Sportas

2021.02.24 05:30

Pavojaus varpai dėl „absurdiškų“ sporto įstatymo pataisų: Navardauską mokys važiuoti dviračiu, o Ubartą mesti diską?

Paulius Cubera, LRT.lt2021.02.24 05:30

Lietuvos sporto bendruomenė – apstulbusi. Švietimo, sporto ir mokslo ministerijoje svarstomos Sporto įstatymo pataisos gali sugriauti Lietuvoje nusistovėjusią trenerių rengimo sistemą ir priversti daugybę šalies trenerių iš naujo mokytis tik viename šalies universitete – Lietuvos sporto universitete (LSU). Pagal rengiamas įstatymo pataisas net ir aukščiausių sporto laimėjimų savo sporto šakoje pasiekęs žmogus negalėtų dirbti treneriu be LSU diplomo, nesvarbu, kad kitame universitete jis yra baigęs sporto pedagogikos studijas. Tai liestų ir elitinius Lietuvos sportininkus, sporto legendas.

Pagal šiuo metu galiojantį Sporto įstatymą Lietuvoje sporto treneriais gali dirbti žmonės, baigę mokymus aukštojoje mokykloje, vykdančioje sporto studijų krypties studijas, arba fizinio ugdymo mokytojų rengimo studijų programą. Liaudiškai tariant – kūno kultūros mokytojai.

Šiuo metu Lietuvoje tokias studijas galima baigti Lietuvos sporto universitete (LSU), Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje (buvusiame Lietuvos edukologijos universitete), Šiaulių ir Klaipėdos universitetuose. Tačiau pagal naujas įstatymo pataisas net ir tie treneriai, kurie yra baigę pedagogikos krypties studijas, turi ilgametę treniravimo patirtį, o galbūt savo sporto šakoje pasiekę išskirtinių laimėjimų, negalėtų treniruoti vaikų ir privalėtų iš naujo studijuoti LSU.

„Ta tvarka buvo daugybę metų, o dabar nori padaryti, kad treneriu gali dirbti tik aukšto meistriškumo treniravimo sistemas sporto universitete baigęs žmogus. Vadinasi, visi žmonės, kurie per pastaruosius 40 metų baigė sporto pedagogikos studijas ir dirbo treneriais, nebegalės jais dirbti – visi turės persikvalifikuoti. Važiuoti į LSU studijuoti. Tokių žmonių Lietuvoje yra, nežinau tikslios statistikos, bet nuo bendro trenerių skaičiaus – turbūt pusė. Tai liečia daugybę žmonių.

Jeigu mes paanalizuosime konkrečius atvejus – išeina visiškai absurdiškos situacijos. Reiškia, kad buvę olimpiečiai, kurie yra baigę pedagogikos studijas, negali būti net savo sporto šakos treneriais.

Sakykime, Nelė Žilinskienė, dukart dalyvavusi olimpinėse žaidynėse šuolio į aukštį rungtyje, yra baigusi buvusį Vilniaus pedagoginį universitetą, yra docentė, apsigynusi disertaciją iš šuolio į aukštį. Kadangi dabar ji neteko darbo universitete, dirba trenere, moko vaikus šuolio į aukštį. Pagal šią naują tvarką ji nebegali dirbti trenere, turi važiuoti į Kauną ir mokytis, kaip vaikus mokyti šuolio į aukštį. Pati būdama olimpietė“, – naujųjų Sporto įstatymo pataisų absurdiškumą pažymi Klaipėdos universiteto Sporto, rekreacijos ir turizmo katedros vedėja prof. dr. Asta Šarkauskienė.

Ir tai liečia daugybę Lietuvos trenerių bei žymių sportininkų, kurie savo karjeros metu baigė pedagoginės krypties studijas ir pagal dabar galiojančius įstatymus galėtų dirbti arba dirba savo sporto šakos treneriais.

Tai ir N. Žilinskienė, ir pirmasis Lietuvos olimpinis čempionas disko metikas Romas Ubartas, ir olimpietis, pasaulio čempionato bronzos medalininkas Ramūnas Navardauskas, ir olimpinis vicečempionas irkluotojas Saulius Ritteris, ir kt.

