Sportas

2020.09.19 10:58

Pasimokyti gali ir profesionalai: sirgalių užnugarį turinti Vilniaus mėgėjų komanda ne tik žaidžia futbolą

Vaidotas Kazlauskas, LRT.lt2020.09.19 10:58

Vilniuje didžiojo futbolo mėgėjų čempionatuose rungtyniauja daugiau nei 50 komandų, tačiau kai kurios jų kiek labiau išsiskiria. Viena tokių – šešioliktus metus skaičiuojanti „Vova“. Komandos pavadinimas neretai skamba ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ir prie to prisideda ne tik komandos žaidimas aikštėje, bet ir veiklos už jo ribų.

2004-aisiais įkurta Vilniaus mėgėjų futbolo komanda išsiskiria bent keliais dalykais – aiškiu identitetu už aikštės ribų, aiškiomis idėjomis ir tuo, kuo retai pasigirti gali net ir aukščiausių Lietuvos lygų komandos – solidžiu palaikančių sirgalių skaičiumi.

Komandos identitetas gana aiškiai atsispindi ir komandos logotipe bei jo užraše: love football x hate fascism.

Nuo pat žemiausių regiono varžybų divizionais kilusi „Vova“ šiuo metu varžosi Vilniaus regiono futbolo sąjungos (VRFS) III lygoje, tačiau neslepia, kad tikslai – dar aukštesni.

Per pastaruosius penketą metų komandą iš žemiausio, SFL D varžybų diviziono, stabiliai kilo aukštyn, įveikė C, B ir A divizionus ir dabar yra tarp stipriausių Vilniaus regiono komandų. Nepaisant to, komandos vizija savo vardą skleisti ne tik aikštėje išlieka, nors pokyčiai kartais ir yra neišvengiami

Komandai vadovaujantis Ignas Rudzevičius LRT.lt pasakojo, kad klubas pirmą kartą susibūrė keliems nariams nusprendus paieškoti bendraminčių virtualioje erdvėje, o tai netrukus išaugo ir į nuolatinį žaidimą.

„Nebuvau vienas iniciatorių, bet viskas prasidėjo prieš 16 metų ir labai paprastai – iš kelių pankų, kurie forume „hardcore.lt“ iškėlė klausimą, kas nori pažaisti futbolą. Du iniciatoriai susitiko ir pradėjo spardyti kamuolį. Žmonės iš gatvės, nelankę jokio futbolo, pasikvietė draugų (tuo metu visi būrėsi į grupes), didžioji dalis buvo muzikantai, menininkai – tiesiog alternatyvūs žmonės, ir taip po truputį gimė komanda, dažniau ir reguliariai spardanti kamuolį.

Paskui jie ryžosi avantiūrai – pradėjo registruotis įvairiuose mėgėjų turnyruose, festivaliuose. Tai pradėjo traukti ir žaidėjų bičulių dėmesį – „draugai žaidžia fūlę, tai einam pažiūrėti, kaip žaidžia.“ Taip ir atsirado gerbėjų. Aišku, ir komanda nuo pat pradžių save reprezentavo kaip idėjinę – prieš fašizmą, prieš diskriminaciją. Tuo metu tai buvo labai ant bangos“, – pasakojo I. Rudzevičius.

Paklaustas, ar nešama žinia bėgant metams nepasikeitė, I. Rudzevičius tvirtino, kad idėjos, buriančios komandą, kaip saviraiškos laisvė bei kitos, lieka tos pačios, tačiau viską kiek keičia į priekį žengiantis pasaulis.

„Tai likę ir dabar, tačiau gal nebe taip plačiai išreiškiama, nes pasaulis pasikeitęs, žmonės civilizuotesni ir neprieštarauja toms idėjoms. Bet tuo metu tai buvo aktualu – žmonės turi būti laisvi, turi būti pasirinkimo laisvė, jokios diskriminacijos. Būtent tai labai vienijo.

Ir dabar, jei kas nors tokio atsitiktų (jei kuris futbolininkas pasielgtų ne pagal komandos idėjas – LRT.lt), žmogus turėtų mus palikti, nes pas mus yra aiškios taisyklės – visi esame lygūs ir nesvarbu nei lytis, nei orientacija, nei rasė“, – sakė komandos vadovas.

