Sportas

2020.01.17 05:30

Nuo karo pabėgėlio iš Lietuvos iki Australijos rinktinės žaidėjo – negirdėta Algio Ignatavičiaus istorija

Rytis Kazlauskas, LRT.lt2020.01.17 05:30

1956-ųjų lapkritis. Melburno karališkasis parodų pastatas. Čia kovą dėl pirmą kartą Australijoje surengtų vasaros olimpinių žaidynių aukso krepšinio turnyre pradėjo 15 krepšinio rinkinių. Vienos favoričių – Sovietų Sąjungos – sudėtyje žaidę Stasys Stonkus, Algirdas Lauritėnas ir Kazys Petkevičius tikriausiai negalėjo ir pagalvoti, kad tarp 180 turnyro žaidėjų jie nebuvo vieninteliai lietuviai. 

Kiek užsienio rinktinėse žaidusių lietuvių kilmės krepšininkų galėtumėte įvardyti?

Vyresni krepšinio sirgaliai tikriausiai išpyškintų Leo Rautinio, žaidusio Kanados rinktinėje, ar Edo Palubinsko, gynusio Australijos rinktinės garbę, pavardes. Mūsų dienomis jau esame girdėję apie Kanados jaunimo rinktinėje siautėjusį, tačiau Lietuvos pilietybės siekiantį Igną Brazdeikį.

Visgi, pasikapsčius archyvuose ar – šio straipsnio autoriaus atveju – nusišypsojus sėkmei, iš užmaršties iškyla ir dar vienas vardas, palikęs ryškų pėdsaką Australijos krepšinyje. Tai Algimantas Ignatavičius.

Prisipažinsiu, dar iki praėjusių metų lapkričio mėnesio apie A. Ignatavičių nežinojau nieko. Atsitiktinai ieškodamas lietuvių kilmės krepšininkų, žaidusių užsienyje, Australijos lietuvių tinklalapyje aptikau dvi pavardes – A. Ignatavičiaus ir Stasio Darginavičiaus.

Šie du vyrai atstovavo Australijos rinktinei minėtose Melburno olimpinėse žaidynėse. A. Ignatavičius šioje rinktinėje buvo ne statistas, priešingai, jos lyderis – rinko po 11,6 taško, tačiau aukštumų su komanda nepasiekė ir užėmė 12-ąją vietą.

Stebino ne statistika. Akivaizdu, kad A. Ignatavičius ir S. Dargis buvo du tikri lietuviai, pačiame jėgų žydėjime žaidę krepšinį toli už gimtinės ribų. Ryšį su Lietuva išdavė ir internete aptinkama informacija – A. Ignatavičius 1931 metais gimė Kaune, o S. Dargis – 1928 m. Palangoje.

Atradimo džiaugsmą greitai pakeitė ir skurdžios informacijos trupinius pateikusi intensyvi informacijos paieška. Šeštojo dešimtmečio Australijos lietuvių periodikos straipsnių nuotrupos ar trumpos krepšininkų biografijos – tikrai ne tie šaltiniai, kurie leistų geriau susipažinti su dviem ar bent vienu iš lietuvių, atsidūrusių „ten apačioje“.

Feisbuke gana greitai atradau visus paieškos parametrus atitikusį Algį Ignatavičių. Visgi nerimą kėlė pastarųjų įrašų periodiškumas. Jau daugiau nei kelerius metus nebuvo jokios informacijos iš atrastos paskyros. Netrukus pavyko rasti ir dar vieną Algį Ignatavičių, kuris iš pažiūros buvo jaunesnis nei mano ieškomas 88-erių Lietuvoje gimęs istorijos herojus. Nusiunčiau jam žinutę.

Po kelių dienų feisbuke įprastinę dienos tėkmę sujaukė iš Australijos atsiųstas atsakymas.

„Sveiki, jūs tikriausiai ieškote mano tėčio, kuriam šiuo metu 88 metai. Girdėjau daug istorijų apie jo jaunystę ir krepšinį“, – žinutėje prisistatė Algis Ignatavičius jaunesnysis.

