Dažnam išgirdus žodį vienuolis prieš akis iškyla abitu apsirengusio vyro vaizdinys. Tačiau 46-erių Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas, vienuolis Evaldas Darulis parodo, kad ir tarnystę Dievui galima išreikšti kitaip, pavyzdžiui, bėgant. Šiuo metu jis yra nubėgęs daugiau nei 12 000 kilometrų, kelis ultra trail maratonus bei antradienio vakarais kviečia parapijiečius kartu su juo pabėgioti.
Bėgimas reiškia džiaugsmą
Dar mokykloje E. Darulis mėgdavo kelti sau iššūkius. Vienas iš jų buvo lenktyniauti su draugais, kas pirmiau pasieks mokyklą – ar draugai autobusu, ar jis bėgdamas. Nors bėgti tekdavo maždaug 5 km, bendraklasius nugalėti vis dėlto pavykdavo. Brolis juokiasi, kad didžiausia pagalba jam buvo raudoni šviesoforo signalai, o smagiausia, kai autobusui sustojus paimti žmonių, prabėgdamas pro šalį galėdavo pamojuoti autobuse sėdintiems draugams.
Rimčiau bėgimu susidomėjo mokydamasis universitete Italijoje. Tuo metu E. Darulis gyveno Fiesole mieste ir bėgiodavo Monte Morello kalnuose, kuriuose Leonardo da Vinci padedant vienam iš jo išradimų bandė atkartoti paukščio skrydį. Mokslo krūviai buvo ganėtinai dideli, tad aktyvi fizinė veikla padėdavo prasiblaškyti, ypač prieš egzaminus.
Po studijų grįžęs į Lietuvą pašnekovas pradėjo treniruotis ir su trenerių pagalba. Tuomet, kai gyveno Kretingoje, jam padėjo treneris Juozas Pelionis, o persikėlus į Klaipėdą pradėjo treniruotis pas Romą Beržinskį.
„Tada treniruotės vykdavo kartu su daug jaunesniais už mane vaikais ir paaugliais. Buvo smagu išbandyti save, pasižiūrėti, kiek galiu bėgti. Tada supratau, kad tas amžius nelabai ką ir reiškia, ir galbūt esu dar stipresnis nei buvau prieš 20 metų. Tai buvo toks paskatinimas. Nuo tada beveik kasdien nubėgu po 10 km“, – pasakoja Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas.
E. Darulio gyvenime gausu aktyvių laisvalaikio praleidimo būdų. Be bėgimo jis dar mėgsta plaukti baidarėmis, nardyti su įranga, važinėti dviračiu. Tačiau vis dėlto labiausiai patinka bėgimas, nes tai, anot jo, pats natūraliausias judėjimo būdas.
„Jei vaiką pašauksi, jis pas tave atbėgs. Neateis, bet atbėgs. Jei vaikas liūdnas, jis eis, jei linksmas – jis bėgs ir bėgdamas dar šokinės. Bėgime to džiaugsmo yra daug. Bėgimas man yra dvasinis ir fizinis poilsis, kada galiu būti čia ir dabar be jokių rūpesčių. Jo metu aš dažnai meldžiuosi, tad tai man ir maldos forma“, – teigia brolis Evaldas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Mėgaujasi judėjimu
Bėgimo entuziastas bėgioti stengiasi beveik kasdien: antradieniais rengia bėgimus su parapijiečiais, su jais vyksta bėgioti į Karoliniškių draustinį, trečiadieniais prisijungia prie bėgimo klubo „Capital runners“ treniruočių, o kitas dienas bėgioja individualiai arba su kitais broliais pranciškonais. Klebonas turi specialų nesiglamžantį abitą, kurį nešiojasi kuprinėje tiems atvejams, jeigu į susirinkimą su vienuoliais eitų iškart po bėgimo.
Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas bėgioja ne tik vidutinius atstumus, bet ir maratonus bei ultra bekelės maratonus. Jis du kartus yra įveikęs 82 km ilgio bėgimo trasą tarp Kernavės ir Vilniaus bei šių metų vasarį nubėgo daugiau nei 128 km Gran Kanarijos kalnuose. Šis bėgimas buvo ne tik ilgiausias, tačiau ir pats sudėtingiausias per visą jo patirtį.
„Sudėtingiausia buvo, kai po griuvimo kalnuotame take iš kelio pasipylė kraujas ir jaučiau, kad negaliu ištiesti kojos. Pradėjau galvoti, kad tiek ruoštasi, tiek kilometrų važiuota ir net nenubėgus pusės distancijos teks nusiimti. Tačiau kažkaip prajudinau tą koją, po truputėlį pradėjau eiti ir nusprendžiau, kad kol galiu, judėsiu toliau“, – pasakoja distanciją galiausiai įveikęs bėgikas.
Dažniausiai bėgantį brolį Evaldą galima sutikti Karoliniškių draustinyje arba Sapieginės miškuose, šiek tiek rečiau Vingio parke bei taku šalia Neries. Jis teigia, kad ultra bekelės bėgimai jam patinka labiausiai, nes juose pagrindinis tikslas yra ne siekti kuo aukštesnių rezultatų, o tilpti į nustatytą laiko limitą, kuris leidžia bėgti yra kur kas ramiau ir mėgautis aplinka bei pačiu judėjimu. Pasak jo, po treniruočių kalnuose nei viena trasa Lietuvoje neatrodo sunki.
„Kai bėgu Lietuvoje, aš įsivaizduoju, kad čia nėra net kalvų, ką jau kalbėti apie kalnus. Pavyzdžiui sako, bus maratonas ir reikės įbėgti į kalną. Aš sakau, kad nėra kalno. Net ir Gedimino kalnas yra tik kalva“, – juokiasi brolis Evaldas.