Paklaustas, kada ėmė suvokti, kad ši komanda gali tapti rimtu reiškiniu, vieno kritinio momento pašnekovas neišskyrė – tai buvo natūrali tęstinio darbo pasekmė, kai yra būtinas bendro darbo suvokimas ir supratimas, kad komanda išnykti negali.

„Šitą projektą žmonės darė nuoširdžiai ir iš meilės, nieko nereikėjo versti, tad automatiškai atsirado tęstinumas: vienas daro, vėliau jo gyvenime atsiranda kitų dalykų, todėl nebegali, tada atsiranda kitas žmogus ir tęsia pradėtus darbus. Šita komanda ėjo iš rankų į rankas – aišku, ne bet kieno. Turime didelę bendruomenę ir, jei kažkuris negali, atsiranda kitas“, – minėjo I. Rudzevičius.

Panašiu būdu į komandą pateko ir pats I. Rudzevičius. Tai nutiko, kai vienas bičiulis jį kartą tiesiog pakvietė pažaisti kartu. Bet ir pats Ignas tuo metu nė nenumanė, į ką tas vienkartinis pažaidimas netrukus pavirs.

„Buvau tarp alternatyvaus jaunimo, su jais leidau laiką, bet nežinojau, kad yra komanda. Tiesiog draugas pakvietė pažaisti futbolo (tuo metu sportą buvau apleidęs, nors prieš tai kurį laiką gana aktyviai sportavau). Ten pamatė, kad galiu žaisti, ir pakvietė į komandą, ją man pristatė, supažindino su aistruoliais ir bendruomene. Tada ir prisijungiau, bet tik kaip žaidėjas.

Gal pusę sezono pažaidžiau ir išvažiavau į užsienį. Po poros metų grįžau, mane vėl pasikvietė žaisti, bet komandai tuo metu sekėsi nekaip – vaikinai sunkiai rinkosi į rungtynes, visi vedliai buvo išvažinėję į užsienį ir nebebuvo kam prižiūrėti komandos, tvarkyti visų reikalų. Kažkaip natūraliai išėjo, kad man perdavė rūpinimąsi komanda. Tuo metu turėjau arba ką nors daryti, arba komanda būtų tiesiog iširusi ir nebedalyvavusi SFL varžybose.

Eidamas į tą susirinkimą (jame turėjo būti pasakyta, kad komandos nebelieka – LRT.lt) net nežinojau, apie ką kalbėsime, bet kolegos nupasakojo situaciją, kad komandai reikia skirstytis. Visgi nusprendėme sukviesti pažįstamus ir pamėginti dar kartą.

Tą sezoną sekėsi visai neblogai, taip ir pradėjau vadovauti komandai. Užėmėme neblogą vietą, pakilome į aukštesnį divizioną ir mums tai buvo tarsi ženklas, kad galime ir mokame žaisti. Apėmė azartas ir kitą sezoną ėmėme aktyviau ieškoti žaidėjų. Vėliau atėjo nauja žaidėjų banga ir pradėjome lyderiauti visuose divizionuose.

Manau, SFL esame pirmieji, kurie pradėjo kviestis žaidėjus iš užsienio. Atrodė, kad reikia pabandyti tokį variantą, ir tai buvo daroma su visos bendruomenės pagalba. Taip ir kilo mintis, kad reikia ką nors pasiekti, būti žinomiems ne tik tribūnose, bet ir aikštėje įrodyti. Manau, mums pavyko“, – su šypsena pasakojo I. Rudzevičius.

Paklaustas, kaip komanda pradėjo kviestis užsieniečius, I. Rudzevičius tikino, kad viskas prasidėjo nuo vieno komandos įkūrėjų pažinčių, o vėliau ratas įsisuko ir viskas tarsi klostėsi savaime..

„Pradžioje buvo taip, kad atvykdavo draugų užsieniečių. Komandos įkūrėjas iš tiesų yra didelis keliautojas, užmezgęs glaudžius ryšius Brazilijoje. Jis kviesdavo žmones, mėgstančius žaisti futbolą Brazilijoje, atvykti ir pažaisti čia tiek, kiek leidžia laikinoji viza.

