Mėgstate ištisus metus bėgioti, o išlindus saulei sėdate ant dviračio ir važiuojate prie ežero? Panašiu ritmu gyvena triatlono entuziastai. Lietuvos sporto bendruomenės simpatijas užkariaujanti sporto šaka, apimanti plaukimą, dviračių lenktynes ir bėgimą, vis populiaresnė tiek tarp mėgėjų, tiek tarp profesionalų. LRT.lt pasikalbėjo su vienu pajėgiausių Lietuvos triatlonininkų Marijumi Butrimavičiumi apie šią sporto šaką ir klaidas, kurias daro pradedantieji.
Triatlono istorija
Į Lietuvą pirmą kartą triatlonas užklydo 1983-iaisiais. Tai buvo pirmosios triatlono varžybos tuometėje Sovietų Sąjungoje. Jos vyko dabar Lietuvos triatlono sostinės statusą turinčiame Panevėžyje. Pirmuoju čempionu tapo Vitalijus Semčišinas, kuris su dar 14 dalyvių turėjo nuplaukti 1,5 kilometro, dviračiu nuvažiuoti 55 kilometrus ir nubėgti 15 kilometrų.
1987-aisiais įkurta Lietuvos triatlono federacija (LTF) kasmet, išskyrus 2008-uosius, organizuoja Lietuvos čempionatą ir taurės varžybas, o jose dalyvauja tiek profesionaliai, tiek mėgėjai.
Apskritai į sportą triatlonas atėjo 1974-aisiais. Pirmosios varžybos pasaulyje buvo surengtos San Diege, Pietų Kalifornijoje. Sportininkams tuomet teko nubėgti 10 kilometrų, dviračiu numinti 8 kilometrus ir nuplaukti 500 metrų. Šiuolaikinio triatlono varžybos pradėtos organizuoti 1978-aisiais: 15 ištvermingiausių atletų pasiryžo nuplaukti 3,8 kilometro, dviračiu nuvažiuoti 180 kilometrų ir nubėgti 42,2 kilometro. Finišo liniją kirto 12 dalyvių – visi jie tapo pirmaisiais „Geležinio žmogaus“ (angl. „Ironman“) iššūkio laureatais.
Nuo to laiko ši distancija vadinama klasikiniu triatlonu, kurį kasmet Havajuose vykstančiame pasaulio „Geležinio žmogaus“ čempionate išbando apie 1 500 dalyvių.
Debiutas olimpinėse žaidynėse
1989-aisiais Prancūzijoje įkurta Tarptautinė triatlono sąjunga (ITU) išsikėlė tikslą triatlono varžybas įtraukti į olimpinių sporto šakų sąrašą. Iš pradžių ITU rengė pasaulio čempionatus, kol galiausiai 2000-aisiais triatlonas debiutavo Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse.
Nuo to laiko buvo suformuota ir patvirtinta oficiali triatlono distancija – 1,5 kilometro plaukimas, 40 kilometrų važiavimas dviračiu ir 10 kilometrų bėgimas. Dabar tai vadinama olimpine distancija.
Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse debiutavo 100 triatloninkų – 48 moterys ir 52 vyrai. Pirmaisiais olimpiniais čempionais tapo kanadietis Simonas Whitfieldas ir šveicarė Brigitte McMahon.
Lietuva olimpinėse žaidynėse dar niekada neturėjo savo triatlono atstovo. Tiesa, istoriją gali perrašyti paralimpietis Ernestas Česonis, dedantis visas pastangas, kad pasiektų reikiamą reitingo taškų žymą ir išvažiuotų į Tokijo paralimpines žaidynes.
Distancijos ir jų ypatybės
Oficialiai triatlono varžybų distancijas ir formatą nustato už varžybų organizavimą atsakingos federacijos bei asociacijos. Tarptautinė triatlono sąjunga organizuoja olimpinio, sprinto ir ilgo nuotolio triatlono varžybas, Tarptautinė triatlono korporacija – pusės ir pilnas „Geležinio žmogaus“ varžybas, Tarptautinė ultratriatlono asociacija – šešių skirtingų distancijų ultratriatloną.
Lietuvoje populiarios olimpinės ir sprinto triatlono distancijos, tačiau ištvermingiausiems sportininkams to neužtenka – šalyje kasmet auga „Geležinio žmogaus“ iššūkį priimančių dalyvių skaičius.