Skaudus atsisveikinimas su Lietuva ir už cigaretes gautas kamuolys

Adelaidėje gyvenantis A. Ignatavičius niekada nepamiršo lietuvių kalbos. Laimingai vedęs ir jau beveik 70 metų su savo išrinktąja, latve Benita, gyvenantis vyras užaugino 4 vaikus ir džiaugiasi anūkais. Jis gauna pensiją ir laisvalaikį leidžia stebėdamas įvairias sporto šakas.

Bendraujame elektroniniais laiškais, o iš jų mane pasiekia ryškūs Lietuvą su šeima prieš 76 metus palikusio pašnekovo prisiminimai.

Algimanto, arba kaip jį vietiniai vadina Iggy, laiškuose kartais galima pajausti „anos Lietuvos“ lietuvių kalbos ypatumus ir šiais laikais mūsų norminėje kalboje jau nebevartojamus posakius. Žodžius, kuriuos A. Ignatavičius kiek primiršo, greitai pakeičia angliški, o kai lietuvių kalbos „paukščiukai“, taškai ir daugtaškiai nuvargina, grįžtame prie tiek daug metų vartojamos anglų kalbos.

Man prieš akis iškyla Algio pasakojimo pradžia, jo ištakos – gimtajame Kaune. Vyras su įvairiomis detalėmis papasakoja apie savo vaikystę gimtinėje, kurioje praleido pirmuosius 13 gyvenimo metų, kol pasitraukė, užklupus antrajai sovietinei okupacijai.

„Aš baigiau keturis skyrius (klases – LRT.lt) J. Jablonskio pradžios mokykloje ir persikėliau į pirmą klasę „Aušros“ gimnazijoje. Prieš pasitraukiant iš Lietuvos ten baigiau dvi klases. Mano tėtis dirbo valstybės tarnautoju ir buvo auditorius, – vaikystės vaizdus piešė A. Ignatavičius. – Pamenu, kad paskutinė vieta, kurioje gyvenome Kaune, buvo Putvinskio gatvėje, beveik tiesiai prieš S. Daukanto gatvę. Ant Putvinskio ir S. Daukanto gatvių kampo buvo Valstybės kontrolės pastatas. Viena Putvinskio gatvės pusė buvo apsodinta kaštanais (kaštonais – LRT.lt).“

1940 m. birželio 15 dieną prasidėjusios pirmosios sovietų okupacijos suvaržymai, o netrukus po to sekę žiaurumai, pasižymėję represijomis, trėmimais bei kitaip sužalotais žmonių likimais, buvo giliai įstrigę lietuvių pasąmonėje.

Vokiečiams 1941 metų birželį išstūmus sovietinę kariuomenę iš Lietuvos, neteisėti mūsų krašto šeimininkai dar kartą pasikeitė 1944 metais, kai vieną po kito pralaimėjimus renkančią vokiečių kariuomenę iš Rytų į Vakarus pradėjo stumti Raudonoji armija.

Žinia apie artėjančią sovietų armiją greitai pasiekė ir 13-mečio Algio šeimą, ji turėjo priimti sunkų sprendimą – palikti Lietuvą.

„Naktimis ramiai nebemiegojome. Būtent sutemus dažniausiai įvykdavo žmonių sulaikymai. Nusprendėme bėgti nuo rusų“, – išlikusiais vaizdais dalijosi pašnekovas.

Nuo atsivyti galinčio sovietinio teroro bėgančiai šeimai gyvenimas iškart lengvesnis netapo. Reikėjo įveikti ilgą kelią pėsčiomis, prisikrovus daiktų ir maisto, kad galėtum išgyventi ilgą žygį iki saugesnės teritorijos.

Ignatavičių šeima bandė pasiekti pirmą kelionės tikslą – Austriją ir ten rasti laikiną prieglobstį pabėgėlių, ar kitaip žinomose dipukų (dipukai – nuo angliško žodžių junginio „displaced persons“ kilęs žodis, skirtas apibūdinti karo pabėgėliams – LRT.lt), stovyklose.

