Jeigu gerai įtemptumėte atmintį ir pagalvotumėte apie futbolo aikštėje ir žiūrint futbolą vartojamus terminus, greičiausiai nebūtų daug tokių, kurie pavadinti atskirų futbolininkų garbei. Būtent tokiu pasiekimu gali didžiuotis dabar turbūt retai kam girdėtas čekas Antoninas Panenka, kurio pavarde pavadintas 11 metrų baudinio atlikimo būdas, kai mušantis žaidėjas kamuolį nestipriai „pakabina“ per vartų vidurį, kai vartininkas dar prieš smūgį krenta į kurią nors pusę. Įspūdingiausia tai, kad čekas baudinį pademonstravo maksimalios įtampos ir svarbos momentu, įėjusiu į Čekoslovakijos futbolo istoriją.
1976 m. Europos futbolo čempionate iš keturių dalyvavusių komandų trys šiuo metu jau nebeegzistuoja – tai buvusios Čekoslovakijos, Jugoslavijos ir Vakarų Vokietijos komandos. Kompaniją joms tada dar palaikė Nyderlandų rinktinė.
Reikia pažymėti, kad nuo Europos čempionatų pradžios 1960-ųjų iki 1976-ųjų į pagrindinį turnyrą po atrankos patekdavo tik po 4 stipriausias komandas, jos susiremdavo trumpose kelių dienų varžybose atkrintamųjų principu. Burtų keliu ištraukus poras būdavo sužaidžiami pusfinaliai, o tada finalas ir mačas dėl bronzos.
Taigi atsitiktinių svečių elitinėje keturių komandų kompanijoje nebūdavo. Čekoslovakija pakeliui į čempionatą atrankos grupėje peržengė Anglijos, Portugalijos ir Kipro barjerą, o lemiamose rungtynėse dviejų mačų serijoje pranoko tuomet itin stiprią SSRS rinktinę.
1976-ųjų Čekoslovakijos rinktinėje buvo tik keturi čekai, tarp jų ir A. Panenka, tačiau žaidėjai atsimena, kad tai buvo tikrai draugiška ir vieninga komanda. Iki čempionato rinktinė buvo nepralaimėjusi net 20 mačų iš eilės.
Pats A. Panenka mažai kam girdėtas todėl, kad jis, kaip ir daugybė futbolo žvaigždžių, augusių ir karjerą kūrusių už geležinės uždangos, niekada neturėjo galimybės savo sugebėjimų pademonstruoti Vakarų Europos futbolo lygose. Nuo 1967 iki 1981 m. A. Panenka žaidė toli gražu ne geriausioje ne tik šalies, bet ir Prahos komandoje – „Bohemians“.
Išvykti rungtyniauti į užsienį (t. y. Vakarų Europą) iš komunistinės Čekoslovakijos, kaip ir iš daugelio kitų Rytų bloko šalių, buvo galima tik tiems, kurie pakankamai ilgai atitarnavo savo šalies futbolui, t. y. reikėjo sulaukti bent 30-ies. Ne ką lengviau būdavo keisti klubus ir šalies viduje, tad A. Panenka niekada nežaidė už stipriausius šalies klubus – Prahos „Spartą“ ar „Duklą“ – ir niekada taip ir neiškovojo Čekoslovakijos čempiono titulo.
1976 m. A. Panenkai buvo 28-eri, jis buvo vienas geriausių savo šalies futbolininkų, kūrybingas saugas, mokėdavęs sukurti progų komandos draugams, mušdavęs įvarčius ir pats, tiesa, dažniausiai būtent baudinius. Labiausiai jis nemėgdavo gintis – tai, anot jo, turi daryti mažiau talentingi žaidėjai.
Europos čempionatas vyko Jugoslavijoje ir tapo išskirtinis tuo, kad visos ketverios rungtynės jame truko po 120 minučių. Čekoslovakija pirmajame pusfinalyje po pratęsimo 3:1 įveikė Nyderlandus, o Vakarų Vokietija irgi po pratęsimo 4:2 palaužė Jugoslaviją. Kaip jau žinome, finale prireikė 11 metrų baudinių serijos, o kovoje dėl bronzos olandai įveikė Jugoslaviją po dar vieno pratęsimo – 3:2.
Reikia pažymėti, kad Čekoslovakija įveikė ne bet kokią Nyderlandų komandą – tai buvo legendinio Johano Cruyffo rinktinė, prieš dvejus metus pasaulio čempionate tik finale pralaimėjusi Vakarų Vokietijai.
Slovakas Janas Švehlikas finale įmušė įvartį jau 8-ąją rungtynių minutę, Karolis Dobiašas 25-ąją skirtumą padidino savo įvarčiu, tačiau rezultatyviausias to čempionato žaidėjas Dieteris Mulleris jau 28-ąją minutę skirtumą sušvelnino. Užvirė nuožmi kova, abiejų komandų jėgos seko, bet atrodė, kad Čekoslovakija jau turi pergalę savo rankose, kol vokietis Berndas Hölzenbeinas pelnė įvartį 89-ąją mačo minutę po kampinio.