Štai 49 metų krepšinio specialistas Rūtenis Paulauskas, anksčiau krepšinio treneriu dirbęs Vilniaus „Lietuvos ryte“, Maskvos srities „Dinamo“, treniravęs Lietuvos moterų rinktinę, yra baigęs buvusį Pedagoginį universitetą. Šiuo metu R. Paulauskas vaikų netreniruoja, bet jeigu norėtų – privalėtų stoti į LSU, kuris pats specialistą kviečiasi dėstyti.

„Esu baigęs Edukologijos universitetą, fizinio ugdymo krypties pedagogiką, apsigynęs daktaro disertaciją. Jeigu norėčiau treniruoti, turėčiau užsirašyti į LSU, į krepšinio trenerio kursus, susimokėti 2,5 tūkst. eurų ir kursuose gaučiau vaizdo medžiagą, iš kurios turėčiau mokytis. Greičiausiai, toje medžiagoje būtų ir kai kurių mano įrašytų videopaskaitų“, – juokiasi R. Paulauskas.

Įstatymo pataisoms nepritaria ir Lietuvos lengvosios atletikos federacijos generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva, mananti, kad versti aukšto meistriškumo trenerius, kurie jau yra pasiekę sportinių laimėjimų grįžti į universitetą mokytis pagrindų visų pirma yra negarbinga.

„Aš galbūt pritariu dėl jaunesnių trenerių, kur anksčiau būdavo, kad dirba baigę kelių mėnesių kursus. Taip, galbūt to būti neturėtų, žmonėms reikia mokytis, reikia išmanyti tikrai daug dalykų, norint dirbti su sportininkais. Tačiau mes nepritariame dar ir dėl to, kad LSU nori tapti monopolistu, bus galima baigti tik šį universitetą. Manome, kad LSU tam tikrai nėra pasirengęs“, – teigė N. Medvedeva.

„Žmogus įgyja savo kvalifikaciją arba pats žaisdamas, arba dirbdamas. Jam tikrai nereikia iš naujo kartoti tų kvalifikacijos kursų, nes jo niekas geriau neišmokys nei jo skirtas laikas. Jis 10 tūkstančių valandų per gyvenimą mokėsi technikos. Fizinio ugdymo mokytojas išėjo bazinį pasirengimą per ugdymo krypties studijas – pedagogika yra plačiau nei bet kokio sporto trenerio studijos.

Mažesniuose miesteliuose kūno kultūros mokytojai nebegalės vesti treniruočių. Įsivaizduokime kokį mažą miestelį, jame turi atsirasti visų sporto šakų trenerių. Tai yra nerealu ir vaikai po pamokų visiškai nebeturės galimybių judėti.

Kodėl taip daroma? Studentų mažėja, LSU prieš porą metų vos išliko ir dabar nori tapti monopolija, kuri viena rengia trenerius“, – įsitikinęs R. Paulauskas.

Tačiau kaip didžiausią pavojų priėmus tokias įstatymų pataisas A. Šarkauskienė mato ne buvusių olimpiečių atvejus, o provincijas, kur trenerių ir taip trūksta.

„Mažesniuose miesteliuose kūno kultūros mokytojai nebegalės vesti treniruočių. Įsivaizduokime kokį mažą miestelį, jame turi atsirasti visų sporto šakų trenerių. Tai yra nerealu ir vaikai po pamokų visiškai nebeturės galimybių judėti. Baigęs pedagogines studijas galės dirbti tik mokykloje, bet ne vaikų treneriu.

Pagal visą sporto pedagogikos mokslą, vaikams iki maždaug 14 metų rekomenduojamas kuo įvairesnis fizinis krūvis, išbandyti kuo daugiau sporto šakų. Manau, kad vienos sporto šakos studijas baigęs specialistas išmano tik būtent tą sporto šaką, jis nėra įvairiapusiškas. Vaikams reikalingas kaip tik kitoks specialistas“, – įsitikinusi profesorė A. Šarkauskienė.

