Gegužės 26-ąją ypatingą jubiliejų mini pirmasis nepriklausomos Lietuvos čempionas, disko metikas Romas Ubartas. Pokalbyje su LRT.lt 60-ies sulaukęs buvęs sportininkas prisiminė ryškiausias savo pergales, nesėkmes ir papasakojo apie dabartinę savo veiklą.
R. Ubartas pirmuosius titulus pradėjo skinti dar atstovaudamas SSRS komandai – 1986-aisiais jis tapo Europos čempionu, o dar po dvejų metų Seule pasidabino olimpinių žaidynių sidabro medaliu.
Tačiau neabejotinai didžiausia karjeros pergalė buvo pasiekta 1992-ųjų rugpjūtį Barselonoje – tada R. Ubartas diską nusviedė 65 metrus ir 12 centimetrų ir taip tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu.
Bet euforiją netrukus pakeitė nusivylimas ir liūdesys – 1993-iaisiais, pasaulio čempionato metu, atleto organizme buvo rasta neleistino preparato boldenono. Sprendimas buvo negailestingas – ketveri metai diskvalifikacijos.
1997-aisiais sportininkas grįžo į sektorių, tačiau reikšmingų pergalių nebepasiekė, negana to, ant jo krito dar vienas galimas dopingo šešėlis – 2002-ųjų balandį jo organizme esą vėl buvo rasta boldenono.
Visgi Tarptautinė lengvosios atletikos federacija greitai kaltinimus atšaukė ir R. Ubartas buvo išteisintas. Netrukus jis paskelbė ir apie savo karjeros pabaigą.
Išsamiame pokalbyje su LRT.lt Vilniaus sporto centre treneriu dirbantis R. Ubartas dar kartą grįžo prie didžiausių savo karjeros pergalių, atsiminė sunkiausius ir juodžiausius etapus ir pasidalijo mintimis apie geriausio šalies disko metiko Andriaus Gudžiaus galimybes kitų metų olimpinėse žaidynėse.
– 60 metų – jūsų manymu, tai jau daug ar dar ne?
– Daug ir mažai (juokiasi). Vienas gyvenimo tarpas praėjo, ateina kitas, kažkas naujo. Vis dėlto jaunystė buvo vienas dalykas, o dabar jau esu šiek tiek labiau subrendęs, tai, matyt, reiks ir kažkiek kitaip mąstyti. Dar nelaikau savęs senu, dar pajudu, tai dar to parako yra (juokiasi).
– Kaip dabar atrodo jūsų dienos, kuo daugiausia užsiimate?
– Manau, kad taip pat, kaip ir visi. Per tą karantiną kažkiek užsisėdėjome vienoje vietoje, bet išeini, pasivaikštai, nuvažiuoji, kur nėra daug žmonių. Nueinu į Kalnų parką, pasimankštinu.
Skaitau knygas, internetas, televizorius, viskas panašiai, kaip ir kitų. Bet svarbu stengtis judėti bent kažkiek, nes pripratęs judėti ir reikia tai kažkiek išnaudoti, tai yra naudinga sveikatai.
– Kaip pasikeitė jūsų dienotvarkė, lyginant karantino laiką su įprastomis dienomis?
– Dirbau treneriu, daug laiko treniruotėse praleidau, o dabar viskas yra sustabdyta ir nežinome, ar dabar greitai mus leis į stadionus. Pasikeitimas šitas ir yra pagrindinis. O visa kita stengiesi išlaikyti kaip ir anksčiau.
Aišku, labai sumažėjo bendravimo, dabar daugiausia telefonu, internetu, nieko nepadarysi. Kiekvienas turime turėti atsakomybę, nes dabar esame atsakingi ne tik už save, bet ir už kitus žmones. Jei tai turėsime – manau, greitai tas virusas dings.
– Jau grįžtant prie jūsų sportinės karjeros. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas – kiek jums šis titulas emocijų kelia prabėgus tiek metų?
