Unikali bėgiko Antipovo istorija – kaip SSRS kraujo dopingo eksperimentas pradėjo svaiginančios karjeros griūtį

Kas būtų, jeigu būtų? Toks klausimas, į kurį rasti atsakymą neįmanoma, neišvengiamai kažkada kyla kiekvienam. Kartais jis ilgai neduoda ramybės, o kartais būna įveiktas minties, kad nieko nebepakeisi. Šis klausimas kyla ir prisiminus legendinio Lietuvos bėgiko Aleksandro Antipovo karjerą, kurios griūtį pradėjo prieš 1980-ųjų Maskvos olimpines žaidynes SSRS vykdytas kraujo dopingo eksperimentas.

Kas būtų, jeigu sportininkas būtų gyvenęs kiek kitokiu laikotarpiu? Kas, jeigu lietuvis nebūtų tapęs kraujo dopingo eksperimento auka? Kokie A. Antipovo rezultatai būtų buvę, kokie titulai iškovoti, jeigu atliktas eksperimentas nebūtų pakenkęs šalies rekordininko sveikatai? Deja, į šiuos klausimus atsakymų nerasime, tačiau prisiminti legendinį lengvaatletį ir išgirsti istoriją iš jo pačio lūpų – tikrai galima.

„Čia galėjo visaip būti. Nesutinki ir tampi niekam nereikalingas: „Rasime kitą.“ Jeigu būčiau atsisakęs to kraujo perpylimo, tai nežinau, kas būtų buvę. Tuo metu nebuvo nieko pasakyta – tik kad reikia, ir viskas. Pasakė ir turėjai daryti“, – išskirtinio interviu su LRT.lt metu, kalbėdamas apie SSRS vykdytą kraujo dopingo eksperimentą, pabrėžia 68-erių A. Antipovas.

Nors dabar 5000 m ir 10000 m bėgimų Lietuvos rekordininką prisimena ir žino ne kiekvienas, tačiau 20 a. antroje pusėje sportininko pavardė buvo puikiausiai žinoma ir linksniuojama sporto pasaulyje.

Iš Kupiškio rajono kilęs A. Antipovas tuo metu Lietuvoje neturėjo sau lygių, o Sovietų Sąjungos čempionatuose taip pat skynė vieną pergalę po kitos. Nepaisant to, netrukus lengvaatlečio išskirtinis talentas leido praverti ir pasaulinės arenos duris bei užfiksuoti ne vieną įspūdingą rezultatą.

Įdomu tai, kad pats A. Antipovas niekuomet negalvojo, jog taps sportininku, o itin rimtai sportuoti pradėjo tik 18-os.

Išskirtinėje lengvaatlečio istorijoje savąsias kortas ant stalo ne kartą išmetė likimas, o pirmoji jo sužaista partija 1971 m. ir nukreipė A. Antipovą profesionalaus sporto kryptimi.

Po pergalės vieneriose atsitiktinėse varžybose jaunuolio talentą pastebėjo treneris Algimantas Vilkas, o galiausiai atvykus gyventi į Vilnių viskas po truputėlį ir įsisiūbavo. Būtent A. Vilkas buvo pirmas ir paskutinis atleto treneris.

„Nesvajojau ir nemaniau, kad tapsiu lengvaatlečiu. Tais laikais būdavo kitaip, nei yra dabar, todėl kažkokių tokių pamąstymų ar didesnių svajonių ir nebūdavo. Tikrai netikėjau, kad užaugęs būsiu profesionalus sportininkas. Nežinau, galbūt buvau labai talentingas, galbūt man taip buvo duota, net negaliu pasakyti“, – pasakoja Lietuvos rekordininkas.

Atradęs save sporte A. Antipovas žaibiškai greitai, vos per keletą metų, pasiekė sporto meistro lygį, o toks greitas progresas rodė vieną – bėgiko viduje slypi didžiulis talentas ir potencialas. Vėliau lengvaatletis ne sykį triumfavo Sovietų Sąjungos čempionatuose, pelnė medalius pasaulio kroso čempionatuose, o 1978 m. Prahoje (tuometinė Čekoslovakija) vykusiame Europos čempionate iškovojo 10000 m rungties bronzos medalį. Jį papuošė naujas Lietuvos rekordas (27:31.50 min.), kuris gyvuoja jau beveik pusę amžiaus.

