Rekordiškai susitraukusi Lietuvos olimpiečių delegacija, medalių nelaimintys sportininkai, mažas vaikų fizinis aktyvumas ir didžiulis mirtingumas dėl kraujotakos sistemos ligų. Tai – veiksniai, kurie specialistus verčia skambinti pavojaus varpais dėl bendros Lietuvos sporto ateities.
Lietuvos higienos instituto duomenimis, 2020 metais šalyje mirė 43 547 žmonės. Viena iš pagrindinių mirties priežasčių – kraujotakos sistemos ligos, jos pernai sudarė 52,7 proc. visų mirties atvejų. Kitas 2020 metų statistikos grafikas parodė, kad fiziškai aktyvūs po pamokų (ne mažiau 60 minučių kasdien) yra vos apie 13,6 proc. Lietuvos vaikų.
Net 25 proc. vaikų kasdien praleidžiamas laikas prie ekrano siekia 4 valandas ir daugiau.
Kaip skelbia Lietuvos sveikatos ministerija (SAM), situacija per pastaruosius 20 metų tik prastėjo.
„Fizinio aktyvumo stygių atspindi vaikų fizinio pajėgumo rezultatai: Lietuvos sporto universiteto mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad per pastaruosius 20 metų blogėjo Lietuvos mokinių beveik visų fizinių ypatybių lygis, o ypač – ištvermės rodikliai, atspindintys širdies ir kraujagyslių sistemos pajėgumą; tokie rezultatai įspėja apie ateityje padidėsiantį skaičių asmenų, sergančių širdies ir kraujagyslių ligomis, nuo kurių mirštamumas ir šiuo metu yra didžiausias, o kartu ir apie didėsiančią ekonominę naštą valstybei (gydymo išlaidoms).
Neabejotina, kad sveikatos problemos, kurias sukelia toliau augantis visuotinis fizinis pasyvumas ir vaikų bei paauglių nutukimo didėjimas (Lietuvoje 23,6 proc. vaikų turi antsvorio (įskaitant ir nutukimą), gali būti laikomos vienu didžiausių iššūkių, susijusių su visuomenės sveikata 21 amžiuje“, – rašoma SAM skiltyje apie fizinio aktyvumo situaciją Lietuvoje.
Prieš kelerius metus tas pats higienos institutas pateikė tokius duomenis – beveik 75 procentų Lietuvos gyventojų laisvalaikiu neužsiima jokia aktyvia fizine veikla.
Šie skaičiai verčia sunerimti ir dėl aukšto meistriškumo sporto ateities Lietuvoje, ir dėl bendros sporto padėties šalyje, ir dėl elementarios žmonių sveikatos.
Fizinio aktyvumo nauda
Daugelis medikų sutartinai konstatuoja – fizinis aktyvumas yra ypač svarbus veiksnys žmogaus sveikatos dėlionėje.
„Fizinis aktyvumas ir kraujotakos sistemos ligos koreliuoja tiesiogiai. Europos Sąjungoje jau yra priimtas toks dalykas, kad fizinis aktyvumas yra kaip vaistas. Jis turi būti skiriamas, išrašomas kaip receptas ir individualizuojamas. Fizinis aktyvumas yra ir prevencija, ir kartu gydymas.
Lėtinės ligos, tarp jų ir kraujotakos sistemos ligos, sukasi apie metabolinį sindromą, sukasi apie insulino rezistencinį sindromą. Kitaip sakant, kūnas negeba normaliai metabolizuoti cukraus arba gliukozės kraujyje.
Visi šitie lėtiniai susirgimai, lygiai taip pat ir antrojo tipo diabetas, yra gyvenimo būdo susirgimas. Kitaip tariant, jų galima išvengti įgyvendinant paprastas strategijas – fizinį aktyvumą, normalų darbo ir poilsio režimą ir optimalų mitybos režimą. Viskas“, – bendraudamas su LRT.lt atskleidžia ilgametis Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas.
Kolegai pritaria ir su LRT.lt žurnaliste Viktorija Lideikyte bendravęs Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorius Albertas Skurvydas. Specialistas papasakojo, kodėl fizinis pasyvumas didina įvairių ligą riziką.
