Olimpinė viltis, breiko vunderkindė, nauja Lietuvos sporto žvaigždė – tai tik dalis epitetų, tenkančių 16-metei Dominikai Banevič, dar žinomai B-girl Nicka slapyvardžiu. Pastaruosius dvejus metus iš niekam nežinomos paauglės viena ryškiausių Lietuvos sportininkių tapusi Nicka visus, su ja susiduriančius, stebina branda, charakteriu ir užsispyrimu. Kiekviename žingsnyje šalia Nickos matome ir jos mamą Aliną, su kuria merginą sieja pavydėtinas ryšys. Tai neišskiriama svajonių komanda.
Pastaruosius dvejus metus jaunosios sportininkės ir jos mamos grafikas yra sunkus ir varginantis. Nuolatinės kelionės į užsienį, siekiant dalyvauti įvairiose breiko varžybose visame pasaulyje. Varžybų geografija itin plati: nuo Rio de Žaneiro Brazilijoje, įvairių Europos miestų, iki Pietų Korėjos ir Japonijos.
Breiko šokiui tapus olimpine sporto šaka varžybų reikėjo ir tam, kad D. Banevič pasaulinis reitingas būtų kuo aukštesnis. Būtent pagal jį kitais metais bus dalijami kelialapiai į Paryžiaus olimpines žaidynes.
Vis dėlto jaudintis apie kelialapį Nickai nebereikia. Triumfas pasaulio breiko čempionate rugsėjo mėnesį lietuvei jau garantavo vietą olimpiniame Paryžiuje, kur Nicka medžios pirmąjį istorijoje medalį. Pirmąjį ne tik jai pačiai ir Lietuvai, bet pirmąjį apskritai sportinių šokių istorijoje.
Breiką Nicka lankyti pradėjo būdama aštuonerių ir iškart „užkibo“. Mergaitės charakteris neleido į naują pomėgį žiūrėti mėgėjiškai, tad treniruotės nuo pat pradžių buvo ilgos, sunkios ir nuolatinės.
Taip pat skaitykite
„Aš negalvojau, kas bus toliau. Aš tikrai ja tikėjau nuo pat pirmos minutės, nes jos akys blizgėjo nuo to, ką ji daro. Kai ji pradėjo šokti, nežinojome, kad tai taps olimpine sporto šaka. Jai patiko ir ji šokį mylėjo.
Ji visą laiką sakė „break dance is my life“, ryte, vakare – kaip „Tėve mūsų“. Man net klausimų tada jau nebekilo, kad čia taip bus iki gyvenimo galo. Tikrai, buvau įsitikinusi šimtu procentų“, – pasakoja Alina Banevič.
Su Alina ir Dominika susitinkame jų šokių studijoje Vilniuje, Pašilaičiuose. Čia sportininkė praleidžia daugybę valandų treniruodamasi. Daug jai nereikia – svarbiausia tinkamos ir slidžios grindys, pakankamai vietos, apšvietimas. Galima matyti, kad atsikraustyta čia dar ne taip seniai, mat didelės nuotraukos su Nickos atvaizdu dar ne ant sienų, o sudėtos ant grindų.
Čia nuolat laiką leidžia ir merginos mama Alina, kuri sako apie breiką jau suprantanti ne mažiau nei dukra, iš esmės žinios tokios, kad mama galėtų pati būti breiko varžybų teisėja. Dabar ji, kaip juokaujame, yra dukros darbuotoja visu etatu.
„Aš ir salę valau, ir kita buitimi rūpinuosi. Jai patinka tik namuose ruoštas mano maistas, o man svarbu, kad ji būtų visada pavalgiusi.
Taip pat sugalvojusi naują judesį ji pirmiausia jį rodo man, tariasi, ar geras. Mes nuolat žiūrime breiko kovas, aptarinėjame, analizuojame. Nors nepraleidžiame svarbiausių čempionatų, bet jeigu kažkur važiuoti atsisakome, mes žiūrime, analizuojame. Kartais mums reikia tiesiog pakalbėti arba patylėti...“ – pasakoja Alina.
Čia pat į pokalbį įsiterpia ir didžiąją dalį laiko jo atidžiai besiklausiusi Nicka: „Breikas tapo mano gyvenimu, mama pradėjo mane palaikyti, keliauti kartu, tad tai tapo ir mamos gyvenimu. Manau, kad artimas ryšys dėl to ir yra.
