Jaroslavas Jakšto jau 14 metų yra baigęs boksininko karjerą, tačiau olimpiečio stotas vis dar primena praeities pasiekimus – Lietuvos kariuomenės majoras, du kartus dalyvavęs olimpinėse žaidynėse, pasaulio kariškių čempionato nugalėtojas ir šalies vardą tarptautiniuose ringuose garsinęs J. Jakšto išskirtiniame interviu su LRT.lt prisiminė ir aukščiausius laiptelius ir tai, ką padaryti dar galėjo.
„Jei būčiau laimėjęs, gal būčiau atsipalaidavęs, o dabar pralaimėjau ir norėjau daugiau. Pralaimėjimai mane visada motyvuodavo, pažįstu save, jei pirmą vietą būčiau laimėjęs... Kai pralaimėdavau, visada norėdavau atsirevanšuoti, rasti motyvacijos treniruotėms visada būdavo lengviau“, – apie emocijas po pralaimėjimo 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse sakė J. Jakšto.
Ne kartą pokalbio metu boksininkas minėjo psichologinio pasiruošimo svarbą sporte, o ir pačiam pašnekovui stiprybės ir valios reikėjo – J. Jakšto ilgus metus derino ne tik tarnybą Lietuvos kariuomenėje, bet ir boksininko kelią, kovojo ne vieneriose olimpinėse žaidynėse, žėrėsi medalius tarptautiniuose turnyruose, o būdamas ir Lietuvos kariuomenės karininkas, garsino ir mūsų karinių pajėgų vardą sporto pasaulyje.
Interviu trumpai
- Jaroslavas Jakšto yra boksininkas, Lietuvos kariuomenės karininkas, du kartus dalyvavęs olimpinėse žaidynėse, atstovavęs Lietuvos kariuomenei tarptautiniuose čempionatuose.
- J. Jakšto dalyvavo 2004 m. Atėnų ir 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse, pasaulio kariškių žaidynėse yra iškovojęs aukso medalį.
- „Vėliau supratau, kad jis visada ruošė, programavo. Aš mačiau daug boksininkų, kurie galbūt dvigubai daugiau už mane ardavo per treniruotes, bet nuvažiuodavo į varžybas, o ten – psichologinis momentas, gal jiems technikos neužtekdavo, bet jie ten ir likdavo. Daug kas priklauso nuo trenerio.“
- „Jei būčiau laimėjęs, gal būčiau atsipalaidavęs, o dabar pralaimėjau ir norėjau daugiau. Pralaimėjimai mane visada motyvuodavo, pažįstu save, jei pirmą vietą būčiau laimėjęs... Kai pralaimėdavau, visada norėdavau atsirevanšuoti, rasti motyvacijos treniruotėms visada būdavo lengviau.“
Kelias į boksą – pagarsintas tėčio lūpomis
J. Jakšto savo kelionę sporto pasaulyje pradėjo tėčio dėka – būtent jis nuo vaikystės skatino jaunąjį Jaroslavą.
„Tėvas visada mane motyvavo, žaisdami eidavome imtynių su juo, jis toks aktyvus buvo. Jis jau nuo antros klasės mane Naujojoje Vilnioje leido į dziudo treniruotes, ten salėje vienoje pusėje buvo dziudo su tatamiais, o kitoje pusėje buvo bokso ringas. Ten 2-ejus metus lankiau dziudo, po to persikėlėme į Pašilaičius. Ten irgi buvo dziudo, tai pradėjau lankyti, po to jau pradėjau lankyti ušu, tai buvo Rytų kovos menai. Ten įdiegė man discipliną, atletikos pratimų išmokau, fizinio parengimo, gavau lankstumo, galėjau ir špagatą jau padaryti“, – prisiminė J. Jakšto.
Beje, nuo 9-erių ušu treniruotes lankęs J. Jakšto šio sporto salėje prasilenkė ir su garsiaisiais Lietuvos krepšinio dvyniais – broliais Lavrinovičiais.