– Aišku, labai svarbu, ir, manau, ne tik man. Buvo nepriklausomybės pradžia, sutapo su olimpinėmis žaidynėmis ir visi norėjo, kad Lietuva iškovotų nors vieną aukso medalį, ir man tai pavyko. Vienu iš pretendentų ir buvau, tuo metu buvau vienu stipriausių disko metikų pasaulyje ir pavyko įgyvendinti tuos lūkesčius.
Dėl Lietuvos tai buvo visai kitos emocijos, kita atsakomybė ir labai norėjosi išlošti tą medalį Lietuvai. Padarė tai ir krepšininkai, užėmė trečią vietą, bet viską mes padarėme Lietuvos labui.
O, kalbant apie mane konkrečiai, kaip sportininkui, tai buvo visos karjeros viršūnė ir nežinau, ar galima pasiekti kažko daugiau. Auksinis taškas mano gyvenime ir nuo to taško viskas ėjo toliau.
– Dar prieš ketverius metus iki jums tampant olimpiniu čempionu, iškovojote sidabro medalį Seulo olimpinėse žaidynėse. Viename interviu minėjote, jog jautėtės taip, kad galėjote pakovoti ir dėl aukso, tačiau tam sutrukdė tam tikros smulkmenos. Kokios smulkmenos tai buvo?
– Taip... Buvo stovykla Vladivostoke, o Vladivostokas – miestas prie jūros, dideli vėjai. Išėjau šiek tiek pasivaikščioti nelabai apsirengęs ir tada peršalau ir manau, kad tada ta forma ir pablogėjo. Manau, kad galėjau kovoti dėl aukso medalio.
Buvo kitas momentas – dėl kažkokių dokumentų tvarkymo trenerį iškvietė į Maskvą ir maždaug savaitę teko treniruotis be trenerio, o tai yra trūkumas – prieš tokį svarbų startą yra būtina, kad būtų treneris.
Aišku, pavadinau tai smulkmenomis, tačiau, matyt, tai susidėjo ir tikrai galėjau pakovoti dėl pirmos vietos. Bet, ačiū Dievui, kad ir antrą užėmiau, ir tai gerai (juokiasi – LRT.lt).
– Tada buvo tas juodas laikotarpis – ketverių metų diskvalifikacija už neleistinų preparatų vartojimą. Ar pamenate pirmą savo reakciją sužinojus tokį verdiktą?
– Nesinori apie tai per daug kalbėti. Žinoma, tai buvo didelis smūgis, norėjau sportuoti, turėjau dar daug jėgų. Tuos ketverius metus praleidau treniruodamasis ir ruošdamasis. Ir sporto valdžia manimi patikėjo tuo metu, leido sportuoti, nes be jų tikrai nebūčiau išsilaikęs.
– Tuo metu nebuvo minčių apie karjeros pabaigimą? Ar visada galvojote, kad grįšite?
– Manau, kad į tokią situaciją patekusiems žmonėms kartais ir stogas važiuoja, bet ateina laikas, kai reikia suimti save į rankas ir pasakyti: taip ar ne? Aš tada pasakiau „taip“, dar noriu sportuoti. O ar teisingai, ar ne – dabar yra visokių minčių, kaip galėjo būti kitaip. Bet dabar nieko nepadarysi, nebepakeisi.
– Kaip atsimenate tuos ketverius metus be varžybų? Ar sunku buvo fiziškai, psichologiškai?
– Buvo nelengva, prisipažinsiu, ir man, ir šeimos nariams. Aišku, varžydavausi pats su savimi, įsivaizduodavau, kad stadione sėdi žmonės, šauksmai, riksmai.
Taip pat įsivaizduodavau savo priešininkus ir tiesiog mėtydavau diską. Tai būdavo grynai psichologinis būdas pasiruošti ateinančioms varžyboms, nes kitokių šansų nebuvo, negalėjau niekur tuo metu dalyvauti.
