Dievo vaidyba, pavojus ar neišvengiama ateitis – vis dar mįslingas genų dopingas gali laužyti ribas

Kol vienas sportininkas slapta geria nelegalias tabletes, taip siekdamas būti greitesnis už kitus, kitas gali ryžtis sudėtingai medicininei procedūrai – naudoti genų dopingą, galintį jį padaryti pranašesnį išskirtiniu ir nelegaliu būdu. 

Genų ir ląstelių dopingas Tarptautinės antidopingo agentūros (WADA) akiratyje jau yra kelis dešimtmečius, o atstovai kalba apie rimtus pavojus, tačiau dar nei vieno atvejo agentūra nefiksavo. LRT.lt aiškinasi – ar genų dopingas yra ateities dopingas, sportą aplenksiantis miražas, ar esminis ir rimtų etikos pažeidimo klausimų keliantis pokytis?

2006 m. Vokietijos lengvosios atletikos treneris Thomas Springsteinas yra teismo pripažįstamas kaltu dėl rezultatus gerinančių vaistų davimo nepilnamečiams. Paprastai tariant – dėl dopingo davimo nepilnamečiams.

Jau pats šis faktas sukrėtė sporto bendruomenę, tačiau dar didesnių bangų sukėlė kita detalė, atskleista tyrimo metu, – kaip buvo rašoma DW, T. Springsteinas el. laiškais susirašinėjo dėl vaisto „Repoxygen“ ir teiravosi, kaip galėtų jo gauti.

„Repoxygen“, kaip rašo „Britannica“, yra vaistas, sukurtas siekiant gydyti mažakraujystę, jo sudėtyje yra DNR dalis, skatinanti eritropoetino sintezę. Eritropoetinas – hormonas, didinantis raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Šie leidžia kraujyje turėti daugiau deguonies, o sportininkams tai leidžia būti ištvermingesniems.

Labai daug mokslinių terminų, tačiau esmė paprasta – treneris mėgino gauti genų dopingo apibrėžimą atitinkantį genų terapijos preparatą. Tai buvo dar vienas įrodymas WADA, kad ji turi veikti.

Genų dopingas – genų terapija tiems, kuriems jos nereikia

Tam, kad būtų galima suprasti, kaip veikia genų dopingas, visų pirma reikia suprasti, kas yra genų terapija.

„Paprastai tariant, genų terapija yra toks gydymo būdas, kai į žmogaus ląstelę, kuri turi geną su defektu, yra įterpiamas genas, kuris defekto neturi. Tai leidžia pakeisti, pagydyti kai kurias genetinių pakitimų nulemtas ligas. Žinoma, žmogaus organizmas yra labai sudėtingas, todėl tai gali skambėti labai paprastai – nustatom blogą geną, laboratorijoje sukuriam gerą, ir suleidžiam tą gerąjį žmogui, – bet taip tikrai nėra“, – LRT.lt dar praėjusiais metais aiškino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų gydytoja klinikinė farmakologė Simona Stankevičiūtė.

Visgi verta pabrėžti, kad genų terapija,nors ir žinomas laukas jau kurį laiką, tačiau vis dar yra nauja tema ir medicinoje. Lietuvoje pirmoji genų terapijos procedūra buvo atlikta tik praėjusių metų pavasarį.

Fantastikos sritis kalbėtų apie neįtikėtinus dalykus, naudojant genų modifikaciją ar redagavimą žmogaus tobulinimo tikslais – greitesni, stipresni, atsparesni individai būtų kuriami moksliniais metodais.

„Principas yra tas pats: tu pridedi arba RNR, arba DNR, arba ląsteles tam, kad pagerintum natūralias žmogaus savybes“, – LRT.lt aiškino profesorius Olivier`is Rabinas.

O. Rabinas yra WADA mokslininkas, šiuo metu einantis WADA mokslo ir medicinos departamento direktoriaus pareigas. Kaip skelbia pati WADA, LRT.lt pašnekovas turi fundamentinės ir taikomosios toksikologijos daktaro laipsnį ir biomedicinos inžinerijos išsilavinimą. Jis yra daugelio mokslinių publikacijų ir knygų antidopingo ir naujų dopingo metodų sporte temomis autorius.

Pagrindinės pasaulyje su dopingo vartojimu sporte kovojančios institucijos taisyklės yra griežtos – genų ir ląstelių dopingas yra įtrauktas į draudžiamų metodų sąrašą.

Kas yra draudžiama?