Tiesa, galiausiai J. Jakšto kelias pasisuko į boksą, o išdrįsti išbandyti save J. Jakšto paskatino jo tėtis.
„Po to kažkaip pažiūrėjome, kad atsidarė bokso salė pas mus mokyklos rūsyje, norėjome pažiūrėti, kas ten yra. Atėjome trise, o ten kaip tik buvo sparingai, kraujas. Pasėdėjome, pažiūrėjome ir pagalvojome, kad neverta. Bet tėvas, kaip visada, pasakė: „Eik, pažiūrėk, jei gausi „malkų“, tai tada nelankysi“, – pasakojo pašnekovas.
Pirmuoju J. Jakšto treneriu tapo Viktoras Učajevas, jis buvo pripažintas nusipelniusiu Lietuvos treneriu, buvo išauginęs ne vieną Lietuvos čempioną, garsinusį Lietuvos vardą ir visame pasaulyje. J. Jakšto gražiu žodžiu minėjo jau anapilin iškeliavusį savo buvusį mokytoją bokso ringe.
„Kažkaip pradėjau boksą, treneris pasitaikė geras – Viktoras Učajevas. Amžiną atilsį jam. Jis buvo bokso fanas, turėjo problemų, bet jis daug davė – boksininko karjera buvo lengvesnė tik dėl jo. Jis paruošė techniką, supratimo davė. Pas jį niekada nebūdavo vienodos treniruotės, visada kažką naujo sugalvodavo. Pas jį pirmą tai pamačiau, jis ir pulsą matuodavo treniruočių metu. Net ir taip būdavo: jei treniruotė pirmadienį, o mes savaitgalį kažkur tūsindavomės, ateinu, jis pamatuoja pulsą ir tada sako: „Tu pavargęs, neišsimiegojęs, matosi, dirbsi tik su maišais.“ Jis saugojo mūsų jėgas, sveikatą. Jei turėdavome per daug kovų, tada jis prašydavo mūsų tą skaičių sumažinti.
Aišku, buvo psichologinis rengimas. Iš pradžių to nesupratau, bet jis jau ir treniruočių metu man sakydavo, kad aš būsiu Lietuvos bokso čempionas. O man bokso čempionas, dar būnant mokykloje, buvo kosmosas. Po to jau pradėjo sakyti, kad nuvažiuosiu į olimpines žaidynes. Vėliau supratau, kad jis visada ruošė, programavo. Aš mačiau daug boksininkų, kurie galbūt dvigubai daugiau už mane ardavo per treniruotes, bet nuvažiuodavo į varžybas, o ten – psichologinis momentas, gal jiems technikos neužtekdavo, bet jie ten ir likdavo. Daug kas priklauso nuo trenerio“, – pasakojo J. Jakšto.
Trenerio pasitikėjimas auklėtiniu prasidėjo jau anksti – vos po kelių mėnesių treniruočių J. Jakšto lipo į ringą, į pirmąją savo gyvenimo bokso kovą.
„Pirma kova yra reikšmingiausia dėl psichologijos – reikia išdrįsti žengti į ringą. Detalių neatsimenu, buvau 13-os, ten jau galėjau ir gauti, daug boksininkams reiškia psichologinis pasiruošimas. Jei save užvesi per daug, prieš kovą mintyse gali sukovoti jau 10 kovų ir į ringą išeisi išsekęs, pavargęs, žargonu sakome – „dega prieš kovą“. Mintys bet kaip ėjo, bet atsimenu, kad mane treneris į varžybas išsiuntė po pirmų 3 mėnesių. O tada pirmas savo 7 kovas laimėjau. Galvojau, kad jau esu Tysonas, nebebus pralaimėjimų. Aišku, jų buvo“, – prisiminė pašnekovas.
Visgi jaunuolio vaikystė dešimtojo dešimtmečio Lietuvoje, Vilniuje, turėjo visų spalvų.
