Tautvydas Grabauskas – žmogus, kuriam ištvermės ir valios galėtų pavydėti visi. 44-erių vyras liepos 2-ąją pasiekė kol kas svarbiausią savo finišą – įveikė penkiagubą ultratriatloną, kuriame reikėjo nuplaukti 19 km, numinti dviračiu 900 km ir nubėgti 210 km. Antru lietuviu, įveikusiu šią distanciją, tapęs T. Grabauskas teigia, kad tai tik apšilimas prieš kitais metais laukiantį karjeros ir gyvenimo iššūkį.
Iš Jonavos kilęs, o dabar Kaune gyvenantis Tautvydas įspūdingą pasiekimą užfiksavo Prancūzijoje vykusiose ultratriatlono varžybose „Bretzel Ultra Tri“. Iš 20 startavusių sportininkų finišo liniją kirto 16, o iš jų trečias atbėgo ir bronzos medalį iškovojo Lietuvos sportininkas.
Neįtikėtiną distanciją T. Grabauskas įveikė per 89 val. 3 min. 13 sek. Lietuvis nuo varžybose triumfavusio ir pasaulio rekordą pagerinusio vokiečio Richardo Jungo atsiliko daugiau nei 10 valandų – 72 val. 39 min. 24 sek.
Naujuoju geležiniu žmogumi Lietuvoje tituluojamas Tautvydas teigia, kad šiose varžybose sunkiausia buvo kovoti ne su varžovais, o su savimi. Pirmą kartą vyras pailsėti sustojo po 48 valandų intensyvaus plaukimo ir važiavimo dviračiu. Iš viso per 89 val. sportininkas miegojo tik apie 4 valandas.
„Sunkiausia buvo pabusti, – sudėtingiausią varžybų momentą kalbėdamas su portalu LRT.lt prisiminė T. Grabauskas. – Galva nebedirbo, nebežinojau nei kur esu, nei kas esu, nei kokie čia žmonės aplinkui.“
Į aktyviai sportuojančio Tautvydo gyvenimą triatlonas pasibeldė prieš ketverius metus. Nuo varžybų „Iron Man“ (3,8 km plaukimas, 180 km mynimas dviračiu ir 42 km bėgimas, – LRT.lt) pažintį su šia sporto šaka pradėjęs vyras pamažu kėlė kartelę ir dabar yra nusiteikęs padaryti tai, ką prieš 23 metus Lietuvoje padarė tik legendinis Vidmantas Urbonas, įveikęs beprotiškai daug pastangų reikalaujantį dešimtgubą ultratriatloną, kuriame reikia nuplaukti 38 km, numinti dviračiu 1 800 km ir nubėgti 422 km.
Šiai sporto beprotybei T. Grabauskas ruošėsi ištisus metus, tačiau dėl koronaviruso ribojimų varžybos Šveicarijoje buvo perkeltos į kitų metų rugpjūtį, tad sportininkui iš Lietuvos teko keisti planus ir pirmą kartą save išbandyti penkiagubo ultratriatlono varžybose.
Puikiai Prancūzijoje pasirodęs T. Grabauskas teigia, kad planai startuoti dešimtgubo ultratriatlono varžybose nesikeis, kaip ir treniruotės, per savaitę trunkančios 40 valandų.
„Tris mėnesius lengvai pailsėsiu, susimažinsiu krūvį, o jau nuo kokio lapkričio prasidės rimti reikalai“, – sako vyras, kiekvieną mėnesį nubėgantis vidutiniškai 400 km ir dviračiu numinantis 2 000 km.
Jūsų dėmesiui – LRT.lt pokalbis su geležiniu žmogumi T. Grabausku.
– Tautvydai, finišavote neįtikėtinai daug ištvermės reikalaujančiose varžybose. Kaip jaučiatės, ar jau spėjo atsigauti kūnas?
– Viskas gerai, neturėjau jokių problemų, kūnas atsigavo. Esmė ta, kad trasoje buvo viena vieta, tokia nuokalnė, kur labai daug duobių. Ten praktiškai visiems dalyviams dešinės kojos Achilas ėjo iš rikiuotės, man – irgi. Šioks toks patempimas, koja dabar lengvai patinusi. Visa kita atidirbo kaip laikrodukas, be jokių problemų. Pačioje trasoje buvo visokių atvejų: verčiausi, išvažiavau iš trasos, sprogo padangos ir panašiai.
– Ar tai buvo ilgiausia ultratriatlono distancija, kurią esate įveikęs?