„Apžvelgus šiuolaikines metaanalizes daroma aiški išvada, kad mažas fizinis judėjimas riziką susirgti širdies, kraujagyslių ligomis didina 40–50 procentų. Vadinasi, jeigu mažai juda, net 5 iš 10 žmonių turi didesnį šansą patirti infarktą, susirgti šių dienų rykšte hipertenzija, t. y. padidėjusiu kraujospūdžiu, ar kitomis kardiovaskulinėmis ligomis“, – nurodo dr. A. Skurvydas.
Kaip pabrėžia geriausius šalies sportininkus prižiūrintis D. Barkauskas, per pandemiją fizinis aktyvumas įgavo dar didesnį svorį.
„Fizinis aktyvumas, visų pirma, daugeliui žmonių leidžia palaikyti psichinę sveikatą, nes niekas nesiruošė, kad būsime izoliuoti, kad būsime vieni. Žmonės, kurie sugebėjo išlaikyti bent kokį nors fizinio aktyvumo lygį, pandemijos laikotarpį pergyveno su mažiausiais nuostoliais sau. Dabar, kuomet daugelis mokymo procesų vyko nuotoliniu būdu, tų iššūkių dėl fizinio aktyvumo tik daugėjo. Sakyčiau, išaugo ta fizinio aktyvumo sveikatos dedamosios dalis, palyginti su miego ritmu ir mityba. Dabar aš tą fizinio aktyvumo svarbą dėčiau prie 80 procentų“, – pasakojo D. Barkauskas.
Kad fizinio aktyvumo nauda yra neginčijamas dalykas, pripažįsta ir su LRT.lt bendravęs vienas iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) vadovų Linas Obcarskas.
„Nepritarti mokslininkų ir medikų išvadoms, kad fizinis aktyvumas yra viena iš pagrindinių daugybės ligų, įskaitant ir psichines, prevencinių priemonių ir labai prisideda prie žmonių emocinės gerovės, taip pat negalėtume“, – teigė viceministras.
Vaikai susiduria su bėdomis ir darželiuose, ir mokyklose
Ir nors statistika dėl fizinio aktyvumo atrodo kraupiai, o specialistai pabrėžia, kad situacija darosi grėsminga, vaikai jau nuo pat mažens susiduria su bėdomis. Pastaruoju metu situaciją bandoma gelbėti didinant kūno kultūros pamokų skaičių, tačiau Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komiteto pirmininkas Virgilijus Alekna įžvelgia dar vieną problemą.
„Moksleivių situacija negerėja. Daugelis aplinkui turi tokių pačių problemų. Visai neseniai priėmėme įstatymą dėl trijų kūno kultūros pamokų per savaitę, bet pasaulyje ir Europoje jau kalbama apie penkias savaitines pamokas. Kitas dalykas, o kur tas tris pamokas rengti?
Mokyklų sporto salės yra tokios, kokios yra. Nesuvarysi keturių klasių vienu metu į vieną salę. Apie 70–80 žmonių ne visos salės gali sutalpinti, taip ir kyla problemų. Nusiprausti, persirengti irgi sudėtinga. Mūsų mokyklų infrastruktūra nepritaikyta prie tų norų ir galiausiai atsiremiame į tas pačias problemas, kurios yra susikaupusios iš seniau.
Sportinė erdvė mokyklose didėja tik išskirtiniais atvejais. Vilniuje salėse dažniausiai neįmanoma priimti tiek vaikų. Viena iš bėdų – kad mes investuojame į sienas, langus, bet galbūt nepakankamai dėmesio skiriame investicijoms į sporto infrastruktūrą“, – LRT.lt sakė olimpinis čempionas.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atstovai pastebi, kad fizinio aktyvumo programą įgyvendinti yra sudėtinga ir dėl specialistų trūkumo.
„Kalbant apie vaikų fizinį aktyvumą, skaičiai išties neramina. Ikimokyklinio amžiaus vaikai fizine veikla turėtų užsiimti mažiausiai 2 val. per dieną, tačiau matome, kad tendencija yra kitokia. Dažna ikimokyklinio ugdymo įstaiga neturi fizinio ugdymo pedagogo, kuris rūpintųsi, kad mažieji judėtų taisyklingai ir pajustų džiaugsmą kokybiškai judėdami, atrastų judėjimo formų įvairovę.