Mes kalbame tomis pačiomis temomis. Man labai smagu kalbėtis, nes mūsų temos tos pačios. Aš turiu labai mažai draugų, nes breikas dabar yra mano gyvenimas, aš noriu kalbėti apie tai, kas su tuo susiję, su čempionatais ir pan. Dėl to, kad mes keliaujame visur kartu, mama jau išmano apie breiką, ji jau galėtų teisėjauti. Daug kalbame, analizuojame. Būna, kad sugalvojusi judesį klausiu mamos nuomonės, nes pasitikiu ja. Ji jau daug mačiusi.“
Kad savo draugių iš esmės neturi sako ir pati Alina. Ryšys su dukra, kelionės ir breikas duoda viską. Bet iš kur šis ryšys? Ar jis jau buvo iki breiko, ar jas suartino šokis?
„Mūsų ryšys buvo labai stiprus nuo pirmos akimirkos, jau esu sakiusi, kad ji man buvo kažkoks stebuklas, iki trejų su puse metų maitinau ją savo pienu. Ji man buvo viskas. Aišku, ta meilė breikui dar labiau suartino. Iki to tekdavo dirbti ir po 12 valandų, po 6 dienas tekdavo. Bet jai likus be trenerio supratau, kad esu jai reikalinga čia ir dabar, tad po 10 metų vienoje įmonėje, kur jaučiausi gerai, buvau pripratusi, turėjau išeiti ir tiesiog skirti laiką jai.
Labai gera, kai tu jauti, ką dukra daro ir myli. Labai svarbu, kad tėvai palaikytų savo vaikus. Visiems sakyčiau, kad reikia leisti pasirinkti vaikams tai, ką jie nori, ką jie myli. Netempti į būrelį, kuris jiems nepatinka, kuris gal yra prestižas. Manęs klausdavo, kodėl breikas, o ne baletas? Todėl, kad ji pasirinko tokį kelią, o aš ją palaikau. Tai ir visas atsakymas. Vaikai labai greit auga, geriausia laiką skirti vaikams“, – pasakoja A. Banevič.
O didžiausias viso ryšio kūrimo priešas, anot moters, telefonas. Ji skatina visus tėvus kuo labiau atitraukti vaikus nuo telefonų, veikti kažką kartu, eiti į renginius, plėsti akiratį ir taip kurti tarpusavio ryšį. Be telefono.
Ir iš tiesų kalbėdamasis su Alina pastebiu, kad 16-metė Nicka pokalbio klausosi nesukišusi nosies į ekraną, ko tikėtumėmės iš kiekvieno šiuolaikinio paauglio. Klausosi ji aktyviai, nuolat įsijungdama į pokalbį, pridėdama savo požiūrį, pareikšdama nuomonę vienu ar kitu klausimu.
Kurti tarpusavio ryšį joms padeda ir Dievas, tikėjimas. Mama prieš kiekvieną išėjimą šokti varžybų metu Nicką peržegnoja, jos nuolat lanko bažnyčią.
„Esame tikinčios, mane tai gelbėja, nes kartais turbūt išprotėčiau. Mes visada prieš išvykdamos į keliones einame į bažnyčią, atvykusios kur nors irgi nueiname į bažnyčią. Ne tik paprašyti, bet ir padėkoti. Aš tikiu, reikia tikėti. Man tikėjimas padeda, kai pradedu melstis, man mintys nutolsta, pasidaro tiesiog lengviau. Man tai padeda save palaikyti, kontroliuoti“, – pasakoja A. Banevič.
Bet kelias į breiko viršūnę niekada nebuvo lengvas. Nicka pasakoja, kad iš pradžių mokykloje sulaukdavo ir juokelių iš bendraamžių, kurie juokdamiesi kartodavo jos mėgstamą „break dance is my life“ frazę. Tiesa, tai baigėsi po 8-os klasės, kai mergina perėjo į gimnaziją.
Tiesa, dabar mokyklos ji nelankys. Baigusi 10 klasių Dominika nusprendė stabdyti mokslus bent metams iki Paryžiaus olimpinių žaidynių ir siekti aukščiausio tikslo sporte.
„Ji į mokyklą eiti pradėjo anksčiau, visada buvo labai imli, perėjo psichologus ir buvo leista pradėti eiti anksčiau. Dabar kalbėjome su direktoriumi, kuris sakė, kad tegul ji daro savo darbą. Nuo rugsėjo mokykla sustabdyta. Negalėjau žiūrėti į tai, kad ji ir mokykloje bando būti geriausia, ir breike. Dabar šita gyvenimo mokykla jai duos daugiau, nei tiesiog sėdėjimas pamokose“, – pasakoja Mama.
