Tautvydas Grabauskas – vienas iš vos 124 žmonių pasaulyje, per 30 metų sėkmingai įveikusių dešimtgubą ultratriatloną („ultra-deca“). Prieš mėnesį Šveicarijoje vykusiose varžybose lietuvis per 229 val. nuplaukė 38 km, dviračiu numynė 1800 km ir nubėgo 422 km. LRT RADIJUI sportininkas pasakoja – tokio rezultato jam nepakanka, vyro planuose – ir du kartus ilgesnė distancija. O jai, kaip ir kitoms varžyboms, pasiruošti būtina griežta dienotvarkė: 2 valandos miego, 8 valandos sporto ir pusę paros trunkančios treniruotės savaitgalį.
Miego – vos pora valandų per dieną
Beveik 10 parų – tiek laiko T. Grabauskui prireikė, jog įveiktų dešimtgubą ultratriatloną. 4-ą vietą varžybose užėmęs lietuvis aiškina – į šį laiką įsiskaičiuoja ne tik pats plaukimas, važiavimas dviračiu ir bėgimas, bet ir poilsis. Visgi šis sudaro labai mažą to laiko dalį. Vyras pasakoja varžybų metu pirmąsias 5 paras miegojęs po 2 valandas, o likusias dienas leidęs sau pailsėti ir po 4 valandas.
Sportininkas atvirauja – pasiruošti tokiam miego stygiui prieš varžybas taip pat svarbu, kaip ir fiziškai treniruotis. O tam prireikia nemažai laiko.
„Ruošiesi ne mėnesį ir ne du. Ir dabar, pavyzdžiui, man yra poilsio režimas. Miegu po 10 valandų per parą, to pakanka, visą naktį išmiegi ir daugiau. Tą miegą pradedi mažinti kiekvieną mėnesį artėjant varžyboms. Dabar ir sporto ne režimo metu išeina apie 1–3 valandas per dieną. Tai nėra daug“, – teigia pašnekovas.
Anot jo, patys intensyviausi būna paskutiniai 3 mėnesiai iki varžybų – miegama vos po 2 valandas per parą, intensyvėja treniruotės, galinčios trukti ir iki 8 valandų. Dėl to varžybų metu kūnas jau būna pripratęs prie alinančio režimo, lengvai prisitaiko prie krūvių.
LRT RADIJUI sportininkas sako – treniruotųsi ir dar daugiau, tačiau kiekvieną dieną tenka eiti į darbą. Jeigu galėtų leisti sau to nedaryti, pasak jo, rezultatai būtų dar 50 proc. geresni negu dabar. O gal ir pirmą vietą varžybose būtų užėmęs.
„Dabar mano dienotvarkė prieš varžybas atrodo taip: vidurnaktį atsiguli, 2 val. atsikeli, važiuoji dviračiu kokius 100–150 km, tada eini į darbą, po darbo grįžti, vėl važiuoji dviračiu, vėl bėgi kokius 30 km ir vidurnaktį eini gulti. (...) Galėčiau sau leisti daugiau sportuoti, bet, kaip sakau, atsiranda darbai, tai kiša koją. Turint darbą, šeimą, nelabai išeina daugiau jau treniruotis, nes visi aplinkiniai žmonės kenčia“, – tvirtina T. Grabauskas.
Atostogų su šeima vyras sako neturintis, o savaitgalius paskiriantis ilgosioms treniruotėms. Jų metu plaukioja baseine, su dviračiu nuvažiuoja ir po 200–300 km, tai užtrunka 12–14 valandų.
Pavojų trasoje neišvengia
Sportininkas LRT RADIJUI pasakoja, jog dėl miego stygiaus ir nuovargio jo protas varžybų metu yra ne toks aštrus – triženklių skaičių mintyse sudauginti jis negalėtų.