Atvažiavę jie gyveno su manimi ar su kuo nors kitu, nes yra draugų, kurie turi vietos, gali apgyvendinti. Vėliau pradėjome rinkti tam tikrą rinkliavą iš žmonių, galinčių prisidėti, kad galėtume tuos atvykėlius paremti, kad jie nebūtų kaip našlaičiai. Aišku, jie turėjo viską, ko reikia.

Vėliau pradėjo skambinti, rašyti ir agentai – norėjo pasiūlyti savo žaidėjų, nes pamatė, kad turime užsieniečių.

Anksčiau užsieniečiai dažniau būdavo pagal „Erasmus“ programą mokytis atvykę studentai, o dabar einame kryptingai ir iš užsienio kviečiame žaidėjus, kurie nori išbandyti jėgas Europoje“, – apie komandos pasirinktą kelią pasakojo I. Rudzevičius.

Tačiau užsieniečiai nėra vienintelis faktorius, kuris šią komandą Vilniaus regiono kontekste skiria iš kitų. „Vova“ garsėja ne tik pasirodymais aikštėje ar tribūnose, bet ir kitokia veikla. Jos, kaip pasakojo I. Rudzevičius, tikrai netrūksta.

Kai kurie iš jų yra susiję ir su vieta, kurioje vyko pokalbis – nedidelė Kalnų parko futbolo aikštelė.

„Bendruomenė turi kasmetinių renginių. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus vienas renginys gimė Kalnų parke. Rungtynių metu susidūriau su komandos draugu ir netyčia išmušiau jam dantis. (Juokiasi.) Visi žino, kaip brangiai kainuoja tai sutvarkyti, todėl nusprendėme padaryti ką nors panašaus į labdaros vakarą – turnyrą. Suradome vietą, renginio metu pardavinėjome savo atributiką, kepėme kepsnius, virėme sriubą, buvo daug žmonių, surinkome reikiamą sumą tam žmogui ir viskas puikiai pavyko.

Taip kilo mintis organizuoti renginius. Kitais metais vėl rengėme turnyrą ir bandėme rinkti pinigus savo 15-ojo jubiliejaus šventei. Ji įvyko pernai. Padarėme apšilimą, pažiūrėjome, ar galime surengti mini festivalį, ir tada vasarą padarėme normalų festivalį su muzikos grupėmis, futbolo turnyru, komandomis iš užsienio.

Iš viso dalyvavo gal 300 žmonių, visą savaitgalį buvo labai smagu. Šiaip kas metus savo klubhause, biure, rengiame kasmetį stalo futbolo turnyrą, organozuojame kitokius renginius. Taip pat važiuojame į turnyrus užsienyje, tad veiklos netrūksta“, – pasakojo pašnekovas.

Kalbai pasisukus apie aistruolius, I. Rudzevičius sakė, kad jie su komanda buvo nuo pat jos įkūrimo. Pasiteiravus apie didžiausią vienose rungtynėse susirinkusių sirgalių skaičių, ekipos vadovas sakė, kad jų būta net pora šimtų.

„Aš tuo metu komandoje dar nebuvau, bet sklinda kalbos, kad kažkuriose rungtynėse dėl pakilimo į aukštesnę lygą buvo 200 sirgalių. Aišku, yra tokių, kurie ginčijasi, sako, kad tikrai tiek nebuvo, bet aš neturiu pagrindo netikėti draugais.

O kad per patį piką į rungtynes nuolat ateidavo 50–100 sirgalių, tai yra faktas, vien Kalnų parke, kai buvo mūsų aukso amžius sirgalių prasme“, – skaičiais dalinosi pašnekovas.

„Vovos“ komanda įspaudą stengiasi palikti ir bendravimo erdvėje – savo kanalais nuolat dalijasi rungtynių fotoalbumais, rengia vaizdo apžvalgas.

I. Rudzevičiaus teigimu, šiais dalykais užsiima žmonės iš pačios „Vovos“ aplinkos. Taip jie gauna galimybę atsiskleisti ir parodyti savo talentus.

„Mūsų aplinkoje žmonės ir šiaip talentingi. Jei moki piešti, dainuoti, ką nors kurti kompiuteriu, tai nori tuo pasidalyti su draugais. Taip per mūsų komandą kai kas išreiškia savo mintis, idėjas, parodo sugebėjimus.

