„Daugelyje kitų sporto šakų sportininkas būna atsakingas už save, o už savo rezultatus, o čia dar prie viso to prisideda ir žirgas“, – apie savo sporto šakos specifiką bendraudama su LRT.lt pasakojo dailiojo jojimo atstovė Sandra Sysojeva.
38-erių sportininkė jau daugelį metų dailiojo jojimo reitinguose Lietuvoje pirmos vietos neužleidžia niekam, o balandžio mėnesį jos sportiniai pasiekimai sulaukė įvertinimo. S. Sysojeva Lietuvos radijos ir televizijos (LRT) ir Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) surengtuose geriausių sportininkų rinkimuose pateko tarp 10-ies geriausiųjų ir buvo įvertinta auksine žvaigžde.
Plačiau apie „100 sporto žvaigždžių“ rinkimus galite perskaityti paspaudę šią nuorodą.
Be S. Sysojevos auksinėmis žvaigždėmis dar buvo apdovanoti: Viktorija Andrulytė (Buriavimas), Ernesta Globytė (Automobilių sportas), Andrius Gudžius (Lengvoji atletika), Darius Labanauskas (Smiginis), Danas Rapšys (Plaukimas), Allison Reed ir Saulius Ambrulevičius (Dailusis čiuožimas), Domantas Sabonis (Krepšinis), Kristupas Šleiva (Imtynės) ir Robertas Tvorogalas (Gimnastika).
LRT.lt kviečia susipažinti su dailiojo jojime atstove, o pokalbio metu S. Sysojeva papasakos apie žirgo ir raitelio ryšį, jos sporto šakos kelionių kelionių specifiką ir savo sportinės karjeros pradžią.
– Ar jums pačiai buvo netikėtas patekimas tarp auksinių 100 sporto žvaigždžių rinkimų sportininkų?, – buvo paklausta S. Sysojevos.
– Nustebino tas aktyvus balsavimas, nes tas mūsų žirginis sportas nėra labai populiarus. Tas aktyvumas nudžiugino. Niekada dar nebuvo žirgų sporto atstovai iki pirmojo dešimtuko pakilę.
– Nedažnai pirmuosiuose puslapiuose matome žirgų sporto atstovus. Kiek apskritai ši sporto šaka, jūsų nuomone, yra populiari ir ar sulaukia pakankamo dėmesio?
– Manau, kad Lietuvoje tai yra visiškai nepopuliarus sportas ir daugelis apie jį didesnio supratimo neturi. Tačiau tikrai stengiamės visomis pajėgomis populiarinti žirginį sportą.
– Sakykite, o kokia jūsų istorija šioje sporto šakoje? Nuo ko prasidėjo draugystė su žirgais?
– Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Nuo 7 metų jau pradėjau lankyti sporto grupę tuometiniame Belmonto žirgyne. Taip ir likau iki šiol. Dabar jau ir pati treniruoju vaikus, toliau startuoju varžybose. Džiugu, kad ir mano dukra pradėjo joti. Galima sakyti, kad tai yra mano gyvenimo būdas.
– Belmonto žirgynas jau yra užsidaręs. Kur dabar perkėlėte savo žirgus ir vykdote treniruotes?
– Dabar jau turime savo žirgyną, arklių jau turime nemažai. Belmontui užsidarius teko kažką galvoti, planuotis. Dabar jau turime pasistatę savo arklides visai kitoje vietoje.
Negali žinoti, ar jam varžybų dieną bus gera nuotaika, ar bloga, ar bus sveikas, ar gali susirgti. Labai daug visko būna – išsigąsta, baidosi, nenori kažko daryti.
– Jūsų sporto šakoje be pačio sportininko yra ir dar vienas gyvis – arklys. Koks būna tas ryšys su juo?
– Kalbant apie dailųjį jojimą, tai yra labai savitas dalykas. Daugelyje kitų sporto šakų sportininkas būna atsakingas už save, o už savo rezultatus, o čia dar prie viso to prisideda ir žirgas. Negali žinoti, ar jam varžybų dieną bus gera nuotaika, ar bloga, ar bus sveikas, ar gali susirgti. Labai daug visko būna – išsigąsta, baidosi, nenori kažko daryti. Kartais būna tarsi loterija, nes treniruotėse viskas gaunasi, o per varžybas pasimato viskas kitu kampu.
Būna labai daug susijusių dalykų, kad ir pavyzdžiui gruntas, kuris namuose vienoks, varžybose jau kitoks. Jau žirgas kitaip bėga. Gali į aplinką naują kitaip reaguoti, nei namuose. Tenka viską nujausti ir numatyti per apšilimą. Čia ir atsiranda tas raitelio ir žirgo duetas. Gali nusipirkti, kad ir patį brangiausią žirgą, bet jei nemokėsi su juo elgtis, tai tik žirgą ir turėsi.
