Išlikti žmogumi nužmogėjusiame pasaulyje, neišprotėti išprotėjusioje aplinkoje ir nešti nepakeliamą baimės naštą. Karo Ukrainoje kontekste tokie pasakymai įgauna didesnę nei tik fantastinės knygos apie zombių apokalipsę aprašymo prasmę. Tiesa, šįkart jie skirti ne dabartinei Rusijos agresijai, o praeityje jos atvertoms ir vis dar gyvoms žaizdoms. Tiksliau – jie apie Černobylį ir jo katastrofos likvidavime dalyvavusio buvusio lengvaatlečio Edmunto Matusevičiaus siaubo istoriją.
„Kai paskambinote ir priminėte Černobylį, tai akimirksniu susimąsčiau, ar dar yra likę gyvų mano likimo brolių ir tų, kurie dirbo ant atominės elektrinės stogo. Prie reaktoriaus, kur buvo didžiausia radiacija, buvo užvyta daugiau nei 4,5 tūkst. žmonių. Ar jie dar gyvi, ar ne? Kaip susiklostė jų likimas? Į šiuos klausimus norėčiau sužinoti atsakymus. Tai labai skaudi ir jaudinanti istorija“, – tai lėtėjančiu, tai vėl pakylančiu balsu pokalbį su LRT.lt pradėjo E. Matusevičius.
Ėmus keliauti laiko mašina atgal į praeitį pokalbio herojui pavyko ne tik nupiešti aiškų paveikslo, kurio fone praskriejo jaunystės dienos, vaizdą, bet ir dar sykį prisiminimais perbėgti Černobylio istorijos pavadinimą gavusį gyvenimo etapą.
„Na negi mokykloje gali meluoti“
Šiuo metu Lietuvos olimpietį, sūnų Edį Matusevičių ieties metimo paslapčių vis dar mokantis buvęs šios rungties šalies rekordininkas Edmuntas gimė ne Lietuvoje, o Sibire, mat ten buvo ištremtas jo tėtis. Nepaisant to, ankstyvoji vaikystė prabėgo Joniškio rajone, Jakiškių kaime, o vėliau persikelta gyventi į Tauragę. Būtent ten ir užgimė meilė sportui ir lengvajai atletikai.
„Penktoje klasėje ėmiau lankyti treniruotes. Iš pradžių žaisdavome krepšinį ir tik truputį pabėgiodavome. Šventai tikėjau, kad lankau būtent krepšinį, bet tik po kurio laiko supratau, kad imuosi lengvosios atletikos. Normalios sporto salės mokykloje nebuvo, todėl treniruotės vykdavo tiesiog koridoriuje, ant betoninių grindų.
Iš pradžių bandžiau barjerinį bėgimą, tačiau vieną kartą taip plojausi ant žemės, kad nusprendžiau daugiau to nebedaryti. Kiek vėliau salės kamputyje pamačiau tokį mechanizmą, skirtą ieties metimų treniruotėms. Labai sužavėjo visas tas procesas, todėl galiausiai ir tapau ieties metiku“, – meilės sportui pradžią prisiminė E. Matusevičius.
Visgi sportas ir visi jo sunkumai nebuvo vieninteliai to meto iššūkiai. Vidinį sąmyšį ir tikrosios tiesos paieškas skatino dvi prieštaringos pusės – namuose sovietinė ideologija buvo niekinama, o mokykloje iškeliama ant pjedestalo. E. Matusevičius pabrėžia, kad ir jis užtruko, kol suprato, kaip yra iš tiesų.
„Puikiausiai atsimenu ir niekada neužmiršiu vieno dalyko – kaip sovietinėje sistemoje visiems buvo įkalta viena mokyklinė, valstybinė, rašytinė tiesa ir viskas. Man tėtis visuomet bandydavo aiškinti, kaip yra iš tiesų. Jis pasakodavo, kaip būdamas partizanų ryšininku kovodavo prieš okupantus, o aš nesuprasdavau.
