Ekstremalių triatlono distancijų meistras Tautvydas Grabauskas sako, kad sportui per senų nėra. 45-erių kaunietis intensyviai ruošiasi dar vienam beprotiškam gyvenimo iššūkiui, kurį yra bandę įveikti šimtai, tačiau finišo liniją kirto tik dvi dešimtys žmonių visame pasaulyje. T. Grabauskas šią vasarą bandys įrašyti savo pavardę į finišą pasiekusių sportininkų lentą, tačiau, kad tai įvyktų, ultratriatlonininkui teks nuplaukti 76 km, numinti 3 600 km ir nubėgti dar 844 km. Visa tai reikės padaryti per ne daugiau nei 28 paras.
T. Grabauskas jau yra užsitikrinęs „Geležinio žmogaus“ titulą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Nuo „Ironman“ varžybų savo kelią triatlone pradėjęs kaunietis šiuo metu yra įveikęs visas ultratriatlono trasas iki dvidešimtgubos, po kurios eina tik dar viena – trisdešimtguba, bet jos oficialiose varžybose dar nėra įveikęs joks žmogus pasaulyje.
Šių metų rugpjūčio 20-ąją dieną T. Grabauskas ners į dvidešimtgubo ultratriatlono varžybas Šveicarijoje, ten jis jau turėjo progą išsibandyti prieš metus, kai įveikė dešimtgubą ultratriatloną. Šioje distancijoje per 30 metų finišavo dar tik 123 triatlono entuziastai.
„Nuo lapkričio mėnesio nesitreniravau tik vieną dieną“, – sakė T. Grabauskas. Jo treniruočių kilometražas, artėjant svarbiausiam metų startui, auga ne metrais, o kilometrais.
2018-aisiais pirmą kartą su triatlono varžybomis susipažinęs kaunietis sieks tapti antruoju lietuviu, kirtusiu dvidešimtgubo ultratriatlono finišą. 1998 metais tai pirmasis iš lietuvių padarė Vidmantas Urbonas, jam iki šiol priklauso šios distancijos rekordas varžybose Meksikoje.
„Pirminis planas buvo važiuoti į Meksiką, bet Meksika kažkuo nepasidalino su federacija. Kaip ir džiugu, atsirado galimybė vykti į Šveicariją, bet Meksikoje sąlygos būtų buvusios geresnės. Bet manęs tai tikrai neliūdina, su viskuo susitaikiau ir man viskas patinka“, – pozityvo neprarado T. Grabauskas.
Meksikoje sportininkų būtų laukusi lygi dviračių ir bėgimo trasa, taip pat šiltas vanduo, o štai Šveicarijoje iššūkį kels ne tik gana šaltas baseino vanduo, bet ir didžiulis dviračių trasos vertikalus pakilimas, sieksiantis 16 km.
Daugumai žmonių sunkiai įsivaizduojamas distancijas vieną po kitos lukštenantis T. Grabauskas sako motyvacijos pasisemiantis iš šeimos ir draugų, jie sportininką palaiko kiekviename žingsnyje.
„Šis sportas reikalauja labai daug laiko, bet kai viską susidėlioji, kai šeima ir artimieji tave palaiko, tada atsiranda dar didesnis tikėjimas. Šeima, žinoma, nukenčia labiausiai, bet kartu suprantu, kad ši kelionė nesitęs amžinai“, – atviravo kaunietis.
LRT.lt pasikalbėjo su T. Grabausku apie pasiruošimą vienoms sunkiausių varžybų pasaulyje, laukiančius iššūkius ir motyvaciją sporte.
– Tautvydai, ruošiatės dvidešimtgubo ultratriatlono varžyboms. Kaip dabar atrodo jūsų pasiruošimas?