„Tikrai ne. Net visų varžybų metu stengiuosi beveik su niekuo nekalbėti. (...) Yra momentų, kai kalbi, bet protas, galima sakyti, atsijungia. Gal net ir savo gimimo datos tikslios tuo metu nepasakytum. Tu tiesiog išeini iš savęs“, – teigia vyras.
T. Grabauskas varžybų metu atsiriboja ir nuo bendravimo su savo šeima – esą tai jį blaškytų. Jam svarbu susikaupti, o šiai būsenai pasiekti vyras pasitelkia įdomių metodų, pavyzdžiui, plaukdamas mintyse nuo pradžios iki galo atkartoja kokią nors knygą.
„Pasieki tokią būseną, kai tau viskas būna visiškai dzin. Paskui iš galvos išeina ir ta knyga ir tu tiesiog plauki snūduriuodamas. Dviračiu vėl tas pats – tu važiuoji toks zombinis. Stebi aplinką, grožiesi tuo vaizdu, o paskui tiesiog pasidaro taip, kad dirbi, tau lengva dirbti ir tu nelabai ką jauti“, – dėsto lietuvis.
Vis dėlto visiškai nereaguoti į tai, kas vyksta aplinkui, varžybų metu negalima. Nors baseine pavojai galbūt ir netyko, važiuojant dviračiu atsargumo tikrai prireikia. Pašnekovas patikina – pavojų išvengti trasoje yra sudėtinga.
„Nelabai išvengsi tų dalykų. Čia visi dalyviai krenta. Turbūt nėra tokio dalyvio, kuris nebūtų išvažiavęs iš trasos. Aš, galima sakyti, irgi išvažiavau vieną kartą – nuvažiavau nuo 6 m skardžio. Ir antrą kartą vos nenuvažiavau – man sušuko šalia važiavęs dviratininkas, aš atsigavau ir toliau pradėjau važiuoti. Tu tiesiog užmiegi. (...) Kūnas vargsta, nori miego, bet bandai važiuoti. Kai važiuoji, jauti pats, kaip akys limpa, bandai jas atmerkti, bet paskui jau pajauti, kad važiuoji kažkur žemyn“, – patirtimis dalinasi T. Grabauskas.
Dėl tokių incidentų, žinoma, neretam sportininkui tenka ir pasitraukti iš varžybų. Lietuvis sako, jog minčių, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių neužbaigs trasos, jam kyla nuolat.
„Minčių visą laiką visokių būna. Daug kas keičiasi trasoje. Mano planas visą laiką būna aiškiai sudėliotas net ne valandomis, o minutėmis. Pavyzdžiui, buvau plaukimui numatęs 16 valandų, o atplaukiau 4 minutėmis anksčiau. (...) O ar baigsi, ar nebaigsi, matai varžybų metu“, – tikina vyras.
Sportininkas priduria, jog varžybų metu tenka atsargiai pamatuoti savo sprendimus. Jis nuolat skaičiuoja, ar verta šiek tiek save paspausti ir tikėtis pasivyti varžovus, ar visgi toks spurtas per daug jį išsekins ir sumažins tikimybę apskritai finišuoti.
Šveicarijoje vykusiose varžybose 4-ą vietą užėmęs lietuvis sako supratęs, jog nepavys 3-ioje vietoje buvusio varžovo, o jo neaplenks 5-oje vietoje likęs konkurentas. Dėl to jis nusprendė pataupyti jėgas ir sulėtino tempą. Vietoj 120 km T. Grabauskas leido sau per parą nubėgti 100 km. Vyro įsitikinimu, svarbu savęs neperspausti. Taip nutiko net 8 varžybų dalyviams, kurie nebaigė trasos, nes patyrė traumą.
Planuoja padvigubinti distanciją
Lietuviui T. Grabauskui įspūdingų rezultatų pasiekti pavyko per stulbinamai trumpą laiką. Savo pirmąjį klasikinį triatloną („Ironman“) jis įveikė vos prieš 4-erius metus, 2018-aisiais. Tada vyras liko priešpaskutinis – kaip pats sako, dar nežinojo, kokio pasiruošimo reikia ilgųjų distancijų sporte. Visgi nesėkminga pradžia sportininko neatbaidė – vyrui patiko ultratriatlonas ir jis išsikėlė tikslą ateityje pagerinti savo rezultatą.