Atsiradus norui visiems parodyti savo rungtynes reikėjo mokytis dirbti su tam tikromis programomis – turėjau išmokti montuoti vaizdo medžiagą. Man atrodo, kad mes pirmieji SFL pradėjome tiesiogiai transliuoti rungtynes. Turime daug į užsienį išvykusių draugų, nuolat besiteiraujančių, kaip sekasi.

Nusprendėme, tegul jie patys pamato, kaip mums sekasi, ir pradėjome transliuoti rungtynes. Aišku, iš pradžių kokybė nebuvo pati geriausia, bet svarbu matyti, ką veikia tavo draugai, kai esi Anglijoje, Brazilijoje ar dar kitur. Jie buvo labai laimingi ir tai įkvėpė daryti dar daugiau nuotraukų, dar daugiau vaizdo medžiagos. Atsirado žmonių, kurie norėjo fotografuoti, filmuoti ir montuoti, kurti marškinėlius – nieko nereikėjo per daug prašyti, žmonės tiesiog darė“, – pasakojo komandos vadovas.

Dar vienas aspektas, išskiriantis „Vovą“, – specialus ir jau minėtas klubhausas, kuriame komanda inicijuoja įvairius renginius savo bendruomenei. Tai yra tarsi atskira grynai klubo erdvė, kuri yra skirta tik jos nariams ir sirgaliams. Pašnekovo nuomone, tai turėtų būti reikalingas atributas kiekvienai rimta save laikančiai komandai.

„Klubhausas veikia labai seniai. Kažkada net juokėmės, kai Vilniaus „Žalgiris“ žiniasklaidoje gyrėsi, kad atidaro klubhausą, jis bus pirmas Baltijos šalyse… Mes savo klubhause tai priėmėme su labai daug juoko, nes savame sėdėjome jau dešimt metų.

Kurdami jį galvojome, kam eiti į kokią užeigą, būti tarp žmonių, tarp kurių tą vakarą galbūt nesinori būti, jei gali turėti nuosavą atskirą vietą. Tai kaip buveinė: yra stalo futbolas, baras – viskas, ko gali reikėti klubo aistruoliams ir ne tik.

Ten darome susirinkimus, šventes, pasikviečiame žaidėjus, parodome trofėjus, muziejų. Ir šiaip labai gera, tai vieta, be kokios rimtesnis klubas turbūt negyvena“, – svarstė pašnekovas.

Tačiau net ir tokie dalykai, kaip sirgaliai, tradiciniai renginiai ar net klubo būstinė stabilumo negarantuoja. Nepaisant nemažo žinomumo Vilniaus regione ir savitų idėjų, komanda rėmėjų iš esmės neturi ir daugiausia laikosi savo lėšomis.

„Surasti rėmėjų yra labai sunku, kad ir kaip stengtumės. Nežinau, gal rėmėjus atgraso tokie žmonės, bet ir labai profesionalių paieškų nebuvo. Aš nesu vadybininkas, kuris galėtų pritraukti, ir nežinau, ar pas mus tokių yra.

Tad daugiausia laikomės iš savo lėšų. Turbūt daugiausia iš prezidento, įkūrėjo, kuris finansiškai prisideda prie komandos gyvavimo. Visa kita – iš gyventojų pajamų deklaracijų, 1,2 procento. Šiuo metu žaidėjai nelabai už ką moka, prisideda aistruoliai ir žmonės, įkūrę komandą.

Jie visada prisideda, jei atsiranda koks klausimas, visi kaip komanda susiburia, ir tiek“, – pasakojo I. Rudzevičius.

Tačiau net ir tokiomis salygomis „Vova“ sugeba ne tik išlaikyti pasiektą lygį, bet ir pleičiasi: be pagrindinės komandos, yra dubleriai ir senjorai, tad iš viso komandos vėliava vienija kone 100 žmonių.

Kaip sako I. Rudzevičius, plėtra buvo neišvengiama pereinant į stipresnius divizionus ir kaunantis dėl aukščiausių rezultatų.

„Tai, kad plėtros reikia, supratau gal po vieno ar dviejų sezonų, kai pradėjau būti su komanda. Pastebėjau, eiti aukštyn negali su esamais žaidėjais. Tai yra tiesiog skirtingas lygis, bet nesinori, kad žaidėjai dingtų, nes jie yra tavo draugai, tą komandą realiai pradėjo. Todėl neturime teisės sakyti, kad jie nereikalingi.