Atrodė, kad lengvaatlečio karjerai yra tiesiog lemta tapti legendine, tačiau tuomet atėjo 1980-ųjų Maskvos olimpinės žaidynės, kurioms besiruošdama SSRS rinktinė vykdė kraujo dopingo eksperimentą. Čia likimas išmetė naujas gyvenimo kortas.

Vykdyto eksperimento auka tapo ne tik potencialiai olimpiniu čempionu galėjęs tapti A. Antipovas, bet ir kiti ilgųjų distancijų bėgikai. Galiausiai eksperimentas lietuviui sukėlė neigiamų simptomų, dėl kurių jis olimpinėse žaidynėse buvo priverstas pasitraukti iš bėgimo. Po to sekė gydymosi laikotarpis, lengvaatlečiui buvo sutrikęs širdies ritmas.

Po šio įvykio 1981-aisiais A. Antipovas beveik visiškai negalėjo sportuoti, o ilgai lauktą sugrįžimą netrukus nubloškė dar vienas smūgis. 1983-iaisiais sportininkas buvo diskvalifikuotas dėl jo organizme rasto dopingo.

Kalbėdamas su LRT.lt bėgikas pabrėžia, kad tuo metu apie galimą neleistinų preparatų vartojimą nieko nenutuokęs ir nežinojęs, o pats specialiai niekuomet to nebūtų daręs. Pasak jo, dopingu tada buvo palaikyti prieš kurį laiką vartoti vaistai širdžiai stiprinti, kuriuos jam pasiūlė kitas Lietuvos sportininkas. Pastarojo pavardės A. Antipovas atskleisti nenorėjo.

„Kaip vėliau paaiškėjo, šis momentas ir pabaigė mano karjerą. Esmė ta, kad aš visiškai nieko nežinojau ir nenutuokiau, jog tai gali būti susiję su dopingu. Aš net nesitikėjau ir nekreipiau dėmesio, nes niekuomet nieko pats nevartojau“, – teigia A. Antipovas.

Taip netikėtai ir nelauktai dar viena likimo mesta korta ir pabaigė legendinę sportininko karjerą. Jam buvo skirta 16-os mėnesių diskvalifikacija, kurios metu nebuvo stimulo sportuoti. Būtent todėl ir buvo nuspręsta dėti tašką.

Vis dėlto, norint nupiešti visą paveikslą ir labiau susipažinti su A. Antipovo asmenybe bei profesionalia karjera, reikia panagrinėti ne tik atskirus fragmentus, bet ir nusikelti į pačią sportininko gyvenimo pradžią Bagdonių kaime, Kupiškio rajone.

Interviu su LRT.lt metu bėgikas papasakojo net tik apie kraujo dopingo eksperimentą ir karjerą pabaigusią diskvalifikaciją, bet taip pat prisiminė ir savo vaikystę, netikėtos karjeros pradžią, treniruotes bei apskritai sportą, kuris prilygo visam gyvenimui.

– Kur ir kada jūs gimėte, kaip atrodė ta pati pradžių pradžia?

– Gimiau ne mieste, o kaime Kupiškio rajone 1955 metais. Anksčiau ten buvo Bagdonių kaimas, o dabar ten Kauniškio kaimas. Aš esu vienas iš dvynukų. Žinote, dvyniai būna panašūs ir skirtingi. Tai va mes ir buvome tie nepanašūs. Kai gimiau, tai brolis buvo kur kas stipresnis, o aš buvau labai silpnas. Tėvai netgi manė, kad neišgyvensiu. Buvau iš tų tikrai silpnesnių vaikų, bet kažkaip vėliau viskas pagerėjo ir išgyvenau.

– Sakote brolis vaikystėje buvo stipresnis, o ar jis vėliau nebandė irgi sukti sportavimo keliu?

– Šiek tiek ir jis mėgino užsikabinti, bet jam taip gerai nesisekė. Bandė lengvąją atletiką, tačiau kažkaip tas sportas jam neprilipo, o rezultatų gerų irgi nepavyko pasiekti.

– Kaip atrodė jūsų kasdienybė kaime?

– Juk suprantate, koks tas gyvenimas senoviniame kaime buvo. Nuo pat mažens teko ir padirbėti, ir tėvams padėti: tai pašienauti kažką, tai malkas pjauti ir nešti, tai kitus ūkio darbus atlikti. Visuomet buvo veiklos ir darbų.

