„Jam penkeri, bet jau visus pagrindinius futbolininkus žino, domisi, kas kokius triukus moka. Net į klausimą „Kas geresnis – tėtis ar Messi?“ atsakė: „Aišku, kad Messi“ (juokiasi). Tai jau supranta, tikriausiai, kur geras futbolininkas, o kur toks...“ – su šypsena veide apie futbolą mylintį sūnų interviu LRT.lt metu pasakojo Lietuvos vyrų futbolo rinktinės žaidėjas Fiodoras Černychas.
Nuo 2012 metų nacionalinėje komandoje žaidžiantis futbolininkas dabar yra vienas žymiausių šalies žaidėjų. Jis dvejus metus iš eilės – 2016 ir 2017 – buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku ir šiuo metu vis dar yra neatsiejama rinktinės dalis.
„Man kiekvienos rinktinės rungtynės yra kaip šventė. Ir jaudulys, ir šventė, ir didelė garbė – visas jausmų mišinys. Čia visada atvažiuoju kupinas jėgų ir laimės.
Net ir tais metais, kai buvau išrinktas geriausiu futbolininku, nebuvau tikras, kad mane pakvies, visada laukiau to tikro kvietimo. Kas žino, o gal dėl kažkokios priežasties manęs nereiks rinktinei? Ir aš kiekvieną kartą kaip mažas vaikas džiaugiuosi gavęs pakvietimą, tada kiek apsiraminu ir važiuoju. Gaila, kad visa tai tikriausiai greitai baigsis“, – pasakojo 33-ejų žaidėjas, šią vasarą persikėlęs į „Kauno Žalgirio“ klubą.
Ilgus metus Lietuvos rinktinėje vyravo F. Černycho ir triskart geriausiu šalies futbolininku išrinkto Arvydo Novikovo tandemas, tačiau susiklosčius aplinkybėms pastarasis į nacionalinės komandos sudėtį nebuvo įtrauktas nuo šių metų birželį vykusio Baltijos futbolo taurės turnyro.
„Mes kartu tikriausiai 10 metų rinktinėje buvome. Man atrodo, buvo periodas, kai 7-erius metus išvis nebuvome praleidę rungtynių. Mes visada būdavome kambariokai, nuo mažens pažįstami, tokie rinktinės ar futbolo broliai.
Dabar toks momentas – senstame po truputį, traumos jam irgi nepadėjo. Kiek čia – trečią rinktinę praleidžia, bet tikiu, kad per žiemą gerai pasiruoš, išsigydys traumas, pasirašys kontraktą su kokiu nors klubu ir pradės žaisti. Aš tikiu, kad du feniksai – Černychas ir Novikovas – dar grįš“, – šypsodamasis apie savo duetą su A. Novikovu sakė futbolininkas.
Pozityvumu ir meile futbolui bei rinktinei pasižymintis F. Černychas atviras – šiuo metu Lietuvos futbolas keičiasi, todėl ir svajoti galima kur kas plačiau.
„Greitu metu išėjimas į kažkokį didelį turnyrą, – paklaustas, kokią lietuviško futbolo viziją regi, sakė rinktinės kapitonas. – Kodėl gi ne? Kodėl nepasvajoti? <...> Dabar propaguojame atakuojantį futbolą, neužsidarome, bandome. Man tas tinka. Jau geriau bandyti ir nelaimėti negu gintis ir vis tiek niekas nepavyksta.“
Prieš pirmadienio UEFA Tautų lygos akistatą tarp Lietuvos ir Kosovo rinktinių kviečiame skaityti LRT.lt pokalbį su vienu geriausių šalies futbolininkų F. Černychu.
„Kokie yra šansai, kad pasieksi profesionalų futbolo lygį?“
33-ejų metų Lietuvos rinktinės narys futbolą žaisti pradėjo dar vaikystėje, kaip pats sako – „kiemo komandoje“, tačiau apie profesionalią karjerą anuomet niekada nepagalvojo.
