Lietuvą į Filipinus iškeitęs verslininkas Rytis: čia statybininkai į darbą viliojami krepšinio aikštelėmis

Iš vienos krepšinio šalies – į kitą, tik kur kas egzotiškesnę ir lietuviams mažiau pažįstamą. Toks įrašas puošia lietuvio verslininko Ryčio Stanevičiaus ir jo šeimynos biografiją. Prieš šešerius metus Rytis, jo žmona Aistė, dukra, sūnus ir augintinis Lietuvą buvo iškeitę į Filipinus.

Abi šios šalys turi vieną panašumą – ir pas mus, ir pas juos krepšinis yra antroji religija ir populiariausia sporto šaka. Lietuviams Filipinai nėra taip gerai pažįstami, kaip koks Tailandas, bet sekmadienį čia pasibaigęs 2023 m. pasaulio krepšinio čempionatas privertė tautiečius kur kas daugiau pasidomėti šia Azijos šalimi. Burtai lėmė, kad Kazio Maksvyčio auklėtiniai visą čempionatą žaidė vienoje ir toje pačioje „Mall of Asia“ arenoje, esančioje Manilos metropolio teritorijoje.

Lietuvos krepšininkų palaikyti atvyko keli šimtai sirgalių iš Lietuvos ir viso pasaulio, o vienas jų lyderių Tomas Balaišis-Sėkla Filipinus pavadino egzotiškiausia kada nors lankyta vieta.

Iš Lietuvos – į Filipinus

Kas lėmė, kad 2017 metais R. Stanevičius su visa savo šeimyna nusprendė persikelti gyventi į už daugiau nei 9 000 kilometrų nuo Lietuvos nutolusią šalį? Lietuvis LRT.lt teigė, kad tokį sprendimą nulėmė ir pomėgis keliauti, ir gauti geri atsiliepimai.

„Mes apskritai mėgome keliauti. Aišku, ir dabar mėgstame, bet prieš Filipinus kažkaip tada keliaujant atsirado tokia vizija arba svajonė pagyventi kažkur šiltuose kraštuose. Pradžioje lyg buvo noras žiemą galbūt peržiemoti, vėliau gal metus, o gal ir dar daugiau. Aplankėme Balio salą ir tos vietos su Tailandu, mūsų akimis, buvo labai turistinės, o Filipinai prieš šešerius metus dar buvo tokia gana egzotiška kryptis.

Taip išėjo, kad susitikau kolegą, su kuriuo anksčiau dirbome. Jis jau buvo apsistojęs Filipinuose ir kažkaip susitikome Lietuvoje, jis papasakojo apie šalį ir nusprendėme ten nuvažiuoti mėnesiui pirmą kartą. Nuvažiavome, pagyvenome Filipinuose mėnesį ir kažkaip patiko ta vieta, tie žmonės. Ta centrinė Filipinų dalis irgi yra katalikiška, mus tai nustebino. Anglų kalba čia yra antra valstybinė kalba. Vairavimas vyksta ta pačia kelio puse, kaip ir Lietuvoje.

Labai daug atradome tokių pliusų ir pamatėme, kad dar yra pakankamai daug galimybių vystyti verslą, nėra tokios didelės žemės kainos kaip Tailande ar kur nors Europoje, pavyzdžiui, pietų Prancūzijoje.

Klimatas taip pat turėjo pliusų. Jis nėra toks, tarkim, karštas, nėra taip, kad temperatūra pakyla iki 40 laipsnių. Pavyzdžiui, Maniloje gali būti iki 35 laipsnių, o kartais ir daugiau, bet centrinėje dalyje, kurią mes pasirinkome, yra pakankamai švelnus oras. Balandis ir gegužė yra karščiausi, sausiausi mėnesiai Filipinuose apskritai ir Maniloje tikrai būna labai karšta, tačiau centrinėje dalyje, kur mes gyvename, Boholio saloje, klimatas yra daug švelnesnis. Nėra tokių ekstremalumų, pavyzdžiui, lyginant su Dubajumi kokiu.

Žodžiu, pasvėrę daug tokių dalykų, pamatėme galimybių kurti ten verslą, tą vėliau ir padarėme, t. y. pasistatėme viešbutį. Tarkime, Tailande mes nebūtume galėję iš savo resursų nusipirkti žemės ir pastatyti viešbučio. Ten būtų vien žemės sklypas visus mūsų pinigus suvalgęs“, – apie motyvus persikelti gyventi į Filipinus pasakojo R. Stanevičius.