Anot jos, Lietuvoje vaikų fizinis aktyvumas ir taip yra mažas, kaip skelbia moksliniai tyrimai, tik penktadalio vaikų fizinis aktyvumas atitinka rekomendacines normas. Įsigaliojus šioms įstatymo pataisoms treniruoti vaikus tiesiog nebebūtų kam (išskyrus didžiuosius Lietuvos miestus), nes nerealu, kad mažuose miesteliuose dirbtų daug ir įvairių sporto šakų trenerių. Dabar šį darbą dažniausiai dirba sporto pedagogikos studijas baigę asmenys.

Portalui LRT.lt atsiųstuose atsakymuose ŠMSM teigia, kad Sporto įstatymo pataisomis siekiama kelti trenerių kokybę ir išsilavinimą.

„Sporto įstatymu įtvirtinta nuostata, jog sportas – tai visos asmens fizinės veiklos formos, kuriomis siekiama ugdyti ir tobulinti fizines ir psichines jo savybes bei įgūdžius ar stiprinti sveikatą. Taigi siekiant saugoti būtent sveikatą įstatyme įtvirtinta ir kita nuostata: asmenys, norintys treniruoti kitus, turi turėti tam tikrą kvalifikaciją ir tam tikrų kompetencijų. T. y. išmanyti žmogaus anatomiją, psichologiją, mitybos, ugdymo, treniravimo principus ir kt.

Aukšti asmeniniai sporto laimėjimai savaime negarantuoja, kad asmuo turi pakankamai kompetencijų ir žinių, kaip tinkamai treniruoti kitus, taip pat geba tas žinias perduoti ir pan.

Svarstant Sporto įstatymo 11 straipsnio pakeitimus atsižvelgiama ir į kitų valstybių praktiką, kur treneriams keliamas reikalavimas turėti aukštąjį išsilavinimą, išmanyti specialius treniravimo, mitybos principus, turėti medicininių, psichologijos žinių, išmanyti žmogaus anatomiją, fiziologiją, antidopingo reikalavimus ir kt.“ – teigė ŠMSM Komunikacijos skyrius.

Vis dėlto LRT.lt kalbinti pašnekovai su kokybės argumentu nesutinka.

„Sporto pedagogikos studijų studentai susipažįsta su visomis sporto šakomis, be sportinių žinių, toks studentas įgyja ir pedagogikos, psichologijos, anatomijos, fiziologijos žinių, kurios būtinos ir dirbant mokykloje, ir sporto būrelyje“, – teigia Klaipėdos universiteto Sporto, rekreacijos ir turizmo katedros vedėja prof. dr. A. Šarkauskienė.

Štai krepšinio pavyzdžių pateikiantis R. Paulauskas pažymi, kad bet kurį trenerį mokytis ir tobulintis priverčia laisvoji rinka, dirbtinai to daryti negalima.

„Rinka pati susireguliuoja, dėstymo kokybę universitetuose nustato Studijų kokybės vertinimo centras, jis vertina programas. Negali vienas universitetas pasakyti kitam universitetui, kad jūsų kokybė bloga. Kokybę atsirenka studentas, tarptautinis universitetų reitingas ir, be abejo, paruošti specialistai.

Kas gali versti žmones atnaujinti žinias? Visų pirma – noras įsitvirtinti darbo rinkoje. Jeigu tu nori konkuruoti su kitais, niekas geriau tavo kvalifikacijos nepripažins, kaip darbdavys. Imami patys geriausi, patys talentingiausi treneriai ir jie tikrai labai nori tobulėti. Pažįstu daugybę trenerių, kurie nesimokė nei fizinio ugdymo, nei sporto, jie baigę matematiką, inžineriją, bet yra labai imlūs, mokosi ir puikiausiai dirba. Jonas Kazlauskas buvo baigęs matematiką, Šaras Amerikoje studijavo visai kitus dalykus.

Kodėl bandoma įteigti, kad kvalifikacija yra gaunama tik išsėdėjus kažkokiose paskaitose? Kodėl „Žalgiris“ renkasi Martiną Schillerį, o ne kažką, kas baigęs LSU?“ – retoriškai klausia R. Paulauskas.