„Prieš tai gyvenome viename kambaryje keturiese: stalas, skalbimo mašina – tokios sąlygos. Bet gerai, nes po to pradedi vertinti geresnes.
Gatvėse stengdavausi nesimušti, būdavau toks ramesnis. Buvo iššūkių, kai draugai sakydavo, kad aš boksininkas, tai jeigu ką... Aš dažniausiai sakydavau ne, norėdavau ilsėtis, o jūs eikit. Aišku, iš šono pasižiūri, kad ten jau baisu nebūtų, jei ką, visada padėdavau. O gatvėje ir ūgis padėdavo, žinojo, kad boksininkas, tai konfliktų daug nebuvo“, – su šypsena pasakojo J. Jakšto.
Dar vienas lemtingas tėčio patarimas ir posūkis į Lietuvos kariuomenę
Galiausiai baigęs 12-ą klasę J. Jakšto turėjo rinktis, kur tęsti savo gyvenimo kelią, o jis pasuko į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją.
„Tėvo įtaka – jis dirbo policijoje. Visada buvo su uniforma. Norėjau į policijos akademiją eiti. Bet man kažkaip pasiūlė karo akademiją. Pagalvojau, vienas kaimynas papasakojo, kad tokia yra, pasidomėjau. Mums padėjo majoras Rytis Vasiliauskas, jis ten buvo fizinio rengimo instruktorius, treneris irgi palaikė tą mintį. Nuvažiavome į akademiją, Rytis viską paaiškino, kaip vyksta stojimai. Tada jau buvo lengviau, kai turėjau supratimą. Įstojau. Ten stojamieji buvo sunkūs – nors mokykloje su matematika problemų neturėjau, ten jau buvo tikrai sunku, bet kažkaip praėjau“, – teigė J. Jakšto.
Pradžia karo akademijoje boksininkui nebuvo pati lengviausia – teko apsiprasti su kariuomenės disciplina, tačiau ne kartą minėtas vidinis J. Jakšto ryžtas neleido pasiduoti taip lengvai, o galiausiai jis ir liko šiame gyvenimo kelyje.
„Viskas ten labai griežtai, vadai rėkauja, pagalvojau, kad ne man – išeisiu. Bet išeisiu tik po „karantino“ – o jo metu visus labai fiziškai ir psichologiškai spaudžia ir kiekvieną vakarą klausia: kas nori išeiti? Vis kažkas išeidavo. Galvojau, kad taip neišeisiu, įveiksiu tą „karantiną“, sau įrodysiu, o tada jau išeisiu. Bet kažkaip viskas užsisuko, likau ten. Tikrai buvo įdomu, iki šiol prisimename. Kai kurie kolegos jau yra pulkininkai leitenantai, bet kadangi akademijoje kartu mokėmės, tai prieini ir sakai: „Tu prie manęs nevaidink, aš tave kaip nuluptą pažįstu, mes kartu miškuose sėdėjome“, – pasakojo pašnekovas.
Nors pačioje studijų pradžioje karo akademijoje J. Jakšto galėjo būti ir labai nelengva derinti tarnybą ir boksą, 1998 m. Vokietijoje vykusiame pasaulio kariškių čempionate boksininkas iškovojo bronzos medalį, o tai leido jam pelnyti vadų palankumą ir sėkmingai derinti boksą ir studijas akademijoje. Vėliau J. Jakšto, kaip teigė pats, niekada nesusidurdavo su dideliais sunkumais, derindamas tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir boksininko kelią.
„Ten man gerai ir su boksu buvo, iškart išvykau į pasaulio kariškių bokso čempionatą, 1998 m. iškovojau trečią vietą. Bet man įstojus į akademiją sakė, kad pamirščiau sportą, nes čia svarbūs mokslai, kariniai dalykai. Kažkaip tas medalis kariškių čempionate… nuo tada vadai kitaip žiūrėdavo. Mane išleisdavo pirmame kurse iš akademijos, o tai juk tiesiog neįmanoma. Po treniruotės grįždamas parsinešdavau šokoladukų ar dar ko nors, o pirmame kurse nieko negalima. Kai kurie žiūrėdavo kreivai, būdavo ir dėstytojų skirtingų nuomonių“, – prisiminė J. Jakšto.