„Buvome prisikrovę pilnas kuprines rūkytų lašinių ir pėsčiomis keliavome nuo Suvalkijos iki Rytų Vokietijos. Bandėme pasiekti Austriją. Visuomet stengėmės būti toliau nuo sovietų. Puikiai pamenu, kaip užšokome ant traukinio platformos ir, spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, bandėme mirtinai nesušalti. Visai netoliese buvo rusų frontas“, – prisiminė A. Ignatavičius.

„Jau Austrijoje mano tėvas dirbo gamykloje. Vienu metu buvome patekę į pavojų, kai manęs ir vieno ūkininko sūnaus vos nenušovė sovietinis lėktuvas“, – pasakoja jis.

Karo aistroms nurimus, Ignatavičiai pradėjo gyvenimą kaip į naują gyvenimą besikabinanti karo pabėgėlių šeima. Amerikiečių sektoriuje Vokietijoje netrukus atsidūręs Algis grįžo prie to, ką mėgo ir Kaune, – sporto.

Vaikystėje futbolą žaidęs A. Ignatavičius netikėtai gavo krepšinio kamuolį. Kaip pats pasakojo, tokią tų laikų retenybę jis įgijo mainų būdu.

„Iš čigonų vaikų išsimainiau krepšinio kamuolį. Už jį jiems pasiūliau cigarečių, kurias gavau iš amerikiečių kareivių, dalinusių jas žmonėms. Stovykloje buvo anksčiau Lietuvoje žaidusių krepšinį, tačiau niekas neturėjo tokio tikro kamuolio, todėl jie turėjo priimti mane, jauną durnelį. Tuo metu buvau 14-os“, – dėstė A. Ignatavičius.

Tokia buvo pirmoji ir rimta A. Ignatavičiaus pažintis su krepšiniu. Žinoma, kad jis jau buvo girdėjęs ir žinojo, kad dar prieš 6 metus iki epizodo su cigaretėmis ir krepšinio kamuoliu Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Kaune tapo Europos čempione specialiai turnyrui pastatytoje sporto halėje.

Tačiau kad sužibėtų krepšinio aikštelėje, šios istorijos herojui dar reikėjo persikelti į pokariu emigrantus noriai priėmusią Australiją.

Kelionė į Australiją ir pagreitį pagavusi krepšininko karjera

„Niekas iš Lietuvos bėgti nenorėjo, o gyvenimas pokariu buvo labai sunkus. Kartais trys šeimos glausdavosi viename kambaryje kareivinėse. Grįžti atgal kelias buvo uždarytas, todėl apie 10 tūkst. lietuvių ir emigravo į Australiją ieškodami geresnio gyvenimo“, – pasakojimą tęsė A. Ignatavičius.

Kelionė į naują ir visiškai nepažįstamą pasaulį prasidėjo iš Italijos uosto Neapolio. Čia emigrantus pasitiko Australijos jūrų laivyno penktosios flotilės laivas „Wooster Victory“.

40 tūkst. tonų sveriantis laivas 1949 m. kovo 17 d. (internete randamais duomenimis, kovo 15 d.) atgabeno Iggy bei kelis jo gimnazijos draugus kartu su kitais 893 dipukais į Sidnėjų. Vėliau į Sidnėjų atkeliavo ir A. Ignatavičiaus tėvai.

Čia prasidėjo pirmieji daugelio geresnio gyvenimo ieškojusių lietuvių pažintis su „Naujuoju žemynu“.

Australijoje, Adelaidėje, įsikūręs A. Ignatavičius nepamiršo krepšinio. Tarpukario pabaigoje tikra krepšinio tauta pavirtę lietuviai vietinių beveik nepraktikuojamo sporto sėklas sodino ir daigino tarp vietinių.

Ypač aktyviai lietuvių bendruomenėje sportiškumo ir krepšinio idėjas populiarino 1939 metų Europos čempionas Leonas Baltrūnas ir Stasys Urnevičius, vienu metu buvęs Australijos lietuvių fizinio auklėjimo sąjungos (ALFAS) valdybos pirmininku.

Vietą po saule greitai tarp kitų žaidžiančių krepšinį atrado ir A. Ignatavičius.