Pavyzdžiui, žiūrėdavome ledo ritulio čempionatą, kur finale žaidė SSRS ir Čekija. Tėtis visuomet už čekus sirgdavo, o aš, mokyklos tiesų prisiklausęs, žinoma, už „savą“ rinktinę. Juk į galvą taip viskas įkalta buvo – smegenys išplautos. Galvodavau: „Na negi mokykloje gali meluoti.“ Visgi dėl šeimos auklėjimo atėjo nušvitimas ir atskyriau gėrį nuo blogio“, – kalbėjo E. Matusevičius.
Baigęs mokyklą dabartinis sūnaus Edžio treneris ir toliau žengė sporto keliu, nors šis toli gražu nebuvo rožėmis klotas – pergales ir Lietuvos ieties metimo rekordą užgožė traumos, todėl savo kelią lengvojoje atletikoje pašnekovas apibūdina kaip skausmingą.
„Vienu žodžiu – skausmingas. Toks buvo mano sportavimo kelias. Buvau stipriai susižeidęs nugarą, patyręs stuburo diskozę. Prieš varžybas net skausmo blokadas darydavome, bet galiausiai niekas nebepadėjo. Profesionaliame sporte būna taip, kad aukoji visą savo laiką, sveikatą, bet, be šalies rekordo ir kelių laimėjimų, lieki nieko daugiau nepešęs.
Tiems, kurie pasiekia daugiau plačiu mastu, skausmai ir sunkumai nublanksta, tačiau baisiausia būna tada, kai sportui atiduodi 17 metų, patiri daug kančių, bet be tų traumų daugiau nieko neturi. Mano atveju buvo panašiai – tai yra skaudžiausia“, – teigė buvęs Lietuvos ieties metimo rekordininkas.
Černobylis – istorija, kurios žaizdos vis dar atviros
Vis dėlto sportas nebuvo didžiausias likimo išbandymas ir sunkumas. Tuo pasirūpino tuometė sistema, nuo jos buvo bandoma bėgti, slėptis, tačiau ji vis tiek pasiekė savo.
Čia ir galima pradėti skyrių „Černobylio istorija“, kurio priešistorė primena įtemptą kino filmo scenarijų.
– Viskas prasidėjo nuo kvietimų į kariuomenę. Bandėte jos išvengti ar priėmėte tai kaip natūralų dalyką? – LRT.lt paklausė E. Matusevičiaus.
– Mokiausi pedagoginiame institute Vilniuje, buvo paskutinis kursas, kai mane ėmė kviesti į karinį komisariatą. Supratau, kad nori paimti į armiją. Dirbau ieties metimo treneriu „Dinamo“ klube, jis buvo sukarintas, todėl žodžio „ne“ net negalėjo būti. Visgi nenuėjau į tą komisariatą, todėl jo atstovas atvyko į darbovietę. Išsikvietė mane ir pasakė: „Eisi į armiją, ar ne?“ Atsakiau, kad ne, todėl po akimirkos buvo pasirašyti dokumentai ir mane atleido iš pareigų. Tada ir prasidėjo medžioklė.
1983 m. vedžiau, o dar po metų apsigyvenome Pedagoginio instituto bendrabutyje. Iki 27-ojo gimtadienio, kuris yra kvietimo į armiją amžiaus riba, liko pusmetis, todėl mane gaudė visur: ir institute, ir stadione, ir treniruotėse, ir prie namų durų. Ką dariau? Ogi slapsčiausi.
Anksti ryte išeidavau į Martyno Mažvydo biblioteką, joje sėdėdavau iki pat vakaro. Domėjausi sporto statistika, rinkau įvairius duomenis. Namo išeidavau jau sutemus, apsidairęs, ar niekas nevaikšto ir davęs ženklą žmonai, į kambarį lipdavau per pirmo aukšto langą. Tada viską akimirksniu uždarydavome, o ryte vėl toks pat ratas sukdavosi. Tai truko kokį pusmetį.
