10 sportavimo metų, kelios dešimtys apdovanojimų, šimtai pelnytų įvarčių ir tūkstančiai prakaito lašų treniruotėse kartu su berniukais. Tokie žodžiai tiksliai pristato Lietuvos moterų ledo ritulio deimančiuko Klaros Miuller istoriją.
Tiesa, tik pristatymo įdomiai istorijai neužtenka. Būtent todėl 19-metė vunderkindė iš Klaipėdos LRT.lt portalui atvėrė savo gyvenimo ir karjeros užuolaidas bei atskleidė ledo ritulio šakos padėtį Lietuvoje.
„Būtent geresnių sąlygų ledo ritulio sportui ir norėčiau palinkėti Lietuvai. Jų reikia tam, kad vaikai pasiliktų čia ir nebūtų priversti vykti į kitas šalis ten siekti savo svajonių“, – vieną iš savo norų atskleidė Klaipėdos „HC Klaipėda“ komandos žaidėja K. Miuller.
Lietuvės ir vokiečio šeimoje gimusi klaipėdietė šį sezoną ne tik su šalies rinktinės kandidačių pagrindu sudaryta komanda triumfavo Baltijos moterų ledo ritulio čempionate, bet ir tapo geriausia šių pirmenybių žaidėja. Jaunoji Lietuvos žvaigždutė iš viso pelnė 36 įvarčius reguliariajame sezone ir dar 11 atkrintamosiose.
Nepaisant tokio dominavimo moterų ledo ritulyje, K. Miuller labiausiai puošia ne pagyros, o kuklumas, ji santūriai teigia, kad dabartinis jos gyvenimas – įdomus ir nenuspėjamas.
„Mano gyvenimas šiuo metu yra tikrai įdomus ir nenuspėjamas. Viskas, kas mane supa, tikrai patinka. Sėkmingai baigiau mokyklą, išlaikiau valstybinius egzaminus ir štai prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Sportas dabar irgi sekasi gana gerai, todėl viskas tenkina, kelia džiaugsmą ir skatina žengti pirmyn“, – sako 19-metė ledo ritulininkė.
Mergina praėjusiais metais baigė Klaipėdos Hermano Zudermano gimnaziją ir toliau mokslus krimsti nusprendė Klaipėdos universitete, čia pasirinko laisvalaikio sporto studijas. Vis dėlto, jos teigimu, širdis visuomet linko ne mokslo, o būtent sporto pusėn.
„Jeigu atvirai, tai baigusi mokyklą galvojau tik apie tai, kur reikės žaisti ir kaip tęsti savo karjerą. Tiesa, dar mokykloje su mama buvo aptarta sąlyga – pirmiausia baigti gimnaziją, o tik tada svarstyti apie sportinę karjerą. Kai sėkmingai baigiau mokyklą, nusprendėme, kad mokytis reikia ir toliau, todėl dabar bandau viską suderinti.
Žinoma, kad sportas yra arčiau širdies (juokiasi)... Mokyklos laikais netgi prireikė tokio susitarimo – jeigu neinu į mokyklą, tai negaliu eiti ir į treniruotes. Taip nutarta buvo po to, kai sirgau ir į mokyklą nėjau, bet vakare į treniruotę vis tiek veržiausi. Save matau ir geriausiai jaučiu būtent sporte – tai mano aistra, mano gyvenimo būdas“, – pasakoja K. Miuller.
Nors Lietuvos ledo ritulio vunderkindė sieja save su sporto pasauliu, mokslo ir išsilavinimo svarbą taip pat išskiria. Pasak jos, tik iš ledo ritulio Lietuvoje neišgyvensi, o be išsilavinimo gali tapti paprasčiausiai neįdomiu žmogumi.
„Pradžioje artimiesiems sakydavau, kad sportuosiu, vyksiu į varžybas, daug uždirbsiu, todėl mokslų man tiek daug ir nereikia. Dabar jau tikrai manau, kad net ir geriausi sportininkai privalo mokytis, nes kitaip bus neįdomūs žmonės, su jais nebus apie ką šnekėtis. Taip pat ir pats gyvenimas gali pasidaryti neįdomus.
Iš pradžių smagu užsiimti vien tik sportu, bet vėliau supranti, kad to amžinai nedarysi ir reikės ką nors veikti pabaigus profesionalią karjerą. Reikia ir išsilavinimo, ir kitokių hobių, nes Lietuvoje vien tik iš ledo ritulio neišgyvensi“, – pabrėžia klaipėdietė.