– Treniruojuosi kiekvieną dieną. Kaip pradėjau nuo lapkričio mėnesio, taip ir turėjau tik vieną laisvą dieną vasario mėnesį. Per dieną dabar išeina nuo 3 iki 3,5 valandų gryno sporto. Šį mėnesį iš viso turėčiau pasiekti 100 valandų sporto, taip ir kylu po truputį aukštyn. Kilometrai vis didėja, bet dar kol kas jaučiu komfortą tiek bėgdamas, tiek plaukdamas, tiek ir važiuodamas dviračiu. Dienos dar kol kas nėra perkrautos, tai laiko viskam užtenka.
– Kaip atrodo jūsų dienos grafikas ir kiek laiko miegate per parą?
– Miegu dabar pakankamai normaliai – einu miegoti 23 val. ir keliuosi pusę 7. Dabar visos treniruotės vyksta po darbo, kokią 17 val. Savaitgaliais sportuoju šiek tiek daugiau – ne mažiau nei 6 valandas, o darbo dienomis apsiriboju 3 valandomis.
– Ar užtenka miego?
– Miego tikrai užtenka. To miego, aišku, mažės, pradėsiu jį mažinti po truputį ir spausiu iki 2 valandų per parą. Dabar yra visiškas komfortas, patogu gyventi.
– Ultratriatlono varžyboms ruošiatės ne pirmą kartą. Kuo šis pasiruošimas išsiskiria nuo kitų?
– Jis nėra kuo nors ypatingas. Pasiruošimas yra lygiai toks pat, tik kad kilometrai skiriasi ir prisideda sporto valandų. Pavyzdžiui, pernai ruošdamasis varžyboms plaukdavau po 10 km, dabar plaukiu po 12–14 vienu kartu, tai užtrunka kokias 5 valandas. Kuo toliau, tuo bus gražiau, nes bus mažiau miego ir daugiau sporto. Sakyčiau, pats pasiruošimas yra gerokai sunkesnis negu pernai, bet kuo aukščiau eini, tuo kūnas labiau prisitaiko. Šiais metais yra lengviau ruoštis, nes kūnas jau pakelia tą krūvį.
– Kokia yra dvidešimtgubo ultratriatlono specifika? Ar susidėliojote sau planą – kiek miegosite ir kiek dienų prireiks finišui pasiekti?
– Ten visi miega, kiek išeina. Pasaulyje dabar yra gal tik 15 sportininkų, kurie apskritai yra pasiekę šios distancijos finišą. Mums yra duotas 28 parų limitas, tai visi praktiškai eina prie ribos. Tikslų dabar tikrai nenoriu atskleisti, esu jau viską susidėliojęs net valandų tikslumu, bet dar nenoriu kalbėti.
– Nors planavote startuoti Meksikoje, vėl vykstate į Šveicariją. Jūsų ten laukia kalnuota trasa, kokie dar iššūkiai laukia?
– Trasa jau pažįstama, pernai ten įveikiau dešimtgubą ultratriatloną. Dviračių trasa ten sunki, per visus 3 600 km, kuriuos reikės įveikti, bus apie 16 kilometrų kilimo. Ten kalnai ir Alpės, tai labai veikia oro sąlygas, nes vyrauja labai stiprus lietus ir didžiulis vėjas. Yra daug niuansų, kaip kad šaltas vanduo baseine – apie 21 laipsnis.
Pirminis planas ir buvo važiuoti į Meksiką, bet Meksika kažkuo nepasidalino su federacija, kuri yra atsakinga už organizavimą. Jų keliai kažkaip išsiskyrė, tad jeigu būčiau nusprendęs vis tiek vykti į Meksiką, tai mano rezultatas niekur oficialiai nebūtų figūravęs. Čia lyg bėgti maratoną iš namų, kuris neturi jokios reikšmės. Kaip ir džiugu, kad atsirado galimybė vykti į Šveicariją, bet Meksikoje sąlygos būtų buvusios geresnės – šiltas vanduo, tiesi trasa. Meksikai turėjau vieną planą, Šveicarijoje bijau, kad koją pakiš dviračių trasa, nes ten yra daug kilimo. Meksikos minusas būtų buvęs tai, kad neaišku, ar ten galima atsivežti savo maisto ir papildų, jie gali viską iš tavęs atimti. Man tai buvo didžiausia bėda, nes nežinojau, kaip reaguotų organizmas į vietinį maistą. Šveicarijoje tokios problemos nebus – viską vešiuosi pats ir nesuksiu galvos. Aišku, ten yra kitų minusų, bet manęs tai tikrai neliūdina, viskas gerai, aš su viskuo susitaikiau ir man viskas patinka.