Anot jo, alternatyvų šeima nelabai ir svarstė.

„Kaip sako lietuviai, permiegojome su ta mintimi ir pasakėme, kad darom. Mūsų šeimos filosofija yra geriau gailėtis ką padarius, negu paskui gailėtis nepabandžius. Kai nebandai, tai ir nežinai, kaip būtų buvę“, – sako R. Stanevičius, atskleidęs, kad žemės sklypas Filipinuose jam kainavo apie 40 tūkst. JAV dolerių.

Lietuvis patikino, kad dabar už tokią sumą toje pačioje vietoje jau būtų neįmanoma nusipirkti žemės sklypo.

„Mes pirkome 2 000 kvadratinių metrų sklypą. Tada dar nebuvo mūsų saloje oro uosto, bet žinojome, kad saloje bus statomas tarptautinis oro uostas. Kai jau pastatė tą oro uostą, žemės kainos dešimt kartų pakilo, nes ta sala tapo labai lengvai pasiekiama, atsirado tiesioginių skrydžių iš Azijos.

Apskritai Filipinuose turistai iš Azijos sudaro apie 70 procentų. Daugiausia atvažiuoja japonų, kinų, korėjiečių. Kai Kinija ilgai buvo užsidariusi, buvo jaučiamas labai didelis turistų deficitas. Per pandemiją atsirado labai daug bedarbystės“, – COVID-19 laikus prisiminė R. Stanevičius.

Dukra pradžioje nesuprato, kur ją atvežė

Pats Rytis su žmona Aiste pakankamai greitai pritapo prie gyvenimo Filipinuose, bet jų dukra sprendimą kraustytis svetur pasitiko be šypsenos veide, nes jai teko palikti drauges ir pradėti lankyti kitą mokyklą.

„Permainos gyvenime tikrai nemenkos. Sūnui tada buvo penkeri metai, tai su juo buvo lengviau susitarti. Jis toks dar buvo, kad kur tėvai, tai ir jis iš paskos. O dukrai tada jau buvo apie 12 metų, tai su ja sunkiau buvo. Jos pagrindinis argumentas buvo, kad Lietuvoje paliks geriausias drauges. Jos draugės irgi tam tikrą spaudimą darė. Pirmomis dienomis atvažiavus buvo tokių replikų, kad į kokią pirtį čia ją atvežėme. Šitą mes visi gerai prisimename. Atvažiavome lapkričio mėnesį, bet jai atrodė per karšta.

Aišku, pradžioje prie tos drėgmės ir šilumos reikia priprasti. Būna, kad nueini į prekybos centrą, o ten kondicionieriai įjungti. Tik išeini ir iš karto pajunti vandenyno kvapą, drėgmę ir šilumą. Ilgainiui mes prie to pripratome, bet pirmą savaitę dukra pikta ant mūsų buvo, nekalbėjo ilgai. Žinoma, mes grįždavome vasarą, liepos mėnesį, į Lietuvą ir kažkaip ji tikėjosi, kad praėjus metams viskas bus likę taip pat, kad draugės laukia už durų. Ji tada pamatė, kad draugai jau turi savo gyvenimą ir nelabai turi laiko su ja susitikti. Tada dukra suprato, kad jau Filipinuose turi geresnių draugų.

Filipinuose draugai mažiau žiūri, kokia apranga, koks tavo telefonas ar koks tavo automobilis. Ten mažiau visokių intrigų ir grupuočių. Ji Filipinuose jautėsi kaip balta princesė, su kuria visos nori draugauti. Po pirmo sugrįžimo ir ji mintimis persikraustė gyventi į Filipinus ir pradėjo džiaugtis tuo“, – pasakojo R. Stanevičius.

Viešbučio statybų ir filipiniečių gyvenimo ypatumai

Su kitokiu oru nei Lietuvoje šeima susitaikė ir priprato ganėtinai greitai, bet didžiausi sunkumai verslininko laukė pradėjus viešbučio Filipinuose statybas. R. Stanevičius juokauja, kad apie tai būtų galima parašyti knygą, net ir ne vieną.