Dar studijuodamas karo akademijoje J. Jakšto pradėjo savo pergalių seriją Lietuvos bokso čempionate, kuriame čempionu tapo 4-erius metus iš eilės nuo 2000 iki 2003 m. J. Jakšto teigė, kad tikėjimas savo jėgomis ir pranašiškais galiausiai tapusiais trenerio žodžiais atėjo palaipsniui.
„Palaipsniui ateina tas suvokimas, dėjau daug pastangų, noro, bet aš toks žmogus, niekada nenorėjau pasirodyti prieš kitus. Aišku, kai užimi pirmą vietą, tada visiems patinka, džiaugiesi. Bet padeda tas, kad, kai anksti keliesi, sunku tau, bet padarai daugiau už kitus, tai suteikia pasitikėjimo. Aišku, jei tiesiai šviesiai, galėjau dar daugiau, bet buvau jaunas, merginos, tūsai – tas trukdydavo“, – juokėsi J. Jakšto.
Europos čempionato bronza ir įspūdingi Atėnai
Iki sėkmingųjų 2004 m. Jaroslavas Jakšto jau sėmėsi patirties tarptautiniuose ringuose – dalyvavo pasaulio čempionate, kituose tarptautiniuose turnyruose.
„Buvo jau prieš tai tarptautinių turnyrų, būdavo ir sunkesnių. Bet kaip visada sakau, sunkiausios kovos būdavo tarp vilniečio ir kauniečio. Žinodavai, kad jei Lietuvos čempionate pralaimi, užsidaro visi tarptautiniai turnyrai, rinktinė“, – pasakojo J. Jakšto.
Pirmasis debiutas Europos čempionate 2002 m. nedavė medalio, tačiau po dvejų metų J. Jakšto vėl sugrįžo į Senojo žemyno pirmenybes, kurios buvo ypatingos – medalis jose galėjo garantuoti boksininkui kelialapį į Atėnų olimpines žaidynes.
Pirmoje šio čempionato kovoje J. Jakšto susitiko su Izraelio atstovu Taufigu Bsisu, kurį užtikrintai įveikė 43:20, vėliau 44:25 palaužė Bosnijos ir Hercegovinos atstovą Esmirą Kukičių.
Pusfinalyje J. Jakšto susitiko su rusu Aleksandru Povetkinu ir galiausiai turėjo pripažinti varžovo pranašumą trečiame raunde – lietuvis patyrė pralaimėjimą, tačiau pasiektas pusfinalis ir bronzos medalis jam leido patekti į Atėnų olimpines žaidynes.
„Turėjau traumą, aišku, nebūčiau laimėjęs tos kovos. Man skaudėjo šonkaulis dar prieš čempionatą, jis netinkamai suaugo, buvo lūžęs. Kovos metu man pataikė į tą šonkaulį, susilenkiau ir negalėjau tęsti kovos“, – pusfinalio kovą prisiminė J. Jakšto.
Galiausiai baigęs pasiruošimą žaidynėms, J. Jakšto išvyko į Atėnus, kurie boksininkui paliko neišdildomą įspūdį.
„Ten visas sportininkų elitas. Įspūdis toks, kad jau kažką pasiekei, visi sportininkai kartu su tavimi, krepšinio rinktinė, Alekna... Buvo ir džiaugsmas, ir atsakomybė, ta našta slegia, nes visi tave stebi. Išeini į stadioną, visos žvaigždės, vėliau žaidynių metu į kitas varžybas nuvažiuoji, tas visas krepšinio čempionatas. Olimpiniame kaimelyje sportininkams dalinami bilietai, ypač skirti krepšinio čempionatui, greitai baigdavosi, prašydavome prezidento, kad rastų dar kelis. Man pasisekė, kad ten buvau, kad viską mačiau, stebėjau tas rungtynes, kai įveikėme JAV krepšinio rinktinę“, – dėstė pašnekovas.