Per pratęsimą nė viena komanda įvarčių nepelnė, tad pirmą kartą Europos čempionatų istorijoje teko mušti baudinius. Tai dar buvo gana naujas dalykas, vos prieš 8 metus italai į Europos čempionato finalą pateko metus monetą, o finalui pasibaigus lygiosiomis po pratęsimo buvo skirtas papildomas mačas po dviejų dienų.
„Mes pirmavome iki pat paskutinės minutės. Kad ir kaip būtų, man tai išėjo į naudą. Be to įvarčio nebūčiau turėjęs progos mušti savo baudinį“, – yra sakęs A. Panenka.
Pirmi septyni baudiniai buvo taiklūs ir Čekoslovakija išsiveržė į priekį 4:3, kai prie kamuolio stojęs vienas dabartinių Miuncheno „Bayern“ vadovų Uli Hoenesas smūgiavo virš vartų. Tai reiškė, kad kitas varžovų baudinys bus lemiamas.
A. Panenka atėjo prie kamuolio, pasidėjo jį ties 11 metrų žyma ir atsitraukė toli įsibėgėti. Jis teigė, kad per laiką, kurį trukdavo bėgti link kamuolio, jis stengdavosi suklaidinti vartininką, tarsi parodyti jam, į kurią pusę netrukus bus smūgiuojamas kamuolys.
Legendinis vokietis Seppas Maieris šoko į savo kairę pusę, bet prie kamuolio pribėgęs A. Panenka silpnu smūgiu per vartų vidurį pelnė pergalingą įvartį. Tai iki šiol yra vienintelis atvejis Vokietijos futbolo istorijoje, kai jų rinktinė pralaimėjo baudinių seriją Europos ar pasaulio futbolo čempionatuose.
A. Panenka dėl savo smūgio akimirksniu išgarsėjo futbolo pasaulyje, buvo pavadintas menininku, o toks smūgis iki šių dienų vadinamas būtent jo pavarde – tiesiog panenka. Žinoma, laikais, kai nebuvo interneto, socialinių tinklų, o ir televizorių savo namuose turėjo toli gražu ne kiekvienas (ypač Rytų bloke), A. Panenka superžvaigžde netapo, toliau tęsė karjerą „Bohemians“ klube, iš kurio 1981 m. persikėlė į Vakarus – Vienos „Rapid“.
Čeko pasirinkimas smūgiuoti būtent tokiu būdu gali atrodyti rizikingas ar net kaip bandymas pasityčioti iš varžovų, tačiau tai yra netiesa. Prieš atlikdamas tokį rizikingą manevrą bene svarbiausiu savo karjeros momentu čekas tai treniravosi daugybę kartų. Tiesiog ir vėl prieiname prie to, kad aštuntojo dešimtmečio pasaulyje be interneto naujovės plito kur kas lėčiau nei dabar – ypač tos, kurios atsirasdavo už geležinės uždangos Rytuose.
Iki 1974 metų A. Panenka, kaip ir visi žaidėjai, ne visuomet realizuodavo baudinius savo klube. Būtent tais metais vietinio čempionato rungtynėse A. Panenka nesugebėjo įmušti baudinio, bet teisėjas pastebėjo taisyklių pažeidimą ir leido pakartoti smūgį. A. Panenka neįmušė ir to bandymo. Vėliau tose pačiose rungtynėse jis gavo teisę mušti dar vieną baudinį, jį įmušė, tačiau buvo piktas dėl ankstesnių nesėkmių.
Po kiekvienos treniruotės A. Panenka pasikviesdavo klubo vartininką Zdeneką Hrušką ir vyrai treniruodavosi baudinius susilažinę iš pinigų ar kitų dalykų.
„Jis buvo puikus vartininkas mušant baudinius. Jis dažnai mane nugalėdavo ir tai man brangiai kainuodavo. Pradėjau galvoti apie galimus naujus būdus įmušti, net naktimis atsibusdavau nuo tokių minčių.
Žinojau, kad vartininkai paprastai pasirenka, į kurią pusę šoks, dar prieš smūgį, tačiau mušant į kitą pusę jie gali atmušti kamuolį kojomis. Tačiau jei kontaktas su kamuoliu būtų silpnesnis, jis negalėtų greitai grįžti į vidurį, jeigu jau būtų nušokęs į šoną“, – pasakojo A. Panenka.
Sprendimą mušti būtent per vartų vidurį čekas aiškino logika, jog nė vienas vartininkas tuo metu nebūtų nusprendęs tiesiog likti vietoje ir nešokti į šoną. Įsibėgėdamas jis stengdavosi vartininkui parodyti, kur skries jo smūgiuotas kamuolys: „Visada dariau tai su savo akimis, jų judesiais, norėdavau nukreipti vartininką, kur man reikia.“
Sugalvojęs naują būdą A. Panenka iš pradžių taip mušė draugiškose rungtynėse, paskui ir per Čekoslovakijos lygos rungtynes. Žinoma, taip jis bandydavo realizuoti ne kiekvieną baudinį, tačiau jam nuolat sekėsi.