Tiesa, ŠMSM pažymi, kad įstatymo pataisos dar tik svarstomos ir yra tobulinamos: „Sporto įstatymo 11 straipsniui tobulinti darbo grupės nariai, švietimo įstaigų atstovai, kiti suinteresuoti asmenys pateikė daug įvairių pasiūlymų. Dėl šio straipsnio nuostatų pakeitimų diskusijos tebevyksta ir kol kas nėra galutinio projekto – svarstomi įvairūs pasiūlymai, iš esmės peržiūrimas visas trenerių, instruktorių, specialistų rengimas. Jūsų minimas variantas – tik viena iš pateiktų idėjų.“

Nepaisant to, Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė bei ŠMSM ministrė Jurgita Šiugždinienė jau sulaukė ir kreipimosi iš Briuselio dėl šių svarstomų įstatymo pataisų. Į jas antradienį kreipėsi organizacijos „Europe active“, bendradarbiaujančios su Europos Komisija Europos Sąjungos šalių sveikatingumo ir sporto srityje, prezidentas Davidas Stalkeris.

Kreipimesi įspėjama, kad tokia įstatymo nuostata reikštų visišką sporto ir sveikatingumo sektoriaus kolapsą.

„Eurobarometro 2018 m. tyrimas atskleidė, jog daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų nesimankština ir nesportuoja. O tai yra gerokai prastesnis rezultatas nei bendras ES vidurkis. Visas ES šalių Vyriausybes ne kartą informavome ir įspėjome, kad pasirūpintų sveikatingumo ir sporto sektoriumi, kuris bus kritiškai svarbus atsikratant ilgalaikių COVID-19 pasekmių“, – kreipimesi teigia D. Stalkeris.

Be to, organizacijos vadovas atkreipia dėmesį, jog bendradarbiaujant su Europos Komisija jau yra sukurta sveikatingumo ir sporto trenerių kvalifikacijų, atestavimo ir sertifikavimo sistema, pripažįstama daugelyje ES šalių.

„Naujai parengtas įstatymo projektas skaudžiai atsilieptų Lietuvos visuomenės ilgalaikei fizinei ir emocinei sveikatai. Sunku suvokti, kodėl Lietuvoje sveikatingumo ir sporto sritis ne tik ignoruojama, tačiau ir bandoma sunaikinti tai, kas jau sukurta. Visiškai nesiorientuojama į ES praktiką. Juk fizinis aktyvumas – tai raktas į didesnį žmonių darbinį ir socialinį aktyvumą, produktyvumą bei mažesnes sveikatos apsaugos išlaidas ateityje“, – pranešime spaudai apie D. Stalkerio kreipimąsi cituojamas Lietuvos sveikatingumo klubų asociacijos prezidentas Vidmantas Šiugždinis.

Tuo tarpu lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis mano, kad sporto įstatymo pataisos apskritai visos yra parengtos skubotai, per mažai derintos su „tikrąją sporto bendruomene – federacijomis“ ir yra labai daug kur taisytinos.

Lengvosios atletikos federacija kartu su dar 20-imt Lietuvos sporto organizacijų dar vasario pradžioje atviru laišku kreipėsi į Vyriausybę ir ŠMSM ragindama sustabdyti įstatymo derinimo ir priėmimo procesą.

„Projektas nebuvo derintas su sporto šakų federacijomis, o pastaboms buvo skirta vos keletas dienų. Šis projektas visiškai neatspindi valstybės prioritetų ir strategijos bei deklaruotų tikslų sporte. (...) Visų pirma turėtume sutarti dėl esminių, strateginių ir prioritetinių sporto valdymo tikslų, o tik po to teikti projektą“, – rašoma 21-os organizacijos kreipimesi.

Anot E. Skrabulio, sporto įstatymo pataiso dar turi būti labai daug kur tobulinamos, kur kas plačiau išdiskutuotos sporto bendruomenėje ir tik tada įstatymą galima teikti Seimui.