Su panašia problema susiduriama ir pradinėse klasėse. Iš darželio, kur neformaliai judėjo daugiau, perėję į pirmąsias mokyklos klases vaikai yra pasodinami į suolą, todėl fizinio aktyvumo rodiklis smarkiai krenta žemyn. Dažna pradinė mokykla taip pat neturi fizinio ugdymo pedagogo ar net salės, kurioje galėtų sportuoti. Pradinėse klasėse trijų fizinio ugdymo pamokų tikrai nepakanka“, – LTOK nuogąstavimus LRT.lt pasakojo organizacijos atstovė Lina Motužytė.
Lietuvos olimpiečiais besirūpinantis LTOK pripažįsta, kad labai svarbu, jog kiekvienas žmogus galėtų atrasti sporto ir fizinio aktyvumo teikiamą naudą. Tačiau ugdymosi įstaigose vis dar egzistuoja požiūris, kad fizinis raštingumas yra mažiau svarbus nei kitos disciplinos.
„Bendrojo ugdymo įstaigose fizinio ugdymo pamokos savo svarba vis dar nusileidžia kitiems dalykams. Daug kalbame su pedagogais ir iš jų girdime, kad neretai fizinio ugdymo pamokas vaikai išnaudoja ruoštis kontroliniams darbams ar namų darbų užduotims atlikti.
Esame įsitikinę, kad fizinis aktyvumas yra įprotis, o tai ugdyti reikia nuo mažens, todėl mūsų projektuose dalyvauja net ir 4-erių metų vaikai. Kalbėdami apie raštingumą, dažniausiai galvojame apie skaitymą ir rašymą, tačiau fizinis raštingumas žmogaus gyvenime turi ne mažesnę reikšmę. Tai yra išsiugdyti taisyklingo judėjimo įgūdžiai, motyvacija ir atsakomybė būti fiziškai aktyviam visą gyvenimą. Fizinis raštingumas yra raktas į sveikesnės visuomenės kūrimą“, – teigė LTOK atstovė.
Situacijai negerėjant kentės ir aukšto meistriškumo sportas
Į Tokijo vasaros olimpines žaidynes išvyko 42 Lietuvos sportininkai. Tai mažiausia lietuvių delegacija vasaros žaidynėse po Nepriklausomybės atkūrimo. Maža to, tik paskutinėmis dienomis Japonijoje Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė iškovojo sidabrą ir vos per plauką nenutiko taip, kad Lietuva pirmą kartą iš vasaros olimpinių žaidynių būtų grįžusi be medalių. Netrukus visuomenėje pasigirdo kalbų, kad tokie rezultatai yra bėdų kamuojamo Lietuvos sporto atspindys.
Ir nors pastaruoju metu visos bėdos dėl sporto Lietuvoje buvo verčiamos dviem dalykams – 2017 metais pradėtai reformai, kai buvo panaikintas Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC), ir LTOK finansavimo modelio pakeitimui, nuošalyje liko akis badantys skaičiai, kurie sufleruoja apie galimas dar didesnes grėsmes ateityje.
Fizinis aktyvumas ir aukšto meistriškumo sportas taip pat turi atgalinį ryšį. D. Barkausko teigimu, vaikams reikalingi herojai.
Galų gale turime žiūrėti, ką duoda didysis sportas. Tai nėra tik medaliai, tai yra asmeninis pavyzdys. Tie herojai reikalingi kiekvienam vaikui.
D. Barkauskas
„Fizinis aktyvumas yra ne tik pliusai, kurios tu užsidedi, bet ir charakterio ugdymas, gebėjimas daryti tai, ką reikia, kas duoda rezultatą. Mes turime suprasti, kad tai, kas yra gerai, reikia daryti po truputį, bet dažnai ir ilgai. Šitų paprastų dalykų aš pasigendu šiandien, o didysis sportas daugiausia priklauso nuo šitų dalykų.