„Nuo mažens, kai atvykau gyventi į Lietuvą, kartu su kitais vaikais kieme žaisdavome futbolą, tai buvo vienas mūsų pagrindinių užsiėmimų. Man jis labai patiko, o po to vyresni vaikinai, kurie kažkur sportavo, nuvedė ir mane į treniruotes. Pirma mano komanda buvo tiesiog kiemo komanda (šypteli). Užsikabinau ir nuo tos akimirkos galvoje buvo tik futbolas.
Niekada negalvojau, kad kada nors tapsiu profesionaliu futbolininku. Kokie yra šansai, kad pasieksi profesionalų lygį, kad pereisi iš vaikų futbolo į vyrišką? Labai to norėjau, bet niekada nežinojau, ar man pavyks. O kai pavyko, tikriausiai buvau laimingiausias žmogus pasaulyje“, – apie pačią pradžią pasakojo F. Černychas.
Lietuvoje futbolininkas žaidė antroje šalies lygoje rungtyniavusio Vilniaus „Granito“ gretose, iš kurio 2009 metais išvyko į Mogiliavo „Dnepr“ ekipą Baltarusijoje.
2017 metų interviu su Vaidotu Januška metu F. Černychas prisiminė savo debiutą kaimyninėje šalyje: „Nesijaučiau savimi ir galbūt tai buvo priežastis, kodėl aš įmušiau tuos du įvarčius.“
Paklaustas, ar sportininkui naudingiau yra jaudulį nugesinti, ar jį išgyventi bei išjausti, futbolininkas pripažino, kad debiutiniame mače jaudulys jam padėjo, tačiau pabrėžė karštos širdies ir šalto proto reikšmę.
„Šita citata tinka mano debiutinių rungtynių vyrų futbolui, o ten susidėjo viskas... Lietuvoje šimtas žmonių ateidavo rungtynes pažiūrėti – jau būdavo baisu, o ten 7 tūkst. sirgalių, tiesioginis eteris, į aikštę išleidžia mane. Mane ten elektra purtė, atsimenu, – prisiminimais šypsodamasis dalijosi futbolininkas. – Ir taip išėjo, kad per 20 minučių du įvarčius įmušiau.
Svarbu pabrėžti, kad sėkmė jaunam futbolininkui irgi yra labai reikalinga – kad treneris tavimi pasitikėtų, kad išrinktų būtent tave iš dar kelių panašių komandos draugų. Po tokių akimirkų galvoji: „Vadinasi, jau kažkokį savo vardą sukūriau, vadinasi, man leis žaisti dar, dar ir dar.“ Patiki žmonės tavimi.
Tai tuo metu jaudulys man tikrai padėjo. Aš ten bėgiojau, nežinojau, ką daryti, bet du įvarčius kažkaip įmušiau (juokiasi). Sau nebūdingai žaidžiau, bet taip jau išėjo.
Tačiau ateina tas laikas, kai turi kažkiek nurimti. Reikia turėti šaltą protą. Karštą širdį ir šaltą protą, kaip visi sako. Tada ir sprendimus gerus priimi. Mano sunkiausias etapas turbūt buvo Rusijoje, kur jaudindavausi kiekvienose rungtynėse. Nors per treniruotes lyg ir viskas pavykdavo, aikštėje buvau tarsi ne aš, negalėjau parodyti to, ką tikrai sugebu.
Bet vėlgi – negalima išvis būti ramiam, tarsi tau būtų nusispjaut. Vis tiek kažką turi jausti, atsakomybę – tu gi ne vienas žaidi, o su komanda ir kiekviena tavo klaida gali kainuoti labai daug. Sakyčiau taip – koncentracija, truputis jaudulio ir, manau, tada geras mišinys išeina.“
Karjeros geografija ir nauja patirtis A lygoje
Bemaž visą savo karjerą F. Černychas praleido užsienyje – žaidė Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos, Kipro ir Indijos klubuose, o šiemet, po penkiolikos svetur praleistų metų, jis pirmąkart atvyko į A lygą – vasarą papildė „Kauno Žalgirio“ ekipos gretas.
