Lygiai prieš 30 metų disko metikas Romas Ubartas tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu. Dar iki šalies nepriklausomybės atkūrimo skambių pergalių iškovojęs sportininkas tikina, kad tąkart Barselonoje atsakomybės našta buvo kur kas didesnė. Pirmą kartą jis kovojo už Lietuvą, todėl nuvilti tautiečių tikrai nenorėjo.
Tūkstantinė minia, skanduojanti „Ačiū“ ir „Lietuva“. Taip Vilniaus oro uoste sutiktas iš Barselonos olimpinių žaidynių grįžęs pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas R. Ubartas ir bronzą iškovoję šalies krepšininkai. Pasak 1992 m. rugpjūčio 5 d. olimpinį auksą laimėjusio disko metiko, iš Sovietų Sąjungos priespaudos išsivadavusiai Lietuvai ir jos žmonėms tada buvo svarbu apie tautą pranešti pasauliui.
„Lietuva jau buvo atkūrusi nepriklausomybę ir kiekviena pergalė, ne tik sporte, bet ir kultūroje, mene, visose srityse, buvo svarbi Lietuvai. Buvo svarbu, kad į Lietuvėlę pažiūrėtų naujai, ir mes to irgi norėjome. Net ir kovojant SSRS rinktinėje, širdyje buvo Lietuva.“
R. Ubartas savo apdovanojimų kolekciją pradėjo pildyti gerokai iki Barselonos olimpinių žaidynių – 1986 m. jis triumfavo Europos čempionate, o 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse pasipuošė sidabru. Bet brangiausias, žinoma, auksinis Barselonos medalis.
„Visi jautė, kad atstovauti nepriklausomai Lietuvai yra ypatingas jausmas, ypač krepšininkai, nes mūsų krepšininkai visada buvo priešakyje, matomi ir daugiau dėmesio jiems buvo skiriama. Krepšininkų bronzos medalis, manau, vertas aukso. Visi mes jautėme tą įtampą.“
Barselonos olimpines žaidynes per televizorių ekranus stebėjusiems lietuviams R. Ubartas nuo įsimintiniausios gyvenime rugpjūčio 5 d. tapo didvyriu.
Kviečiame skaityti visą LRT interviu su R. Ubartu.
– Dar neseniai džiaugėmės Mykolo Aleknos ir Andriaus Gudžiaus medaliais pasaulio lengvosios atletikos čempionate, šiandien prisimename jūsų prieš 30 metų iškovotą Lietuvai pirmąjį nepriklausomos šalies olimpinį aukso medalį. Kokia ši pergalė išlikusi jūsų atmintyje?
– Tuo metu, aišku, buvo svarbu, nes Lietuva jau buvo atkūrusi nepriklausomybę ir kiekviena pergalė, ne tik sporte, bet ir kultūroje, mene, visose srityse, buvo svarbi Lietuvai. Buvo svarbu, kad į Lietuvėlę pažiūrėtų naujai, ir mes to irgi norėjome. Net ir kovojant SSRS rinktinėje, širdyje buvo Lietuva.
Žinoma, tie įspūdžiai kiek išdilo, bet pažiūrėkime, atėjo nauja karta – ištroškusi pergalių ir net labiau negu mes. Žvelgiant į M. Alekną – pradėjo mėtyti toks jaunas, aš taip mėčiau tik gal po 10 metų, o jis tokius rezultatus pasiekia būdamas 19 metų. Mykolas – šaunuolis, manau, jo laukia didelė ateitis. Jeigu jokių traumų, tai kas čia žino, gal ir Jurgeno Schulto pasaulio rekordas kris.
– Paminėjote savo pagrindinį varžovą kovoje dėl Barselonos olimpinio aukso. Kiek jums ta tiesioginė dvikova su J. Schultu buvo svarbi? Kokie buvo jūsų tarpusavio santykiai?
– Visada buvome kaip draugiška disko metikų šeima. Aišku, vieni buvo stipresni, kiti – silpnesni, bet visada pasveikindavome vieni kitus, net pabendraudavome. Su J. Schultu buvome susitikę, rodos, varžybose Tenerifėje – taip gerai pakalbėjome, trumpai, bet gerai. Žinoma, varžybų įtampa būdavo jaučiama, nes disko metimas – individuali sporto šaka, kiekvienas kovoja už save. Prieš varžybas ar po jų gali labintis, bet varžybose yra kova. Mane J. Schultas 1988 m. Seule, grubiai tariant, patvarkė, buvau antras, o jau Barselonoje pasisekė man, todėl tokia džiaugsmo gaidelė tikrai buvo mano širdelėje. J. Schultas – puikus vyras, vokiškai santūrus, bet ir alaus esame išgėrę, manau, tai normalūs sportininkų santykiai.