„O kaip čia tu, mergaitė, su berniukais žaidi ledo ritulį?“
Savo kelionę ledo ritulio pasaulyje mergina pradėjo būdama vos 9-erių, o pirmą liepsną širdyje uždegė vaikišku žaismingumu persmelkta šeimos sekmadienio tradicija – čiuožinėjimas ant ledo.
Nei gerų sąlygų treniruotis, nei daug mergaičių, norinčių užsiimti šia sporto šaka, nebuvo, todėl klaipėdietė iš karto prisijungė prie berniukų komandos, joje ir ėmė žengti pirmuosius žingsnius savo dabar jau įspūdinga tapusios karjeros link. Nors prabėgus dešimtmečiui ledo ritulys merginų gretose ir tapo populiaresnis, 19-metė treniruotėse vis dar pluša vaikinų komandoje.
Išskirtinę patirtį sukaupusi K. Miuller su LRT.lt sutiko nusikelti laiku atgal ir pasidalinti mintimis apie be galo aktyvią vaikystę, karjeros pradžią, trumpai trukusį žvaigždžių ligos etapą ir ledo ritulio situaciją Lietuvoje.
– Kaip prasidėjo jūsų kelias ledo ritulio rungtyje?
– Ledo ritulio treniruotes pradėjau lankyti būdama vos 9-erių. Į pirmąją treniruotę mane atvedė mama, tačiau visa ta meilė ir aistra prasidėjo dar kiek anksčiau. Žiemą viena iš šeimos sekmadienio tradicijų buvo eiti pačiuožinėti ant ledo. Šalia čiuožinėdavo vaikai, kuriems prieš tai vykdavo treniruotės.
Pamenu, kaip sykį kartu čiuožinėjo trys berniukai su geltonais marškinėliais. Žaidėme gaudynių, nuolat kritome ant ledo ir buvo be galo smagu. Būtent ta tokia vaikiška, nerūpestinga aistra, paremta išdykavimu, ir sužadino meilę ledui, pačiūžoms, o vėliau ir ledo rituliui.
– Kokia K. Miuller buvo vaikystėje?
– Nuo pat vaikystės buvau tokia pasiutusi padauža. Ramiai elgdavausi tik tada, kai prisidirbdavau arba sirgdavau. Didžioji mano vaikystės dalis buvo praleista medžiuose, krečiant kokias nors išdaigas nubalnotais keliais. Visuomet norėdavau ką nors išmėginti, kur nors lėkti, ką nors iškrėsti.
Pamenu, kad vieną vakarą mama ėjo manęs ieškoti, nes negrįžau namo sutartą valandą – buvau įsiropštusi į pačią medžio viršūnę ir joje sėdėjau. Manau, kad itin aktyvi vaikystė ir nulėmė dabartinę mano fizinę būklę ir pajėgumą žaidžiant ledo ritulį.
– Kiek laiko per gana trumpą savo karjerą atidavėte treniruotėms, o kiek rėmėtės turimu talentu?
– Be noro tobulėti, be noro dirbti ir laimėti bet koks sportininkas nieko nepasieks. Gal tik su talentu ir galima kiek pavažiuoti, bet visa esmė – begalinis noras. Kai keletą kartų praleidau treniruotes ir vietoje jų laiką leidau su draugėmis, mama man pasakė: „Arba dirbi 100 proc., arba už bereikšmes treniruotes nebus mokami pinigai.“
Mano nuomone, būtent artimiausi žmonės ir aplinka gali dar labiau kelti tą norą ko nors siekti. Bent jau taip buvo mano atveju – juk pačiam žmogui tą ugnelę ne visuomet pavyksta išlaikyti.
– Nuo pat sportavimo pradžios treniravotės ir vis dar treniruojatės su berniukais. Kokia tai patirtis?
– Tiek sportavimo pradžioje, tiek dabar daugiausia tenka sportuoti su berniukais. Taip visuomet buvo todėl, kad mergaičių nebūdavo tiek, kad susidarytų atskira grupė. Vienintelis būdas kabintis buvo žaisti kartu su berniukais. Gali pasirodyti keista, bet aš prie to pripratau ir man tai atrodo visiškai natūralu.
Manau, kad mano rezultatai ir pasiekimai iš dalies todėl yra tokie geri, kad daug metų žaidžiau būtent su berniukais. Moterys žaisdamos ledo ritulį yra lėtesnės, ne tokios vikrios ir panašiai, o aš esu pripratusi prie vaikinų tempų, todėl man tai didelis pliusas.
Niekuomet nenorėdavau nusileisti ir siekdavau juos pranokti. Ta aplinka leido man tobulėti ir tikrai itin gerai užgrūdino. Žinoma, būdavo juokelių, kartais keistai pasijausdavau, kad aš vienintelė mergaitė, bet ilgainiui viskas tapo norma, leidusia sparčiai žengti į priekį.