„Visada buvau dėkingas Dievui už tai, ką turiu. Kaifavau kiekvienoje vietoje, kur žaidžiau, dariau viską, kas tik įmanoma. Žinojau, kad jei gerai žaisiu, bus galimybė dar kažkur išvažiuoti“, – atviravo futbolininkas.
2023 metais F. Černycho karjeros geografija išsiplėtė, kai jis iš Balstogės „Jagiellonia“ ekipos persikėlė į Afroditės salą Viduržemio jūroje – Kiprą. Limasolio AEL komandos gretose Lietuvos rinktinės kapitonas ilgai neužsibuvo ir 2024 metų pradžioje pasuko kiek netikėta kryptimi – į Keralos klubą „Blasters“ Indijoje.
„Kipre taip nutiko, jog labai greitai reikėjo palikti komandą. Ten jie turi savo ypatybių, pavyzdžiui, visi klubai kas pusmetį keičia bemaž pusę komandos. Kažkas pavyksta, nepavyksta, nesvarbu – ateina nauji treneriai, nauji vadovai, pusę komandos keičia, naujų žaidėjų paima. Žiemą pasakė, kad esu nebereikalingas, todėl teko ieškotis kažko kito.
O lietuvis Karolis Skinkys dirba Keraloje, su juo gal jau prieš dvejus metus kalbėjome dėl Indijos, bet tuo metu dar Lenkijoje, Kipre žaidžiau, turėjau kitų pasiūlymų, todėl nelabai norėjau ten išvažiuoti. O po etapo Kipre į Lenkiją grįžti nebenorėjau, tad rinkausi tarp Lietuvos ir Indijos“, – sakė futbolininkas.
Prisimindamas etapą Pietų Azijoje, F. Černychas išskyrė dėmesį, gautą iš sirgalių.
„Pavyzdžiui, Lenkijoje irgi visas miestas mus žinojo, nuolat dalindavome savo nuotraukas. Bet indai tokie gal per daug pašėlę yra... (Šypsodamasis purto galvą.) Jeigu mes į treniruotę išvažiuodavome 12 valandą, jie nuo 10 valandos prie viešbučio grotų stovėdavo ir laukdavo mūsų, kad nuotrauką pasidarytų ar mes pasirašytume. Jeigu vykdavome į vietinį prekybos centrą, tai ten tik įėjęs iškart keturiasdešimčiai minučių esi apsuptas. Ir visi draugiški, negaliu atsakyti, visų akys geros“, – patirtimi Keralos klube „Blasters“ dalijosi Lietuvos rinktinės žaidėjas.
Pusmetį praleidęs Indijoje, F. Černychas pasuko namų link – šią vasarą pasirašė kontraktą su „Kauno Žalgiriu“, kuris galios iki 2026 metų pabaigos.
„Jau ir taip užsibuvau užsienyje, apie 16 metų praleidau svetur. Paprasčiausiai ir amžius jau ateina – greitai 34-eri metai, tikriausiai jau laikas grįžti namo.
Daug pasiūlymų iš užsienio klubų vasarą negavau, o su Mantu Kalniečiu ir „Kauno Žalgiriu“ palaikėme ryšį gal pusantrų metų, nuolat kalbėdavomės. Jie pasiūlė tikrai neblogas sąlygas ir kontraktą, o aš jį priėmiau ir ramia širdimi grįžau į Lietuvą, – sakė futbolininkas. – Žinojau, kur grįžtu ir kas čia manęs laukia.“
Paklaustas, kaip palygintų lietuvišką ir indišką futbolą, rinktinės kapitonas sunkiai rado atsakymą.