– Jūsų diskas Barselonoje nuskriejo 65,12 m. Kas nulėmė tokį palyginti neaukštą rezultatą, nes prieš olimpines žaidynes buvote peržengęs jau ir 70 m ribą?
– Manau, faktorių buvo daug. Visų pirma, oras buvo gana drėgnas ir karštas. Tai labai slegiantis oras, todėl ir kitų disko metikų rezultatai nebuvo aukšti. Dar viena problema, kad finalas buvo tik po dviejų dienų po kvalifikacinių varžybų. Tas ilgesnis laukimas gal kiek duoda per smegenis. Nors, prisipažinsiu, per daug paprastai nesijaudindavau, bet šįkart kažkokia atsakomybės našta buvo didesnė, nes taip už Lietuvą kovojau pirmą kartą ir visi tikėjosi iš manęs, o aš nenorėjau apvilti. Galbūt tas jaudulys ir pavedė. Be to, gal dar koks maistas netiko, iš ryto jaučiausi nekaip. Tiesiog tokie faktoriai, kai jaudiniesi, ant pečių krenta daug dalykų. Ačiū Dievui, kad yra rezultatas, kad ir neaukštas, 65,12 m.
Kvalifikacinį normatyvą įvykdžiau labai lengvai, 66,08 m, jokių pastangų net nereikėjo, matyt, tas kažkaip suveikė. Gal per didelis pasitikėjimas, galėjo tikrai būti toks atvejis, nes kai pirmu bandymu pasieki kvalifikacinį normatyvą, galvoji, kad tikrai viskas gerai. Yra buvę, kai ir antru ar trečiu bandymu įvykdydavau normatyvą, ir žinau, kad tuos kartus degiau, bet finalines varžybas laimėjau. Tai čia tiek daug niuansų ir net negali tiksliai pasakyti, kas čia buvo. Svarbu, kad Lietuvai iškovojau medalį ir ne tik Lietuvai, bet ir treneriui, žmonai, šeimai – tėveliams, mamytei, broliams, sesutėms. Savijauta buvo nuostabi.
– Auksiniu tapo penktas metimas, tačiau pats esate sakęs, kad diskas varžybose skriejo kaip varna...
– Taip! Jeigu diskas gražiai skrieja, tai jis tiesiog plaukia, lekia 2–3 m toliau, o maniškis kaip varna – krenta po kojomis, tai ir rezultatas toks. Tikrai buvau pasirengęs mesti bent 67–68 m. Įvyko, kaip įvyko. Sakoma, kad olimpinėse žaidynėse svarbiausia dalyvauti, bet jeigu dar laimi, tai čia pasaka.
– Kokia atmosfera tvyrojo Lietuvos sportininkų stovykloje Barselonoje?
– Visi jautė, kad atstovauti nepriklausomai Lietuvai yra ypatingas jausmas, ypač krepšininkai, nes mūsų krepšininkai visada buvo priešakyje, matomi ir daugiau dėmesio jiems buvo skiriama. Krepšininkų bronzos medalis, manau, vertas aukso. Visi rinktinės sportininkai kovojo maksimaliai, padarė, ką galėjo. Įrodėme, kad Lietuvėlėje bus geriau, nei buvo iki nepriklausomybės.
– Barselonos olimpines žaidynes stebėjo beveik visa Lietuva. Jautėte po laimėto medalio dėmesio antplūdį?
– Oi, jaučiau! Be abejo, tai jaučiau, gal net to dėmesio per daug. Esu toks ramus vaikinas, naminis, ir staiga tokia šlovė! Pagalvodavau, kad tik neužriesčiau nosies, bet lyg išvengiau to. Man įsiminė sugrįžimas į Pašilaičius, kur gyvenau, nuolat skambindavo į duris ir ateidavo ne suaugę žmonės, o vaikučiai. Jie nešdavo žaisliukus, puokštes, tai man kažkur davė didelę dėžę „Mars“ šokoladukų, tai tuos šokoladukus tiems vaikams išdalinau. Iš tikrųjų sveikinimų buvo daug.
– Olimpinį auksą iškovojote būdamas 32-ejų. Kiek svarbu gyvenimo laimėjimą iškovoti jau sulaukus brandaus sportininkui amžiaus? Kiek tas aukso medalis buvo išlauktas?