Nicka čia pat priduria, kad pastaraisiais metais jau nebeturėjo tikslo mokytis tik dešimtukais: „Namų darbus aš ruošiau, bet mokykla nebuvo prioritetas. Visi tai suprato, kad man nėra būtinas tik dešimtukas, pakanka ir šešeto.“
Mokykloje šešeto gal ir pakanka, bet tikrai ne breiko aikštelėje. Birželio mėnesį iš Europos žaidynių su bronzos medaliu grįžusi sportininkė buvo aiškiai nusivylusi ir to nusivylimo nebijojo viešai parodyti ir būriui ją sutikusių žurnalistų.
„Aš tapsiu pasaulio čempione“, – tada visiems drąsiai pasakė Nicka.
Taip pat skaitykite
Tai galėjo skambėti kiek keistai, gal net pasipūtėliškai, bet 16-metė sportininkė pažadą ištesėjo – tapo pasaulio čempione. Su pergale, čempionės titulu ir olimpiniu kelialapiu jai atiteko ir 12 tūkst. JAV dolerių piniginis prizas.
Mama pasakoja, kad prieš dvejus metus, kai vyko į pirmąsias varžybas užsienyje, Slovakijoje, jų kelionė kainavo apie 1000 eurų ir tada tuos pinigus teko kaupti apie metus, vis atidedant ir atidedant po tam tikrą sumą.
Šios „Outbreak Europe“ varžybos iki breiko įtraukimo į olimpines žaidynes buvo lyg neoficialus pasaulio čempionatas. 2021 m. sutaupiusi kelionei ir į Slovakiją atvykusi Nickos ir mamos komanda sudrebino visą breiko pasaulį. Vos 14 metų „maža mergytė“ nušluostė nosį visoms ir tapo čempione.
„Ji sukūrė istoriją, nes jai buvo tik 14 metų. Ji pakėlė breiką į kitą lygį b-girl kategorijoje, niekas nebuvo matęs, kad taip šoktų mergina. Visi buvo apšalę, kaip maža mergaitė iš kažkokios Lietuvos laimėjo tokiame lygyje. Nuo tada mums atsidarė visi langai ir durys“, – dukrą giria mama.
Nicka sako, kad po koronaviruso pandemijos lygis pasaulyje buvo kritęs, o mama su dukra daugiausia darbo padarė būtent pandemijos metu.
„Mes per kovidą padarėme didžiausią darbą, nes su dideliu linoleumo gabalu ėjome ir šokome, kur tik rasdavome vietą – gatvėse, parkuose, stovėjimo aikštelėse. Kaimynai mums grasino iškviesti vaikų teises. Aš skelbiau vaizdo įrašus online, kur vykdavo visokie konkursai ir panašiai. Pusę metų mes gyvenome kone gatvėje nuo ryto iki vakaro, visada buvome lauke, kur ji šokdavo, su troleibusu važinėdavome su tuo linoleumu. Unikalus kelias. Nicka dažnai manęs klausdavo, kodėl tie, kurie viską turi, sales ir visas sąlygas, taip nesistengia. Aš atsakau, kad todėl, jog viską turi.
Atsimenu, kaip vieną vakarą grįžtame troleibusu su tuo linoleumo gabalu namo, o Nicka visa juoda juoda nuo purvo – rankos, veidas“, – juokiasi A. Banevič.
Laimėjus „Outbreak Europe“ varžybas ir breikui oficialiai tapus olimpine sporto šaka lietuvei teko įveikti ir dar vieną kliūtį pakeliui į Paryžių – biurokratinę.
Pagal pasaulinės sportinių šokių federacijos (WDSF) taisykles, olimpinėse žaidynėse breiko varžybose galės dalyvauti tik sportininkai, sulaukę bent 16 metų amžiaus. Tačiau prieš dvejus metus, prasidėjus reitingo taškų rinkimui ir kelialapių medžioklei, net ir atrankinėse varžybose dalyvauti jaunesni negalėjo.