2020-ųjų varžybų „Iron Trakai“ nugalėtojas M. Butrimavičius teigia, kad jėgas triatlone išbandyti norintys sporto entuziastai neturėtų šokti aukščiau bambos.
„Pradedančiųjų yra įvairių, tačiau žinau net tokių, kurie pasportavę du mėnesius bando įveikti „Geležinio žmogaus“ distanciją. Tai milžiniško atstumo distancija, kuriai kiti ruošiasi kelerius metus. Pradedantieji turėtų gerai pagalvoti apie atstumą, jį gerai įvertinti, nes jau pirmose varžybose galima išsekinti organizmą. Atsigauti po tokio iššūkio gali prireikti kelių mėnesių ar net metų“, – LRT.lt sakė Trakuose gimęs sporto entuziastas.
M. Butrimavičius rekomenduoja pradėti nuo „Tri-Fun“ distancijos, kurią išbandyti ryžtasi net ir mažiau sportuojantys žmonės. Į šią triatlono distanciją įeina 200 metrų plaukimas, 10 kilometrų važiavimas dviračiu ir 2,5 kilometro bėgimas.
„Manau, tai labai geras sprendimas mėgėjams, – teigė triatlonininkas. – Dauguma pradedančiųjų bijo plaukti toli nuo kranto, o ši distancija nereikalauja ypatingų plaukimo įgūdžių ar specialaus plaukimo kostiumo.“
Trakuose kasmet organizuojamose triatlono varžybose jėgas gali išbandyti ir šeimos, taip pat draugai, kolegos. Tiek olimpinėje, tiek sprinto, tiek „Tri-Fun“ distancijoje galima estafetė, kurioje, pavyzdžiui, vienas šeimos narys plaukia, kitas bėga, o dar vienas važiuoja dviračiu.
„Dauguma mėgėjų nuo to ir pradeda – varžosi kaip draugų būrys ar šeimomis. Tiesiog pasiūlyčiau pasirinkti trumpesnę distanciją ir pajusti varžybų malonumą“, – pridūrė M. Butrimavičius.
Svarbiausia – malonumas
2015-aisiais triatlono varžybose debiutavęs ir iškart ant prizininkų pakylos užlipęs M. Butrimavičius pažymi, kad pirmas triatlono startas neturėtų tapti kančia, priešingai – pirmiausia dalyviai turėtų apsižvalgyti, o tik vėliau galvoti apie rezultatą.
„Pirmos varžybos turi būti galimybių pasitikrinimas, o ne konkuravimas su kitais dalyviais. Neįmanoma, kad jau pirmose varžybose žinosi savo pajėgumą. Sakyčiau, kad pirmiausia reikia pajusti malonumą, nuplaukti tuos 200 metrų, atsiskirti nuo pirmaujančio būrio ir siekti finišo.
Dažnai būna, kad plaukdamas gauni smūgį ranka ar koja, o pradėdamas tokias varžybas nori jausti saugumą ir malonumą. Jis turi likti tiek plaukiant, tiek važiuojant dviračiu, tiek bėgant. Jeigu per varžybas jausi skausmą, nepatogumą, manau, greitai gali praeiti noras dalyvauti“, – patirtimi dalijosi triatlonininkas.
Triatlono apranga ir įranga
Išbandyti trialoną gali visi, tačiau būti konkurencingi – ne. Šiame sporte neužtenka vien tik greitų kojų ir gebėjimo plaukti. Mėgėjams, kurie orientuojasi į rezultatą, reikėtų dviejų dalykų – neopreninio plaukimo kostiumo ir sportinio plento dviračio.
M. Butrimavičius teigia, kad mėgėjams nereikėtų skubėti pirkti brangaus kostiumo ar kelis tūkstančius kainuojančio dviračio. Jau minėtoje „Tri-Fun“ rungtyje galima išsiversti be specialaus plaukimo kostiumo, o trasoje užtenka paprasto kalnų dviračio.