– Praktiškai buvau kaip sportininkas tikrai subrendęs psichologiškai, fiziškai, morališkai. Manau, tas medalis atėjo laiku, nes jaučiau, kad kitos olimpinės žaidynės jau bus ne mano, nes ateis dar jaunesni disko metikai, dar stipresni. Tada kilo Larso Riedelio žvaigždė ir labai pasisekė, kad Barselonoje jis nepateko į finalą, nes buvo tuo metu stiprus.
Jaunų sportininkų problema, kad, pasiekus rezultatą, prasideda automobiliai, merginos, vakarėliai ir tai greitai sužlugdo viską. Man pasisekė to išvengti, todėl linkiu jauniems sportininkams, kad jie nepasiduotų pagundoms. Sakoma, kad, jeigu laimėjai, turi užmiršti ir pradėti viską iš naujo, jeigu dar nori ką nors naujo sporte pasiekti. Tai, manau, labai svarbu. Aš pasiekiau kaip tik laiku, nes viską jau turėjau tam rezultatui pasiekti – treneris sulipdė, ką norėjo. Dabar tik suprantu, kad buvau padaręs klaidų, dabar kitaip daryčiau. Žinau, kaip treneris su manimi kankinosi, nes buvo techninių momentų, kurių niekaip negalėjau ištaisyti.
– Stebite ir dabartines Lietuvos disko metimo žvaigždes – M. Alekną ir A. Gudžių. Kuo jie išsiskiria?
– Andrius, manau, jau subrendęs varžybų kovotojas, turi ir pasaulio auksą, ir Europos. Andrius yra nežmoniškai greitas ir stiprus.
Mykolas yra jaunas. Jis gavo ir iš mamos, ir iš tėvelio greitį, koordinaciją. Mane stebina jo nervų sistema. Mykolas ateina į varžybas kaip į šventę – nejaučia susijaudinimo, jam tai patinka. Tiesiog ateina ir numeta, o jeigu nepasiseka, nueina pas trenerį, pažiūri, vėl ateina ir diskas jau geriau nulekia. Jaunam žmogui tai labai reta savybė. 19-os metų turėti tokią stiprią nervų sistemą puiku.
Lietuviai jau esame tokie, mūsų rungtis reikalauja tokių šaltų nervų, matyt, čia tokie lietuvių genai. 3 milijonų tautoje turime tiek disko metimo medalių, kad kitos tautos ir su 80–100 mln. tiek neturi. Tie dalykai labai svarbūs.
Aš taip pat turėjau gerus nervus. Gal, kai buvau 16–18 metų, truputį degiau. Varžovai, atrodo, buvo daugiau pasirengę nei aš, nes tik pradėjau karjerą. Kai atėjau į suaugusiųjų sportą, pastebėjau, kad tų vaikinų nebeliko sporte. Likau tik aš. Sako, kad iš 10 tūkst. sportininkų tik 1 pakyla. Tikiu, nes net į olimpines žaidynes ne visi nuvažiuoja. Tai tikrai turėjau ramius nervus, laukiau savo momento, išlaukiau.
– Kokią disko metimo ateitį matote?
– Visi, kurie baigėme sportą: aš, Vaclovas Kidykas, Virgilijus Alekna, – norime, kad disko metimo tradicijos nenutrūktų. Kol kas tai Lietuvoje mums sekasi. Vis kas nors atsiranda. Mūsų tautos žmonės yra aukšti, ypač Žemaitijos krašte, esu ir aš žemaitis. Žinoma, reikia sudaryti sąlygas sportuoti ir vystyti savo talentą. Kiek matau, dalis talentingo jaunimo tiesiog neateina į sportą. Disko metimas visada turėjo tąsą – Anatolijus Pocius, Algimantas Baltušnikas, Vytautas Jaras, aš su V. Kidyku, tada – V. Alekna, dabar – A. Gudžius ir M. Alekna. Manau, kad šitas tandemas, duok Dieve, vėl gali kuriose nors varžybose abu būti ant pakylos ir tai greičiausiai įvyks. A. Gudžius yra ištroškęs naujų pergalių, matau, kad jo akyse dega žvėries žiburėlis. O Mykolas... Vieną kartą kalbėjome, jam pasakiau: „Tu žinai, ką darai.“ Jaučiau, kad Mykolui nereikia jokios pagalbos. Manau, dar bent 10–15 metų M. Alekna bus, o po jo kas nors vėl atsiras.