„Tada parašiau laišką jau ten pačiam viršiausiam, kam galėjau, į WDSF, ir jis po kiek laiko pasakė, kad padarys viską dėl to. 2022 m. taisyklės pasikeitė. Už pagalbą šioje situacijoje dėkoju ir Lietuvos sportinių šokių federacijai“, – apie dar vieną mažą kovą už dukros gerovę pasakoja Alina.
Per tuos dvejus kelionių metus mamos ir dukros komanda maišė pasaulį, skynė pergales ir prizines vietas, rinko patirtį ir siekė bilieto į Paryžių. Jų duetas stebino breiko pasaulį, kuriame įprasta, kad aukščiausio lygio sportininkus lydi visas būrys pagalbininkų.
Anot Alinos, geriausi Japonijos breiko šokėjai net lagaminų savo neneša patys, kiekvienas turi žmogų, kuris rūpinasi sportininko mityba ir viskuo, ko tik reikia varžybų metu. Tačiau jos yra vienos, bet nesiskundžia: „Mes taip pripratome, aš kitaip gal net neįsivaizduoju. Galvosime apie kineziterapeutą kelionėse, nes tikrai būna sunku, tikrai reikėtų. Bet šiaip nežinau, ar tas būrys žmonių mums kažką padėtų.“
Paprašyta suskaičiuoti visas keliones Alina po kiek laiko man atsiunčia jų sąrašą, kuris atrodo įspūdingas. Nuo 2022 metų kovo iki šių metų rugsėjo mėnesio Nicka sudalyvavo 28 tarptautinėse varžybose trijuose žemynuose. Kai kurių skrydžių geografija atrodo ypač varginanti.
Pavyzdžiui, 2022 m. lapkričio 10 d. jos dalyvavo varžybose Niujorke, o jau po 7 dienų startavo visiškai kitoje pasaulio pusėje – Tokijuje. 2022 m. ore mama ir dukra praleido net 130 valandų.
Kaip jos nuo tokio krūvio nepervargsta ir neperdega?
„Buvo momentų, kai kelionių buvo per daug tiek psichologiškai, tiek fiziškai, bet man užtenka 3 savaičių atsigauti, pabūti Lietuvoje ir vėl galiu dalyvauti. Man sunku užmigti prieš čempionatus ir nemanau, kad visiška tiesa, jog būtina miegoti. Aš geriausiai pasirodau, kai neišmiegu. Į Japoniją atvykome dieną prieš čempionatą, visą naktį nemiegojau ir kitą dieną laimėjau. Gal padeda tas, kad esant įtemptam grafikui, turi save spausti ir neatsipalaiduoji. Man sunkiau ilgesnį laiką niekur nedalyvauti. Reikia jausti atmosferą, man patinka tai, mane užveda“, – savo kovotojos charakterį apibūdina Dominika.
Su įspūdingais rezultatais ir populiarumu ateina ir dėmesys, kuris kartais būna malonus, bet kartais gali ir slėgti. Po naujausio Nickos laimėjimo mamai teko internete perskaityti ir komentarų apie jų nelietuvišką pavardę ir pilietybę. Tačiau Alina užtikrina – jos abi yra lietuvės iki kaulų smegenų.
„Nickos senelis jau 20 metų gyvena Gdanske, yra gavęs Lenkijos pilietybę, tad pasą gauti būtų labai lengva. Lenkai gal pirmi pamatė, kad yra labai perspektyvi, kvietė mus, bet mes tikros lietuvės, mūsų proseneliai čia gimė. Mane labai nervina komentarai apie nelietuviškas pavardes.
Neįsivaizduojate, kaip mes pasiilgstame Lietuvos, čia oras kitoks, man grįžus ir iš lėktuvo išlipus kaskart vos ne ašaros bėga, čia net asfalto kvapas savas, oras, medžiai, akmenys. Žmogus turbūt tai pradeda vertinti tik pabuvęs kitur. Niekur nėra geriau nei Lietuvoje“, – sako Alina.
„Dabar matau kaip Rusijos sportininkai daro viską, kad galėtų dalyvauti čempionatuose, eina atstovauti Uzbekistanui ir panašiai. Aš to neįsivaizduoju, kaip gali atstovauti kitai šaliai už pinigus. Aš nesuprantu. Jeigu tu ten gimei, tau svarbu atstovauti savo šaliai. Man malonu, kai sako „Lithuania“. Aš noriu atstovauti Lietuvai aukščiausiu lygiu, kad kuo daugiau žmonių apie mus sužinotų“, – patriotiškumą rodo ir pati Dominika.