„Kai ten statybos prasidėjo, tai aš juokaudavau ir kitiems sakydavau, kad apie kiekvieną statybų dieną galima parašyti po knygą. Tu susiduri su kitu mentalitetu, reikėjo eiti į miesto meriją, bendrauti su institucijomis, gauti visus leidimus, įveikti visą biurokratiją. Viską gelbėjo tai, kad anglų kalba čia yra antra valstybinė kalba ir visi oficialūs dokumentai, visi leidimai statybai yra angliški. Tai buvo labai didelis palengvinimas, o kokiame Tailande, jei būtų jų kalba surašyta, tai turbūt išvis be šansų būtų tai padaryti.

Greitai pamatėme, kad filipiniečiai lengvai bendrauja, vėliau supratome, kad kai užsienietis ateina kokių nors leidimų dėl statybų ar dar ko nors, jie pradeda žiūrėti asmeninės naudos, todėl pradėjome ieškoti, kad tokiais dokumentais už mus pasirūpintų kas nors iš vietinių. Švelniai tariant, taip išeidavo pigiau.

Iš kitos pusės, kokioje Balio saloje aš jausdavausi kaip vaikščiojantis bankomatas, visi tik ir žiūri, kaip iš tavęs gauti pinigų. Filipinuose aš taip nesijaučiau, bent jau taip nėra salose. Jie labiau čia nori su tavimi pabendrauti. Jei vakare kur nors jaunimėlis prie vandens linksminasi, tai blogiausia, kas gali atsitikti, tai tiesiog tave prigirdys alumi. Jiems yra garbės reikalas pasiūlyti užsieniečiui alaus skardinę. Tampi draugais.

Aišku, vėliau sužinojome, kad jie yra ir baisūs liežuvautojai. Mūsų ta sala nedidelė, būdavo, dar tu pats apie save nežinai, o visi apie tave jau žino. Reikėdavo labai atsargiai žiūrėti, ką sakai ir ką darai, nes sala iš karto viską sužino. Tai va taip vėliau sužinojome, kad vietiniai, kurie eina tvarkyti reikalų už užsieniečius yra vadinami fikseriais.

Vėliau mes viską per juos darydavome, nes labai ilgos eilės. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, reikia kasmet atnaujinti automobilio registraciją, tai reikėdavo atstovėti 12–13 valandų eilę. Radau, kad už 500 pesų čia vietiniai tai padaro už tave.

Bet ne visur tokia praktika veikia, pavyzdžiui, mokant už elektrą. Norint Filipinuose tą padaryti, reikėdavo važiuoti į prekybos centrą ir jame mokėti. Būdavo vienintelis taškas, kuriame fiziškai turėdavai sumokėti. Ir per kelias dienas tą turėdavo padaryti visa sala, tai įsivaizduokite, kokios ten eilės būdavo. Mokėti galėdavai tik grynaisiais.

Žodžiu, eilių būdavo visur ir labai daug kur atsiskaitoma grynaisiais pinigais. Pradžioje atsidarėme banko sąskaitą, džiaugėmės vietinę kortelę gavę. Ateini į prekybos centrą, nori susimokėti, o tau sako, kad nėra ryšio aplinkui. Sumokėti kortele negali. Tada eini į bankomatą, o jis irgi neduoda grynųjų, nes to paties ryšio nėra. Išmokome, kad visada reikia turėti grynųjų pinigų.

Dar po kiek laiko pastebėjome, kad labai nesunkiai čia galima pasidaryti vietinių draugu. Amerikiečiai čia barasi, pykstasi, o tu bandai su tais vietiniais susidraugauti. Tu supranti, kad darbuotojų atlyginimas yra 500 pesų per dieną (apie 10 eurų, – LRT.lt). Jie tikrai sunkiai gyvena. Pavyzdžiui, ateini į banką ir matai, kad vadybininkė prie kompiuterio pietums valgo ryžius. Kažkaip paklausiau, kodėl kavos nenusiperka, o ji sako, kad neturi tam pinigų. Kitą kartą atėjau ir atnešiau kavos ir pyragėlį. Viskas, nuo to karto problemas būdavo galima spręsti jai parašant žinutę per socialinius tinklus. Iki šiol jei kas nors negerai su kortele būna, tai parašau ir sutvarko.