Pirmoje žaidynių kovoje J. Jakšto užtikrintai susitvarkė su Puerto Riko boksininku Victoru Bisbaliu.
„Užtikrinta buvo pergalė, jis man buvo parankus varžovas, buvau gerai pasiruošęs pirmai kovai. Buvo poveikis, nes visi laikraščiai rašė, kad mano varžovas yra didelė žvaigždė, profesionalas. Stengdavausi į tai daug dėmesio nekreipti. Sunkiasvoriams sakydavo, kad yra lengviau, nes mes pradedame nuo TOP-16 etapo, bet kelialapių mums būdavo mažiau, tad būdavo sunkiau patekti“, – pasakojo boksininkas.
Štai antroji kova su egiptiečiu Mohamedu Aly ketvirtfinalyje lietuviui nesusiklostė palankiai ir J. Jakšto liko per žingsnį nuo olimpinio medalio.
„Mes su juo buvome treniruočių stovykloje Kryme, prieš olimpines žaidynes. Mes, lietuviai, sparingavomės su ukrainiečiais, ir jis turėjo būti. Bet jam antakį prakirto ukrainietis ir mums neteko susitikti. Jis turėjo būti man parankus, bet man ta kova nesusiklostė, negalėjau nieko padaryti, jis sugebėdavo viską pataikyti, maniau, kad kitaip kova susiklostys. Aišku, nemanau, kad jis turėjo gauti tiek taškų, bet tikrai nelaimėjau tos kovos.
Žaidynėse mums būdavo ilgos pertraukos, sunku išlaikyti sportinę formą. Į žaidynes tu atvyksti pasiekęs piką, kovoji pirmą kovą, o sunkiasvoriams iki antros kovos yra dar 2–3 dienos, tu turi treniruotes. Bet juk Atėnai, olimpinės, reikia viską pamatyti. Tai tikriausiai kažkiek išblaškė, mano sportinė forma kiek krisdavo“, – pasakojo J. Jakšto.
Visgi šis pralaimėjimas suteikė J. Jakšto motyvacijos, kurios paskutiniams 5-eriems jo boksininko karjeros metams galiausiai ir prireikė.
Saldus kariškių žaidynių auksas ir paskutinis Pekinas
„Viskas išėjo etapais. 2005 m. laimėjau pasaulio kariškių čempionatą, o man kariuomenė tikrai daug duodavo – buvo aprūpinimas, išleisdavo į varžybas, treneris geras buvo – majoras Vitalijus Streleckas. Man kariškių čempionate norėjosi kažką įrodyti ir pasiekti. Man, kaip sportininkui karininkui, po to aukso medalio atsirado jausmas, kad kažką padariau. Ten buvo iškabintos vėliavos, kai ant pakylos stovėjau, aukščiausiai kabėjo Lietuvos vėliava, žemiau Rusijos, JAV ir Indijos vėliavos. Pajutau, kad taip pagarsinau Lietuvos vardą kaip kariškis“, – 2006 m. Vokietijoje vykusiame pasaulio ginkluotųjų pajėgų bokso čempionate iškovotą aukso medalį prisiminė J. Jakšto.
2005 m., kaip pasakojo J. Jakšto, jis buvo pasiekęs savo sportinį piką, o vėliau motyvacija ėmė kristi, boksininkas jau tuomet galvojo apie karjeros pabaigą. Visgi trenerių įtikinimai suveikė ir J. Jakšto pradėjo dar vieną kelionę olimpinių žaidynių link.
Italijoje vykusiame olimpiniame atrankos turnyre pusfinalyje lietuvis nusileido bulgarui Kubratui Pulevui, jis vėliau tęsė itin sėkmingą karjerą profesionalų ringe. Galiausiai lemtingi tapo tie patys Atėnai, kuriuose vykusiame atrankos turnyre J. Jakšto tapo nugalėtoju ir ryžtingai pateko į 2008 m. Pekino olimpines žaidynes.
