„Yra trys dalykai: trumpuoju laikotarpiu – ne to mes čia važiavome, ilguoju laikotarpiu – nieko neatsitiko, o šiaip – labai gera grįžti į Vilnių“, – iš oro uosto sugrįžęs į Lietuvą po nesėkmingai susiklosčiusio Dakaro ralio sakė Benediktas Vanagas.
„Toyota Gazoo Racing Baltics“ komandos ralis baigėsi, kai viename iš greičio ruožų nepastebėjęs tramplino B. Vanago ekipažas vertėsi kelis kartus ir dėl patirtos avarijos nebegalėjo tęsti lenktynių. Laimei, tiek B. Vanagas, tiek jo šturmanas Filipe Palmeiro atsipirko smulkiais sužalojimais.
B. Vanagui šis Dakaras buvo dešimtasis, iki šiol jis vienintelį kartą lenktynių nebuvo užbaigęs 2017-ais metais.
Penktadienį naktį iš Saudo Arabijos sugrįžęs B. Vanagas pasidalino mintimis apie incidentą, jo kainą ir tolesnius planus.
– Benediktai, atrodo visai neseniai išlydėjome į Dakarą ir dabar vos ne vienas pirmųjų iš jo grįžtate. Kokie jausmai?
– Nėra taip, kad norėčiau nusigraužti nagus. Visada važiuodamas į Dakarą žinai, kad gali ir nefinišuoti. Tokia galimybė visada egzistuoja. Tai yra techniška sporto šaka, labai sunkios varžybos, kuriose egzistuoja klaidos galimybė. Kad ir kaip tai atsitiktų, tai yra beprotiškai nemalonu.
– Gal galite pakomentuoti patį incidentą? Ar gavote pranešimą apie kliūtį?
– Pagrindinė mintis yra tokia, kad turime išsiaiškinti, kas ten atsitiko. Jeigu to neišsiaiškinsi, kitą kartą bijosi ir negalėsi būti greitas. Mes privalome sužinoti. Aš pats informacijos neturėjau arba ją gavau per vėlai. Kodėl? Aš nesiimu spręsti ir tai nėra esmė. Tai yra vidiniai dalykai, daug scenarijų, kodėl taip galėjo nutikti. Labiausiai gaila, kad tiesiog nevažiuojame lenktynėse.
– Ar buvo dalyvių, kurie suklydo toje pačioje vietoje?
– Reikėtų pasakyti, kad kokie 3–5 automobiliai važiavo ta pačia vėžia, bet jie buvo truputį sėkmingesni ir truputį lėtesni. Po mūsų avarijos, olandų žiniasklaida užstatė ten barjerą, tai reiškia, kad ten tikrai būtų buvę daug blynų. Kadangi lenktyniauju 25 metus, žinau, kad lenktynėse būna viena vieta, kur pasipila avarijos. Ši vieta buvo viena iš tokių, kuri pareikalavo mano aukos.
– Kaip reagavo kūnas į apsivertimą?
– Aš buvau visiškai sąmoningas, esu patyręs „vartytojas“. Viskas buvo gerai, medikų nereikėjo. Tai grynai techninė avarija.
– Kiek šis šuolis jums kainavo?
– Dar nežinau. Tačiau šiame sporte mažai nebūna. Kainuos daug, bet visus viščiukus, kurių „vanagas“ nepagavo, sužinosime vasario pirmosiomis savaitėmis.
– Ar prie šio incidento negalėjo prisidėti T1+ klasė, kitokia pakaba ir ratai?
– Ne, jeigu čia būtų buvęs ankstesnės kartos automobilis, viskas būtų buvę dar baisiau. Šis automobilis dar šiek tiek atleido, bet net jis neištempė. Būtų buvo dar blogiau.
– Kokie artimiausi planai?
– Noriu kiaušinienės, nes mėgstu valgyti. Čia yra artimiausias mano planas. Tolesnis – pasiruošimas kažkam. Pasipurtysiu galvą ir pagalvosiu. Mes planų turime nemažai, šie metai turėtų būti pakankamai aktyvūs.
– Tai kitų metų Dakare dalyvausite?
– Iš vienos pusės – kodėl ne? Iš kitos pusės – labai aiškaus plano neturiu, išskyrus, kad liko nesuvestų sąskaitų.
– Ar sekate Dakaro naujienas? Kaip manote, ar Vaidotas Žala dar gali kilti aukščiau?
– Dakare šansų kilti turi dviem atvejais: arba tu važiuoji greitai, arba kažkas iškrenta. Labai tikėtina, kad kažkas esantis aukščiau iškris. Manau, kad Vaidas gali pasigerinti vietą. Dabar nesu labai įsigilinęs į rikiuotę, nes man nesinori ten žiūrėti, psichologinis dalykas. Aišku, iš galo irgi yra gerų pilotų, kurie gali pasivyti. Dar liko pusę Dakaro, laukia akmeningoji dalis, tad ten visko gali dar būti. Bet kažkas iš mūsų turi pramušti tą kamštį.