– Visgi iki galo taip slapstytis nepavyko. Ką dar darėte, kad išvengtumėte tarnybos ir kokia buvo atomazga?
– Galiausiai 1985 m. kovą jie mane susirado ir balandžio 7 dieną, likus trims dienoms iki 27-ojo gimtadienio, liepė prisistatyti į karinį komisariatą. Ilgai sukau galvą, ką daryti: ar specialiai susilaužyti ranką, ar dar ką. Pamenu, kaip bendrabutyje gulėjau ant grindų, o draugas bandė sulaužyti kairę ranką. Ši nelūžo (nusišypso), todėl reikėjo ieškoti kito pasiteisinimo. Supraskit, tėtis buvęs politinis kalinys, partizanų ryšininkas, o jo sūnus eina į sovietų armiją. Kur tai matyta...
Sugalvojau kitą būdą. Grįžau į Tauragę, nuėjau į ligoninę ir ėmiau sakyti, kad skauda pilvo apačią. Pasakojau, kad buvau Vokietijoje, ten ragavau itin sveikuoliško maisto ir valgiau neiškepto faršo su žaliais kiaušiniais. Žinojau, kokie apendicito požymiai, todėl suvaidinti, kad skauda, nebuvo sunku. Galiausiai daktarai patikėjo ir nusprendė atlikti operaciją, nors jos iš tiesų nereikėjo. Po jos, dar gulėdamas ligoninėje, atšvenčiau gimtadienį ir buvau įsitikinęs, kad planas suveikė, o kariuomenės pavyks išvengti.
Deja, balandžio 12 d. mano palatoje apsilankė iš 10 žmonių sudaryta karinio komisariato medicinos komisija. Apžiūrėjo, patikrino ir nusprendė, kad esu sveikas. Tada prasidėjo toks psichologinis smurtas, toks spaudimas, kad kažkaip pasirašiau vieną popieriuką, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, įrodė mano sutikimą prisijungti prie armijos. Jiems buvo įsakyta iš aukščiau daryti viską, kad būčiau supakuotas į armiją.
– Nebuvote išsiųstas toli, keliavote į Kauną. Kaip sekėsi pritapti?
– Mėnesį laiko buvau vienas, nes kitus, remdamiesi tvarka, šaukė tik gegužės mėnesį. Tarnybos pradžioje gerai sutariau su pulko viršininku, kuris buvo prijaučiantis sportui. Pamenu, kad dalyvavau varžybose ir pirmą kartą pulkui iškovojau taurę. Viskas atrodė tikrai neblogai, tačiau 1986 m. pradžioje iš Afganistano sugrįžo kažkoks Rusijos kapitonas, viršesnis karininkas.
Jis buvo labai pasipūtęs, menkindavo mus, tyčiodavosi, rodydavo savo viršenybę ir vaikščiodavo su baltomis pirštinėmis. Vieną kartą jam pasakiau: „Ką tu čia caro karininką vaidini su tomis baltomis pirštinėmis.“ Tada ir užsitraukiau jo nemalonę.
– Balandžio 26 d. įvyko Černobylio atominės elektrinės katastrofa. Kaip sužinojote, kad teks ten vykti?
– Čia taip pat labai įdomi istorija. Kaip dabar pamenu, tą dieną keliese darbavomės ant vieno pastato stogo. Staiga išgirdome sireną, pranešančią apie susirinkimą į rikiuotę. Mums buvo pasakyta darbo nenutraukti, todėl į kiemą kartu su visais nepatraukėme. Galiausiai iš pastato išėjo tas kapitonas su baltomis pirštinėmis ir ėmė šaukti: „Aš žinau, kas pats pirmas vyks į Černobylį! Aš žinau, kas bus pirmas šiame būryje!“ Rėkė, dairėsi, kol galiausiai pamatė mane ant stogo, ir tiksliai bedė pirštu. Na tai va, taip ir buvau pasmerktas kelionei į Černobylį.