– Ar normalu, kad Lietuvoje merginos turi treniruotis kartu su berniukais, nes tiesiog nėra sąlygų žaisti atskirai?
– Ledo ritulys Lietuvoje dar nėra toks populiarus, kaip kitose šalyse. Pavyzdžiui, Klaipėdoje ir kituose didžiuosiuose miestuose, išskyrus Vilnių, Kauną ir Elektrėnus, nėra nė vienos ledo arenos. Tai nėra normalu, tačiau galime džiaugtis, kad vis daugiau mergaičių atranda ledo ritulį ir palaikomos trenerių žaidžia berniukų komandose. Kai aš pradėjau sportuoti, mergaičių buvo daug mažiau nei dabar.
Pirmaisiais metais mane visaip skatino treneris Audrius Kancleris ir visada palaikė Eduardas Pavliukovas. Norisi tikėtis, kad ateis tokie laikai, kai ir mergaitės Lietuvoje turės savo čempionatą ir galės treniruotis atskirai.
– Kokia ledo ritulio padėtis šiuo metu yra Lietuvoje? Ar pakankamai šiai sporto šakai skiriama dėmesio?
– Tikrai ne. Sakyčiau, kad trūksta ne tik dėmesio, bet ir finansavimo, sporto bazių, kitų išteklių. Klaipėdoje sportuoti norinčių vaikų yra tikrai daug, tačiau sutilpti ant vieno ledo „Akropolio“ prekybos centre – neįmanoma. Norėtųsi arenos. Jeigu jau ir ne mano kartai, tai bent kuriai nors kitai. Dabar tikrai nelengva, vaizdas liūdina.
Būna situacijų, kai dėl sugedusių ledo valymo mašinų, nelygaus ledo, atitvarų sulūžimo ar tiesiog vietos trūkumo atšaukiamos treniruotės. Tu treniruojiesi, o į prekybos centrą atėję žmonės tave stebi ir fotografuoja, blaško dėmesį. Tai tikrai nėra pats geriausias būdas profesionaliai treniruotis.
– Jeigu būtų geresnės sąlygos – daugiau jaunų žmonių susidomėtų ledo rituliu?
– Manau, kad tikrai taip. Jeigu būtų gera arena, tai šią sporto šaką rinktųsi tikrai daugiau vaikų, o rezultatai tik išaugtų. Kitose šalyse sąlygos tikrai yra geresnės. Latvijoje arenų pilna, Estijoje jos irgi kokybiškos. Švedijoje bene kiekvienas mažesnis miestelis turi po kokią nors areną, tai tų pavyzdžių, kurių kryptimi Lietuva galėtų temptis, – tikrai daug.
– Ar jūs buvote gavusi pasiūlymų vykti sportuoti į užsienį?
– Įvairių pasiūlymų žaisti profesionaliu lygiu buvau sulaukusi tikrai nemažai. Atvykti kvietė ir kanadiečiai, ir šveicarai, vokiečiai, švedai. Šiek tiek likau nustebusi, kai kvietė ir turkai. Visgi nusprendžiau likti Lietuvoje ir sportuoti būtent čia. Esu dėkinga treneriui Denisui Smelikui, dėl jo iš dalies ir likau Lietuvoje baigusi mokyklą.
Pasilikti skatino šeima, draugai, treneriai ir klubas „HC Klaipėda“, jam taip pat esu labai dėkinga. Nepaisydama visų trūkumų, aš esu patenkinta tuo rezultatu, kurį pasiekiau čia.
– Jūsų nuomone, visose sporto šakose profesionaliai gali sportuoti tiek vyrai, tiek moterys?
– Stereotipai ar pasakymai, kad vienoje sporto šakoje gali būti tik vyrai, o kitoje tik moterys, yra visiška netiesa. Sportuoti gali visi. Kiekvienas žmogus gali daryti tai, kas jam patinka. Nežinau, galbūt žmonės bijo iššūkių, bijo daryti tai, ko nedaro dauguma. Vis dėlto matome, kad ir boksuojasi puikiausiai ir vyrai, ir moterys, todėl manau, kad ir stereotipas apie ledo ritulį yra netinkamas.
Esu ne kartą išgirdusi tokius žodžius: „O kaip čia tu, mergaitė, su berniukais žaidi ledo ritulį? Ar nebijai susižaloti?“ Taip klausta tikrai buvo, ir ne kartą, bet manęs tai neišmuša iš vėžių. Tikrai kiekvienas gali būti sėkmingas bet kokioje sporto šakoje.