– Koks jūs pats buvote vaikystėje? Nuo pat mažens buvote toks sportiškas bei aktyvus vaikas?

– Na, kaip čia dabar pasakius (juokiasi). Buvau kaip ir visi paprasti kaimo vaikai. Ką ten kaime daug priveiksi ir būsi kitoks. Kaimas – juk ne dabartinis miestas, buvo ir paprastų artimų kaimynų, ir daugiau vaikų, su kuriais leidi laiką. Netoli namų buvo toks upeliukas, o jam užšalus žiemą žaisdavome ledo ritulį. Iš kokio nors lazdyno šakų pasigamindavome lazdas, iš gumos pasidarydavome ritulį ir jį varinėdavome.

Dar šalia buvo ir toks kalniukas, ant kurio pasidarydavome trampliną ir slidinėdavome. Šiaip tai visokių mes ten zbitkų maži prikrėsdavome. Jeigu kažką pridirbdavome ar nusižengdavome, tai mane namuose paauklėdavo – kampe ant žirnių būdavau pastatytas.

– Kaip sekėsi mokykloje, ar jums patiko mokytis?

– Iš pradžių ėjau į aštuonmetę mokyklą, iki kurios nuo namų buvo kokie trys kilometrai. Teko ir pėsčiomis eiti įvairiausiais orais. Mokslai man nelabai sekėsi, nebuvau į juos linkęs. Tuo metu kalbant apie sportą, kai mokykloje tik reikėdavo kažką pasportuoti, tai iškart galėdavau viską daryti. Man be galo patiko slidinėjimas – galbūt čia būčiau netgi daugiau pasiekęs nei lengvojoje atletikoje. Tais laikais mes ten viską žaisdavome ir visko norėdavome: tai į krepšį mėtydavome, tai stalo tenisą žaisdavome, tai slidinėdavome, tai dar kažką. Teko dalyvauti ir orientacinio sporto varžybose. Visko turėjau po truputį.

– Kiekvienas vaikas turi kažkokių svajonių bei norų. Apie ką svajodavote jūs?

– Žinote, tais laikais kažkaip nebūdavo tokios nuomonės, neturėdavome tokių svajonių ir minčių, kad čia kažką pasieksi. Apie tai ir aš kažkaip negalvojau. Nesvajojau ir nemaniau, kad tapsiu lengvaatlečiu. Tais laikais būdavo kitaip nei yra dabar, todėl kažkokių tokių pamąstymų ar svajonių ir nebūdavo. Tikrai netikėjau, kad užaugęs būsiu profesionalus sportininkas.

– Apie sportininko kelią niekuomet negalvojote, bet gana staiga ėmėte skinti laurus varžybose, po kelerių metų tapote sporto meistru. Kaip viskas užsimezgė?

– Baigęs 8 klases persikėliau į Panevėžį, kur ėjau į profesinę mokyklą. Kiekviena mokykla turėdavo surinkti savo komandą ir vykti į lengvosios atletikos varžybas. Tikrai nežinau, kaip aš ten papuoliau, kaip mane paėmė, bet išvykau į varžybas Kaune. 1500 m distanciją įveikiau pirmas, nors buvau nesitreniravęs, neturėjęs jokių rimtų treniruočių ir supratimo. Tuo metu man buvo kokie 15 metų. Būtent po šios pergalės mane pastebėjo ir pasiūlė atvažiuoti į Vilnių, čia ir pradėjau sportuoti profesionaliai. Taip viskas netikėtai ir užsisuko.

– Kaip jums sekėsi atvykus į Vilnių? Kaip atrodė pirmieji sportavimo žingsniai sostinėje?

– Atvykęs į Vilnių įstojau į profesinę mokyklą, kur mokiausi automobilių remonto. Kai atvažiavau, man davė bendrabučio kambarį, o vėliau, pradėjus rimtai sportuoti ir rodyti gerus rezultatus, skyrė ir atskirą kambarį. Mano pirmas ir paskutinis treneris buvo Algimantas Vilkas. Treniruotės atrodė labai paprastai. Kadangi gyvenau netoli Vingio parko, tai visuomet bėgiodavau, darydavau įvairias mankštas. Vingio parke esu prisukęs labai daug ratų. Kažkokio specialaus inventoriaus, ypatingų sąlygų nebuvo, bet basi irgi nebėgiodavome.