„Atrodo, negaliu palyginti, sunku. Jeigu A lygą įmestume į 50 tūkst. žmonių pripildytą stadioną, gal irgi kitaip viskas atrodytų, – skirtingų šalių futbolo ypatumus lygino F. Černychas. – Ten labai intensyvus futbolas, legionieriai neblogo lygio atvažiuoja, nes algas neblogas moka. Vietiniai tikrai visi profesionalūs ir atletiški, futbolą moka žaisti, techniški, greiti, bet gal kiek taktiškai silpnesni.“
Pusmetį A lygoje rungtyniaujantis futbolininkas pabrėžė, kad čempionatas – konkurencingas, tačiau jam kol kas iki galo atsiskleisti aikštėje dar nepavyko.
„A lygoje geros komandos, šiais laikais visi moka žaisti, nėra lengva – viena koja visų neapžaisi (šypteli). Man tai kažkas naujo, gal per pirmą pusmetį savo lygio iki galo parodyti nepavyko, bet, vadinasi, paliekame tai kitiems metams. Svarbu, kad traumų nebūtų ir, duok Dieve, kad surinktume gerą ir konkurencingą komandą, su kuria pakovotume dėl tų aukščiausių vietų.
Dėl infrastruktūros – man blogas stadionas yra tik tas su dirbtine danga. Čia mano problema. Ir su rinktine žaisdamas jo labai nemėgdavau – keturis kartus LFF stadione koja sulaužyta, to jau kiek per daug. Dabar, su amžiumi, jeigu išeini ant dirbtinės dangos, iškart pradedi viską jausti. Bet nieko, turime, ką turime“, – vertino F. Černychas.
„Kas geresnis – tėtis ar Messi?“
„Yra buvę visokių situacijų, kai vaikai nežinodavo, kas aš toks. Kartą mane atvedė į turnyrą, susirinko gal dešimt vaikų komandų su tėvais. Treneris ateina, sako: „Vaikai, ar žinote kas čia toks?“ Visi atsako: „Ne.“ (Juokiasi.) Truputį buvau nuliūdęs, tokia įdomesnė situacija. Prašo užduoti klausimus, tai pagrindinis, kaip visada, – kiek uždirbi.
Bet yra, ir kas žino – tėvai, vaikai rašinėja, kažkokių patarimų paprašo, marškinėlių, atvažiuoja į rungtynes. Malonu. Inspiracija. Jei kažkoks vaikas dėl manęs pradėjo lankyti futbolą ir nori tapti profesionaliu futbolininku, vadinasi, kažką gerai darau savo karjeroje. Duok Dieve, kad kuo daugiau vaikų eitų ir spardytų kamuolį, kaip kad aš tai dariau. Paprasčiausiai reikia tikėti, kad viskas pavyks“, – pasakojo Lietuvos rinktinės žaidėjas.
Šiuo metu F. Černychas pats augina sūnų, kuris, tėčio nepaskatintas, nuo mažens spardo kamuolį ir žavisi garsiais futbolininkais.
„Aš jo neverčiu žaisti futbolą, bet jis pats pamato, kad tėtis futbolininkas, būna rungtynėse ir treniruotėse. Pastebiu, kad ir tinkle „YouTube“ pasižiūri kažkokias treniruotes, esu jam visokių kopėtėlių nupirkęs. Girdžiu, septintą ryto jau kamuolį mušinėja pats sau viską susistatęs.
Jam labai įdomus futbolas. Jam penkeri, bet jau visus pagrindinius futbolininkus žino, domisi, kas kokius triukus moka. Net į klausimą „Kas geresnis – tėtis ar Messi?“ atsakė: „Aišku, kad Messi“ (juokiasi). Tai jau supranta, tikriausiai, kur geras futbolininkas, o kur toks...“ – su šypsena veide apie futbolą mylintį sūnų pasakojo F. Černychas.
