Sportas

2020.04.16 05:30

Italijoje gyvenantis Grigelis – apie pažįstamas koronaviruso netektis, tėvus infekcijos epicentre ir tenisininkų finansus

Dovilė Šeduikytė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2020.04.16 05:30

Lietuvos tenisininkas Laurynas Grigelis šiuo metu mėgaujasi malonia šiluma Italijoje, kur mažame miestelyje leidžia karantiną ir tikisi šiais metais dar sugrįžti į kortus. Labiausiai nuo karantino Europoje paveiktoje šalyje nerimo daug, bet 28-erių tenisininkas džiaugiasi vietinių sąmoningumu ir stebisi kai kurių lietuvių atsainumu. „Man atrodo, kad Lietuvoje dar iki galo nesuvokiama, kaip tai yra rimta. Skaičiau, kad žmonės, kuriems diagnozuotas koronavirusas, net bėga iš ligoninių. Sunku tai suvokti. Juk tai nejuokai“, – piktinasi L. Grigelis.

Tenisininko tėvai gyvena Bergame, kuriam COVID-19 smogė skaudžiai. Tai palietė ir patį L. Grigelį. Jis sužinojo, kad virusas pasiglemžė kelių darbuotojų iš vietinio teniso klubo, kuriame pats treniravosi, gyvybes. Būtent asmeninės tragedijos privertė italus griežtai laikytis karantino.

Šiuo metu L. Grigelis leidžia laiką 50 tūkst. gyventojų mieste Folinjo. Čia užfiksuoti tik septyni užsikrėtimo atvejai, bet sportininkas į miestelį patraukia tik maisto produktų.

500 vietą ATP reitinge užimantis lietuvis kovo pradžioje dar galėjo treniruotis dėl Italijoje pritaikytos išimties aukšto meistriškumo žaidėjams, bet ir ši buvo greitai panaikinta. L. Grigeliui liko tik sportas namuose ir fizinės būklės palaikymas.

COVID-19 kirto ne tik tenisininko Lauryno Grigelio karjerai: virusas pasiglemžė ir dviejų pažinotų žmonių gyvybes

Tenisininkas mano, kad turnyrai atsinaujins tik liepos mėnesį, todėl ir pajamų iki to laiko nebus. Skirtingai nei futbolininkai, ar krepšininkai, tenisininkai neturi kontraktų su klubais ir dažniausiai uždirba priklausomai nuo to, kiek mačų sužaidžia ir laimi.

„Situacija tikrai yra ne per geriausia. Mūsų sportas yra kitoks. Mums reikia patiems išsilaikyti. Kontraktų neturime. Aš manau, kad tai yra geras atvejis asociacijoms – ATP ir ITF – pagalvoti, kaip pagerinti žaidėjų situaciją. Ne dabar, bet ateityje. Kad įvykus tokiems atvejams ar traumoms, galėtų padėti žaidėjui išsilaikyti. Aišku, dabar nėra jokio uždarbio, bet stengiesi gyventi iš to, ką turi“, – geros nuotaikos nepraranda antroji Lietuvos raketė.

– Kaip jums klostėsi karantino pradžia ir sąlygos Italijoje?

– Viskas jau prasidėjo, kai turėjau važiuoti žaisti į Daviso taurę Šiauliuose. Jau buvo koronaviruso pradžia Italijoje, bet spėjau išvažiuoti į Lietuvą. Tik skridau ne per Vilnių, o per Rygą. Buvo baimės, kad gal liksiu uždarytas oro uoste. Rygoje tada dar buvo mažiau kontrolių.

Sužaidžiau Daviso taurėje ir grįžau namo į Italiją. Keletą dienų po grįžimo viskas prasidėjo. Turėjome visi užsidaryti namuose. Bet buvo Italijoje padaryta išimties taisyklė. Tie, kurie rengiasi olimpinėms žaidynėms arba yra ATP reitingo 600-uke, jie turėjo specialų leidimą treniruotis. Tai dar galėjau treniruotis dvi savaites. Bet vėliau ši išimtis buvo panaikinta. Tada treniruotės visiškai sustojo. Tai būname namuose. Galime tik nuvažiuoti į parduotuvę ir vaistinę, jei labai reikia. Visa kita yra draudžiama.

– Daviso taurės mačas su Portugalija Šiauliuose kovo 6–7 dienomis dar vyko su žiūrovais. Manote, tai buvo geras sprendimas?

– Žinau, kad Lietuvoje tada dar buvo ramu. Buvo lyg tik vienas užsikrėtęs pacientas. Tai jau sprendė specialistai ir buvo leista daryti su žiūrovais. Jie nusprendė taip. Aš manau, kad nebuvo pavojinga.