– Taip, distancijas keičiau nuosekliai. Iš pradžių buvo viengubas „Iron Man“, paskui du dvigubi tais pačiais metais. Šiemet turėjau daryti dešimtgubą ultratriatloną, bet dėl COVID-19 jis buvo nukeltas. Dėl to nusprendžiau užsiregistruoti į penkiagubą Prancūzijoje ir, nors registracija jau buvo baigta, mane dar priėmė. Negalėjau sau leisti nedalyvauti niekur. Tikslas dalyvauti Šveicarijoje nesikeičia – varžybos nukeltos į kitus metus, todėl ir toliau ruošiuosi šiai distancijai.
– Kiek laiko prireikė pasiruošti tokioms varžyboms, kokios buvo Prancūzijoje?
– Triatlone esu ketverius metus, tai treniravausi visada. Aišku, dabar dešimtgubam nuosekliai ruošiausi metus laiko. Galima sakyti, kad per tuos metus turėjau tik tris poilsio dienas. Kitomis dienomis visą laiką sportavau – maždaug 40 valandų gryno sporto per savaitę. Intensyviai ir stipriai ruošiausi metus, bet forma niekada nebuvo bloga, tiesiog ją reikėjo padaryti labai gerą. Tam skyriau tikrai daug laiko.
– Ar, be jūsų, dar buvo taip sėkmingai pasirodžiusių lietuvių penkiagubo ultratriatlono varžybose?
– Per 29 metus šį triatloną buvo baigęs vienintelis lietuvis Vidmantas Urbonas. Man Prancūzijoje svarbiausia buvo bent finišuoti. Aišku, prieš varžybas turėjau tikslą papulti į penketuką, bet išėjo dar geriau ir esu labai tuo patenkintas. Smagu, kai gali pakartoti ką nors panašaus Lietuvoje.
– Kuo apskritai penkiagubas triatlonas išsiskiria, nekalbant apie distancijos ilgį?
– Pirmiausia reikia labai daug laiko skirti sau. Ten, kur yra viengubi „Iron Man“, juos padaryti gali daug kas, o kur prasideda ultratriatlonai, ten svarbu ne tik fizinė jėga ir ištvermė, bet ir psichologija, kuri, mano nuomone, sudaro didžiąją dalį rezultato. Reikia susitvarkyti su savimi, nes iš tikrųjų būna momentų, kai atrodo, kad demonai puola iš visų pusių. Reikia susitvarkyti psichologiškai, nusiteikti, nes varžybose tikrai būna emocinių duobių, atsiranda noras viską mesti, pasitraukti iš trasos. Reikia įdėti daug darbo, kad pasiektum finišą.
– Kaip sekėsi atskiros rungtys – plaukimas, važiavimas dviračiu ir bėgimas?
– Buvo labai nenuspėjama. Plaukime buvo, kad ir lijo, ir švietė saulė. Minant dviratį kokias 40 valandų pylė lietus, buvo škvalas, kas labai apsunkino važiavimą. Buvo ir visokių griuvimų, traumų, vieną dalyvį išvežė greitąja. Bėgimas irgi toks dalykas, kad daug bėgi, tie raumenys ir kojos po truputį pumpuojasi, vieniems visai užsiblokuoja. Reikia labai stebėti savo širdies ritmą, nesukelti streso organizmui.
Aš susitvarkiau su visomis rungtimis. Plaukimą nesustodamas įveikiau per 7 valandas, paskui iškart ant dviračio, buvo griuvimų, bet važiavau sėkmingai, o toliau jau laukė bėgimas. Nustebino konkurencija. Vieni kitus analizuoja, vyksta intensyvi kova: žiūri, kada vienas nueina miegoti, kada kitas, ką aplenkti dabar 10 ratų ir panašiai. Ištisai skaičiuoji, žiūri, ką komanda tau dėlioja.
– Kas buvo sunkiausia varžantis Prancūzijoje?
– Sunkiausias dalykas buvo pabusti, kai po 48 valandų pirmą kartą ėjau pamiegoti. Tada galva nebedirbo visiškai, nebežinojau nei kur esu, nei kas esu, nei kokie čia žmonės aplinkui. Mane 20 minučių budino iš tos būsenos, kad suprasčiau, kur esu. Tai buvo sunkiausia, kritinis taškas. Jeigu nebūčiau turėjęs komandos arba ji būtų man leidusi dar šiek tiek pamiegoti, tuomet varžybos būtų ir pasibaigusios. Dabartinė komanda žino, kad man šita banga gali užeiti, bet taip nutinka praktiškai visiems dalyviams. Aš juos buvau informavęs, jie nuspėjo šitą reikalą ir greitai išsprendė.
O toliau viskas buvo pasaka: kūnas traukė, neturėjau jokių problemų. Bet čia visos komandos darbas, vienam ten nėra ko važiuoti, nes darbo labai daug: viską pakeisti, sutvarkyti dviratį, pasirūpinti gėrimais, mityba, drabužiais, spėti juos išdžiovinti. Tai yra juodas komandinis darbas.
– Kiek laiko iš 89 valandų, kurių jums prireikė distancijai įveikti, miegojote?