90 procentų visos žmogaus valios jėgos yra galvoje, o likę 10 procentų yra kūnas. Ką galva sugalvoja, kūnas tą padarys.
– Prabėgo ketveri metai, kaip jautėtės grįžęs į sektorių? Ar dar jautėte, kad galite pasiekti geriausią savo formą?
– Tai buvo labai sunkus dalykas, nes jau buvo didesnis amžius. Iš pradžių viskas kaip ir atrodė neblogai, bet paskui pradėjo lįsti traumos, kurias buvau patyręs jaunystėje.
Kalbėjau su kitais sportininkais, diskininkais, tai maždaug nuo 37 metų prasideda tas ėjimas žemyn, išlenda tos traumos ir jos labai duoda per galvą, kai jas, atrodo, gydai ir gydai, tačiau rezultatas vis blogėja.
Disko metime yra svarbu technika, o ji genda. Vėliau labai sunku sugrįžti, laiko nebelieka. Taip ir išėjo – atrodo, noras didžiulis, sakau sau, kad noriu, bet kūnas pamažu vis priminė, kad laikas baigti karjerą. Jaunimas jau turi būti priekyje, o vyresniame amžiuje turi užleisti jiems vietą.
– Apie savo karjeros pabaigą paskelbėte 2002-aisiais. Kaip pamenate savo perėjimą į gyvenimą be profesionalaus sporto, kiek sunkus jis buvo?
– Iš pradžių aš net buvau kažkiek patenkintas, kad baigiau. Nes skaudėjo daug ką, kamavo traumos, tai galvojau sau, kiek galima kankintis. Tai prisimenu paskutines savo varžybas Kaune, iškėliau rankas į šonus ir sakau: „Viskas, pasibaigė.“ Bet vėliau pradėjo laikas eiti ir pajaučiau, kad kažko trūksta.
Ir prasidėjo. Tai ten, tai ten, kol kažką pradedi mąstyti, o man tas tarpas buvo gal treji ketveri metai, kol pradėjau normaliai grįžti į gyvenimą.
Vis dėlto galva važiuoja, 27 metai sporte, tai tas laikotarpis ne taip lengvai užmirštamas. Buvo ir alkoholio, visko. Bet paskui vis grįžti ir pradedi gyventi kaip ir visi. Tas sportas išeina, garbė irgi praeina ir reikia realiai žiūrėti į dalykus, gyventi gyvenimą.
– Dar sportinės karjeros metu galvojote, ką norite veikti toliau, ar tai savaime atėjo jau vėliau?
– Daugiau nieko per daug ir negalėjau – arba dirbti treneriu, arba kokioje mokykloje dirbti mokytoju. Žodžiu, darbą, susijusį su pedagogika. Pasirinkau trenerio darbą, nes man tai buvo arti, bet irgi reikia suprasti – sportas, patirtis yra viena, bet mūsų sporto šaka nestovi vietoje, reikia tobulėti, mokytis, to laiko daugiau reikėjo lavintis.
Per tą laiką atsirado daug naujų dalykų, metodikos. Aišku, nekalbu apie techniką, nes ten viskas jau yra išrasta, tas apsisukimas yra vienas, tačiau visi prisitaiko jį individualiai. Vienas greitesnis, kitas lėtesnis, trečias silpnesnis – visi pritaiko tai prie savo savybių.
– Reziumuojant jūsų karjerą – jei reikėtų išskirti vieną momentą, į kurį norėtųsi grįžti ir jį pakartoti, ir vieną, kurį norėtumėte iš atminties ištrinti visam gyvenimui, – kokie momentai tai būtų?
– Pirmiausia – aišku, olimpinės žaidynės, Barselona. Aišku, Seulas irgi, nes užimti antrą vietą olimpinėse žaidynėse yra garbinga ir visi to trokšta. Tai tokie būtų tie momentai, svarbūs mano gyvenime.
Na, ištrinti norėčiau tas juodas dėmes – diskvalifikaciją, taip pat ir tą laiką, kai išėjo mama. Manau, kad mamos išėjimas mane paveikė labai stipriai.