Mūsų pulkas kartu su atsitiktinai parinktais neprivalomos tarnybos žmonėmis, kuriuos vadinome partizanais, tapo pirmuoju Lietuvos ešelonu į Černobylį, turėjusiu likviduoti avarijos pasekmes. Balandžio 26 d. įvyko avarija, o gegužės 11 d. jau ir mes buvome ten.
– Ar žinojote ir supratote situacijos rimtumą?
– Šiek tiek žinojome, gal ne viską, bet žinojome. Sunkiausia buvo, kai reikėjo informuoti tėvus. Taip ir nepasakiau tiesos, kad išvykstu į Černobylį, – leptelėjau, kad keliaujame kažkur į mokymus Rusijoje, ir viskas. Buvau vedęs, jau ir sūnų su žmona turėjome, todėl viduje nerimo buvo labai daug.
Įsivaizduokit, turi šeimą ir staiga štai išsiunčia į nežinomybę. O tu juk supranti, kad ten viskas rimta ir neaišku, koks grįši ir ar išvis sugrįši. Labai išgyvenau, bet išsisukti nebuvo jokių galimybių. Tada buvo taip, kaip Rusijoje yra iki šiol: atėjo, stvėrė ir pirmyn į armiją. Dabar vyrai stumiami į karą Ukrainoje, o tada konkrečiai į Černobylį.
– Ar buvo informacijos apie saugumo reikalavimus, pavojus, ar vykote į visišką nežinomybę?
– Važiuodami į Černobylį turėjome radiacijos dozimetrų, bet vėliau juos atėmė ir niekada nežinodavome, kokiame radiacijos fone gyvename. Kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, ten viskas buvo po kilimu. Tada dar buvo priimtas toks kariuomenės vadų įsakymas, kad nė vienas kareivis negali gauti daugiau nei 25 rentgenus radiacijos. Jeigu gaus daugiau – pulko vadai bus baudžiami.
Taigi tų žmonių, kurie rinko grafito gabalus ant reaktoriaus stogo, dokumentuose ir buvo parašyta – 24,99 rentgeno. Iš tiesų tai realybė buvo tokia, kad ten buvo tūkstančių rentgenų per valandą radiacija.
Niekam niekada nerodė, kiek iš tikrųjų gavai radiacijos. Pavyzdžiui, mano ataskaitoje buvo parašyta, kad per visą laiką, 5 mėnesius Černobylyje, gavau vos 3,5 rentgeno. Užrašė, lyg nieko nebuvo, bet, žinoma, tai netiesa.
– Kaip buvo pasirūpinta tais, kurie dirbo šalia sprogusio reaktoriaus?
– Per televizorių jiems būdavo rodomi grafito gabalai ir sakoma, kad tu imsi tą gabalą, o tu kitą. Galiausiai nuskambėdavo garsas ir jie bėgdavo paimti grafito nuolaužos, turėdavo įmesti ją į šachtą. Šių žmonių likimas itin žiaurus. Kitą dieną buvo sutvarkomi jų dokumentai, liepiama pasirašyti ir jie paleidžiami namo. Kaip mes sakydavome – „išsiuntė visiškai pasibaigti“.
– Prieš keletą metų pasirodė ir akimirksniu išpopuliarėjo serialas „Černobylis“. Kokių panašumų ir neatitikimų teko pastebėti?
– Man labai užkliuvo kai kurios detalės. Pavyzdžiui, tiems, kurie lipo ant reaktoriaus stogo, seriale buvo skirtos tūkstantinės premijos, apdovanojimai. Kiek aš žinau, tai nieko panašaus nebuvo. Už šį mirtiną darbą buvo paskirtos 100 rublių premijos. Jokių tūkstančių nebuvo...
– Kokia konkrečiai buvo jūsų misija ir pagrindiniai darbai Černobylyje?