„Nukleorūgščių ar nukleorūgščių analogų naudojimas, galintis bet kokiu mechanizmu pakeisti genomo sekas ir (arba) pakeisti genų raišką. Tai apima genų redagavimo, genų nutildymo ir genų perkėlimo technologijas, tačiau jomis neapsiriboja;

Normalių ar genetiškai modifikuotų ląstelių naudojimas“, – rašoma WADA taisyklėse.

Nors dabar tai jau yra oficialiai įtvirtinta tema ir taisyklės, pirmosios diskusijos keltos ir pirmieji žingsniai besivejant mokslą buvo žengti žymiai anksčiau.

„Pirmasis susitikimas įvyko 2002 m., kai keli genų terapijos ekspertai, dirbę su šia sritimi gydymo tikslais, susitiko ir padarė išvadą, kad technologija vystosi sparčiai ir terapinė technologija gali būti panaudota dopingo tikslams. Pasekmės buvo kelios. Pirma, genų ir ląstelių dopingas buvo įtrauktas į WADA sąrašą 2003 m.

Taip pat buvo pradėta galvoti, kokius metodus ar technologijas galime sukurti tam atvejui, jei sportininkai nuspręs naudoti tokius dopingus. Tai iškart susijungė su WADA tyrimų programa, pradėjome kurti metodus, leidžiančius nustatyti galimus genų dopingo atvejus.

Pirmas bendras mokslinis tyrimas apie genų terapiją Theodore`o Friedmanno buvo paskelbtas dar 1972 m., jis buvo genų ir ląstelių dopingo ekspertinio patariamojo komiteto vadovas WADA organizacijoje pirmais metais. Ekspertai kartu mąstė, kaip galima toliau tobulinti genų dopingo aptikimą“, – apie šio dopingo metodo temos aktualumo vystymąsi pasakojo O. Rabinas.

Taigi, genų modifikavimo ir redagavimo technologijų pavojingumas sportui, jei jos bus naudojamos ne pagal paskirtį, buvo pastebėtas jau gana seniai.

Visgi svarbiausiu klausimu tampa šio dopingo vartojimo užkardymas, o tai remiasi detekcija – ar gali antidopingo organizacijos pagauti tokį dopingo būdą panaudojusius sportininkus. O. Rabinas aiškino, kad tai yra sudėtingas ir daugialypis procesas, tačiau kiekvienam svarbiam šio rebuso sluoksniui jau yra randami atsakymai.

„Yra keli skirtingi lygiai. Reikia pažiūrėti į technologiją, kuri gali būti naudojama genų dopingo atveju.

Galime žiūrėt į žmones, kurie galėtų norėti pridėti geną, papilomą geno kopiją dopingo tikslais. Tarkime, kalbame apie eritropoetiną (EPO), proteiną, kuris didina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, padidina deguonies kiekį raumenyse. Mes žinome, kad tai leidžia pagerinti veiklą.

EPO kopija dažniausiai „įpakuojama“ į virusą ir tada suleidžiama žmonėms. Kodėl tai yra sujungiama su virusu? Jei tiesiog paleistume gryną DNR, tai tikriausiai būtų labai neefektyvu, tai gerai neįsiintegruoja į kūną. Geriausia tai paleisti su virusu. Tai galima pagauti – rasti papildomą EPO geno kopiją. Jei žinai, kur EPO genas bus, rasi tris jo kopijas, tada žinosi, kad yra papildoma kopija, ir galėsi pasakyti, kad tai yra dopingas. Taip pat gali ieškoti viruso liekanų. Virusas bus ląstelėse, galima rasti jį ir imuninį atsaką į virusą.

Kitas būdas, kalbant apie genų inžineriją, – CRISPR-Cas9. Tai yra proteinas, leidžiantis atlikti mažus geno pakeitimus, vieną genomo dalį galima nukirpti tarsi žirklėmis, pakeisti kitu dalyku. Mes galime aptikti CRISPR-Cas9, jei jo yra kūne, galime jį rasti.

Galime palyginti pakeistą geną su natūraliu: paimame ląsteles iš skirtingų kūno vietų, atliekame PCR testą, palyginame geno informaciją, jei ji skiriasi, buvo įvykdyta manipuliacija.