Labai daug priklauso nuo raitelio, negoli tiesiog išmokti, turi pajausti, suprasti, numatyti per 10 žingsnių į priekį.
Pats dailusis jojimas kiek primena dailųjį čiuožimą. Turi programą, aikštelę, kurioje turi atlikti tam tikrus elementus. Priklausomai nuo varžybų būna trys, penki arba septyni teisėjai. Jie vertina viską, o pusę balų priklauso ir nuo žirgo, jo judesio, sudėjimo, išvaizdos. Pavyzdžiui, tikrai negali joti būdamas 200 cm ūgio ant labai žemo žirgo. Šioje sporto šakoje išvaizda taip yra labai svarbus dalykas.
– Kiek jums, per įprastą, ne varžybų dieną, tenka praleisti laiko su žirgais?
– Be treniruočių mes dar turime ir juodus darbus, kurių niekas nenori daryti. Kiekvieną dieną reikia žirgą sutvarkyti, pašerti, pavedžioti, jis turi judėti. Jam neįdomu, ar tu sergi, ar blogas oras. Tai yra kaip tam tikra pareiga. Žinoma, jis gali vieną dieną pastovėti, nieko neatsitiks, tačiau geriau, kad to nebūtų. Tad galima sakyti, kad to laisvalaiko kaip ir nėra. Juokaujame, kad važiavimas į varžybas yra kaip šventė, kur gali pailsėti pats.
– Kitose sporto šakose įprasta būna kalbėti apie sportininko karjerą, kiek ji gali trukti. O kaip yra su žirgais? Kiek gali trukti jų sportinė karjera?
– Labai skirtingai būna, negali pasakyti, kad nuo tiek iki tiek metų. Anksčiau varžybų reglamente būdavo, kad negali startuoti su vyresniu nei 21 metų žirgu, bet dabar panaikino tą amžiaus cenzą. Mato, kad galima startuoti ir su vyresniais. Labai priklauso nuo pačio žirgo, bet turbūt tas optimalus amžius yra nuo 8 iki 12 metų.
Galbūt iš šono atrodo sudėtingai, tačiau kai įpranti, tai pirmiausiai pasirūpini žirgo nakvyne, o vėliau jau šalia žiūri sau.
– Veikiausiai ir važiuoti į varžybas su žirgu nėra taip paprasta, kaip galbūt kitose sporto šakose? Greičiausiai tai reikalauja ir kur kas didesnių finansinių išteklių?
– Kalbant apie finansinę šio sporto pusę, tai turbūt jis yra vienas iš brangiausių. Turi ne tik į save investuoti, bet ir į žirgą. Varžyboms paruošti žirgai kainuoja labai brangiai, ne kiekvienas gali sau leisti jį nupirkti, o ir nupirkus dar reikia išlaikyti tinkamomis sąlygomis.
Prie viso šito dar prisededa ir išlaidos kelionėms. Važiuodamas į varžybas turi planuoti sustojimus, jei vyksti toliau. Turi suplanuoti nakvynes, kur žirgas permiegos, reikia pasirūpinti ir surasti arklides, kur galėtų jis pailsėti. Galbūt iš šono atrodo sudėtingai, tačiau kai įpranti, tai pirmiausiai pasirūpini žirgo nakvyne, o vėliau jau šalia žiūri sau.
Rimtai sportuojant, tai kažkur būna po du startus per mėnesį. Sezono metu gaunasi, kad lagaminų beveik neiškrauni.
– Į kitą žemyną dar neteko keliauti su savo žirgu?
– Ne, dar neteko, apsiribojame ties Europa. Toliausiai esame vykę į Italiją.
– Dailusis jojimas kartu su ir trikovės ir konkūrų rungtimis yra olimpinės žirgų sporto disciplinos. Gal galite papasakoti kokios yra perspektyvos išvysti šioje sporto šakoje olimpiadoje kovojančius lietuvius?
– Didžiosios žirgų sporto šalys patenka, kaip komandos. Tam skiriama nemažai vietų. Kiek lieka kitų kelialapių, tai tada atiduodama individualiams sportininkams. Tiesa, pas mus yra dar geografinis skirstymas į tam tikras zonas, tad vien asmeninės kvalfikacijos neužtenka, reikia kad ir toje zonoje patektum į tas vietas, kurios gautų kelialapius.
Teoriškai patekti įmanoma, tačiau praktiškai savo regione turi būti geriausias.