– Kas, jūsų nuomone, bus tie kertiniai veiksniai, lemsiantys, ar pasieksite finišą?
– Labai daug ką parodys pirmoji rungtis – baseinas. Sunku nuspėti, kaip kūnas reaguos į šaltą vandenį. Jeigu išlipsiu iš vandens, manau, viskas bus gerai, tai ir bus kertinis momentas. Svarbiausia bus baigti plaukimą, o tą norėčiau padaryti nė karto neišlipęs iš vandens. Iš tikrųjų yra lengviau, kai jau esi įveikęs kitus ultratriatlonus, kaip viengubą, dvigubą, penkiagubą, dešimtgubą. Tada tu gali maždaug orientuotis, nes geriau supranti situaciją ir žinai savo galimybes. Aišku, čia bus vėl viskas kitaip, bet aš esu susidėliojęs planą ir jo laikysiuosi.
– Sprendžiant iš nuotraukų socialiniuose tinkluose, neretai prie jūsų bėgimo prisijungia draugai. Kiek jums yra svarbu turėti treniruočių partnerį?
– Čia yra draugų ir klubo narių, kurie šalia manęs gyvena, jeigu pagauna momentą bėgti šalia, tai ir bėga, jeigu ne – tai aš bėgu vienas. Jie bando prie manęs prisiderinti, smagu bėgti su kompanija.
– Kaip dažnai bėgate, važiuojate dviračiu ir plaukiate?
– Per savaitę aš bėgu keturis kartus, tai susidaro nuo 80 iki 110 km per savaitę. Kilometražas kas savaitę po truputį auga, prisideda po penkis ar dešimt kilometrų, ir jie dar augs. Dviračiu dabar įveikiu apie 450 km per savaitę, plaukimas – 10–14 km per vieną kartą.
– Nemažai daliai triatlonininkų dažnai koją pakiša plaukimas. Be to, kai kam pats treniruočių procesas plaukiant pasidaro nuobodus. Kaip jūs save motyvuojate plaukdamas tokias ilgas distancijas?
– Pačioje pradžioje man plaukimas irgi buvo sunkus. Tikrai praėjo daug laiko, kol jį prisipratinau. Ir dabar dar būna momentų, kai reikia save perlaužti. Kiekvieną kartą, kai pradedu plaukti, man tam tikroje vietoje būna lūžis, bet tiesiog turi tai išgyventi, o tada ateina tas momentas, kai įsijungia kažkoks mygtukas ir tu tiesiog plauki.
Ne taip seniai plaukiau 14 kilometrų, tai tie pirmi 7 km buvo labai įdomūs, o paskui įvyko kažkoks lūžis, atsipalaidavau ir plaukiau apie nieką negalvodamas. Man plaukimas yra ta rungtis, kur aš visiškai atsipalaiduoju, užsimerkiu ir tiesiog plaukiu. Man nereikia jokios muzikos, aš tiesiog snausdamas plaukiu ir mėgaujuosi procesu. Aišku, tas mėgavimasis yra tik dėl to, kad atsirado lengvumas plaukiant. Jeigu aš negalėčiau taip plaukti, aišku, man būtų sunku. Kai nėra to lengvumo, kai rankos ir kojos dirba sau, išsibalansuoja kvėpimas, sunku plaukti, o dabar tiesiog pabėgi nuo minčių ir plauki.