– Kasdien gaudavome užduočių. Turėdavome tvarkyti tas vietas, kuriose būdavo didelė radiacija ir jos palikti pėdsakai. Tai žemes kasdavome, tai pastatus griaudavome, tai likučius į šiukšlyną veždavome. Žodžiu, turėjome nuimti tą žemės paviršiaus dalį, kuri buvo užkrėsta radiacija, kad ateityje ten vėl virtų gyvenimas.
Iš mano pulko dalį jaunuolių siuntė ir prie paties reaktoriaus. Man pasisekė, nes buvau 27-erių, o ten siųsdavo jaunesnius – 23-ejų, 22-ejų vaikinukus. Pamenu, kaip juos išveža, dirbtinai apsaugo, pasako, kad viskas gerai, o kitą dieną išsiunčia namo prisibaigti. Jokio gailesčio nebuvo. Įdomu, ar yra likę gyvų, kurie buvo šalia, kurie tarnavo kartu, kurie visa tai patyrė.
– Ar visa ši Černobylio istorija jums tada parodė, kad žmogus ir jo likimas buvo visiškai niekam neįdomus?
– Kada žmogus Sovietų Sąjungoje ką nors reiškė? O Rusijai net ir dabar ar jų pačių žmonės ką nors reiškia? Rusija visuomet misdavo žmogiena. Per Antrąjį pasaulinį karą prieš vokiečių tankus buvo mesta tiek žmonių, kad šovinių visiems iššaudyti neužteko... Taip pat ir dabar yra daroma Ukrainoje. Niekada Sovietų Sąjunga ar Rusija nesiskaitė su žmonėmis. Technika sugesdavo, likdavo žmogus, o jo likimas niekam nebuvo įdomus.
– Dabar vykstantis karas Ukrainoje – geriausias tokių jūsų žodžių atspindys šiais laikais?
– Taip, žinoma. Kas buvo tada, vis dar yra išlikę ir dabar matoma Ukrainoje. Žmogus Rusijoje yra nulis.
– Kaip jaučiasi žmogus, išstumtas į nežmogišką pasaulį? Ką teko išgyventi ir patirti?
– 90 proc. mano likimo brolių neatliko privalomosios tarnybos, jie į Černobylį buvo paimti atsitiktinai. Jiems atlyginimai buvo dvigubai didesni negu mums. Kas vykdavo? Visi pinigai buvo išleidžiami alkoholiui ir lėbavimams. Gerdavo, verkdavo, juokdavosi ir mušdavosi. Aplinka buvo tikrai nužmogėjusi, o atmosfera tai neduok Dieve. Kiekvienas bandė išlikti savais būdais – aš rinkausi žmogiškus kelius.
Labai daug skaitydavau, kiekvieną dieną žmonai rašydavau laiškus. Tuos jausmus reikėdavo kur nors sudėti. Netgi žmona kelis kartus buvo atvykusi pas mane. Visi stebėjosi, bet tarp mūsų ryšys buvo itin stiprus. Turėjau rodyti charakterį, kovoti už save. Stengiausi išlikti. Žvejodavau, grybaudavau. Buvo tiek atsibodę, tiek viskas absurdiškai įgrisę, kad valgėme ten užaugusias gėrybes, ką rasdavome. Nebekreipėme dėmesio, ar maistas gali būti užkrėstas, ar ne.
– Galbūt sportas buvo tai, kas leido atitrūkti nuo kasdienybės?
– Ne tiek sportas, kiek netikėtai atrasta savitaiga. Apie tai turėjau knygą, atidžiai ją skaičiau. Dariau įvairių pratimų ir po poros mėnesių mokėjau įsiteigti, kad viskas aplinkui yra gerai. Darbas su savo mintimis padėjo išlikti. Būdamas armijoje iš viso perskaičiau 134 knygas. Jos buvo vienos iš gelbėtojų. Visa tai palaikė norą išlikti žmogumi ir netapti tokiu pat plevėsa kaip kiti. Laikraščiuose tada rašydavo, kad valdžia mumis rūpinosi, bet tiesa ta, kad rūpintis savimi turėjai tik pats.