Taip pat yra ir netiesioginių metodų. Jei nori pagerinti kraują, pridedi geną, pamatysi staigų raudonųjų kraujo kūnelių gamybos pakitimą. Jei aš seku tavo kraują, pamatysiu, kad kažką pridėjai, kažkas tikrai pasikeis. Pamatysiu nenatūralų padidėjimą, nes jis toks liks kurį laiką, tai bus nenormalu, reikės daryti daugiau testų.

Visa tai kartu leidžia mums turėti kelis skirtingus metodus siekiant fiksuoti genų dopingą“, – apie sudėtinga procesą sakė O. Rabinas.

WADA turi sukaupusi didelį arsenalą metodų, kaip galima pagauti genų ar ląstelių dopingą norinčius vartoti sportininkus, o ir turi aiškią priežastį, kodėl visi šie metodai šiuo metu nėra pirmoji antidopingo kovos linija. O. Rabinas aiškino, kad genų terapija vis dar yra brangus ir sunkiai prieinamas procesas, tad daroma prielaida, kad tai vargu ar gali būti naudojama kaip pagrindinė dopingo priemonė sporto pasaulyje.

„Mes darome dalykus panašiai, kaip būtų elgiamasi medicininėje praktikoje. Jei jautiesi blogai, atvyksti pas gydytoją, jie pakalbės su tavimi, peržiūrės simptomus ir padarys pirmus tyrimus. Tai leis rasti ligą, o jei nieko neras, pradės kitą tyrimų lygį, tai tęsis toliau, įvyks tam tikra metodų „eskalacija“, vis sudėtingesnių būdų naudojimas tam, kad problema būtų aptikta.

Panašiai elgiamės su genų dopingu. Kodėl? Technologijos yra labai brangios, o tikimybė, kad dabar bus naudojamas genų dopingas, nėra tokia didelė kaip paprastų preparatų vartojimo. Jei yra įtarimas, kad yra vartojamas dopingas, pradedame nuo pagrindinių tyrimų, tęsiame juos toliau, jei prireiks, bus atlikti tyrimai dėl genų dopingo. Tai nėra vienas iš pirmųjų veiksmų. Mūsų privalumas yra tai, jog kai mėginiai yra surinkti, jie yra šaldikliuose, galime atlikti tuos tyrimus bet kada“, – teigė O. Rabinas.

Visgi kaip LRT.lt teigė Lietuvos antidopingo agentūros vadovė Rūta Banytė, genų ar ląstelių dopingo naudojimo aptikimas vis dar yra sudėtinga tema.

„Reikia suprasti, kad mokslininkai skeptiškai žiūri – reikia turėti buvusią sportininko genų informaciją. Nepaisant to, kad yra dirbama dėl aptikimo, tai dar yra gana ribota“, – teigė R. Banytė.

Kol kas WADA nėra patvirtinusi nei vieno genų ar ląstelių dopingo nepaisant to, kad buvo keli atvejai, sukėlę įtarimų. Jie buvo išsamiai ištirti.

Genų dopingas – ateitis ar miglotas miražas?

Jei genų ir ląstelių dopingą vartojantys sportininkai būtų pelės, tai WADA ir antidopingo agentūros – katės. Kokioje pozicijoje šiuo metu yra tiek vieni, tiek kiti?

„Galime pasakyti, kad katinas vis dar yra prieš pelės urvą – jei pelė mėgins prabėgti, katinas tikriausiai ją pamatys ir galės veikti. Kol kas esame tokioje pozicijoje“, – teigė O. Rabinas.

„Nebūtinai tą matome kaip dopingo ateitį, bet tai yra galima ateitis. Nesakome, kad tai tikrai yra ateitis, nes manome, kad didžioji dalis dopingo vis dar bus iš tradicinės medicinos tobulėjimo. Atsiranda vis naujų vaistų, naujų hormonų, geresnių sintetinių vaistų. Manome, kad tai sudarys didžiąją dalį dopingo artimiausiais metais. Bet pastaraisiais metais genų terapija tobulėja puikiai, tai jau yra registruojama vaistų kontrolės tarnybų kaip pirmas terapinis pasirinkimas, tai tampa vis dažnesne kasdienine gydymo dalimi. Yra žmonių, kurie nori manipuliuoti genais, tad tai yra realybė. Manau, kad vis dar turi atsirasti tam tikras patobulėjimas, kad genų dopingas taptų tikrai patrauklus.