– Po dvidešimtgubo ultratriatlono dar eina ir trisdešimtgubas. Šios distancijos dar nėra įveikęs joks lietuvis. Ar tai irgi jūsų planuose?
– Pataisysiu, kad ne tik joks lietuvis, bet ir apskritai joks žmogus pasaulyje nėra įveikęs šios distancijos. Oficialiai net ir patys organizatoriai deklaruoja, kad dvidešimtgubas yra didžiausia rungtis ultratriatlone, nors realiai yra užregistruotas ir trisdešimtgubas. Sakoma, kad vienas žmogus yra įveikęs šią distanciją, bet tai neoficialu, gal ten žmogus kur nors ežere plaukė 30 dienų ir viskas. Oficialaus rezultato dar nėra. Man, aišku, būtų smagu tai padaryti, bet viskas priklausys nuo to, kaip seksis dvidešimtgubame. Apie kitas varžybas dar negalvoju, o jei ir galvoju, tai nenoriu prisikalbėti.
– Kas apskritai yra jūsų motyvacijos šaltinis šiame sporte? Kas labiausiai stumia į priekį ir skatina imtis dar didesnių iššūkių?
– Man apskritai patinka daug sportuoti, aš pradėjau nuo tų mažesnių rungčių, bet jaučiau, kad man nėra įdomios trumpos distancijos, kur reikia stipriai išsitaškyti – bėgti 5 ar 10 km visu greičiu. Man tai neįdomu, man patinka bėgti ilgas distancijas, daug plaukti ir daug minti dviračiu. Dar kai pažiūri į statistiką ir matai, kad nė vienas lietuvis nėra įveikęs penkiagubo ultratriatlono, supranti, kad tu turi tai pabandyti. Labiausiai ir traukia dar nepažinti dalykai. Aš pradedu ruoštis vienai distancijai, įveikiu ją, tada sustoju ir pagalvoju: na, jeigu padariau tai, galiu dar daugiau, ir taip nuolat eksperimentuoji.
Ta motyvacija kiekvieną dieną būna skirtinga. Apskritai šis sportas reikalauja labai daug laiko, bet kai viską susidėlioji, kai šeima ir artimieji tave palaiko, tada atsiranda dar didesnis tikėjimas. Šeima, žinoma, nukenčia labiausiai, bet kartu suprantu, kad ši kelionė nesitęs amžinai. Įveiksiu visus dešimtgubus ultratriatlonus ir tada jau pradėsiu mažinti atstumus, pasiliksiu dvigubą ar trigubą, kad nereikėtų kiekvieną dieną sportuoti po šitiek valandų ir būtų galima grįžti į šeimą pagyventi. Toks ir planas.
– Pasaulyje yra daug garsių motyvatorių, vienas tokių – Davidas Gogginsas. Jis teigia, kad jam didžiausią malonumą tiek per treniruotes, tiek per varžybas teikia skausmo kentėjimo momentas. Ar tai taikote sau?
– Neseku tokių motyvatorių ir stengiuosi nuo to atsiriboti. Nenoriu, kad mane kas nors išbalansuotų ir apkrautų smegenis. Nesigilinu į kokius nors skaičius, tiesiog darau tai, ką noriu ir kaip noriu. Aš sportuoju, kad man būtų patogu, nemėgstu kentėti ar varžytis per skausmus. Aš nenoriu to patirti trasoje. To skausmo būna „Ironman“ varžybose, kur tu realiai turi išsitaškyti, o jeigu pradėsiu save kankinti ultratriatlono distancijose, tada ir nepasieksiu finišo.