– Kur šiuo metu Italijoje esate ir kokia ten situacija?

– Bergame gyvena mano tėveliai, pats dabar gyvenu mažame miestelyje Folinjo, netoli Perudžos miesto, Umbrijos regione. Bergame situacija yra labai bloga, nes visi užsidarę namuose, niekas nedirba. Jau nebėra vietų ligoninėse. Iš Bergamo veža ligonius į kitus regionus, kur yra vietų. Situacija buvo labai bloga, dabar po truputį gerėja.

Mano miestelyje situacija šiek tiek geresnė. Buvo žymiai mažiau užsikrėtusiųjų – tik septyni atvejai. Bet taisyklės visur galioja tokios pačios. Vis tik mano regionas ir aplinkiniai pasiruošę dar gana neblogai. Visi baiminosi, kad virusas nepaplistų pietinėje šalies dalyje, nes ten jau visai kitokia sveikatos apsauga ir žmonių gyvenimo būdas. Ligoninių pasirengimas blogesnis. Buvo labai didelė problema, kad daug gyventojų iš Šiaurės Italijos vienu metu bėgo į Pietų Italiją, iš kur yra, tarkime, kilę. Buvo bandoma sulaikyti tą spurtą į Pietus.

– Italija jums praktiškai yra gimtinė. Čia gyvenate ilgą laiką, per kurį tikriausiai užmezgėte ir daug ryšių. Galbūt kažkam iš jūsų draugų ar pažįstamų buvo diagnozuotas koronavirusas?

– Pažinojau du. Prieš dešimt metų treniravausi tokiame Bergamo teniso klubelyje. Ten dirbo du gana senyvi žmonės, kuriuos pažinojau. Deja, jų jau nebėra. Koronavirusas juos pasiėmė.

– Kai yra asmeninės istorijos, tikriausiai ir taisyklių laikytis yra lengviau?

– Taip. Manau, kad žmonės Lietuvoje dar iki galo nesupranta to. Jie nesupranta šito viruso pavojingumo. Jeigu būtų Italijoje, tikrai suprastų. Tai tikrai yra ne juokai. Mačiau, kad Lietuvoje žmonės net pabėga iš ligoninių, jiems nustačius koronavirusą. Grįžta namo viešuoju transportu. Taip galėjo užkrėsti šimtus. Tai tikrai yra ne juokai.

– Kaip dabar atrodo jūsų treniruotės? Ar jos apskritai yra įmanomos?

– Teniso nežaidžiu, bet tenka palaikyti fizinę formą namuose, kad būčiau pasiruošęs eiti į kortus, kad tiesiog nereikėtų pradėti nuo nulio. Ir šiaip dienoje tiek valandų, kad reikia kažkaip užimti tą laiką. Stengiesi sportuoti ir gerinti savo silpnybes. Italijoje karantinas dar užtruks.

– Kiti žmonės turi galimybę dirbti nuotoliniu būdu savo darbą. Sportininkams tai neįmanoma, jie gali tik treniruotis. Ar tai sunku psichologiškai?

– Tikrai sunku. Iš pradžių, gal ir nesunku. Nes pačiam tenka daug keliauti, gal trisdešimt savaičių per metus. Labai mažai namuose praleidi laiko. Tai pirmas dvi savaites tai buvo tas: „Uoj kaip faina, namuose pabūsiu, su šeima“. Bet paskui jau norisi ir išeiti, o ketvirtą–penktą savaitę jau pradeda stogas važiuoti.

– Turnyrai yra atšaukiami, tenisas sustabdytas bent jau iki birželio 7 dienos. Kaip jūs manote, kada sugrįš teniso varžybos?

– Man atrodo, jau kalbama, kad nevyks turnyrai iki liepos mėnesio. Gali įvairiose šalyse skirtis, bet kadangi Italijoje protrūkis jau baigiasi, ji yra truputį priekyje kitų, o kitos šalys vėluoja. Bet manau, kad iki liepos 4 dienos tikrai nebus jokių turnyrų. Abejoju ir dėl liepos. Galbūt rugpjūtį.

Italijoje medikai kalba, kad kol nebus nulis užsikrėtimų per dieną, tol niekas negalės išeiti iš namų ir dar turės dvi savaitės praeiti. Amerikoje dar tik auga. Be to, daug neaiškumų dėl susisiekimo, juk tenisininkams reikia tiek daug keliauti.

– Ar būtų įmanoma rengti mažesnius turnyrus be žiūrovų? Tarkime, Vimbldonas iškart paskelbė, kad tokio sprendimo net nesvarstė.