– Minėjote, jog disko metimas per visus tuos metus nemažai pasikeitė. Ar esate pagalvojęs, kokios būtų jūsų galimybės, jei būtumėte profesionalus sportininkas dabartiniais laikais?
– Sunku pasakyti. Tai priklausytų nuo daug faktorių. Aš turėjau labai gerą trenerį Vytautą Jarą, priklausytų, pas kokį trenerį treniruočiausi. Mano duomenys neblogi, bet labai svarbu, pas kokį trenerį patenki. Mano treneris buvo puikus, jis man tą visą patirtį perdavė. Jis labai gerai mokėjo vokiečių kalbą, tai jis mokėsi iš jų žurnalų ir visko mane mokė.
Dar pačioje mūsų darbo pradžioje jis man sakė: „Romai, mes sieksime didelių rezultatų.“ Jis turbūt matė, kad galiu toli mesti.
Tai manau, kad būtų tas pats, bet priklausytų, pas kokį trenerį patekčiau. Jei pas gerą – manau, kad rezultatai gal net būtų geresni, nes yra dalykų, kuriuos permąstau, darydavau daug klaidų, ypač technikos. Niekaip negalėjau išmokti technikos, kurios mano treneris norėjo, ir manau, kad rezultatai galėjo būti net 2–3 metrais geresni, nei aš pasiekiau.
– Kokie būtent tie dalykai, kuriuose, darydavote klaidų?
– Tai yra grynai mano technikos bruožai. Neišnaudodavau kai kurių galimybių. Aišku, čia kalbu jau kaip specialistas, bet dešinės kojos greitesnis ėjimas į sektoriaus vidurį. Grynai tokios smulkmenos dar galėtų 2–3 metrais pagerinti rezultatą.
Yra tokių dalykų, kuriuos tik dabar supranti, kai praeina laikas. Dievas visada žmogui pamąstyti duoda tada, kai viskas baigiasi, tik tada supranti.
– Kalbant apie dabartį – minėjote, dirbate treneriu, turbūt sekate ir lietuvių lengvaatlečių, disko metikų pasirodymus?
– Taip, buvo visokių pasiekimų, sėkmių ir nesėkmių. Turėjau mokinių, pasiekimų buvo, bet vienas mano mokinys išėjo pas kitą trenerį ir reikės galvoti, ką daryti. Dabar dirbu Vilniaus sporto centre ir reikės žiūrėti, ar čia reikės rinktis naujus mokinius.
Bet viską labai sugadino tas karantinas ir neaišku, kaip viskas grįš, nes sustabdyta visa sportinė veikla ir priklausys nuo to, kada viskas baigsis. Norėtųsi, kad baigtųsi ta nežinomybė, ir bus galima į ateitį žiūrėti kitaip.
Trenerio darbas man patinka, bet reikia žiūrėti, kaip jį dirbi, reikia stengtis dirbti, kaip galima geriau.
– Šių metų olimpinės žaidynės nukeltos į kitus metus. Kaip manote, ar geriausiam Lietuvos disko metikui Andriui Gudžiui tai išeis į naudą, ar palankiau būtų buvę varžytis šiemet?
– Sunkus klausimas. Aišku, kai kam į naudą, kai kam ne, nes geriausi rezultatai dabar priklausė Danieliui Stahliui. Andrius turėjo traumų, tai gal bus geriau, nes visiškai susitvarkys kūną.
Aišku, minčių daug, metai duodami visiems sportininkams apmąstyti savo veiksmus, apsvarstyti savo klaidas, bet svarbiausia, manau, yra išsigydyti traumas, kurios didžiajame sporte yra neišvengiamos.
– Ar, jūsų akimis, A. Gudžius jau yra netoli savo lubų, ar dar turi nemažai erdvės tobulėti ir gerinti rezultatus?