Pagrindinė priežastis – jei susileidi medžiagos, kuri tavo kūne gyvena trumpai, tu kontroliuoji laiką tarp suleidimo ir to, kada gali būti testuojamas dėl dopingo. Jei naudoji genų dopingą, tu turi mažiau kontrolės, bent jau kol kas, atsižvelgiant į dabartines technologijas. Kol kas dažniausiai genų terapija yra naudojama ilgalaikėms ligoms gydyti, turi galvoti apie laiko perspektyvą, jei vykdai genų manipuliaciją, tu taisai chroninę problemą, nori, kad tai veiktų ilgesnį laiką. O tai kertasi su galimu sportininkų noru naudoti tai kaip dopingą – trumpo buvimo laiko kūne, bet su ilgalaikiu efektu. Manau, kad šiuo metu tai dopingą norintiems vartoti sportininkams nėra pats patraukliausias metodas, o kas bus ateityje, pasakyti negaliu. Matau tam tikrą patrauklumą sportininkams, bet matau ir ribas. Esame tikri, kad kol kas tai nebus pagrindinis pasirinkimas, bet ruošiamės, nes matome genų ir ląstelių terapijos progresą, matome, kad tai ateityje gali būti problema ir mes turime būti pasiruošę“, – akcentavo WADA mokslininkas.

Lietuvos antidopingo vadovė R. Banytė teigė mananti, kad ateityje būtent šis metodas gali tapti rimta problema, tik ateities laiko skalė gali būti žymiai platesnė.

„Bet tikrai negalėčiau pasakyti, ar tai bus mūsų kartos kova, ar mūsų vaikų ir anūkų kova, dėl to vis dar yra didelis klausimas“, – svarstė R. Banytė.

Pavojai ir rimti etikos klausimai

Kaip ir bet kokie dopingo metodai, taip ir genų ir ląstelių dopingas gali kelti pavojų žmogaus sveikatai, taip pat kelti ir rimtų etikos pažeidimo klausimų. Visi su genų modifikavimu bei redagavimu susiję klausimai visuomet buvo bioetikos sritis.

„Bioetika, kaip mokslas, analizuoja ir aiškinasi, kokių moralinių ir etinių problemų kyla ar gali iškilti, kai naujos technologijos yra taikomos medicinos, sveikatos mokslo srityse. Genų terapija būtų viena iš tokių temų, kitos klasikinės bioetikos temos gali būti, pavyzdžiui, pagalbinis apvaisinimas, gyvenimo pabaigos sprendimai“, – LRT.lt teigė Lietuvos bioetikos komiteto vyriausioji specialistė Gabrielė Cibulskaitė.

„Vaidinti Dievą“ – dažnai skambinti frazė, susijusi su bioetikos klausimais, o genų terapija ir jos naudojimas net ir medicininiais tikslais yra susijęs su įvairias etikos klausimais.

„Didžioji dalis visuomenės sutiktų, kad genų terapija yra didžiulė mokslo pažanga. Genų inžinerijos metodas siekia gydyti ligas, tokias ligas, kurios gali būti nepagydomos ar labai sunkiai gydomos. Galima padėti pacientams, iki šiol neturėjusiems vilčių nuo tokių ligų pagyti, galima pagerinti jų gyvenimo kokybę. Pats mokslo metodas yra įkvepiantis ir džiuginantis.

Bet kaip ir su dauguma naujų technologijų, pritaikomų medicinos srityje, genų terapija taip pat turi savo rizikų ir kelia tam tikrų etinių klausimų. Noriu trumpai paminėti, kad, turint omenyje genų terapiją ir jos etinius klausimus, diskutuojant apie žmogaus genų redagavimą ir keliamas etines problemas dažniausiai svarbūs du dalykai – kokios žmogaus ląstelės yra genetiškai modifikuojamos ir kokiu tikslu? Klausimo jautrumas dažnai priklauso nuo to, ar yra modifikuojamos somatinės ląstelės, suaugusio žmogaus ląstelės, ar gemalo linijos – lytinės ar ankstyvos stadijos embrionai. Atsižvelgiant į tai, kokios ląstelės yra keičiamos, etinės problemos šiek tiek yra jautresnės. Šiuo metu leidžiama modifikuoti somatines žmogaus ląsteles tik gydymo, diagnostikos ir profilaktikos tikslais, o lytinių ar embriono ląstelių redagavimas yra iš esmės draudžiamas, nes tokios modifikacijos būtų paveldimos“, – pasakojo G. Cibulskaitė.

