Labiausiai patyręs Lietuvos slidinėjimo rinktinės narys Modestas Vaičiulis ilgam išsiskyręs su profesionaliu sportu buvo net dukart. Tačiau šiandien slidininkas rengiasi jau trečiosioms žiemos olimpinėms žaidynėms. Pasak 32-ejų metų atleto, nuo sporto atitrūkti sunku, kai tai yra tavo gyvenimo būdas.
Dvejos – Vankuverio ir Pjongčango – žiemos olimpinės žaidynės ir dvi priverstinės pertraukos – erkės sukelta Laimo liga ir emigranto duona Norvegijoje. Tokius reikšmingiausius įrašus galima išskirti slidininko M. Vaičiulio sportinėje karjeroje. Kiekvienas jų paliko tam tikrą žymę, tačiau svarbiausia, kad šiandien Modestas ir vėl yra vienas pajėgiausių šalies lygumų slidininkų. Po pastarosios pertraukos, kai jis dirbo Norvegijoje, patyrusius slidininkus galinčių pakeisti jaunųjų talentų mūsų šalyje neatsirado.
„Per tiek metų situacija keičiasi, brandžių sportininkų mažėja, konkurencija mažėja, jos realiai nėra. Kas likę iš senesnių, stipresnių, jų yra, bet jie tiesiog dirba ir gyvena savo gyvenimus, o kas dar gali truputį pasisportuoja. Mes parodome, ką galime geriausiai ir tiek“, – LRT kalbintas sako M. Vaičiulis.
M. Vaičiuliui ir pačiam po 2018-ųjų Pjongčango žaidynių teko spręsti dilemą, ar toliau tęsti karjerą, ar priimti darbo pasiūlymą iš Norvegijos. Su žmona jis išvyko padirbėti į žuvies fabriką, o slides netgi paliko gimtinėje. Tačiau nuo septynerių metų ant slidžių mamos ir trenerės Dalios Vaičiulienės pastatytas sportininkas ilgai be slidinėjimo neištvėrė.
„Man sportas patinka. Nuo sporto sunku atitrūkti, nes nuo septynerių metų sportuoju, tai tik kelių metų pertrauka buvo, kai reikėjo save truputį finansiškai pagelbėti. Dėl to ir buvau išvykęs, bet vis pasitreniruodavau, grįžęs pabandžiau vasaros metu sustartuoti, žiūriu, kad aš čia su visais esu priekyje ir dar galiu. Tai kodėl ne?“, – prisiminė sportininkas.
Šiandieninis M. Vaičiulis ir tas, kuris vos 19-os išvyko į pirmąsias olimpines žaidynes Vankuveryje 2010-aisiais, skiriasi.
„Patirties daugiau, mažiau streso, mažiau iššūkių, bet daugiau sau iškeltų tikslų, susigretini į tą geresnį rezultatą ir visokius darbus, lūkesčius bandai atstumti toliau, o daugiau bandai treniruotis, bet ne visada viskas treniruotėmis pasiekiama, reikia ir iš šono pagalbos, kurios kartais ir nėra pas mus“, – sako slidininkas.
Iš Vankuverio žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvavusių šešių Lietuvos sportininkų aukščiausią, 18-ąją vietą komandų sprinto lenktynėse užėmė M. Vaičiulio ir Manto Strolios duetas. Asmeninėse sprinto lenktynėse M. Vaičiulis finišavo 54-as.
„Buvau jaunas, 19-os metų, tai buvo pats didžiausias renginys, išvykau į Kanadą, ten pamačiau visai kitokią kultūrą, žmones, aplinką. Trasos buvo labai įspūdingos ir renginys labai gražus, oras. Viskas buvo labai puiku – uždarymas, atidarymas. Man ten daug labiau patiko nei Korėjoje, nes visai kitokia kultūra, visai kitokie papročiai, dideli milijoniniai miestai, kuriuose visokie kvapai... Buvome išvykę vieną dieną, prieš pat uždarymą, tai man Kanada ir Korėja visiškai skirtingi dalykai“, – prisiminimais dalijosi atletas.
Po pirmųjų olimpinių žaidynių jaunasis M. Vaičiulis iškart pradėjo galvoti apie antrąsias, tačiau jo planus netikėtai sujaukė Laimo liga. Gydytojai patarė sportininkui kabinti slides ant vinies.
„Aišku, buvo apmaudu. 2011 metų vasarą susirgau. Iškart po pirmos olimpiados buvo siekis, kad aš dar noriu daugiau, noriu antros, bet atsirado kitais, labai puikiais dalykais gyvenime – baigiau mokslus, išsilaikiau teises, susiradau darbą, atsirado mergina, kuri dabar yra mano žmona. Nebuvo taip blogai, nes pakeičiau kitais gerais dalykais. Turėjau daugiau laiko kitiems dalykams, nes tuo metu, kai sportavau, nebuvo laiko niekam“, – kalbėjo M. Vaičiulis.
Po priverstinės pertraukos M. Vaičiulis grįžo į slidinėjimo trasą, patekęs į Pjongčango olimpines žaidynes. Aštuonerius metus antrojo olimpinio starto laukęs atletas komandų sprinto lenktynėse su M. Strolia užėmė 25-ąją vietą, asmeninėse sprinto lenktynėse M. Vaičiulis buvo 44-tas, 15 kilometrų varžybose – 96-as. Slidininkas didžiąją dalį karjeros jautė, kad jo arkliukas yra sprintas.
„Aš jau 2009 metais žinojau, bet manęs nelabai kas klausydavo, man liepdavo ir ilgas distancijas važiuoti. Lietuvos lygiu būdavau pajėgus ar panašiai su visais. Man duota daug daugiau jėgos ir greičio negu ištvermės, nes visada buvau toks didesnis, raumeningesnis, sunkesnis sportininkas. Arba reikėjo kardinaliai mesti svorį ir bandyti ilgesnius nuotolius, bet, žinant, kaip pasaulis važiuoja ilgus nuotolius ir, kaip mums sekasi, žinojau, kad turbūt neverta lįsti į ilgus nuotolius, nes matome mūsų rezultatus ilgų nuotolių, dar sprinte viduriukas, o ten jau „galiorka“, – teigia slidininkas.
Pekino olimpinėse žaidynėse M. Vaičiulis dalyvaus tik sprinto rungtyse. Kartu su Tautvydu Strolia jis varžysis komandų sprinto lenktynėse ir taip pat dalyvaus asmeninėje sprinto laisvuoju stiliumi rungtyje.
„Mano tikslai ir lūkesčiai turbūt būtų 30-ukas sprinte, norėčiau praeiti kvalifikacinį barjerą, o šiaip labai nenusiminsiu ir tuo atveju, jeigu įvažiuosiu į 40-uką. Na, kaip bus, nežinau, kiekvienas sportininkas nežino, visi nori būti kuo aukščiau“, – savo tikslus įvardijo sportininkas.