– Kaip Černobylio patirtis jus pakeitė?
– Kai grįžau, buvo didelis džiaugsmas, kad viskas baigėsi. Visgi kariniame biuletenyje yra parašyta, kad per visą laiką Černobylyje gavai vos 3,5 rentgeno radiacijos. Tada tu suvoki, kad gavai tikrai daugiau ir niekada nesužinosi, kiek iš viso. Su sveikata grįžus buvo lyg ir viskas gerai, tačiau atsirado nuolatinė baimė – o kas gali nutikti vėliau? Tiesą sakant, su ta baime tenka gyventi ir iki šiol, nes nežinau, kada kas kur gali išlįsti. Černobylis manyje amžiams paliko neišdildomą pėdsaką.
– Ar kai sugrįžote, jumis buvo kaip nors specialiai pasirūpinta, galbūt buvote kaip nors pagerbti ir saugomi?
– Tiek mes, černobyliečiai, tiek tie, kurie tarnavo Afganistane, esame užmiršti. Pernai išėjau į pensiją, tai kaip nukentėjęs asmuo dabar prie pensijos prisiduriu 70 eurų. Iki tol apie jokį pasirūpinimą nežinojau. Grįžus lyg ir dalino kažkokius talonus, bet dėl vyravusio deficito jie buvo beprasmiai. Taip pat niekas jokių sveikatos tyrimų neatlikinėjo ir mūsų neprižiūrėjo. Dar ir dabar yra mažai šnekama apie Černobylį ir ten dirbusius žmones. Gal yra ne vienas ir ne du asmenys, kuriems reikia pagalbos. Reikia apie tokius dalykus kalbėti daugiau.
– Kaip manote, ar turint omeny ir tai, ką jums teko išgyventi, ir kokius veiksmus dabar vykdo Rusija, šios šalies sportininkai turi teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse, ar ne?
– Kaip jūs dabar įsivaizduojate – savo tėvynę gynęs ukrainietis atvyksta į olimpiadą ir sutinka kitoje barikadų pusėje buvusį ir jo šalį naikinusį rusą? Kaip galima žaisti dviem frontais? Nesuprantu, kaip dar gali būti keliamas rusų sugrįžimo klausimas.
Bijau to karo, bijau tų baisumų. Ir Černobylyje buvo ir mirčių, ir žiaurumo, todėl suprantu, koks baisus gali būti gyvenimas. Jeigu prie visko dar sprogstančias bombas pridėtume, tai išvis kažkas nesuvokiamo. Nė minties negali būti apie Rusijos sportininkų sugrįžimą į tarptautinę areną – tai neįmanoma ir sveiku protu nepaaiškinama... Rusijos negali būti olimpinėse žaidynėse ir taškas.
– Ką E. Matusevičiui reiškia žodis Černobylis? Kodėl?
– Baimė... Baimė. Visa ši istorija yra baisi tuo, kad tada mes nežinojome, ko reikia bijoti. Buvo ir tokių minčių, kad geriau jau į Afganistaną būtų išsiuntę, nes ten bent jau priešas aiškus, o čia tu jo nematai, nepažįsti, neužuodi. Ta nežinomybė žudė, visa atmosfera kėlė baimę. Černobylis – vien tik slogūs atsiminimai, baisi mano gyvenimo istorijos dalis. Jos atvertos žaizdos vis dar gyvos. Net ir praėjus tiek metų jis vis dar slegia, slegia, slegia.
„Viskas, užteks, nuo tokio sunkaus ir ilgo pokalbio jau ir galvą ėmė skaudėti“, – 90-ąją pokalbio minutę, prieš išjungiant diktofono įrašą, konstatavo Černobylio siaubo likvidavime dalyvavęs E. Matusevičius.
