20-metės šuolininkės į aukštį Urtės Baikštytės darbotvarkėje pasirodymas praėjusį penktadienį Klaipėdoje surengtame Lietuvos uždarųjų patalpų čempionate turėjo būti eilinis startas prieš žiemos sezono pabaigą. Viskas baigėsi netikėtu scenarijumi – perspektyvi sportininkė antrą kartą karjeroje tapo šalies čempione.
Staigmenos kartelę čempionate į seniai matytas aukštumas užkėlė ne vien U. Baikštytės pasiekta pergalė, bet ir tai, kad Lietuvoje be čempionės titulo varžybose pirmą kartą nuo 2011 metų liko olimpietė bei pasaulio šuolininkių į aukštį elite pastaraisiais metais buvusi Airinė Palšytė.
Nugalėtojos titulą U. Baikštytei garantavo įveikta į 186 cm aukštį iškelta kartelė. Daugkartinė Lietuvos čempionė ir tarptautinių varžybų prizininkė A. Palšytė, po traumos bandanti pasiekti optimalią sportinę formą, geriausiu šuoliu susitvarkė su 180 cm rezultatu.
Varžybose uostamiestyje U. Baikštytė trimis centimetrais pagerino asmeninį uždarųjų patalpų sezono rezultatą. Sportininkei, kurios tobulėjimą šuolio į aukštį sektoriuje gerokai pristabdė praėjusių metų birželį patirta trauma, tai dar vienas žingsnis į priekį.
Atsispiriamosios kojos keturgalvio raumens plyšimai užkirto kelią jaunajai šuolininkei į Europos jaunimo (iki 23 m.) čempionatą. Mamos Juzefos Baikštienės treniruojamai atletei ne tik teko atsisveikinti su galimybėmis kovoti dėl medalių jaunimo čempionate, bet ir daugiau nei pusmetį praleisti be aktyvaus sporto, kantriai gydytis bei sugrįžti į optimalią sportinę formą.
Aukšta nata užbaigtas žiemos sezonas neužliūliavo sportininkės budrumo ir neaptirpdė motyvacijos. Sportininkė tikisi, kad, pagerinus šuolio į aukštį techniką, pavyks šturmuoti ir Europos suaugusiųjų čempionato normatyvą (190 cm).
Po pasirodymo Klaipėdoje trumpam intensyvias treniruotes ir varžybų ritmą į šalį nustūmusi U. Baikštytė su portalu LRT.lt kalbėjosi apie Klaipėdoje iškovotą čempionės titulą, ateities planus bei sportininkės gyvenimo ypatumus.
– Pergalė Lietuvos čempionate yra neeilinė jūsų karjeroje. Koks jausmas, praėjus beveik savaitei nuo iškovoto titulo, būti šalies čempione?
– Sulaukiu labai daug klausimų, kaip jaučiuosi iškovojusi čempionės titulą. Niekada neturėjau tikslo būtinai aplenkti A. Palšytę ir likti pirma. Emocijos, aišku, yra geros, bet nesu apimta didelės euforijos. Visada sakau, kad sportininkams svarbiausia užfiksuoti gerą rezultatą. Jeigu tai pavyksta padaryti, džiaugiesi. Jeigu ne, tavęs neišgelbės ir užimta vieta. Šiuo metu esu laiminga dėl rezultato ir dėl vietos.
– Ar pasiektas rezultatas leidžia daryti išvadą, kad žiemos sezono pabaigos planas klojasi puikiai?
– Mano geriausias rezultatas – 187 cm, o jį pasiekiau jau prieš pusantrų metų jaunimo pasaulio čempionate. Ilgą laiką jo dar nesu pagerinusi. Žiemos sezono metu mano geriausias rezultatas buvo 183 cm. Pavyko trimis centimetrais pagerinti uždarųjų patalpų asmeninį rekordą.
Jaučiuosi, kad viskas eina į gerą pusę, bet turiu smarkiai pagerinti savo techniką. Tada viskas tikrai bus geriau. Pasiruošimas buvo sunkus, ruošėmės kelis mėnesius. Rugsėjį ir spalį negalėjau treniruotis, todėl laiko trūko, bet manau, kad vasarai pavyks pasiruošti ir rezultatas bus geresnis.
– Tokios pergalės, kokia buvo pasiekta Klaipėdoje, turėtų pridėti papildomos motyvacijos stengiantis pasiekti dar aukštesnių rezultatų. Koks yra jums čempionės titulo sukeltas emocinis efektas?
– Nežinau, kiek pati pergalė pridėjo motyvacijos, bet motyvacijos ir noro turiu labai daug. Tai gali būti ir dėl iškovoto čempionės titulo, tačiau labai daug laiko praleidau beveik nesportuodama, todėl atsirado didžiulis noras sportuoti ir kažką daryti. Kai priartėji prie normatyvų, pajauti, kad gali kažką pasiekti. Tuomet atsiranda didesnis noras, kai trūksta tiek nedaug iki dar didesnių pergalių.
– Ne visose sporto šakose kylantys sportininkai gali pasigirti aukščiausio lygio konkurentais. Lietuvoje jūs turite ryškią varžovę – A. Palšytę. Kiek tobulėti šuolio į aukštį sektoriuje padeda tokio kalibro šuolininkė?
– Airinę seku turbūt nuo tada, kai buvau 9-erių. Mačiau, kaip ji jau gana jauname amžiuje pradėjo rodyti aukštus rezultatus. Visąlaik žavėjausi Airine, pamenu, kad „Youtube“ žiūrėdavau įrašus iš jos pasirodymų varžybose, stebėjau techniką – viską, kaip ji daro. Jeigu būdavau tame pačiame stadione su Airine, visuomet ateidavau pasižiūrėti jos pasirodymo. Smagu turėti tokio aukšto lygio varžovę.