– Aš manau, kad jeigu nekeltų pavojaus, tai galėtų padaryti. „Futures“ turnyruose mes dažnai ir žaidžiame be žiūrovų. Žiūrint, kaip nuspręs. Aišku, didesni turnyrai nenori to daryti, nes praranda labai daug pinigų. Mums patiems žaisti be žiūrovų yra ne tas pats, kas su žiūrovais. Aš manau, kad viskas pajudės tolygiai – nebus taip, kad visi turnyrai skirtingai daro.

– Kiek jūs buvote suplanavęs dalyvauti turnyrų, kurie jau neįvyko ir dar neįvyks artimiausiu metu?

– Po Daviso taurės planavau savaitę pasitreniruoti ir tada važiuoti į trijų savaičių ar mėnesio turnyrų ciklą. Tai jau tikrai nesužaidžiau keturių turnyrų ir manau, kad iki liepos susidarys kokie keturiolika turnyrų, kuriuos praleisiu. Aišku, tai yra labai daug, bet esame visi ten pat. Nežinia, kaip čia bus su ATP reitingu. Dabar jį užšaldė. ATP dar svarsto, kaip čia geriau padaryti.

– Tenisininkų finansinė situacija skiriasi nuo kitų sporto šakų. Pavyzdžiui, krepšinio ar futbolo žaidėjai gauna pajamas pagal kontraktą. Derybos klausimas tik, kiek galbūt mažėja tas atlygis. Tenisininkai yra panašūs į laisvai samdomus darbuotojus – kiek sužaidžia ir laimi mačų, tiek ir uždirba. Apie mažą žemiau nei pirmasis šimtukas žaidėjų atlygį buvo kalbama dar prieš šią krizę. Kaip tai dar labiau išryškėjo dabar?

– Situacija tikrai yra ne per geriausia. Mūsų sportas yra kitoks, mums reikia patiems išsilaikyti, kontraktų neturime. Aš manau, kad tai yra geras atvejis ATP ir ITF asociacijoms pagalvoti, kaip pagerinti žaidėjų situaciją. Ne dabar, bet ateityje. Kad įvykus tokiems atvejams ar traumoms, galėtų padėti žaidėjui išsilaikyti. Aišku, dabar nėra jokio uždarbio, bet stengiesi gyventi iš to, ką turi.

– Ričardas Berankis jau kalbėjo, kad ATP organizacija pasiima liūto dalį už turnyrų organizavimą, o žaidėjų priziniai fondai ženkliai atsilieka nuo kitų stipriausių pasaulio lygų.

– Kiek atsimenu, visada žaidėjai kalbėjo ir kovojo, kad didėtų tie priziniai fondai. Bet kovoja čia jau žvaigždės – Novakas Džokovičius, Rogeris Federeris. Jie reprezentuoja žaidėjus ir kalba apie šią problemą.

Jei neklystu, „Didžiojo kirčio“ turnyruose prizinis fondas sudaro tik 15 ar 17 proc. pajamų. Aš manau, kad tai yra tikrai labai mažai, nes NBA žaidėjams tenka žymiai didesnė dalis. Manau, kad prizinį fondą galima padidinti ir ATP nuo to nenukentėtų. Dabar jie susižeria 60 ar 70 proc.

– Sezono pradžioje sugrįžote po traumos. Ar ji jau visai nesijaučia? Kokią formą buvote įgijęs?

– Tai ta trauma, kuri vis grįžta. Tai kartais dar pasijaučia. Nėra ta trauma, kuri tiesiog praeina. Tai sausio mėnesį dar tikrai jautėsi, bet jau Daviso taurėje jaučiausi žymiai geriau. Būna dienų, kai daugiau ar mažiau paskauda. Galbūt šis periodas padės sustiprėti ir visai išsigydyti tą trauma. Tai čia toks pozityvus dalykas visoje situacijoje.

– Kiekvienas sportininkas kelia sezono tikslus. Dabar sezonas yra visai praradęs kontūrus, bet kokius juos dėliojote ir kas iš jų lieka?

– Metų pradžioje tikslas buvo baigti metus 240-uke, kad galėčiau žaisti „Australian Open“ atrankoje. Taip pat dar šiemet patekti į kokio „Didžiojo kirčio“ turnyro atranką. Bet dabar tikslus kelti praktiškai neįmanoma. Nežinia, kada sugrįš turnyrai, bet manau, kad dar sugrįš šiais metais. Teniso sezonas yra nuo sausio iki lapkričio, tad laiko dar yra.