Užsieniečiams čia svarbiausia nebūti arogantiškiems ir nerodyti savo galios. Čia jau būtų negerai. Daug kas čia turi ginklų ir būna, randa nušautų užsieniečių griovyje. Aišku, už nieką nešaudo, bet jei užknisi, tai gali ir taip baigtis. Buvo ir mūsų saloje keli atvejai, bet kai pakalbi, tai buvo su kažkuo susiję, kažką kažkur pirko. Bandė kažką apgauti, žodžiu, kur pinigai įsisuka ar prasideda nešvarūs dalykai“, – apie gyvenimą Filipinuose pasakojo R. Stanevičius.

O kas labiausiai erzino lietuvius, atvykusius į tolimą šalį Azijoje?

„Tikrai erzindavo tai, kad reikėdavo už viską – elektrą, vandenį ir t. t., sumokėti skirtingose vietose grynaisiais pinigais. Prisikrauni pinigų ir lakstai. Realiai visa diena tau būna sugaišta. Alternatyvos nėra, nes jei duosi vietiniams pinigų, kad nuvežtų ir sumokėtų, tai klausimas, kaip čia baigsis.

Dar labai dažnai filipiniečiai ateina pinigų skolintis. Vėliau supratome, kad reikia skolinti tiek, kiek negaila, nes 99 procentai, kad pinigų negrąžins“, – atskleidė R. Stanevičius.

Filipinuose pasiilgdavo šaltibarščių

Filipinuose maistas kiek skiriasi nuo Lietuvos, tad vietinėse parduotuvėse nerastume daugybės Lietuvoje įprastų prekių. Anot R. Stanevičiaus, labiausiai trūkstamų prekių iš Lietuvos jiems atveždavo viešbučio lankytojai lietuviai.

„Gerai, kad kai mes pradėjome reklamuotis socialiniuose tinkluose, pas mus į viešbutį atvažiuodavo lietuvių, jie klausdavo, ko mums atvežti. Ko trūko? Juodos duonos, grikių, sūrio ir silkės. Tai pagrindiniai dalykai, kurių gauti Filipinuose be šansų. Duona čia tik balta. Sūris kažkoks – atrodo kaip sintetinis, supakuotas, lyg kokiems sumuštiniams daryti būtų skirtas, bet tokio pjaustomo sūrio gabalo tai nebūdavo. Ir jogurtų čia nebūdavo.

Apskritai Filipinuose problema su pieno produktais. Vietiniai nelabai įsivaizdavo ir kas tie grikiai. Dar labai šaltibarščių pasiilgdavome, tai grįžę į Lietuvą jų valgydavome. Tortai ten labai nekokybiški, nėra skanių desertų.

Be to, labai pasiilgdavome tokios, kaip aš sakau, Vilniaus senamiesčio auros, kai nueini į Užupį ar kokią gatvės kavinukę, groja muzika kažkur. Filipinuose tokio dalyko nėra. Arba užgrūstas miestas ir prekybos centruose kavinukės, arba mūsų saloje kur nors po palmėmis kioskelis stovi.

Grįžę į Lietuvą, vasarą eidavome pasivaikščioti po senamiestį, nes to labai trūkdavo. Ir žmonių Lietuvoje mažiau. Filipinuose kokiame prekybos centre žmonių labai daug ir eilės didžiulės. Pastebėjau, kad labai lėtas aptarnavimas kasose. Atsistoji į eilę penktas žmogus ir lauki 40 minučių. Nesuprantu. Jos ten vos ne kiekvieną vaisių vynioja į atskirą popierių. Dar vienas dalykas, kad priima daug darbuotojų, o dienos atlyginimas kokie 7 eurai. Tada vienas pila kavą, kitas sumuštinius daro, trečias ima pinigus, ketvirtas čekius spausdina ir t. t.