„Viskas priklauso nuo distancijos – kuo ji ilgesnė, tuo plaukdamas su kostiumu jautiesi geriau. Tačiau, jeigu žmogus nori tik išbandyti save, dalyvauti „Tri-Fun“ rungtyje, tam tikrai nėra būtinas plaukimo kostiumas. Plento ar specialiai triatlonui pritaikyto dviračio irgi nereikia, mėgėjai dažnai važiuoja miesto ar kalnų dviračiais. Jeigu žmogus dalyvauja tik savo malonumui, nereikėtų skubėti pirkti visko iš eilės“, – pabrėžė M. Butrimavičius.
Ilgesnėje distancijoje – sprinto ar olimpinėje – visi išvardyti dalykai yra kur kas aktualesni. Be to, esant žemesnei vandens temperatūrai varžybų organizatoriai gali ir neleisti plaukti be kostiumo.
„Plaukimo kostiumas apsaugo nuo šalčio ir prideda saugumo jausmo. Ilgesnėje distancijoje, nors vanduo ir būna šiltas, praleidus ilgiau laiko vandenyje ima krėsti šaltis“, – pabrėžė trakiškis.
Olimpinėje distancijoje, kur reikia nuvažiuoti 40 kilometrų, dviratis gali turėti įtakos rezultatui, tačiau pradedančiajam, M. Butrimačiaus teigimu, tai turi mažiau reikšmės.
„Plento dviratis, aišku, bus arčiau to lygio, kurio reikia norint kovoti dėl aukštesnių vietų, bet jeigu tavo tikslas yra tik išsibandyti, tuomet dviračio tipas didelės įtakos neturi. Tai priklauso nuo paties žmogaus, koks yra jo tikslas. Jeigu yra noras varžytis, tuomet plento dviratis yra būtinas“, – tęsė sportininkas.
Lietuvos triatlono ateitis – vaikai
Lietuvoje būtų sunku rasti triatlonininką, kuris į šį sportą atėjo dar vaikystėje. Dauguma į triatloną pasuka jau turėdami įgūdžių – būdami puikūs bėgikai, geri plaukikai ar ištvermingi dviratininkai.
Šalyje sparčiai populiarėjant triatlonui, LTF mato poreikį didinti triatlono trenerių gretas. Vilniuje, Kaune, Trakuose ir Panevėžyje yra pavienių specialistų, tačiau jie dirba su suaugusiaisiais.
LTF visus norinčiuosius kviečia į nemokamus trenerių kursus ir siūlo galimybę dirbti tiek su vaikais, tiek su mėgėjais.
„Būdamas viena sparčiausiai populiarėjančių sporto šakų Lietuvoje triatlonas turi potencialo pritraukti vaikų ir jaunuolių, kurie galbūt šiuo metu sportuoja vieną iš triatloną jungiančių sporto šakų – plaukimą, dviračių sportą ar bėgimą. Su tikslinga trenerių pagalba sujungusi šias sporto šakas Lietuva gali jau 2024 metais Paryžiaus olimpinėse žaidynėse turėti savo triatlono atstovų, tad tai didelis iššūkis ir galimybė mūsų treneriams bei pačiai federacijai“, – LTF pranešime sakė prezidentas Saulius Batavičius.
Trenerių kompetencijos klausimą, į triatloną siekiant pritraukti kuo didesnį skaičių vaikų, pabrėžia ir M. Butrimavičius.
„Vaikai dažniausiai išbando supersprinto distanciją – 0,4 kilometro plaukimas, 10 kilometrų važiavimas dviračiu ir 2,5 kilometro bėgimas. Manau, nuo šios distancijos jie turėtų būti ugdomi palaipsniui. Už tai turi būti atsakingas treneris, nes pats vaikas niekada neapsispręs, kokią distanciją pasirinkti.
Tai atsakingas darbas, treneris su vaiku prie šios distancijos turi dirbti metai iš metų. Taip būtų ugdoma ištvermė, kuri svarbesnė už jėgą. Vaikai turi pradėti nuo trumpų distancijų ir labai mažais žingsniukais kilti į viršų“, – pokalbį užbaigė M. Butrimavičius.
Lietuvoje kasmet didėja ir triatlono varžybų skaičius – vien šiais metais į oficialių šalies Triatlono federacijos varžybų kalendorių pateko 11 miestų: Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Alytus, Šiauliai, Kupiškis, Trakai, Varėna, Jonava, Veisiejai ir Druskininkai.