Visą laiką, kiekvieną dieną sportavau, tobulėjimas vyko greitai, o rezultatai kilo, kol 1975 m. pasiekiau sporto meistro lygį. Tuo metu 1976 m. jau buvau pakviestas į SSRS lengvosios atletikos rinktinę. Nuo tada ne kartą tapau Sovietų Sąjungos čempionu ir taip prasidėjo jau rimtesnė karjera.

– Kaip per tokį trumpą laiką jums pavyko pasiekti tokių įspūdingų rezultatų, nors profesionaliai sportuoti pradėjote gana vėlai?

– Nežinau, galbūt buvau labai talentingas, galbūt man taip buvo duota, net negaliu pasakyti. Tiesa, aš galėdavau padaryti daug ką ir statybose, ir automobilius remontuodamas, sportuodamas taip pat. Kažkaip turėjau gabumų. Jeigu būčiau gyvenęs mieste, tai galbūt anksčiau būčiau pradėjęs sportuoti, turėjęs geresnes sąlygas ir pasiekimai būtų buvę dar didesni. Rimtai sportuoti pradėjau tik nuo 18-os metų. Tikriausiai tiesiog turėjau talentą, tikriausiai Dievas taip davė.

– Ką jums apskritai reiškė dalyvavimas varžybose, galimybė išvykti į užsienį? Kaip visą tai priėmėte?

– Pirma rimtesnė išvyka ir stovykla buvo Vakarų Vokietijoje 1976 m. Visgi aš kažkaip mažai tai sureikšminau ir tuo domėjausi. Man visada svarbiausia buvo tik pačios varžybos. Atvažiuoji, dalyvauji, stengiesi pasiekti kuo geresnį rezultatą, ir viskas. Dažnai sportininkai jaudinasi prieš įvairius startus, o man to nebūdavo.

Aš neimdavau į galvą ir nesureikšmindavau nei vietos, nei varžovų, nei kur mes vykstame. Būdavo sportininkų, kurie demonstruoja gerus rezultatus, išvažiuoja į varžybas, o jose rezultato jau nebėra. Tuo metu aš net negalvodavau, kaip pasirodysiu. Ateidavau ir sakydavau: „Kaip bus, taip bus.“ Viską priimdavau natūraliai ir mėgaudavausi paprastu sportavimu, varžybų grožiu.

– Jūs esate pasiekęs 5000 m ir 10000 m bėgimų Lietuvos rekordus, kurie iki pat dabar nėra pagerinti. Kaip būtų galima paaiškinti tokį fenomeną?

– Na, žinote, čia daug klausimų. Galbūt aš būčiau ir dar geresnių rezultatų pasiekęs, jeigu kažkas kitaip būtų susiklostę. Mano treniruočių metodika buvo labai paprasta – treneris pasako, ką šiandien darysime, o aš padarau visko daugiau ir dvigubai geriau. Nežinau, kaip mane taip organizmas stumdavo. Kiti bėgikai su manimi sportuoti net nenorėdavo, nes žinodavo, kad galiu juos nuvaryti nuo kojų. Lietuvoje tuo metu buvau geriausias, o ir Sovietų Sąjungoje vėliau buvau pirmas, daug sykių esu laimėjęs kroso bėgimo čempionatus. Tikriausiai turėjau talentą.

– Ar įžvelgiate šansų, kad jūsų rekordai bus pagerinti?

– Pavyzdžiui, koks Simas Bertašius 5000 m rekordą, bėgdamas su gera kompanija, tai gal ir galėtų pagerinti. 10000 m distancijos Lietuvoje dabar nėra kam bėgti, todėl ir pagerinti mano rekordą būtų tikrai labai sunku. Šiuo metu, kalbat apie tuos ilguosius bėgimus, tai vaizdas tikrai liūdnas. Ankščiau kažkaip daugiau bėgikų būdavo, bet dabar gana liūdna.

– Europos čempionate Prahoje 1978 m. iškovojote bronzos medalį, kurį ir papuošė šalies rekordas. Kokių emocijų suteikė ši viena iš įspūdingiausių karjeros akimirkų?

– Jausmas buvo geras, žinoma, džiaugiausi, bet antrai vietai pralaimėjau tik po fotofinišo. Paskutinį ratą apibėgau labai greitai, maždaug per minutę, bet pritrūko kokių dešimties metrų, kad iškovočiau sidabrą.