– 3,5–4 valandas, ne daugiau.
– Bet kokiam, net ir sportuojančiam, žmogui vien nueiti 210 km būtų didžiulis iššūkis. Kaip jums pavyko įveikti šią distanciją bėgant?
– Paprasčiausiai ruošiesi tam. Turėjau metus pasiruošimui, dirbau su bėgimo treneriu Remigijumi Kančiu, kuris yra šio sporto legenda Lietuvoje. Jis visą tą planą ir sudėliojo. Per savaitę bėgau maždaug po 100 km. Tai vyko praktiškai metus laiko. Jeigu žiūrėčiau apskritai, būdavo, kad per mėnesį 2 000 km nuvažiuoji dviračiu, nubėgi 400 km ir plauki kokius 40–50 km. Praėjusiais metais dalyvavau 100 kilometrų bėgimo varžybose, savo amžiaus grupėje likau antras, todėl jau žinojau, kad tiek kilometrų vienu kartu galiu nubėgti.
– Kokie tolesni tikslai?
– Dešimtgubas ultratriatlonas, kuris laukia kitų metų rugpjūtį. Treniruotės nesikeis, nes realiai šiais metais sportavau tokiu krūviu, kad pasiruoščiau šioms varžyboms. Dabar tokiu pačiu ritmu viskas ir vyks. Artimiausius tris mėnesius lengvai pailsėsiu, susimažinsiu krūvį, o jau nuo kokio lapkričio pradėsiu kelti krūvį ir kilti į viršų.
– Nuo ko prasidėjo jūsų kelias į triatloną?
– Daug metų sportuoju, prieš tai buvo boksas, sporto salė, o į triatloną atėjau prieš ketverius metus. Pabandžiau dalyvauti varžybose „Iron Man“, buvau vienas iš paskutinių finišavusių, tad supratau, kad vien fizinės jėgos neužtenka, reikia daug dirbti. Man tik dalyvauti neužteko, pasakiau sau, jog turiu dirbti, kad galėčiau pasirodyti kuo geriau.
Taip ir pradėjau ruoštis, prasidėjo dvigubi ultratriatlonai, debiutavau Vokietijoje. Vėliau buvo pasaulio čempionatas Panevėžyje, kur pavyko pademonstruoti neblogą laiką, tad atsirado dar daugiau noro. Pasakiau, kad to man nebeužtenka, noriu išbandyti jėgas dešimtgubo triatlono varžybose. Išėjo penkiagubas, bet gal ir gerai, nes turėjau progą pasitikrinti ir įsitikinti, kad esu pajėgus pasiruošti dar rimtesniam iššūkiui.
– Dauguma į triatloną ateinančių sportininkų susiduria su plaukimo problema. Ar jums buvo tas pats?
– Prieš ketverius metus apskritai nemokėjau plaukti, išskyrus varlyte. Po truputį pratinausi ir persilaužiau, dabar jau lengva. Pradžioje buvo sunku: plaukdavau tris kartus per savaitę, 50 metrų man būdavo kančia. Paskui 100 metrų, 200 metrų, kol galiausiai užkėliau kartelę iki 19 kilometrų.
– Ar galite atsakyti, kodėl apskritai ryžtatės tokiems iššūkiams? Tai aistra, galimybių pasitikrinimas, gyvenimo misija?
– Iš tos serijos, kai pabandai ir patinka. Kelią parodė vienas draugas, pabandžiau ir pasilikau. Iš tikrųjų man nepatinka sporto renginiai, kurie labai greitai pasibaigia. Tame pačiame triatlone yra olimpinė dviejų valandų distancija. Man patinka ilgi renginiai, kur kūnas reikalauja ištvermės, kur gali atsiskleisti per ilgą laiką. Nuo tada, kai pirmą kartą pabandžiau viengubą ultratriatloną, prasidėjo žaidimas su savimi: jeigu galiu įveikti viengubą, vadinasi, galiu ir dvigubą, jeigu įveikiau jį, galiu ir trigubą.
Visi šio sporto entuziastai sako, kad sportuoja, nes nori pasitikrinti žmogiškąsias galimybes. Žinote, jeigu būčiau labai prastai pasirodęs Prancūzijoje, gal ir sakyčiau, kad negaliu bandyti dešimtgubo ultratriatlono, kuriam ruošiausi metus. Tačiau dabar, kai įdėta tiek daug darbo, kai penkiagubas įveiktas gana nesunkiai, norisi dar daugiau. Nenoriu kartoti tos pačios distancijos, noriu eiti dar aukščiau. Nesinori užstrigti vienoje vietoje, norisi lipti aukščiau ir pažiūrėti, kur yra riba. Jeigu tai padarė V. Urbonas, kodėl negali padaryti dar kas nors Lietuvoje?