Prieš pat Europos čempionatą 1976 metais A. Panenka tokiu būdu vietiniame čempionate nuginklavo ir Čekoslovakijos rinktinės vartininką Ivo Viktorą. Prieš finalą abu žaidėjai gyveno tame pačiame viešbučio kambaryje, o vartų sargas prigrasė komandos draugą, kad jis nenaudotų tokių triukų finale.
„Jis man sakė, kad tai yra per daug rizikingą ir jeigu aš pabandysiu taip mušti, jis manęs neįleis į kambarį“, – juokdamasis pasakoja A. Panenka.
Iki to čempionato A. Panenkos smūgis buvo paslaptis plačiajam pasauliui, net ir pats čekas yra skaičiavęs, kad smūgis finale buvo maždaug dešimtas kartas, kai jis taip mušė baudinį oficialiose rungtynėse. Iš viso, anot A. Panenkos, per karjerą tokiu būdu jis baudinį mušė 35 kartus, nepasisekė jam tik kartą.
Triumfas 1976 m. Europos čempionate yra vienintelis Čekoslovakijos (bei Čekijos) auksas Europos ar pasaulio čempionatuose. 1934 ir 1962 m. pasaulio čempionatuose ši maža valstybė pralaimėjo tik finaluose, o 1960 ir 1980 m. Europos čempionatuose pasipuošė bronza.
Įdomu, kad po ketverių metų nuo stebuklingojo A. Panenkos smūgio vykusiame Europos čempionate Čekoslovakijos rinktinei vėl teko mušti baudinius.
Išplėtus čempionatą iki 8 komandų jos buvo suskirstytos į dvi grupes po keturias, o grupių nugalėtojai žaisdavo finale, antrą vietą užėmusios komandos – dėl trečios vietos. 1980 m. turnyre grupėje Čekoslovakija 0:1 pralaimėjo būtent Vakarų Vokietijai ir nepateko į finalą.
Mače dėl bronzos Čekoslovakija lygiosiomis sužaidė su Italija, teko mušti baudinius, o penktą smūgį ir vėl atliko A. Panenka. Tiesa, šįkart čekas mušė įprastu būdu, pataikė, o jo komanda pergalę išplėšė tik po 17 atliktų baudinių – 9:8.
Žymiausi baudiniai Panenkos stiliumi
2014 m. pasaulio čempionato finalas: Italija – Prancūzija 1:1 (5:3 po baudinių).
Zinedine`as Zidane`as šiame finale sužaidė paskutines karjeros rungtynes, jose gavo raudonąją kortelę už smūgį į galvą varžovui. Bet mažai kas atsimena, kad Zizou smūgis Panenkos stiliumi nuo 11 metrų žymos 7-ąją mačo minutę buvo išvedęs prancūzus į priekį.
2010 m. pasaulio čempionato ketvirtfinalis: Gana – Urugvajus 1:1 (2:4 po baudinių)
Rungtynės, kurių pabaigoje Luisas Suarezas ranka nuo vartų linijos atmušė pergalingą ganiečių įvartį, o geriausias jų žaidėjas Asamoah Gyanas neįmušė už tai paskirto baudinio. Jau per baudinių seriją Ganos ekipai pramušus du iš eilės smūgius prie kamuolio stojęs Sebastianas Abreu būtent Panenkos stiliumi pelnė pergalingą baudinį.
2012 m. Europos čempionato ketvirtfinalis: Anglija – Italija 0:0 (2:4 po baudinių)
Tai nebuvo pergalingas įvartis, tačiau Andrea Pirlo idealia panenka nuginklavo Joe Hartą, o anglai eilinį kartą pralaimėjo baudinių seriją.
2012 m. Europos čempionato pusfinalis: Portugalija – Ispanija 0:0 (2:4 po baudinių)
Dar viena ideali panenka, atlikta Sergio Ramoso, tiesa, tai irgi nebuvo paskutinis serijos smūgis, tačiau ispano sugebėjimus yra pripažinęs ir pats A. Panenka.
„Manau, kad jis gali vadintis geriausiu mano pasekėju, idealiausiai atliekančiu panenkas. Įspūdingiausia, kad jis tai yra daręs ne kartą, visi žino, kad jis ir vėl tai darys, bet jam pavyksta. Jis tikras genijus“, – 2018-aisiais apie S. Ramosą yra sakęs A. Panenka.
Atranka į 2018 m. pasaulio čempionatą: Serbija – Velsas 1:1
Šios rungtynės nėra kuo nors išskirtinės rezultato prasme, jose nebuvo iškovotas ar nulemtas titulas, tačiau Aaronas Ramsey įmušė panenką stadione, kuriame pats A. Panenka šį smūgį parodė pasauliui. Būtent čia, Rajko Mitičiaus vardo stadione Belgrade, vyko 1976 m. Europos pirmenybių finalas.