Turi nuolat mokytis ir stebėti pačius geriausius sportininkus, jeigu pats nori būti geriausias. Turi stebėti, kaip jie dirba, treniruojasi, kaip atrodo varžybų metu.
Kažkada Airinė varžybose Lietuvoje peršoko į dviejų metrų aukštį iškeltą kartelę. Tuo metu jaučiau didžiulį džiaugsmą dėl jos rezultato. Smagu matyti tokius rezultatus iš arti.
– Ar pati save įsivaizdavote tokiose situacijose, kokiose šturmuojant rekordinius aukščius matydavote A. Palšytę?
– Be abejo. Tada bandai pasižiūrėti, kiek tau pačiai trūksta iki tokio lygio. Pradedi dėlioti mintis ir tą daryti.
– Esate minėjusi, kad jūsų tikslas – bilietas į Europos čempionatą. Kaip manote, ar jau esate pajėgi įveikti 190 cm aukštį?
– Tikrai jaučiu, kad toks tikslas šią vasarą gali būti pasiektas. Tiesiog turiu susitvarkyti su tam tikromis detalėmis, kurios man kiša koją, kai bandau įveikti didesnius aukščius.
– Jus treniruoja mama – trenerė Juzefa Baikštienė. Ar sunku, kai vienas artimiausių žmonių kartu treniruoja jus ir ruošia varžyboms?
– Sulaukiu dažnai šio klausimo ir į jį neturiu atsakymo (juokiasi – LRT.lt). Aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip tavo treneris gali būti ne mama. Nesu turėjęs kitokios situacijos ir man viskas atrodo normalu.
Aišku, būna momentų, kai susipykstame ir pasakome kokį nors žodį. Galbūt bendraujant su svetimu treneriu kokia nors replika neišsprūstų, tačiau su mama yra kitaip.
Būna, kad atsiranda noras šiek tiek atsiriboti vienai nuo kitos, nes treniruotėse praleidžiame daug laiko, būname namuose. Kaip bebūtų, gerai, kad taip gerai pažįstame viena kitą. Žinome, kaip elgtis per varžybas. Išmanome tarpusavio psichologiją ir, atrodo, net nereikia sakyti papildomo žodžio. Mama jau mato, kai blogai jaučiuosi ar esu pavargusi. Namuose visuomet galime pasikalbėti apie viską. Artimas ryšys yra didžiulis pliusas.
– Ne iškart tapote šuolininke į aukštį. Dar būdama 16-os dalyvaudavote ir kitų lengvosios atletikos rungčių varžybose. Kaip susikoncentravote tik prie šuolio į aukštį?
– Mano mama turi tokią sistemą – kai vaikai ateina treniruotis, jie ruošiami daugiakovės varžyboms. Tokiu būdu sustiprėja visas kūnas, įgyji greičio, jėgos ir ištvermės savybių, išmoksti techniką. Vėliau vaikas gali išsirinkti vieną rungtį, kuri sekasi geriausiai.
Toks buvo ir mano kelias. Man iš pradžių gerai sekėsi barjerinis bėgimas. Tiesa, vienų varžybų metu šokdama per barjerą griuvau ir nusitraukiau kelio raiščius. Viskas taip ir baigėsi. Pasirinkome šuolį į aukštį. Šioje rungtyje rinkdavau daugiausia taškų daugiakovės varžybose.
Negana to, esu gana aukšta. Aukštesnės panelės visuomet kreipiamos į šuolį į aukštį. Mama trenerė manęs tikrai nebūtų išleidusi į krepšinį (šypsosi – LRT.lt).
– Jūsų širdies draugo – ieties metiko Edžio Matusevičiaus darbotvarkė taip pat užgrūsta dėl treniruočių ir varžybų. Ar pavyksta suderinti tvarkaraščius ir pabūti kartu?
– Šie metai olimpiniai, todėl susitiksime tikrai retai. Jis turės stovyklų, o ir manęs laukia intensyvus treniruočių grafikas. Labai džiaugiuosi dėl jo metų ir aukštų rezultatų.
Abu suprantame, kad turime ruoštis ir treniruotis, todėl vienas ant kito nepykstame. Vienas kitą suprantame ir stengiamės motyvuoti. Edis mane labai palaiko tose situacijose, kai atrodo, kad viskas yra blogai.
– Kokia reikli esate pati sau? Ar kartais jaučiate, kad iš savęs bandote išspausti daugiau, nei reikia?
– Seniau, kai buvau jaunesnė, labai save spausdavau. Maniau, kad dažnos treniruotės leis pasiekti gerus rezultatus. Laikui bėgant, supranti, kad reikia treniruotis ne kuo daugiau, o kuo protingiau. Dabar stengiuosi savęs nespausti, darau tą, ką galiu. Matau, kad tokia taktika atneša geresnius rezultatus. Nenoriu gailėtis dėl kažkokių dalykų ir žiūriu į priekį.
– Negalima nepaklausti apie olimpines žaidynes. Kaip dažnai pasvajojate apie dalyvavimą tokio lygio varžybose?
– Tai yra didžiausia mano svajonė. Neseniai namuose radau savo pirmos klasės užrašus, kuriuose buvau parašiusi savo tikslą – važiuoti į olimpines žaidynes.
Tikrai labai noriu į olimpines žaidynes. Visgi mano planus sujaukė trauma. Jeigu šiemet nepavyktų išvykti į Tokiją, po ketverių metų labai norėčiau jose varžytis. Labai tikiuosi, kad pavyks ten nuvažiuoti ir gerai sudalyvauti.