Iš tiesų nežinau, kaip ten viskas sukrito, gal oro sąlygos idealios buvo, bet rezultatas buvo itin aukštas. Tikrai, buvo labai geros ir stiprios varžybos.

– 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse nebaigėte distancijos, o vėliau buvo kalbėta, kad tapote SSRS vykdytų kraujo dopingo eksperimentų auka. Kokia buvo tų eksperimentų istorija?

– Man atrodo, kad kitos valstybės, pavyzdžiui, Vokietija, jau ir iki tol bandė tuos eksperimentus ir darė kraujo perpylimą. Gal SSRS perėmė eksperimentą iš vokiečių, o gal ir patys taip sugalvojo, šito nežinau.

Iš manęs kraują paėmė dar 1979 m. rudenį Maskvos laboratorijoje. Turėjome praeiti medicininę apžiūrą, tai tuomet kraują ir paėmė. Vėliau jį konservavo, laikė šaldytuve. Taip kraujas gali būti laikomas ir metus, ir ilgiau.

Po maždaug pusės metų, likus dviem savaitėms iki Maskvos olimpinių žaidynių, man tą patį kraują suleido atgal į organizmą. Man tik kyla klausimas, kodėl jie vykdė tokį eksperimentą per Maskvos olimpines žaidynes, o ne per kažkokias kitas, ne tokias svarbias varžybas. Jie tikriausiai manė, kad čia nėra nieko blogo, viskas bus gerai, bet štai tas eksperimentas ir pakenkė.

Olimpinėse žaidynėse buvo labai karšta ir galiausiai pasimatė, kad eksperimentas man visiškai nepasiteisino, visiškai netiko mano organizmui. Tiesa, SSRS lengvosios atletikos rinktinėje šis kraujo perpylimo eksperimentas tada buvo atliktas visiems ilgųjų bėgimų atstovams, o ne tik man vienam.

– Ar jums sakė, kokiu tikslu ima kraują?

– Štai į šį klausimą atsakyti ir negaliu. Gal ir sakė, gal ir ne. Žinokite, šito neatsimenu.

– O apie patį kraujo perpylimo eksperimentą, bandymą prieš olimpines žaidynes jums buvo užsiminta?

– Ne, kažkaip apie tai nebuvo kalbos. Paėmė ir paėmė, bet kad panaudos per olimpiadą, aš nemaniau.

– Ar tai buvo vienintelis kartas, kai su jumis buvo taip eksperimentuojama?

– Toks kraujo perpylimas man buvo darytas tik vieną kartą, būtent likus dviem savaitėms iki Maskvos olimpinių žaidynių. Rinktinės atstovai man lyg ir buvo pasakę, kad kažką darys, bet nežinojau, kad eksperimentuos būtent per olimpines žaidynes. Tuo metu niekas nekalbėjo ir nesakė, kad tai gali būti kažkokio dopingo šaka.

– Kaip jautėtės, kai jums buvo atliktas toks kraujo perpylimas?

– Iš pradžių viskas buvo tikrai labai gerai, pirmą savaitę jaučiausi puikiai, kaip ant mielių. Antrą savaitę, prieš pat olimpines žaidynes, man pradėjo darytis bloga, nuolatos mušė prakaitas. Buvo aišku, kad kažkas jau yra negerai.

Tiesą pasakius, į bėgimo startą aš galėjau jau visai nestoti. Kaip čia pasakius – tą dieną jau buvau kaip lavonas. Įsivaizduokite, jeigu jau vaikščiodamas tu prakaituoji, nebereikia net mankštos daryti, vadinasi, organizmui tikrai kažkas negerai. Kai pradėjau bėgti, tai vos jaučiau ir mačiau rankas, kojos buvo visiškai medinės, todėl neliko nieko kito, kaip tik pasitraukti iš bėgimo.

– Ar po šio incidento buvo koks nors gydymas, ar jus vežė pas gydytojus?

– Ne, nieko tokio nebuvo. Ten rinktinė buvo Sovietų Sąjungos, o aš juk gyvenau čia, Vilniuje, Lietuvoje. Parvažiavau čia, ir viskas. Vėliau niekas nesirūpino.