33-ejų metų futbolininkas atviravo, jog baigus profesionalią karjerą darbus tęsti norėtų futbole, tačiau ne trenerio poste.
„Planas yra baigti sporto vadybą, nes treneriu aš savęs nematau. Per gera mano širdis tikriausiai, nes 25 futbolininkų negalėčiau visų laimingais padaryti. Kai jau vienas yra nepatenkintas, man jau širdį pradeda skaudėti.
Labiau vadybos linkme kažkur norėčiau judėti. Kol kas visos mintys tokios. Tiesa, viskas gali pasikeisti rytoj – galbūt atsikelsiu ir sakysiu, kad noriu būti treneriu. Nemėgstu per daug į priekį žiūrėti, bet apie mokslus ir tokias kryptis galvoju“, – svarstė F. Černychas.
„Širdį aikštėje palieku tikrai“
Nuo 2012 metų nacionalinėje komandoje žaidžiantis futbolininkas dabar yra vienas žymiausių šalies žaidėjų. Jis dvejus metus iš eilės – 2016 ir 2017 – buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku ir šiuo metu vis dar yra neatsiejama rinktinės dalis.
„Man kiekvienos rinktinės rungtynės yra kaip šventė. Ir jaudulys, ir šventė, ir didelė garbė – visas jausmų mišinys. Čia visada atvažiuoju kupinas jėgų ir laimės.
Net ir tais metais, kai buvau išrinktas geriausiu futbolininku, nebuvau tikras, kad mane pakvies, visada laukiau to tikro kvietimo. Kas žino, o gal dėl kažkokios priežasties manęs nereiks rinktinei? Ir aš kiekvieną kartą kaip mažas vaikas džiaugiuosi gavęs pakvietimą, tada kiek apsiraminu ir važiuoju. Gaila, kad visa tai tikriausiai greitai baigsis“, – pasakojo 33-ejų žaidėjas.
Nacionalinės komandos veteranas sakė, kad dabar lietuviškas futbolas yra pasikeitęs, o nauja karta turi daug potencialo.
„Prieš kokius ketverius ar penkerius metus, kai pralaimėdavome su rinktine, man būdavo labai sunku. Pralaimėdavome ir nieko negalėjome nei sukurti, nei kažkokio žaidimo būdavo. Paprasčiausiai 90 minučių prabūdavome aikštėje ir tiek. Nieko mums neišeidavo.
Bet dabar – tu išeini į aikštę, tau kažkas pavyksta, tu gali įvarčius mušti, tu gali laimėti. Šita nauja rinktinė – tikiu, kad ji turės labai šviesią ateitį. Matau daug potencialo ir tikiuosi, kad vis dėlto su jais galėsime pamatyti kažkokių gražių pergalių. Gal ir aš kažkiek prisidėsiu, žiūrėsiu, kiek čia būsiu reikalingas“, – pokyčius lietuviškame futbole pabrėžė nuo 2012 metų rinktinėje žaidžiantis F. Černychas.
Futbolininkas nacionalinės komandos gretose buvo tiek pirmą kartą, kai vyriausiojo trenerio vairą parėmė Edgaras Jankauskas (2016–2018), tiek dabar, kai legendinis šalies futbolininkas prie rinktinės vairo stojo antrą kartą (nuo 2023 metų).
„Gal kažkokios detalės ir pasikeitė, bet ir pirmą kartą su juo buvo malonu dirbti, rinktinei buvo geras periodas. Tikriausiai per visus mano praleistus metus čia jis yra geriausias treneris, su kuriuo esu dirbęs. Tikriausiai daugiausiai įvarčių esu jam vadovaujant įmušęs ir kartu su juo esu pasiekęs daugiausia pergalių.
Kad paseno per tuos metus, nesakysiu (juokiasi). Jis propaguoja atakuojantį futbolą, kad neužsidarytume, kad bandytume. Man tas tinka. Jau geriau bandyti ir nelaimėti negu gintis ir vis tiek niekas nepavyksta“, – dalijosi futbolininkas.