Dabar kineziterapeutai įvertina, kad apie 43–47 procentai vaikų į pirmą klasę ateina turėdami laikysenos defektų, kariuomenės medikai sako, kad daugiau nei trečdalis šauktinių neatitinka sveikatos kriterijų, tai mes galų gale turime žiūrėti, ką duoda didysis sportas. Tai nėra tik medaliai, tai yra asmeninis pavyzdys. Tie herojai reikalingi kiekvienam vaikui. Pažiūrėkime, koks buvo norinčių plaukti bumas, kai Rūta Meilutytė laimėjo aukso medalį Londone 2012 metais. Niekur nedingsime, mums herojai reikalingi.
Čia reikia suprasti, kad didysis sportas tai ne tik rezultatai, reikia įvertinti, kad ir daugelis sveikatos technologijų ateina per sportą. Jeigu mes šitą vaizdą prarandame, jeigu mes nukertame elitinį sportą, viso to mes netenkame“, – teigė D. Barkauskas.
Mažas vaikų fizinis aktyvumas gali gerokai pristabdyti mūsų aukšto meistriškumo sporto programą, todėl D. Barkauskas nusiteikęs pesimistiškai – esant tokiai situacijai sporto herojų Lietuvoje gali užaugti gerokai mažiau.
„Kalba labai paprasta. Jei žmogus užaugo nejudėdamas tiek, kiek turėtų, tai jo raumenų ir griaučių sistema yra nevisavertė, o galbūt net pažeista. Jei toks žmogus turėdamas talentą ateina į sportą, tai gali būti, kad jis dažniau patirs traumų, bus neatsparus perkrovai.
Kodėl aš žiūriu iš genetinės pusės ganėtinai pesimistiškai į sporto ateitį? Todėl, kad aš matau šias bėdas. Aš matau, kad tie sportininkai, kurie galėtų ateiti iki aukšto meistriškumo sporto, bus labai pažeidžiami. Jų atsparumas nepalankiems veiksniams ir faktoriams, su kuriais susidurs, bus ženkliai mažesnis“, – įžvalgomis dalijosi D. Barkauskas.
Pasigendama valstybės sporto politikos
Nemaža dalis Lietuvos sportininkų perspėjo, kad reformos gali pražudyti aukšto meistriškumo sportą šalyje, o nieko nedarant situacija tik blogės. Tiesa, ŠMSM atstovai tvirtina, kad artimiausiu metu finansavimas sportui turėtų tik didėti.
„Sporto politika ir sporto rėmimas galėtų būti nuoseklesni ir didesni, nei buvo iki šiol, ir to yra siekiama. Pavasarį Seime nebuvo patvirtintas Sporto įstatymo pakeitimo projektas, kuriame suplanuotos aukšto meistriškumo sportininkams labai reikšmingos permainos. Tikimasi, kad pakoreguotas projektas sulauks pritarimo Seimo rudens sesijoje.
Svarbiausias numatomas pokytis jame – pasikeitęs finansavimas aukšto meistriškumo sportui. Nuo 2016 m. aukšto meistriškumo sportui skiriamas biudžetas nedidėjo, o įstatymo projekte numatyti pokyčiai leistų jį padvigubinti – nuo 7 iki 14 mln. eurų per metus. Be to, dėl neseniai patvirtinto Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo sportui skiriamų lėšų padidės dar maždaug 5 mln. eurų.
Jau šįmet finansavimas aukšto meistriškumo sportui gerokai ūgtelėjo: 2021 m. federacijų ir neįgaliųjų sporto organizacijų aukšto meistriškumo sporto programoms finansuoti iš viso paskirstyta 9,7 mln. eurų (2020 m. tam buvo skirti 7 mln. eurų), sporto federacijų ir neįgaliųjų sporto organizacijų rengiamoms tarptautinėms aukšto meistriškumo sporto varžyboms finansuoti iš valstybės biudžeto šįmet skirta 1,2 mln. eurų (2020 m. buvo skirta 223 tūkst. eurų)“, – teigė L. Obcarskas.
Vis dėlto iš sporto į politiką pasukęs V. Alekna pabrėžė, kad nuoseklesnės valstybės sporto politikos Lietuvoje trūksta.