„Atrankos turnyro finale be kovos laimėjau prieš britą Davidą Price`ą, kuriam Pekino žaidynėse pralaimėjau. Prieš kovą boksininkus tikrina gydytojai, o mane tikrino gydytojas anglas, jis vertino, aš turėjau traumų, krumpliai buvo sužeisti. O tas anglas irgi traumų turėjo. Mes su treneriu žinojome, kad Price`as yra pavojingas, greitai jau žaidynės, gal išsisuksime iš tos kovos. Buvo toks laukimas, bet galiausiai Price`as „nusiėmė“, – neįprastą situaciją atrankoje prisiminė J. Jakšto.
Į Pekino žaidynes atvykęs boksininkas ir vėl startavo pergalingai – taškais labiau nei užtikrintai palaužė Nigerijos boksininką Onoriode`ą Ohwarieme`ą. Tačiau ketvirtfinalyje ir vėl laukė nesėkmė, tiesa, ne ta, kurią J. Jakšto galėjo pats suvaldyti – kova prieš jau minėtą D. Price`ą buvo nutraukta.
„Man slankstelis užspaudinėjo nervą, vieną koją išvis atjungdavo. O kas be to? Cirkai, o aš cirkų nemėgstu. Prieš žaidynes man rimtai niekas nepasireikšdavo, bet žaidynėse pasisukau, praleidau smūgį ir man atjungė. Po kelių valandų jau buvo normaliai, skausmą jaučiau, bet tikrai nepasisekė. Kova buvo sunki, jis buvo geras varžovas, bet aš prieš jį jau buvau laimėjęs dar prieš olimpinę atranką, bet ta trauma viską nubraukė. Gaila, galėjo būti ir medalis“, – prisiminė pašnekovas.
Galiausiai šios žaidynės tapo lemiamos J. Jakšto karjeroje.
„Jau prieš tai buvo pamąstymų, santykiai su Bajevu kiek paaštrėję, aš jo nekaltinu, bet jau ir aš mažai treniruotes lankiau, mąsčiau. 2009 m. buvo paskutinis mano Lietuvos čempionatas. Atvažiavau ne pačios geriausios formos, bet gerai, kad mano treneris Učajevas buvo mano kampe. Finale susitikau su jaunu kauniečiu Kasiulevičiumi, pirmi raundai buvo ne mano naudai, visi galvojo, kad tuoj bus sensacija. Grįžau į kampą, treneris trenkė per veidą, paklausė, ką aš čia darau. Tada viskas persijungė, porą smūgių pataikiau ir visai kitaip kova susiklostė, laimėjau.
Nusprendžiau baigti karjerą, grįžau į kariuomenę, bet ten kaip tik tuo metu buvo dideli pokyčiai, tad ieškojau jau užsienyje darbo. Galvojau, kad rotacinė komisija jau niekur nepasikirs, bet kažkaip paskyrė į gana gerą tarnybos vietą. Pradėjau dirbti, buvo daug mokymų, pratybų, pasinėriau į tarnybą. Boksas tapo kaip formos palaikymo būdas, pateisėjaudavau, visko pradėjo mažėti“, – pokyčius gyvenime apibūdino J. Jakšto.
Pažvelgus į J. Jakšto karjerą tampa akivaizdu, kad boksininkas palietė ir aukščiausias viršūnes, tačiau turėjo susidurti ir su skaudžiais pralaimėjimais. Šią vasarą Lietuvos kariuomenėje majoro laipsnį gavęs pašnekovas su šypsena prisimena savo karjerą ir nuoširdžiai teigia, kad kai kurias savo galimybių „lubas“ dar galėjo ir pramušti.
„Sprendimas jau buvo priimtas. O kad dar galiu, minčių nebebuvo. Anksčiau maniau, kad buvo apmaudžių momentų, kad galėjau padaryti daugiau. Galėjau, pats kaltas“, – juokėsi pašnekovas.