Kaip pabrėžė pašnekovė, Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijoje, kurią yra ratifikavusi ir Lietuva, yra aiškiai nurodyta: „Intervencija siekiant modifikuoti žmogaus genomą gali būti atliekama tik profilaktikos, diagnozavimo ar gydymo tikslais ir tik tais atvejais, kai ja nesiekiama modifikuoti palikuonių genomo.“

G. Cibulskaitė pabrėžė, kad genų terapija, žvelgiant į ją per bioetikos prizmę, turi kelias rizikas: procedūros saugumo, prieinamumo ir platesnio naudojimo net tik medicininiais tikslais.

„Yra ir filosofinis, bet reikšmingas klausimas, dažnai sutinkamas kalbant apie genų inžineriją ir terapiją, – skirtumas tarp žmogaus genų redagavimo terapiniais ir ligų gydymo tikslais, palyginti su galimu platesniu panaudojimu. Tik pradėjus taikyti genų terapiją buvo pradėta svarstyti, kaip būtų galima ją panaudoti ir kitose srityse. Bioetika klaustų, ar būtų etiška tai daryti. Vis dar intensyviai diskutuojama tuo klausimu“, – sakė Lietuvos bioetikos komiteto specialistė.

Taigi, kalbėdami apie genų terapijos naudojimą ne medicininiais ar terapiniais tikslais, kartu kalbėtume ir apie tokio metodo kaip dopingo naudojimą.

„Kalbant apie galimybę naudoti genų inžineriją ne medicininiais tikslais, bioetikos diskusijoje girdėti sąvoka „žmogaus patobulinimas ar žmogaus pagerinimas“. Tai yra viena iš ryškių temų, kai išgirstame, kad CRISPR gali patobulinti įvairias žmogaus savybes ar gebėjimus, ir iškart kyla tas etinis klausimas – jei yra galimybė, jei mokslas leidžia pagerinti ištvermę, atmintį, ar mes kaip visuomenė turėtume leisti tą daryti? Šiuo metu aiški pozicija yra tokia, kad tai nebūtų etiškai priimtina. Galėčiau priminti, kad tai yra įrašyta žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijoje, ten yra sakoma, kad intervencija į žmogaus genomą, siekiant jį modifikuoti, iš esmės gali būti atliekama tik medicinos, diagnozavimo ir gydymo tikslais, kai nėra siekiama modifikuoti palikuonių genomo, vadinasi, tai negali būti paveldima. Tai jau yra įtvirtinta, bet nuomonių galima išgirsti įvairių.

Iš pozicijos, kad etiškai tai yra nepateisinama, žiūrint, pagrindinis argumentas būtų, kad sveikam žmogui tokios procedūros galima žala yra neproporcinga, palyginti su galima nauda, galvojant, kad norėtume pasikeisti savo išvaizdą ar kitas savybes. Ta technologija šiuo metu yra pernelyg rizikinga ir nesaugi. Kitas aspektas yra pats pagerinimo klausimas – čia yra ryški idėja, kuri matosi bioetikos analizėje, tokia genetiškai patobulintų žmonių idėja ilgą laiką yra priimama priešiškai ar bent jau įtariai, nes tai yra siejama su eugenikos judėjimais ir politika, kuri buvo vykdoma JAV ir Vokietijoje XX a. pradžioje. Tai yra ta eugenika, kuri siekia apriboti „netinkamų“ žmonių reprodukciją, kad žmoniją sudarytų „tinkami“ žmonės. Yra nuomonių, kad žmonių genomų redagavimas siekiant pagerinti natūralias žmogaus savybes, pereinant į kitą pusę, būtų prilyginamas moderniai eugenikai“, – apie bioetinius klausimus sakė G. Cibulskaitė.

Visgi pats genų ar ląstelių dopingas gali kelti ir realių grėsmių jį naudojančiam žmogui.

„Anabolinius steroidus galima gaminti masiškai, o genų dopingas yra brangus, reikia turėti kažkokią laboratoriją, mokslininkų, kurie tai išmano. Čia prasideda ir pačių mokslininkų etika, jei žmogus yra etiškas, jis tokio dalyko sveikiems žmonėms rekomenduoti nepuls. Genų terapija yra medicinos dalykas, skirtas sergantiems žmonėms. Aišku, niekada nežinai, kas bus, genai turi savybę mutuoti, nežinai, ką gali perduoti ir kitoms kartoms. Nėra visiškai aišku, kas gali būti ateinančioms kartoms, net jei tau viskas yra gerai, kitoms kartoms gali būti blogai“, – pasakojo R. Banytė.