„Su emigrantais iš Lietuvos pradėjome žaisti krepšinį Adelaidės lietuvių komandoje, pavadintoje „Vyčio“ vardu. Pradėjome nuo žemesnio diviziono, bet gerai duodavome į kaulus savo varžovams, todėl pakilome į aukštesnį lygį. Gyniau ir paties L. Baltrūno treniruojamos vienos Melburno lietuvių ekipos garbę.

Buvau gerai pataikantis krepšininkas, o tokių metikų komandose trūkdavo. Neretai mane varžovai bandydavo dvigubinti gynyboje ir taip prisirinkdavo pražangų“, – aiškino vyras.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje Australijoje krepšinis nebuvo duoną ant stalo patiekiančia profesija, todėl A. Ignatavičius, bandydamas išlaikyti gausėjančią šeimą, dirbo geležinkelių įmonėje, vėliau užsiėmė staliaus ir mūrininko amatais.

Tiesa, krepšinis nuolat buvo šalia ir neretai sportas talentingo vyro gyvenime padovanodavo įvairių netikėtų akistatų krepšinio aikštėje, rungtynes A. Ignatavičius dažnai palikdavo kaip rezultatyviausias savo komandų žaidėjas.

„Esame žaidę prieš garsiąją „Harlem Globetrotters“ komandą, kurioje rungtyniavo vienas iš didžiausių mano varžovų – Billy Knightas. Jis, norėdamas mane įveikti, dukart prasižengė. Rungtynės baigėsi mums pralaimėjus 14 taškų skirtumu, tačiau aš įmečiau 4 taškais daugiau nei B. Knightas ir gavau geriausio žaidėjo puodą (taurę – LRT.lt).

Nors nebuvau aukštas ir siekiau 177 cm ūgį, lošiau visose pozicijose. Pamenu, kad kartą susitikome su „South Pacific“ JAV kariuomenės rinktine. Prieš rungtynes kiekvienas krepšininkas buvo oficialiai pristatytas.

Tas rungtynes amerikiečiai pralaimėjo 14 taškų skirtumu, o JAV kariuomenės majoras vėliau verkė. Ne po dvikovos, o vėliau surengtose išgertuvėse. Ta komanda nebuvo pralaimėjusi penkerius metus nė vienerių rungtynių savo misijose Japonijoje, Kinijoje ir kitur“, – teigė A. Ignatavičius.

Olimpinės žaidynės ir džiaugsmas dėl Lietuvos

Pusiau profesionalią krepšininko karjerą A. Ignatavičius baigė būdamas 33 metų, tačiau negalime nesugrįžti į Melburno olimpines žaidynes, kuomet pašnekovas buvo 25-erių.

Visuotinės atrankos į tų laikų Australijos rinktinę ir šiais laikais mums įprastų kandidatų sąrašų nebuvo. Trūko tvarkos ir centralizuotos vietos krepšinio organizacijos. Kiekviena iš Australijos valstijų siūlė savo kandidatus į nacionalinę rinktinę.

Pietų Australijos valstijoje gyvenęs A. Ignatavičius juokiasi – dar prieš olimpines žaidynes vien iš jo valstijos krepšininkų būtų buvę galima sudaryti stiprią komandą, tačiau tam būtų pasipriešinusios kitos valstijos.

„Kuomet buvo buriama olimpinė rinktinė, kiekviena valstija stengėsi prakišti kuo daugiau savo krepšininkų. Pietų Australijoje galėjome sudaryti atskirą pajėgią komandą žaidynėms“, – pasakojo Australijoje jau 71 metus gyvenantis lietuvis.

Dar prieš olimpines žaidynes Australijos rinktinės trenerių štabas, lietuvio žodžiais, bandė iš krepšininkų padaryti „fit“ (stiprius – LRT.lt) vyrukus. Žaidėjų vaikymas po kalnus ne juokais supykdė didžiąją komandos dalį, ji norėjo palikti treniruočių stovyklą.

„Fizinio rengimo treneris bandė per vieną savaitę iš mūsų padaryti „fit“ vyrukus. Kiekvieną dieną žaidėme draugiškas rungtynes, o nuo ryto iki vakaro mus vaikydavo po kalnus. Devyni žaidėjai iš komandos po tokios stovyklos buvome pasiruošę važiuoti namo“, – tvirtino A. Ignatavičius.