– Ar tokį SSRS vykdytą priverstinį eksperimentą su sportininkais būtų galima vadinti nusižengimu, neteisėtu veiksmu?

– Taip... Tikriausiai jie negalėjo to daryti ir tai buvo nelegalu.

– Ar galima teigti, kad sportininkai, įskaitant ir jus, tapo tokio SSRS vykdyto kraujo dopingo eksperimento aukomis?

– Taip, taip. Jeigu aš būčiau to atsisakęs, tai manęs tikriausiai nebūtų priėmę į komandą. Juk aš ne Rusijoje gyvenau, o Lietuvoje. Čia galėjo visaip būti. Nesutinki ir tampi niekam nereikalingas: „Rasime kitą.“ Jeigu būčiau atsisakęs to kraujo perpylimo, tai nežinau, kas būtų buvę. Tuo metu nebuvo nieko pasakyta, tik kad reikia, ir viskas. Pasakė ir turėjai daryti. Tada svarbiausia buvo rezultatas.

– Ar tiesa, kad dėl to eksperimento vėliau jums sušlubavo sveikata?

– Taip, turėjau sveikatos problemų. Nežinau, nuo ko viskas tiksliai priklausė, bet 1981 m. beveik visiškai negalėjau sportuoti, nes sušlubavo sveikata, sutriko širdies ritmas. Vėliau buvo ir kitokių problemų.

– Kai sveikata pagerėjo, po pertraukos vėl sugrįžote ir sportą, tačiau netrukus laukė diskvalifikacija dėl teigiamo dopingo testo. Kokia istorija buvo čia?

– 1982 m. vėl pradėjau sportuoti, bet rezultatai nebuvo geri. Tuo metu 1983 m. pavasarį nuvažiavau į pasaulio kroso čempionatą, kur tapau prizininku. Po bėgimo mane pakvietė į dopingo kontrolę. Visiškai nieko negalvojau, net nenutuokiau, kad kažkas gali būti. Vėliau grįžau namo, o netrukus vėl išvykau į stovyklą. Joje man pasakė: „Papuolei su dopingu, tau skirta 16 mėnesių diskvalifikacija.“ Negalėjau tuo patikėti, nes žinojau, kad niekuomet nieko specialiai nevartojau.

Vėliau pasirodė, kad viskas susiję su žiemos laikotarpiu, kai buvau susirgęs ir išgėriau vaistų širdžiai ar ten organizmui sustiprinti. Nebepamenu, ar ten buvo tabletė, ar ampulė, bet tą vaistą išgėriau tik vieną kartą. Sveikata buvo sušlubavusi, todėl galvojau – pamėginsiu. Na va, pamėginau, ir viskas. Organizme tas vaistas išsilaikė kokius tris mėnesius. Kaip vėliau paaiškėjo, šis momentas ir pabaigė mano karjerą.

Esmė ta, kad aš visiškai nieko nežinojau ir nenutuokiau, kad to vaisto pavartojimas gali būti susiję su dopingu. Jeigu aš būčiau žinojęs, tai nebūčiau dalyvavęs varžybose ir būčiau laukęs, kol viskas praeis. Aš net nesitikėjau ir nekreipiau dėmesio, nes niekuomet nieko pats nevartojau. Man nereikėdavo jokio dopingo, jokių specialių vaistų, kad pasiekčiau gerus rezultatus. Niekada apie tai negalvodavau, nebuvo net minčių.

– Taigi jūs nežinojote apie tą preparatą, bet galbūt kažkas kitas galėjo žinoti apie jį? Galbūt iš SSRS rinktinės kažkas jums jį davė specialiai?

– Ne, čia rinktinės nebuvo. Čia buvo... Negaliu aš jums to atskleisti, bet čia buvo iš mūsų vietinių. Galbūt tą vaistą dar kažkas naudojo iš lietuvių. Man pasiūlė tą vaistą kažkas iš sportininkų, tai tas kažkas gal jau ir vartojo, aš negaliu pasakyti. Kaip vėliau išsiaiškinau, tie vaistai buvo pardavinėjami vaistinėse, jų laisvai buvo galima gauti. Kai man pasiūlė ir sutikau, net nepagalvojau, kad tai bus susiję su dopingu.

– Vis dėlto, ar galima sakyti, kad jūsų karjeros griūtį pradėjo būtent SSRS vykdytas eksperimentas?