– Koks jausmas tokiame jauname amžiuje atstovauti Lietuvai moterų rinktinėje?
– Jausmas tikrai labai geras. Kai pirmą kartą patekau į rinktinę 2019 metais, tai to jaudulio beveik išvis nebuvo, tiesiog žaidžiau ir viskas – džiaugiausi nauja patirtimi. Manau, kad tada dar tiesiog nesupratau to svarbos. Kai antrą kartą atstovavau Lietuvai moterų ledo ritulio rinktinėje, jau ir jaudulio atsirado, ir atsakomybė buvo kur kas didesnė.
Pamenu, kaip po vienų itin prastų rungtynių, grįžus namo, treneris Artiomas Suminas pasakė: „Taip žaisti negalima, velkantis rinktinės marškinėlius turi būti jaučiamas atsakomybės jausmas. Toks pasirodymas užtraukia gėdą Lietuvai.“ Šie žodžiai mane nuleido ant žemės ir nuo tada, velkantis aprangą su šalies atributika ir vardu, ateina kur kas didesnė atsakomybė, rimtesnės mintys. Manau, kad šio jausmo atsiradimas atskleidžia ir mano, kaip sportininkės, brandą.
– Ar po tokios didžiulės sėkmės jauname amžiuje neteko susirgti žvaigždžių liga?
– Jeigu atvirai, tai buvo toks etapas. Antrą kartą atstovaudama Lietuvai buvau šiek tiek užrietusi nosį: nesiskubindavau į treniruotes, kai ką praleisdavau, kai kur pavėluodavau, nešiodavau kažkokią kvailą kepurę ir panašiai. Toks tarpsnis tikrai buvo, tačiau gana greitai susipratau, kad taip daryti negaliu.
Prie to prisidėjo draugai, jie dar stovykloje sakydavo, kad elgiamės pasipūtėliškai, grįžus iš mokyklos draugai sureaguodavo į mano pasakymus ir patardavo liautis. Visgi labiausiai paveikė pokalbis su treneriu A. Suminu. Žinoma, ir su mama buvo pokalbių, todėl labai džiaugiuosi, kad gana greitai vėl viskas grįžo į savo vėžes ir tas tarpsnis baigėsi.
– Įsivaizduokite, kad žaidžiate pasaulio moterų čempionato aukščiausiajame divizione. Ką renkatės: pelnyti vos vieną įvartį, bet tapti planetos čempione su Lietuvos rinktine, ar iškovoti bronzą, bet tapti rezultatyviausia ir pačia geriausia pirmenybių žaidėja?
– Be kalbų renkuosi pirmą variantą ir čempionės titulą. Ledo ritulys – komandinė sporto šaka, todėl čia svarbūs ne individualūs pasiekimai, o visa komanda, Lietuvos rinktinė visuomet turi bendrą, visus vienijantį tikslą.
Man tikrai yra šimtas metų iki tų gausybės įvarčių – svarbiausia komanda ir jos gėris, o ne mano asmeniniai norai. Esu komandos žmogus, niekada nesiekiu garbės sau.
– Kokia yra įsimintiniausia jūsų karjeros akimirka?
– Tokios tikriausiai būtų dvi. Pirmoji – kai į vartų kamputį pataikiau iš beveik pusės aikštės, o vartininkas, itin susinervinęs, sulaužė savo lazdą. Kitas labai įsimintinas epizodas – įvartis per pirmąsias 5 žaidimo sekundes. Šiuos momentus atsimenu ryškiausiai.
– Tarkime, kad galite turėti vieną vienintelę galią, kuri galėtų šiuolaikinį pasaulį padaryti geresnį. Kokios galios norėtumėte ir kaip keistumėte žmoniją?
– Norėčiau, kad pasaulyje dabar būtų ramu, taiku ir nevyktų jokie beprasmiai karai. Labai norėčiau, kad žmonės taptų supratingesni, atsakytų už savo veiksmus ir kurtų geresnį, o ne blogesnį rytojų. Pasirinkčiau taikos skleidimo galią ir siekčiau didžiausios įmanomos taikos.
– Ką K. Miuller reiškia ledo ritulys?
– Ledo ritulys man yra laimė ir didžiulė laisvė. Ant ledo aš galiu išlieti visas savo emocijas ir jėgas. Tai man suteikia labai daug džiaugsmo. Tai ne tik sporto šaka, bet ir hobis, darbas, socialinių įgūdžių tobulinimo elementas.
Šiame sporte išmokau drausmės, organizuotumo, emocijų valdymo ir tolerancijos kitiems. Būtent todėl ledo ritulys man yra gyvenimo būdas – didžiausia aistra.