O. Rabinas teigė, kad, be aukštos prieinamumo kartelės, išlieka ir vis dar didelė šio metodo naudojimo rizika.

„Naudoti genų dopingą yra sunkiau nei tradicinę mediciną. Pavyzdžiui, jei vartosi EPO tiesioginiu būdu, jis išsilaiko kelias dienas, o vėliau pasišalina. Jei naudosi papildomą EPO geną, jis liks tavo kūne žymiai ilgesnį laiką, efekto kontroliuoti taip lengvai negalėsi, nes kai genas bus tavo kūne, jis nuolat gamins EPO, tad ir pagauti mums tai bus lengviau. Jei esi sportininkas, nori išsisukti nuo dopingo kontrolės, tas genas nėra geras pasirinkimas.

Bandymų su gyvūnais metu matėme, kad, visų pirma, EPO gamyba trunka ilgą laiką, kartais negali sukontroliuoti gamybos tinkamai, kūnas toliau gamina tai, vis didėja raudonųjų kraujo kūnelių skaičius. Kai kuriuose gyvūnuose buvo nebeįmanoma sukontroliuoti EPO gamybos, jų kraujas darėsi itin tirštas, peržengė ribas. Taip pat kai kurie klinikiniai tyrimai parodė, kad pridėjus geną gali išsivystyti ir įvairūs vėžiniai elementai.

Tiesa, pasaulyje yra tokių žmonių, kurie save vadina „biohakeriais“. Žmonės, savo virtuvėje ar garaže gaminantys genus, juos įvelka į virusus, suleidžia gyvūnams ar žmonėms. Tokių žmonių yra, tos technologijos gali būti pritaikytos ir sportininkams.

Genų dopingas dėl visų šių priežasčių nėra paprastas dalykas. Tikimybė nėra didelė, bet ji vis dar išlieka“, – kalbėjo O. Rabinas.

WADA mokslininkas teigė, kad iš esmės dopingo vartojimas, o ypač tokio pažangaus kaip genų ar ląstelių dopingas, sportą paverstų ne kova tarp atletų, o kova tarp mokslininkų.

„Jei pažiūrėsime į sportą, dauguma mano, kad sportas yra pramoga, turi tam tikrų vertybių, nes sportininkai parodo aukščiausio lygio žmogaus galimybes. Matome žmones, tokius kaip ir mes, bet jie tampa šiuolaikinio pasaulio herojais dėl dalykų, kuriuos sugeba pasiekti, sugeba išplėsti žmogaus galimybių ribas iki ypatingų.

Kai kalbame apie genų dopingą, tada jau prasidės kova tarp mokslininkų. Kas taps mokslininku, kuris ras geriausią būdą priversti žmogų bėgti greičiau ar šokti toliau, aukščiau? Tai nėra natūralūs gebėjimai, nėra tai, dėl ko mums patinka sportas, tai tėra kova tarp mokslininkų. Tai tampa žmogaus kūno komercializacija – aš galiu daryti bet ką su sportininku tam, kad jis viena sekunde išbėgtų greičiau, o daugiau man niekas nerūpi. Mano nuomone, tai visiškai neatitinka pamatinių sporto principų.

Pavyzdžiui, gal esate girdėję apie Švarcnegerio peles? Jos buvo tokios didelės, stiprios, turėjo gal 30–40 proc. daugiau raumenų masės nei gentainės. O jei surengtume bokso dvikovą tarp dviejų vaikinų – vienas sugebės smūgiuoti 30 proc. stipriau ar greičiau? Tada atsiranda didelė rizika, dopingo nevartojęs žmogus žymiai labiau rizikuos, atsiras iškreiptas laukas. Aišku, nebent jie abu vartotų dopingą, bet tada tai būtų nuolatinės lenktynes.

Ar tai, kad 100 m bėgimo rungtyje dopingą vartojantis bėgikas nubėgs distanciją per 8 sek. ar per 5 sek. greičiau, pakeistų kažką iš esmės? Mano nuomone, tikrai ne, nes sporto esmė yra pamatyti paprastų žmonių ribą, varžybas. Jei būtų leista vartoti dopingą, pramoga išaugtų, bet man tai reikštų grįžimą į Romos cirką – dėl pramogos paaukoji žmones, kuriems bus iki mirties suleista dopingo, vyks kova tarp mokslininkų, jų technologijų. Čia jau nebus sportas, bent jau aš tokio sporto negalėčiau žiūrėti“, – užbaigė O. Rabinas.