– Na, taip. Po to metus nesportavau, vėliau sutriko širdies ritmas, kurio iki galo taip ir neištyrė, o vėliau ta diskvalifikacija. Gal ir SSRS vykdytas kraujo eksperimentas, o gal, žinote, jau buvau atidavęs visą savo sveikatą ir krūvis man buvo per didelis. Galbūt man jau reikėjo susilaikyti nuo tokio didelio krūvio. Galbūt čia ir likimas viską sudėliojo. Niekas dabar jau nebepasakys, kas ten ir kodėl buvo ir kaip viskas galėjo būti.

– Kaip jautėtės, kai buvote priverstas baigti karjerą? Ar buvo skaudu ir sunku tai priimti?

– Tada galvojau, kad 16 mėnesių turėsiu bėgioti be jokio stimulo ir jokių varžybų. Būtent todėl ir nusprendžiau, kad reikia baigti karjerą. Jeigu nebūtų buvę tos diskvalifikacijos, tai gal ir būčiau dar pamėginęs ir kažką pasiekęs. Iš kitos pusės, galbūt Dievas tiek buvo skyręs, ir viskas (juokiasi).

– Ką apskritai jums davė sportas?

– Davė jis man daug ką, dar ir dabar duoda, ir traukia... Kartais įsivaizduoju, kad išeičiau ir dar prabėgčiau. Sportas man buvo gyvenimas. Iš pradžių juk reikėjo kažko griebtis. Kai pradėjo sektis sporte, tai ir gyvenime viskas buvo geryn. Treniruotės man visuomet buvo pats didžiausias malonumas.

Niekuomet nebūdavo taip, kad šiandien nenoriu ir neisiu į treniruotę. Net ir treneris man niekuomet nėra pasakęs pikto žodžio, kad nusižengiau, grįžau iš kokių nors gastrolių ar panašiai. Aš visuomet ateidavau į treniruotę ir padarydavau savo darbą, nes man tai buvo tokia palaima.

Sportas buvo laimė, pats didžiausias džiaugsmas, kuris mane ir pastūmėjo į gyvenimą.

– Kaip jūsų gyvenimas susiklostė vėliau? Ką veikėte ir kuo užsiėmėte?

– Baigęs karjerą įsidarbinau automobilių servise ir ten dirbau kokius 20 metų. Vėliau atsibodo tas darbas ir įsidarbinau sargu. Apsaugos darbuotoju dirbu iki pat dabar. Šiuo metu mano darbo grafikas yra toks, kad turiu ir laisvų dienų, kurių metu būnu kaime, ten tvarkausi. Be darbo kol kas iki pat dabar dar negaliu būti. Judėti reikia, labai reikia.

Dabar jau ir svorio esu šiek tiek priaugęs, bet reikia jį mesti. Praėjusiais metais pamėginau protarpinį badavimą, tai per 5 mėnesius numečiau gal 16 kilogramų. Vėliau buvau nuvažiavęs į šiltuosius kraštus, kur viešbutyje yra viskas įskaičiuota, tai vėl šiek tiek priaugau. Manau, kad reikėtų kažkada vėl pabandyti pabėgioti.

– Ar prabėgus 40 metų nuo karjeros pabaigos jus gatvėje dar kažkas atpažįsta, žino, kad čia A. Antipovas?

– Kas tuo metu sportavo, tai žinoma, kad atpažįsta, o iš šiaip žmonių tai atpažįsta tuomet, kai pasakau savo pavardę. Tada žmonėms kartais tampa aišku, jie prisimena, kad buvo toks sportininkas.

– Jūsų nuomone, vyresniosios kartos Lietuvos sportininkai yra užmiršti, ar juos prisimena?

– Ne, manau, kad tikrai nėra užmiršti. Kai man buvo 65-eri, Lengvosios atletikos federacija, Olimpinis komitetas buvo pasikvietę ir pasveikino. Priklausau ir olimpiečių klubui, kuris mane taip pat kviečia. Manęs tai nepamiršta.

– Ir pabaigoje: ką A. Antipovui reiškia bėgimas?

– Bėgimas yra gyvenimas. Jeigu žmogus kruta, vadinasi, jis gyvena. Jeigu žmogus nebejudės, tai koks tuomet gyvenimas? Judėti juk reikia. Aš visuomet noriu judėti, būti aktyvus. Man bėgimas siejasi su gyvenimu.