„Pastebėjau, kad man nepatinka mažos distancijos. Kuo distancija mažesnė, trumpesnė, tuo ją reikia greičiau, stipriau baigti. Tai ir pastebėjau, kad man patinka tas sportas, kur reikia daug ištvermės. Tada aš jaučiu malonumą“, – pasakoja T. Grabauskas.
LRT RADIJO pašnekovas pasakoja – nubėgęs 20–30 km ar dviračiu nuvažiavęs 100 km, jis pajaučia tam tikrą lengvumą, jam norisi dar. Paklaustas, iš kur tokia jo ištvermė – ar tai įgimta, ar išsiugdyta, T. Grabauskas pabrėžia, jog svarbiausią vaidmenį čia atlieka jo paties sunkus darbas.
„Kad ištreniruota, tai faktas. Geriau aš metus stipriai arsiu, negu kad būtų sunku varžybose. Aš tuo keliu ir einu. Daug laiko skiriu treniruotėms vien dėl to, kad paskui būtų lengva varžybose. Jau turėjau pamoką, kai mažai treniravausi, beveik nieko, ir startavau. Tai [ir] buvo rezultatas, kad paskutinis“, – atvirauja sportininkas.
Nors sportuoja daug, vyras patikina, jog tikrai neperdega, o pati fizinė veikla jam nenusibosta.
„Mane sportas veža, aš nuo to kaifuoju, man tas patinka. Kad neatsibostų ir kad neperdegčiau, neturiu tokių treniruočių, kurios būtų labai intensyvios. Jos visos yra man priimtinu ritmu – nelabai greitai bėgu, plaukiu, važiuoju dviračiu. (...) Viskas labai lengvai, komforto zonoje“, – aiškina T. Grabauskas.
Vyras nėra linkęs užmigti ant laurų – iš karto po finišo dešimtgubo ultratriatlono varžybose išsikėlė sau naują tikslą.
„Finišavau, iš karto buvo mintyse – kas toliau? Toliau dvidešimt. Visą laiką man taip: aš tik finišuoju ir iš karto pirma mintis, kad toliau darau dvigubai“, – teigia sportininkas.
„Dvidešimt“, apie kurį kalba T. Grabauskas, – dvidešimtgubo ultratriatlono distancija, kai plaukiama 76 km, dviračiu važiuojama 3600 km ir bėgama 844 km. Jos rekordas nuo 1998 m. priklauso kitam lietuviui Vidmantui Urbonui. Kaip aiškina sportininkas, šios distancijos varžybos organizuojamos tik beveik kas dešimtmetį. Dėl to pasinaudoti proga ir sudalyvauti kitais metais Meksikoje organizuojamose varžybose jam yra būtina. Kartoti to, ką jau yra daręs, vyras tikina nenorintis.
„Man neįdomu daryti tai, ką aš jau padariau. Jei nebūtų dvidešimtgubo, tada taip, gal kartočiau dešimtgubą, gal net penkiagubą. (...) Tai jau padariau, žinau, ką tai reiškia, ir norisi daugiau. Kai eini dvigubai daugiau, tu vėl nežinai, kaip tavo kūnas reaguos. Tai visiškai svetimas nuotolis, kurį nežinai, kaip dėlioti. Va tas ir įdomu man“, – savo sprendimą aiškina pašnekovas.
O po to, anot jo, laukia ir dar didesni nuotoliai – varžybų Meksikoje metu vyras mintimis jau bus trisdešimtgubo ultratriatlono varžybose ir sau kartos, jog nuplaukti reikia ne 76 km, o 114 km.
Viso pokalbio su „geležiniu žmogumi“ vadinamu Tautvydu Grabausku klausykitės LRT RADIJO laidos „Čempionų pietūs“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
