimo treniruotės, vykdavo šuolių treniruotės per pusę baseino ir aš visą laiką praleisdavau stebėdamas jas.
Mačiau tą trampliną, kaip jis spyruokliuoja ir nuo jo išmeta, kaip visi šokinėja ir labai norėjau pats šokinėti. Kai šokau, supratau, kad ten bus mano kelias, o ne plaukimas“, – savo pirmuosius žingsnius vandens sporte prisiminė M. Lisauskas.
Patyręs tą skrydžio nuo tramplino saldumą vaikinas suprato, kad ši sporto šaka yra skirta būtent jam, ir nuo 7-erių žiūri tik šia kryptimi. Tai, kad jo pastangos atsiperka, rodo ir šviesios prognozės. Būtent šiam vilniečiui aplinkiniai piešia šviesų paveikslą ir tikisi, kad galbūt jau 2028 m. Lietuva galės didžiuotis pirmuoju šuolininku į vandenį olimpinėse žaidynėse. Savo svajonės projekciją Martynas dar šią vasarą stebėjo Paryžiuje, kur tarp žiūrovų įsimaišė 10 m šuolių finale.
„Nerealus jausmas, – žibančiomis akimis prisiminė M. Lisauskas. – Būnant baseine ir žiūrint iš šono taip norisi pačiam šokinėti. Tas užsidegimas treniruotis ir siekti šitos svajonės tada tik dar labiau sustiprėja.“
Tikslai pralenkia Lietuvos ribas
Nors Martynui šuoliai į vandenį – visas gyvenimas, tačiau Lietuvoje ši sporto šaka yra paraštėse. Neretai šuolininkai į čempionatus vyksta kartu su plaukikais, tačiau mūsų šalyje visas dėmesys nukrypsta į plaukimo takelius.
Kaip ir įprasta, nepopuliarios sporto šakos turi ir mažiau savo atstovų, treniruotėse pasirodo mažiau jaunimo, o M. Lisauskui tai sukelia dvejopus jausmus.
„Šiaip iš tikrųjų gaila, kad pas mus šuoliai į vandenį nėra populiarus sportas ir nėra tos didelės konkurencijos Lietuvoje. Tam, kad tobulėtum, nuolat reikia važinėti, išbandyti save su kitų šalių sportininkais. Mane tas tikrai motyvuoja ir aš tikrai noriu būti ne tik šalyje geriausias, bet ir neatsilikti nuo kitų šalių“, – sakė sportininkas.
Nors ilgą laiką Lietuva neturėjo ne tik noro, bet ir galimybių skirti daugiau dėmesio šiai sporto šakai, tačiau bazė Lazdynų baseine, kur ir treniruojasi M. Lisauskas, atvėrė daugiau durų. Visai neseniai būtent čia vyko Šiaurės šalių čempionatas, kuriame pats pašnekovas pasipuošė dviem sidabro medaliais.
„Gal net daugiau jaudulio buvo dalyvauti, kai yra visi artimieji, šeima, tiek daug pažįstamų atėjo pažiūrėti.
Iš tikrųjų geras jausmas, kad ir mes su šuoliais į vandenį galime suorganizuoti tokį renginį, – džiaugėsi sportininkas. – Su Lazdynų baseino pastatymu, manau, tikrai populiarėja (šuoliai į vandenį) ir dabar sąlygos yra net labai geros. Galėtų būti ir trenerių daugiau, bet tai yra išsprendžiama. Palyginti su tuo, kas buvo prieš kelerius metus, tai tikrai pagerėjo sąlygos ir galime dabar susilyginti su kitomis šalimis.“
Tiesa, svarbiausiems startams įkvėpimo Martynas gali semtis iš tikro šios sporto šakos meistro. Jį treniruojantis K. Autukas 25 kartus yra tapęs Lietuvos šuolių į vandenį čempionu, buvo įtrauktas į Sovietų Sąjungos olimpinės rinktinės kandidatų sąrašą, o vandens sportui paskyrė bene visą savo gyvenimą.
„Iš tikrųjų Kęstutis yra jau legenda. Jau tiek metų jis treniruoja ir vis dar yra atsidavęs šiam sportui, tas žiauriai stebina, džiugina ir dar labiau motyvuoja sportuoti“, – apie trenerį gražiai atsiliepė M. Lisauskas.
„Labai malonu dirbti, kai žmogus pats planuoja, pats pasiprašo naujus elementus daryti, – pozityviai kalbėjo ir pats K. Autukas. – Ta mūsų sporto šaka yra rizikinga. Kai užsigauni, „prisiploji“, kaip sako, tai labai ilgam būna liekamieji reiškiniai, baimė atsiranda.