– Andrius yra gana įdomus žmogus ir tai dar nėra jo lubos. Mačiau, kaip mėto treniruotėse, ir manau, kad jis savo geriausio rezultato dar nėra pasiekęs. Manau, kad 70 metrų tikrai turėtų mesti.
Viskas priklausys nuo kūno. Jis yra gana greitas, nemažas kūno svoris, greitai sukant diską yra didžiulis krūvis kojoms. Jei jam viskas bus gerai, manau, kad visi dalykai bus sutvarkyti.
– Stebėdamas A. Gudžiaus pasirodymus galbūt įžvelgiate kažkokių panašumų ar skirtumų, lyginant su jumis pačiu?
– Mes esame šiek tiek skirtingi – aš buvau daugiau jėgos metikas, o jis – greičio. Jis taip pat yra labai stiprus, bet yra ir labai greitas.
O aš buvau daugiau jėgos metikas ir ta klaida, apie kurią kalbėjau, dešinės kojos ėjimas į sektorių, man tai ir trukdydavo. Esminis skirtumas yra greitis, technika yra pritaikyta jo kūnui ir gana tobula.
– Jau dabar, stebėdamas kokias nors varžybas, Europos ar pasaulio čempionatus, esate ramesnis sirgalius ar savo šalies sportininkus palaikote aktyviai ir aistringai?
– Dabar jau žiūriu ramiau. Sako, kad pačiam dalyvauti yra lengviau, nei treneriui būti stadione ir iš šono stebėti. Pats irgi tuo įsitikinau, kad dalyvauti lengviau.
Dabar per televizorių žiūriu jau kaip veteranas, kaip specialistas, koks rezultatas, kaip kas ką daro, įdomu pažiūrėti psichologinius dalykus. Bet šiaip pats žiūrėjimo stilius tikrai pasikeitė. Anksčiau, kai būdavo varžybos, kai buvau jaunas, per televiziją visada rodydavo bėgikus, nerodydavo techninių sporto šakų (juokiasi), tai nervino. O dabar žiūriu ir pasirodo, kad ir bėgimai yra įdomūs, o tuo metu nusistatymas buvo kitoks.
Nors šiaip patys geriausiai sutardavome su tais mažiukais stajeriais, kažkaip gerai papildydavome vienas kitą. Aišku, visada linkiu lietuviams pergalių – ir lengvosios atletikos, ir krepšinio, ir visur. Lietuva yra maža, o vienas iš būdų ją garsinti yra sportas.
– Turbūt geriausias šiuo metu disko metikas pasaulyje yra švedas D. Stahlis. Kas jį labiausiai išskiria iš kitų konkurentų ir kas padeda jam taip ilgai išlaikyti tokią gerą sportinę formą?
– Tai yra atskira kalba, matosi, atėjo žmogus, kuris tikrai gali diską mesti toli. Jis yra skandinavas, o jų žmonės visada buvo stiprūs ir aukšti, surado savo nišą. Jei žiūrėtume jo jėgos rodiklius, greičio savybes... Šitas žmogus mesti gali labai toli.
Manau, kad olimpinėse žaidynėse jis ir bus vienas iš pretendentų į auksą. Jis turi gerą techniką, labai gerą trenerį, su kuriuo kartu mėčiau diską. Surado vienas kitą, o tas treneris taip pat anksčiau treniravo ir Gerdą Kanterį, kuris taip pat tapo olimpiniu čempionu – patirties yra ir čia.
Per vienas varžybas jis metė diską iki 73, tačiau ateityje tikrai gali mesti dar toliau.
Net manau, kad, jei bus geros oro sąlygos, gal kris ir pasaulio rekordas. Dabar jis yra gerbiamo Jurgeno Schulto, šis yra vienas ilgiausiai besilaikančių lengvojoje atletikoje.
Romo Ubarto pasiekimai:
– Europos čempionas 1986 m.
– Olimpinis vicečempionas (1988 m.) ir čempionas (1992 m.)
– Geriausias rezultatas – 70,06 m. (1988 m.)