Dar vienas dalykas, kad kai įeini į prekybos centrą, visur stovi apsaugos darbuotojai. Netgi nedidelės kavinės ar restoranėliai turi savo apsaugos darbuotojų. Kiekvieną kartą einant į parduotuvę jie tikrina tavo kuprinę, su tokiu pagaliuku pamakaluoja, žiūri, ar ginklų neturi. Pastebėjome, kad ir vienų vaikų į prekybos centrą neįleidžia ir iš jo neišleidžia. Kažkada buvo, kad mes išėjome, o sūnus į tualetą dar norėjo, jis bandė atgal įeiti ir apsaugos darbuotojas neįleido. Tik man atėjus įleido ir išleido. Tai ir gerai, nes jei pasimeta vaikas, tai jis nepaklius kur nors į judrią gatvę ir t. t.“, – savo įspūdžiais apie Filipinus dalijosi R. Stanevičius.

Krepšinis ne tik sporto šaka, bet ir socialinis reiškinys

Taip jau susiklostė istoriškai, kad krepšinis Filipinuose yra pagrindinė sporto šaka. Kadaise pagal JAV vykdytą programą Filipinuose buvo bandoma diegti beisbolą ir krepšinį, bet prigijo pastarasis. Galbūt ir logiška, nes krepšinio aikštei reikia kur kas mažiau vietos. O tokiame mieste kaip Manila, kuris pagal statistiką yra tankiausiai apgyvendintas pasaulyje, laisvos vietos yra mažai. Pavyzdžiui, yra toks Manilos rajonas, kur viename kvadratiniame kilometre vidutiniškai gyvena per 70 tūkst. žmonių.

Pats krepšinis Filipinuose yra pirmiausia socialinis reiškinys, o tik paskui sporto šaka. Tą patvirtina ir R. Stanevičiaus iš arti matyti vaizdai.

„Pavyzdžiui, bent jau mūsų mažoje saloje yra labai daug krepšinio aikštelių pristatyta. Važiuoji pro bendruomenės kokį nors centrą, matai, kad būtinai yra dengtas kupolas ir krepšinio aikštelė padaryta. Vakarop visose tose aikštelėse kas nors žaidžia. Netgi, tarkime, policijos komisariatai rengia tarpusavio krepšinio čempionatus.

Kartą ėjau prekybos centre ir matau, kad visi žmonės yra kažkur susigrūdę, galvoju, kas čia vyksta, gal dalina ką nors ar numirė kas nors. Einu arčiau, o ten, pasirodo, elektronikos parduotuvėje kabo televizorius, per jį rodo NBA rungtynes. Pusė prekybos centro buvo sulindę žiūrėti tų rungtynių.

Labai lengva mums būdavo pasakoti apie Lietuvą remiantis krepšiniu. Pasakai, kad NBA žaidžia Jonas Valančiūnas, Domantas Sabonis, o jie tada sako, kad žino.

Dar prisimenu, kaip mes juokdavomės iš specialistų viliojimo į kompanijas. Pas mus, pavyzdžiui, padaro kokių nors pramogų zonų, stalo futbolą ir t. t. Žinote, kaip į darbą vilioja statybininkus Filipinuose? Pasako, kad statybų zonoje padarys krepšinio aikštę. Tada gali susirinkti visus statybininkus. Mes irgi, kai statėme savo viešbutį, padarėme aikštę. Jie turi valandos pietų pertrauką, tai tada greitai per 15 minučių pavalgo ir varo krepšinio pliekti. Būna, kad susimeta po 5 pesus ir žaidžia iš pinigų. Žodžiu, kur bepasisuksi, ten pamatysi krepšinį.

Jiems nėra taip svarbu, kas laimės visokius vietinius čempionatus, bet svarbu pasipuošti, susirinkti, padaro šventę. Tas pats procesas jiems yra labai svarbus“, – teigė R. Stanevičius, šiuo metu laiką leidžiantis Lietuvoje.

Verslininkas atskleidė, kad per COVID-19 pandemiją jis su savo šeima sugrįžo gyventi į Lietuvą. Kol kas sprendimas dėl grįžimo į Filipinus dar nėra priimtas.

„Dar iki galo Kinijos turistai nėra sugrįžę į Filipinus ir turizmo sektorius nevisiškai atsigavęs. Pamatėme, kad dar kol kas nėra tikslo grįžti, juolab kad ir čia Lietuvoje atsirado reikalų. Kol kas dar pavyksta nuotoliniu būdu tvarkytis ir prižiūrėti verslą. Pasakėme, kad kiek daugiau dėmesio skirsime tam lietuviškam verslui. Žiūrėsime, kaip toliau bus“, – pokalbį užbaigė R. Stanevičius.