„Ne taip ir seniai, 2018 metais, buvo priimtas Sporto įstatymas ir panaikintas Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD). Tai buvo institucija, kuri įgyvendindavo valstybės sporto politiką. „Valstiečiai“ darydami tą reformą KKSD panaikino, perdavė ŠMSM ir žadėjo sukurti tokią pačią instituciją ministerijoje. Deja, taip nenutiko ir nuo 2018 metų ministerija formuoja tą politiką, bando ją įgyvendinti. Bet ar užtenka tam atsakingų 6–7 žmonių? Ko gero, čia galime matyti tą valstybės dėmesio trūkumą. Nors pastaruoju metu finansinė padėtis gerėja, atsiranda investicijų į infrastruktūrą, tačiau ne tiek, kiek norėtųsi.
Deja, nėra institucijos, kuri valstybėje užsiimtų sporto politikos vykdymu Lietuvoje. Aš tikrai labai nustebau, kad nebeliko jokių strateginių valstybės krypčių, liko vienintelis valstybės pažangos planas, kuriame apie sportą net neužsiminta, tai liūdina. Reikėtų smulkesnio dokumento ministerijos lygmens, kad turėtume aiškias kryptis ir sporto viziją. Neturime gyventi tik šia diena ir džiaugtis sulaukę kitos. Vis tik sportas turėtų turėti kryptį. Juolab kad valstybė yra nusiteikusi didinti finansavimą jam“, – kalbėjo V. Alekna.
D. Barkauskas įsitikinęs, jog pagrindinė problema yra tai, kad Lietuvoje nuolat keičiantis valdžiai trūksta nuoseklumo.
„Yra problema, kad mes neturime tikrosios sporto politikos. Ji priklauso nuo valdančiosios daugumos, o pas mus keičiasi valdžia ir viskas verčiasi aukštyn kojomis. Nėra pereinamumo. Kol tai nepasikeis, tol kapanosimės. Ir turbūt kapanosimės ne į tą pusę. Galiu tik pasidžiaugti, kad turime sporto visuomenėje atsparių asmenybių, kurios dar stengiasi ir nespjauna į viską. Tačiau einame link to ir skęstančiųjų gelbėjimas taps skęstančiųjų reikalas“, – kalbėjo D. Barkauskas.
Anot jo, tai yra užburtas ratas. Kad būtų didesnis vaikų fizinis aktyvumas, reikalingi sporto herojai, tačiau mažesnis fizinis aktyvumas gali lemti, kad tų herojų gali užaugti kur kas mažiau net ir padidinus finansavimą aukšto meistriškumo sportui. Kaip palikti šį užburtą ratą? Vieno paprasto atsakymo nėra.
„Vaikai ir jaunuoliai turi būti fiziškai aktyvūs bent 1 valandą per dieną. Jeigu tėvai atveža iki mokyklos automobiliu, per pamokas sėdima, kartais pamirštama nueiti į fizinio ugdymo pamoką, kaip tą valandą surinkti? Už tai, kad vaikai būtų fiziškai aktyvūs, esame atsakingi visi – valstybinės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, ugdymo įstaigos, pedagogai ir, žinoma, tėvai. Tai visų bendras darbas“, – sakė LTOK atstovai.
O dukart olimpinis čempionas įsitikinęs, kad viskas prasideda nuo šeimos ir tėvų pavyzdžio savo vaikams.
„Sportavimo įgūdžiai vis tiek daugiausia formuojasi vaikystėje. Ir pirmiausia priklauso, kokį pavyzdį rodo tėvai. Vaikai mato, pavyzdžiui, kad tėvai eina pasivaikščioti, pajudėti, tai ima kartu ir juos. Tada atsiranda tas įprotis judėti. Bet jei vaikai matys įprotį sėdėti ant sofos, o jie bus išleidžiami į mokyklą ir galvojama, kad ten jie sportuos, bus užimti fizinio lavinimo pamokose, tad tikriausiai taip nieko nebus. Vaikai patys turi norėti, bet sužadinti jų norą turėtų tėvai. Jie atsakingi už tai, kad tas judėjimas taptų kasdienybe.
Užaugęs vaikas lygiai taip pat mokys savo vaikus. Manau, kad tai yra pagrindinis akcentas. Iš to ir susideda viskas. Nemanau, kad kažkas išeis, jei laukiama kol, pavyzdžiui, valstybė sužadins vaikui norą sportuoti. Mes patys turime tuo pasirūpinti. Valstybės reikalas suteikti stogą virš galvos, sudaryti sąlygas sportuoti“, – pokalbį užbaigė V. Alekna.