Paklaustas, kaip jis pats pasikeitė per daugiau nei dešimtmetį, praleistą žaidžiant Lietuvos rinktinėje, F. Černychas pabrėžė drovumą ir pasikeitusį vaidmenį komandoje.
„Buvau labai drovus, vis tiek jaunas žaidėjas – neatvažiuosi ir Šemberui, Česnauskiams ar Danilevičiui nepasakysi nieko (juokiasi). Dabar kitas mano vaidmuo – kapitonas, dabar aš turiu daugiau kalbėti su naujais žaidėjais, kažkuo jiems padėti, dalintis patirtimi.
Visada bandžiau traukti iš savęs maksimumą, kartais pavyksta, kartais ne, bet širdį aikštėje palieku tikrai. Tas nepasikeitė“, – atviravo rinktinės kapitonas.
Ilgus metus Lietuvos rinktinėje vyravo F. Černycho ir triskart geriausiu šalies futbolininku išrinkto Arvydo Novikovo tandemas, tačiau susiklosčius aplinkybėms, pastarasis į nacionalinės komandos sudėtį nebuvo įtrauktas nuo šių metų birželį vykusio Baltijos futbolo taurės turnyro.
„Mes kartu tikriausiai 10 metų rinktinėje buvome. Man atrodo, buvo periodas, kai 7-erius metus išvis nebuvome praleidę rungtynių. Mes visada būdavome kambariokai, nuo mažens pažįstami, tokie rinktinės ar futbolo broliai.
Dabar toks momentas – senstame po truputį, traumos jam irgi nepadėjo. Kiek čia – trečią rinktinę praleidžia, bet tikiu, kad per žiemą gerai pasiruoš, išsigydys traumas, pasirašys kontraktą su kokiu nors klubu ir pradės žaisti. Aš tikiu, kad du feniksai – Černychas ir Novikovas – dar grįš“, – šypsodamasis apie savo duetą su A. Novikovu kalbėjo futbolininkas.
Pozityvumu ir meile futbolui bei rinktinei pasižymintis F. Černychas atviras – šiuo metu Lietuvos futbolas keičiasi, todėl ir svajoti galima kur kas plačiau.
„Greitu metu išėjimas į kažkokį didelį turnyrą, – paklaustas, kokią lietuviško futbolo viziją regi, sakė rinktinės kapitonas. – Kodėl gi ne? Kodėl nepasvajoti? Jau mažais žingsneliais kažkur prieiname, turime galimybes, galime žaisti su tais pačiais vengrais, tad kodėl gi ne? Mūsų jauni žaidėjai suvyriškės, tikiu, kad patirtis ateis ir greitai galėsime tai pamatyti. Tuo tikiu“, – sakė Lietuvos rinktinės kapitonas.
Pirmadienį, lapkričio 18 dieną, Lietuvos rinktinė sužais paskutines UEFA Tautų lygos rungtynes su Kosovo ekipa. Šiuo metu savo sąskaitoje lietuviai turi penkis pralaimėjimus iš tiek pat galimų, o šiandienos nesėkmė prieš Kosovo futbolininkus galutinai palaidotų lietuvių viltis išlikti Tautų lygos C divizione.
„Aš visada žiūriu pozityviai. Pozityviai, manau, žiūri ir komanda. Reikia tikėti. Žinome, kad prieš gerą komandą žaisime, jų stadione. Bet jei netikėsi – nelaimėsi. Bus sunku, bet viskas įmanoma“, – pabrėžė F. Černychas.
Lapkričio 18 dienos akistata tarp Lietuvos ir Kosovo rinktinių prasidės 21.45 val., rungtynes tiesiogiai bus galima stebėti portale LRT.lt. ir LRT PLIUS kanale.