Martynas yra labai motyvuotas, labai protingas vaikas. Jis pats susidėlioja, ateina, sako, kad gali tokį ar kitokį elementą daryti, tada ruošiame salėje. Jis yra labai darbštus, motyvuotas ir psichologiškai stiprus vaikinas. Jis nėra patižęs. Kai kurie būna, jei nepavyksta kažkas, išsigąsta, nusvyra rankos, o šis turi valios, pasiryžimo, tikslo siekimo.“
Pristabdė ir trauma
Kaip jau minėta, į suaugusiųjų gretas M. Lisauskas įžengė pernai, kai startavo Fukuokoje (Japonija) vykusiame pasaulio čempionate. Nors ten jaunuolis aplenkė pusę savo varžovų, tačiau pats sakė, kad tai suprato ne iš karto.
„Jaučiausi tikrai nedrąsiai, toks mažytis tarp visų suaugusiųjų. Pasibaigus varžyboms net nelabai supratau, kurią vietą užėmiau. Vėliau supratau, kad tarp suaugusiųjų pasaulio čempionate net pusę dalyvių aplenkiau, tai buvo tikrai kažkas vau“, – sakė jis.
Kitų metų pasaulio čempionate Martynas startavo ne vienas. Sinchroniniuose šuoliuose jis pasirodė su Sebastianu Koneckiu, bet užimta 24 vieta vilnietis nesidžiaugė, o vėliau dėmesį sutelkė į save.
„Dabar labiau treniruojamės individualiose rungtyse. Nelabai mums išėjo ir Dohoje nelabai pavyko gerai sustartuoti, tai kažkaip taip ir apleidome sinchroninius šuolius“, – sakė pašnekovas.
Nors pasiekimai pasaulio čempionatuose yra tikrai geri, tačiau įsimintiniausias karjeros momentas Martynui buvo kitas. 2023-iaisiais Europos jaunimo čempionate Kroatijoje jis užlipo ant nugalėtojų pakylos ir pasipuošė sidabru. Būtent šį momentą šuolininkas kol kas širdyje nešioja kaip brangiausią.
Dabar M. Lisausko darbotvarkėje – metas treniruotėms ir brangus laikas atsigavimui. Kaip pasakojo pats sportininkas ir jo treneris, šį sezoną jį pristabdė nugaros trauma, kuri neleido startuoti ir Europos jaunimo čempionate. Būtent todėl visi ateities tikslai yra vertinami su papildoma sąlyga – jei tik leis sveikata.
„Prasidėjo sezonas, manau, labai gerai, bet nepavyko dalyvauti šių metų Europos jaunimo čempionate dėl nugaros traumos. Net nelabai žinojau, kas bus, nežinojau, ar pavyks į pasaulio jaunimo čempionatą Brazilijoje išvažiuoti. Ačiū kineziterapeutei Rasai ir federacijai, kad patikėjo manimi ir visai neblogai pasirodžiau.
Šis sportas yra vienas pavojingiausių. Kiekviena maža klaidelė gali lemti tavo sveikatą ar gyvybę“, – sakė pašnekovas.
Mintys okupuotos sporto
Įprastinė Martyno dienotvarkė yra ypač įtempta. Po pamokų sportininkas skuba į treniruotes, kuriose praleidžia po 3,5 valandos – pirmiausia įvairius pratimus ir elementus mokosi specialioje salėje, o vėliau yra darbas baseine. M. Lisauskas atviras – kartais mokslai dėl to nukenčia, tačiau į priekį veda ne tik vidinis noras, bet ir didžiulis aplinkinių palaikymas.
„Neišeina visko gerai padaryti. Atsiskaitau vėliau ar ne taip gerai, bet bandau pasivyti. Esu dėkingas mokytojams, kurie supranta, bet ne visi yra tokie, – šyptelėjo jis. – Draugai ir šeima palaiko, aišku, nukenčia laikas su jais, bet palaiko.“
Nors laisvo laiko jis turi nedaug, tačiau net ir tomis valandomis jo mintys būna sutelktos į sportą.
„Būna arba mokykla, arba baseinas, arba namuose tiesiog guliu ir analizuoju savo filmuotus šuolius, varžybas. Kartais mėgstu pašaudyti iš pistoleto, su tėčiu savaitgaliais važiuojame į šaudyklą, tai čia būna vienas iš didesnių atitrūkimų nuo sporto, o šiaip visas sporte esu“, – sakė pašnekovas.
Būtent tokia darbotvarkė, varžybos, kelionės po visą pasaulį ir įtemptos treniruotės neretai jaunuosius sportininkus anksčiau laiko atveda į suaugusiųjų pasaulį. Nors kartais jaučiasi kiek brandesnis nei kiti aplinkiniai, Martynas to labai nesureikšmina.
„Aš labai džiaugiuosi tuo, ką darau, nėra taip, kad jaučiuosi kažkoks labai kitoks. Tiesiog darau tai, kas man patinka“, – šypsojosi sportininkas.
Nors netrukus dar tik prasidės 2025-ieji, ir Martynas, ir jo treneris jau žvelgia daug toliau. 2027-aisiais pasaulio čempionate vyks kvalifikacija į Los Andželo olimpines žaidynes, tad komanda dabar ten ir kreipia savo žvilgsnį.
„Toks mūsų tikslas ir planas, tam mes ir ruošiamės. Svarbiausia, kad nenuviltų sveikata“, – užbaigė K. Autukas.