Pirmas pasirodymas olimpinėse žaidynėse australams nenusisekė. D grupėje buvo pralaimėtos abejos rungtynės ir iš kovos dėl medalių pasitraukta anksčiau laiko. A. Ignatavičiaus rinktinė kiek atsigriebė kovoje dėl 9–15 vietų, ten iškovojo 2 pergales ir galutinėje komandų rikiuotėje užėmė 12 vietą.

„Mus olimpinėse žaidynėse žemyn nutempė treneris. Jis buvo prisiskaitęs senų knygų apie žaidimą, todėl užsiimdavome nereikalingais dalykais be kamuolio. Mes lietuvių komandose dar nuo gimnazijos laikų žaidėme šiems laikams artimesnį krepšinį“, – teigė pašnekovas.

Kaip dabar savo patirtį olimpinėse žaidynėse vertina A. Ignatavičius? Buvusio krepšininko teigimu, olimpinės žaidynės niekada nebuvo jo tikslas. Negana to, reikėjo išgyventi, išmaitinti šeimą, o krepšinis tebuvo mėgstamas užsiėmimas.

„Niekada nesvajojau, kad vieną dieną dalyvausiu olimpinėse žaidynėse. Taip tiesiog nutiko susiklosčius aplinkybėms. Žaidimas rinktinėje nebuvo pelningas ir netgi man kainuodavo įvairių išlaidų, tad kitoje olimpiadoje jau nebedalyvavau, nors turėjau galimybę. Pasirinkau šeimą, jau turėjome du vaikus“, – kalbėjo vyras.

Mūsų laiškuose dažnai pasirodančią lietuvių kalbą mokėjo ir A. Ignatavičiaus vaikai, o išlaikyti šaknis su toli esančia ir ilgus okupacijos metus kentusia tėvyne padėjo ir Adelaidės lietuvių bendruomenė. Čia Australijoje lietuviai šoka tautinius šokius, turi savo kultūros centrą ir bažnyčią.

Natūralu, kad bėgant laikui lietuvio krepšininko atžalos asimiliavosi su plačiąja visuomene ir, A. Ignatavičiaus žodžiais, „tapo daugiau australais nei lietuviais“.

9000 mylių, skiriančių Adelaidę nuo Kauno, ištirpdavo iki milimetrų A. Ignatavičiaus mintyse, ypač tada, kai sulaukdavo džiugių naujienų iš protėvių žemės.

„Širdyje negalėjau būti laimingesnis, kai sužinojau, kad Lietuva vėl tapo laisva. Man buvo gaila persekiojamų lietuvių, kurie neteko laisvės. Esu per senas ir ligotas, kad vėl grįžčiau į Lietuvą, bet mano vaikai nori vieną dieną aplankyti mano gimtinę“, – pasakojo A. Ignatavičius.

Pašnekovas nekart bandė savo vaikams padėti įgyti Lietuvos pilietybę, tačiau procesas iki šiol yra įstrigęs biurokratijos aparato krumpliaračiuose.

Mūsų susirašinėjimas laiškais tęsiasi ir toliau. Algis papasakoja apie savo anūkus, nuo gaisrų kenčiančią Australiją ir su savo darbais nesusitvarkantį ministrą pirmininką. Vyras nepamiršta pasidalyti savo gyvenimo išmintimi ir gyvenimo su antrąja puse patarimais.

A. Ignatavičiaus artumą su gimtine mums kaskart primena nuoširdus domėjimasis dabartinės Lietuvos reikalais ir meilė savo šaliai.

„Lietuva visam pasauliui parodė pasipriešinimą okupantams ir lietuvių sugebėjimas išgyventi yra neįtikėtinas. Išgyventi 50 metų okupacijos, išnaudojimo ir vis tiek kalbėti lietuvių kalba, vėl pakilti iš pelenų... Tokie pasiekimai nėra pakankamai išaukštinami“, – laiške rašė A. Ignatavičius.