Turiu sukaupęs daug patirties ir žinau, kad jeigu save perspaudi, tada atsiranda barjeras, kur tu arba palūžti, arba vos gyvas tęsi varžybas. Čia reikia labai protingai apskaičiuoti ir subalansuoti, kad viskas eitų tolygiai. Pavyzdžiui, aš bėgdamas stengiuosi nepakelti pulso daugiau kaip iki 120. Galima sakyti, kad aš savęs visai nežaloju, tad man ir didelių duobių nebūna. Gal sunku buvo tik penkiagubo ultratriatlono varžybose Prancūzijoje, kur kovojau dėl prizinės vietos ir tikrai labai stipriai išsitaškiau. Tuomet tikrai buvo sunku, bet visus tuos sunkumus padėjo įveikti komanda, ji mane labai stipriai motyvavo. Ten buvo momentas, kai aš net nesupratau, kur esu, bet tai normalu, nuovargis padaro savo. Man nepatinka kentėti, man turi būti komfortas.
– O, kalbant apie jūsų savijautą, ar, pradėjęs ruoštis tokioms ekstremalioms distancijoms, pajutote kokių nors kūno pokyčių ir ar dažnai tikrinatės sveikatą?
– Kol kas viskas gerai. Savijautą aš stebiu, man padeda mano partneriai, pats kas dvi savaites darausi masažus, nors ir nežinau, ar man jų tikrai reikia, bet krūviai yra didžiuliai. Tiesiog viską atidžiai stebiu, traumų nepatiriu, viskas labai subalansuota. Aš neturiu tokių treniruočių, kad lėkčiau kaip akis išdegęs. Dabar vieną kilometrą bėgu per 5 minutes ir jaučiuosi komfortiškai. Aš galiu nubėgti maratoną per 3 val. 10 min, bet man to nereikia, nes tada atsiranda galimybė patirti traumą. Šiandien aš tikrai jaučiuosi gerai, nieko neskauda. Būna paprastų buitinių situacijų, vieną dieną keldamas vaiko kuprinę kažkaip pasitempiau petį ir turėjau praleisti plaukimo treniruotę.
– Kaip Lietuvoje finansuojamas triatlonas? Ar jūs pats turite partnerių, kurie jus remia šioje kelionėje?
– Realiai iš Lietuvos mes čia nieko negauname. Viską darau pats, dar prisideda mano draugai ir jų įmonės. Tai tik jų dėka aš galiu daryti tai, ką darau dabar. Triatlonas yra brangus sportas. Šiais metais teko nusipirkti naują dviratį, nes su ankstesniu jau užtektinai atsikankinau Šveicarijoje, tad teko atsinaujinti. Žinoma, įrangos reikia, dabar ir papildomų hidrokostiumų reikia, ta pati avalynė nėra pigi – 200–300 eurų, o per mėnesį suavi vos ne dvi poras kedų.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie, sulaukę 40 ir daugiau metų, sako, kad sportui jie jau per seni?
– Manau, kad čia yra visiška nesąmonė. Jeigu pats sau galvoje esi pasenęs, tada taip. Aišku, priklauso nuo to, kur nori varžytis. 5 km distancijai mes jau gal ir esame per seni, ten reikia greičio ir prieš jaunimą nepašokinėsi. Ta pati triatlono olimpinė distancija – iš tikrųjų yra tik vienetai žmonių, kurie su tokiu amžiumi gali ką nors parodyti, bet ultratriatlonas – kitas reikalas. Jeigu tik pradėjai sportuoti, suprantama, nėra ko žiūrėti į ultradistancijas. Sportas pirmiausia yra sveikata, todėl nereikia daryti to, ką aš darau ir kokius atstumus įveikiu. Bus gerai, jeigu nubėgsi 3–4 kilometrus ir nueisi į sporto salę. Tegul kiekvienas gyvena sveikai ir prisižiūri savo sveikatą. Aš kaip pažiūriu į tuos ruonius, kurie lenda į ledinį vandenį, tai man čia yra visiškas tabu. Manęs niekas negalėtų motyvuoti, kad aš žiemą, pučiant vėjui, šokčiau į vandenį. Man tai yra visiškai nesuprantama, o kai kam yra nesuprantama, ką aš darau. Kiekvienas turime savo baimių, o 45 ar 50 metų ultradistancijose yra tik privalumas, dažnai jų neįveikia jauni žmonės.