Matydamas, kad yra žmonių, norinčių šiaip paspardyti kamuolį, ir yra tokių, kurie į viską žiūri rimčiau, siekia aukštesnių tikslų, nusprendžiau, kad reikia antros komandos.

Taip tie žmonės be jokių pykčių ir atsiskyrė į tuos, kurie gali ir nori daugiau, bei tuos, kurie gali šiek tiek mažiau ir nesiekia labai daug futbole. Viskas pavyko, tie, kurie norėjo šiaip paspardyti kamuolį, taip ir liko.

Vėliau pradėjo stiprėti ir mūsų antra komanda, todėl vyresni žmonės nebeturėjo kaip žaisti, nes nesmagu sodinti ant suolo jaunuolį degančiomis akimis, norintį žaisti, vien dėl to, kad yra vyresnis žmogus, kuris komandoje rungtyniauja dešimt metų.

Pagalvojome, kad visi turi turėti savo vietą. Jei esi vyresnis, gali žaisti su savo amžiaus žmonėmis ir žaisi tiek, kiek norėsi. Taip viskas ir išsisprendė“, – pasakojo komandos vadovas.

Kaip ir visur, mėgėjų futbole ne viskas einasi tarsi sviestu patepta. I. Rudzevičius neslepia, kad pasitaikė momentų, kai norėjosi viską mesti, tačiau, viską pergalvojus dar sykį, tokios mintys atšokdavo ir darbai buvo tęsiami.

„Minčių būna kiekvienais metais, po kiekvienos nesėkmės. Jei jos dar sutampa su tuo, kai kas nors tau įkanda, tada tikrai pagalvoji: „Kam man to reikia?“ Visą savo laisvą laiką atiduodi, per tris komandas turime apie šimtą žmonių, tad nėra lengva patenkinti visų poreikius, kartais tiesiog išvargsti nuo žmonių.

O paskui pagalvoji, kad jei darai, vadinasi, reikia. Nėra jokios prievartos, man tiesiog patinka ir visiems svarbu, kad kažką darome. Būna sunkių momentų, bet jie praeina, kai laimi, kai kas nors pasiseka. Tai labiausiai ir stumia į priekį“, – atviravo pašnekovas.

Kalbėdamas apie kasdienius rūpesčius, I. Rudzevičius tikino, kad dažniausiai jų kyla komandai atsidūrus nesėkmių ruože. Tai atsiliepia ir nusiteikimui, ir bendrai nuotaikai, tad būtent tada reikia rodyti lyderystę, vienyti kolektyvą.

„Komandose visada kyla psichologinių krizių, kai nesėkmingos serijos priveda prie netikėjimo. Žmonės automatiškai nebenori būti to dalimi, nes kokia prasmė būti, jei nesijauti laimingas?

Kadangi komanda dabar labai išlepusi, tai po dviejų nesėkmių gali pasimatyti, kaip komanda sėda, jauti, kad dar truputis ir viskas gali subyrėti.

Sunkiausia yra įkalbėti ir nuteikti, kad viskas gerai, kad nereikia liūdėti ir išgyventi. Reikia žinoti, kada pasakyti gerą ar blogą žodį. Jei pagauni momentą, kada komandą reikia pakelti psichologiškai, motyvuoti, tada viskas būna labai gerai.

Bet jei tą momentą praleidi, krizė ateina būtent aikštelėje. O už aikštelės ribų viskas lengviau, ten žmonės laimingesni.

Skaudu, jei komanda nelaimi, bet komandą sirgaliai mylės, net jei ji pralaimi. Jie yra labai atsidavę“, – sirgalių įtaką įvertino I. Rudzevičius.

Paklausus apie ilgalaikę – penkerių ar dešimties metų – komandos viziją, pašnekovas lengvai šyptelėjo ir konkrečiais tikslais nesimėtė.

„Aišku, galvojame (apie tikslus – LRT.lt), būtų keista, jei negalvotume. Nelabai noriu sakyti, kas bus, nes niekada negali žinoti, bet tikslai visada yra patys aukščiausi. Kiekvienais metais juos tokius keliame, nes bent jau aš kitaip negaliu.

Norime žaisti, laimėti, sukurti geresnę bendruomenę, daryti gerus darbus, ir viskas, o jau kaip bus, taip bus“, – pokalbį baigė I. Rudzevičius.